2011 m. balandžio 12 d. žmonija minėjo 50 metų sukaktį, kai pirmasis žmogus – Jurijus Gagarinas – kosminiu laivu „Vostok 1“ pakilo į kosmosą. Lietuva sukaktį sutiko pasyviai, jeigu ir minėjo, tai labai santūriai, vargu ar daugeliui tautiečių įsimenančiai. Žmoniją jaudinantys reikalai mums tarsi dar nebuvo tapę pirmaeilės svarbos dalykais. Iš dalies galima suprasti, jeigu ir nepateisintume. Juk tarybinėje retorikoje žodį kosmosas dažniausiai lydėjo žodis užkariavimas, dviejų ekonominių ir politinių sistemų priešstata kosmoso įsisavinimą buvo pavertusi savo privalumų ir geležinių bicepsų demonstravimo varžybomis. Šaltojo karo retorika buvo perkeliama į daugelį gyvenimo sričių, kosmosą reikėjo užkariauti, įveikti kaip šaltą ir priešišką erdvę. Naudoti terminai atspindi gyvenamąjį metą. Šiandien toks požiūris dvelktų nesuprantamu ir baugiu laukiniškumu, kurio, beje, vis dar pakanka daugelyje kitų mūsų gyvenimo sričių.
Tarptautinės aviacijos federacijos sprendimu kasmet balandžio 12-oji minima kaip Tarptautinė aviacijos ir kosmonautikos diena. Pamažu ir lietuviams ši diena tampa svarbi, minėtina, o kai pradedi domėtis pamatai, kad prisipildo svarbių lituanistinių momentų, kurių nežinodami patys save tik nuskurdintume. Paradoksalus ir tuo ypač įdomus momentas: per lituanistinį žvilgsnį tampame ir vis didesni pasauliečiai – šį kartą žodį pasauliečiai šių eilučių autorius vartoja (skirtingai nuo kaimiečių, kraštiečių ir t. t.) pasaulio žmonių, žmonijos suvokimo prasme. Aišku, rizikuoja įširdinti visada budrius kai kuriuos kalbininkus.
Kalbant trumpai, pasitikdama Tarptautinės aviacijos ir kosmonautikos dieną „Mokslo Lietuva“ pradeda spausdinti pokalbį su lietuviškas šaknis turinčiu kosmonautu Aleksejumi Jelisejevu, gyvenančiu Maskvoje ir iki 16 metų turėjusiu savo tėvo lietuvio Kuraičio pavardę. Taip pat tęsiame pašnekesį su Kalifornijos technologijos universiteto (JAV) profesoriumi, NASA Reaktyvinės traukos laboratorijos (Jet Propulsion Laboratory, JPL) vyriausiuoju technologu Jonu ŽMUIDZINU. Abu mūsų pašnekovai buvo 2012 m. lapkričio 28–29 d. Vilniuje vykusios trečiosios kosmoso tyrimams skirtos konferencijos „Kosmoso ekonomika daugiapoliame pasaulyje“ (Space Economy in the Multipolar World – SEMWO 2012) dalyviai, konferencijos metu abu svečius šių eilučių autorius ir pakalbino.
daugiapoliame pasaulyje“ (2012 11 29)
Jiedu atvyko tarsi iš priešingų pasaulio kraštų, gyvena skirtinguose žemynuose, skirtingi jų likimai, bet kažkuria dalimi ir panašūs, visai netikėtai tarsi atspindėtų patį lietuvių tautos likimą. Bent jau šias ypatybes stengėsi išsiryškinti ir abiejų pašnekovų klausinėtojas. Kitas dalykas, kaip visa tai pavyko įgyvendinti. O siekis buvo – priversti susimąstyti, branginti kiekvieną savo tautos narį ar lietuviškų šaknų turintį asmenį kaip nepakartojamą ir didelę vertybę.
Aleksejus Jelisejevas tris kartus žvelgė iš kosmoso į savo protėvių žemę
Kosmonauto Aleksejaus Jelisejevo tėvas – lietuvis Stanislovas Kuraitis (1909–1978), motina rusė – Valentina Jelisejeva. Bet pradėkime iš dar toliau – nuo senelių iš tėvo pusės. Likimas į Rusijos gilumą nubloškė būsimojo kosmonauto senelius – Juzę ir Adomą Kuraičius. Nedaug apie juos težinome, bet aišku, kad atsidūrė Riazanės gubernijoje, kur jiems gimė sūnus Stanislovas, būsimojo kosmonauto tėvas.
Kosmonautas Aleksejus Kuraitis gimė 1934 m. liepos 13 d. Kalugos srityje Žizdros mieste. Šeimos likimą iš esmės paveikė tų pačių metų tragiškas įvykis, pakreipęs ir visos Sovietų Sąjungos gyvenimą. 1934 m. gruodžio 1 d. Smolnyje, tuometiniame Leningrade, pasikėsinimo metu buvo nužudytas Sergejus Kirovas, VKP (b) CK Politinio biuro narys, nuo tų pačių metų vasario kartu ir VKP (b) CK sek-retorius. S. Kirovas laikytas vienas artimiausių J. Stalino bendražygių, bet pagal populiarumą buvo ir didžiausias jo konkurentas. J. Stalinas S. Kirovo žūtį panaudojo masiniam terorui šalyje pradėti ir įtvirtinti diktatūrą. Buvo dorojamasi su „liaudies priešais“, už antitarybinę agitaciją buvo suimtas ir penkeriems metams lagerio nuteistas Stanislovas Kuraitis.
kosmoso asociacijos įkūrėjų Saulius Lapienis A. Jelisejevo knygos „Gyvenimas –
lašas jūroje“ sutiktuvių metu Vilniaus Rotušėje
Jo žmona Valentina buvo priversta su nuteistu vyru išsiskirti ir susigrąžinti mergautinę pavardę – Jelisejeva, o sūnus Aleksejus 1950 m. baigdamas vidurinę mokyklą pasikeitė pavardę iš Kuraičio į motinos ir tapo Aleksejumi Jelisejevu. Tik taip galėjo įstoti į Maskvos N. Baumano aukštąją technikos mokyklą. Motina ištekėjo antrą kartą už Vaginako Jefremovičiaus Atovmiano (1898–1957). Dar pasakysime, kad Valentina Ivanovna Jelisejeva (gimusi 1909 m.) dirbo Fizinės chemijos institute prie TSRS Mokslų akademijos laboratorijos vedėja, buvo ne tik mokslininkė, technikos mokslų daktarė, profesorė, bet ir išradėja.
1957 m. baigęs N. Baumano aukštąją technikos mokyklą Aleksejus Jelisejevas įgijo inžinieriaus mechaniko diplomą. Gavo paskyrimą į Bandomąjį konstravimo biurą, vadinamąją OKB-1, kuriam vadovavo Vyriausiasis konstruktorius (taip oficialiai vadintas iki mirties) – Sergejus Koroliovas. Jo pavardė iki pat mirties nebuvo viešinama, o nuotraukos spaudoje neprasimušdavo pro cenzūros gniaužtus.
A. Jelisejevas įstojo į Maskvos fizikos ir technikos instituto aspirantūrą, ją baigęs 1962 m. grįžo į OKB-1. Dalyvavo projektuojant kosminių laivų valdymo sistemas. 1966 m. tapo kandidatu į kosmonautus bandytojus, tais pačiais metais į jų grupę ir priimtas. Rengtas kaip kosminio laivo „Sojuz“ borto inžinierius. 1967 m. balandžio 24 d. turėjo startuoti laivu„Sojuz-2“, susijungti orbitoje su prieš tai startavusiu „Sojuz-1“, pereiti į šį laivą su įgulos nariu Jevgenijumi Chrunovu ir grįžti į Žemę laivu „Sojuz-1“. Dėl gedimo šiame laive žuvo kosmonautas Vladimiras Komarovas, tad „Sojuz-2“ startas buvo atšauktas skrydžio išvakarėse.
A. Jelisejevas buvo įtrauktas į kosmonautų grupę, kuri rengėsi tarybinei Mėnulio apskridimo ir nusileidimo Mėnulyje programai (1968–1969 m.). Kartu tęsė pasirengimą skrydžiui kosminiais laivais „Sojuz-5“ ir „Sojuz-4“. Turėjo startuoti kaip borto inžinierius su kosmonautais B. Volynovu ir J. Chrunovu, o grįžti su V. Šatalovu ir J. Chrunovu. Šio skrydžio metu 1969 m. sausio 15–17 d. pirmą kartą pasaulyje buvo atliktas dviejų pilotuojamų kosminių laivų sujungimas rankiniu valdymu, o ekipažų nariai perėjo iš vieno laivo į kitą per atvirą kosmosą. Šis pirmasis A. Jelisejevo skrydis į kosmosą tęsėsi 1 parą 23 valandas 45 minutes ir 50 sekundžių, atvirame kosmose jis išbuvo 37 minutes.
Antras A. Jelisejevo skrydis į kosmosą įvyko 1969 m. spalio 13–18 d. kosminiu laivu „Sojuz-8“ (kartu su V. Šatalovu) pagal trijų laivų grupinio skrydžio programą. Sugedus laivo „Sojuz-7“ suartėjimo ir susijungimo sistemoms, „Sojuz-8“ ir „Sojuz-7“ laivų sujungti nepavyko. Skrydžio trukmė – 4 paros 22 val. 50 min. 49 sekundės.
Trečias skrydis, kurio metu A. Jelisejevas taip pat vykdė borto inžinieriaus užduotis, įvyko 1971 m. balandžio 22–24 d. laivu „Sojuz- 10“. Ekipažas, kuriame taip pat buvo V. Šatalovas ir N. Rukavišnikovas pirmą kartą pasaulyje kosminį laivą sujungė su orbitine stotimi („Saliut-1“). Sugedus jungimosi mazgui perėjimas į stotį „Saliut-1“ buvo atšauktas. Skrydis nutrauktas pirma numatyto laiko ir tęsėsi 1 parą 23 valandas 45 minutes 54 sekundes.
Kupini dramatizmo faktai, kuriuos atspindi jausmams tarsi nepavaldūs skaičiai. O vis dėlto jaudina, kai už kiekvieno skaičiaus slypi daugybės žmonių didžiulės pastangos ir likimai. Akivaizdu, kad to meto tarybinė technika toli gražu nebuvo be priekaištų, o supervalstybės didieji kosminiai laimėjimai dažnai rėmėsi žmonių pasiaukojamu, didvyrišku darbu, dažnai reikiamai taip ir neįvertintu. Sistema išaugo iš nevertinto vergiško gulagų kalinių ir represuotųjų darbo, geriausi didvalstybės protai buvo sutelkti vadinamose „šaragose“, kur dirbo šviesiausi, bet nuo išorinio pasaulio izoliuoti mokslininkai, inžinieriai, konstruktoriai. Aukso kasykloje, vėliau „šaragoje“ teko darbuotis ir represuotajam Sergejui Koroliovui. Jam labai pasisekė, kad į savo „šaragą“ jį pasiėmė garsusis lėktuvų konstruktorius A. Tupolevas. Tarp kitko, pats A. Tupolevas taip pat buvo iš represuotųjų, bet ir jam pasisekė. Kaip ir S. Koroliovui.
Palyginimui. Amerikiečių „Apollo“ skrydžių į Mėnulį programa JAV mokesčių mokėtojams kainavo 24 mlrd. dolerių, kai Tarybų Sąjungos keturiais susprogusiais bandomaisiais aparatais ir nesėkme pasibaigusi skrydžio į Mėnulį programa šaliai atsiėjo 2 mlrd. rublių (bent taip teigė TSRS Mokslų akademijos prezidentas akad. Mstislavas Keldyšas, vadintas kosminių programų vyriausiuoju teoretiku).
Iš viso kosminiuose skrydžiuose praleidęs 8 paras 22 val. 22 min. 33 s A. Jelisejevas 1974 m. buvo paskirtas visų pilotuojamų kosminių skrydžių šalyje vadovu, vadovavo 30-čiai pilotuojamų skrydžių į kosmosą. Dirbo ir mokslinį darbą: 1973 m. apgynęs disertaciją įgijo technikos mokslų daktaro laipsnį. 1985 m. iš kosmonautikos perėjo į kitą darbą – tapo mokslinio gamybinio susivienijimo „Energija“ generalinio konstruktoriaus pavaduotoju, o1986–1991 m. buvo Maskvos Baumano aukštosios technikos mokyklos rektoriumi. Užėmė ir kitas atsakingas pareigas: nuo 1997 m. UAB „Festo“ prezidentas, paskui vadovavo Maskvos energetikos instituto padaliniui ir „Festo“ Rusijos skyriaus švietimo paramos fondui.
Konferencijos Vilniuje metu miesto Rotušėje A. Jelisejevas dalyvavo į lietuvių kalbą išverstos savo knygos „Gyvenimas – lašas jūroje“ sutiktuvėse. Nesitikėjo tokio gausaus dalyvių skaičiaus, išskirtinio dėmesio ir tokios susirinkusiųjų šilumos. Ko gero, pirmą kartą pasijuto savo šaknimis ir genais susijęs su Lietuvos žeme, į kurią tris kartus turėjo progos pažvelgti iš kosmoso aukštybių.
Kaip vyko nemirtingas Jurijaus Gagarino skrydis?
Profesoriui Jonui Žmuidzinui buvo vos metai laiko, kai Jurijus Gagarinas pakilo į kosmosą ir po 108 skrydžio minučių nusileido. Dabar mus pasiekia įvairi informacija apie šį skrydį, seniau visiškai neprieinama. Kosmoso specia-listai nustatė, kad J. Gagarinas turėjo tik 40 proc. tikimybės išlikti gyvas. Startuojant kosminiam laivui „Vostok 1“ nebuvo numatytos avarinės sistemos starto metu. Silpnoji kosminio aparato vieta – stabdymo variklis, o dubliuojanti stabdymo sistema buvo išmontuota siekiant sumažinti svorį. Jeigu būtų sutrikę stabdymo varikliai būtų tekę kliautis Žemės atmosferos stabdymo galiomis. Kadangi kosmonautas turėjo būti iškeltas į 200 km aukštį, tai apskaičiuota, kad aparatas po 10 dienų savaime nukristų stabdomas Žemės atmosferos. Tokiam dienų skaičiui buvo apskaičiuota maisto ir vandens atsarga kosmonautui.
Sąjungos kosminės programos vyriausiasis konstruktorius
Sergejus Koroliovas
Kaip nutiko iš tikro? Trečioji raketos pakopa veikė 10 sekundžių ilgiau, negu buvo numatyta, todėl kosmonautas buvo iškeltas į 300 km aukštį. Jeigu stabdymo variklis nesuveiktų ar veiktų nepatikimai, dešimties dienų kosmonautui sugrįžti būtų nepakakę, būtų prireikę 50. Turimų atsargų gyvybei palaikyti nepakaktų.
J. Gagarino nusileidimas buvo itin sudėtingas. 10 minučių iki jam įskrendant atgal į Žemės atmosferą, kosminis laivas prarado stabilumą, pradėjo netvarkingai sukiotis į visas puses. Tankesnėje atmosferoje prasidėjo košmaras: „Vostoko“ išorėje temperatūra pakilo iki 5 tūkst. laipsnių, per iliuminatorių tekėjo išsilydęs metalas.
Galima stebėtis J. Gagarino savitvarda, kurios jam prireikdavo ir Žemėje. Kai per spaudos konferenciją žurnalistai paklausė, kaip jis nusileido – parašiutu ar kosminio laivo kabinoje – pirmasis kosmonautas buvo priverstas išsisukti nuo tiesaus atsakymo. Jis pasakė, kad Vyriausiasis konstruktorius buvo numatęs abu nusileidimo variantus… Iššifruosime potekstę: Tarptautinė aviacijos federacija būtų užskaičiusi J. Gagarino skrydžio į tolį rekordą tik tuo atveju, jei jis būtų nusileidęs į Žemę laivo kabinoje. Tarybų Sąjungai labai reikėjo to rekordo, todėl visuose spaudiniuose buvo rašoma, kad jis nusileido kabinoje. Iš tikrųjų jis katapultavosi 7 km aukštyje ir išskleidė parašiutą, kurį matė Saratovo krašto gyventojai tuo metu, kai per tarybinį radiją vis dar buvo pranešamos pergalingos žinios apie vis dar besitęsiantį pirmojo kosmonauto skrydį. Beje, pagal apskaičiavimus jis turėjo nusileisti maždaug 100 km nuo Volgogrado (dabar Caricynas).
Nepavydėtina dalia teko Jurijui Gagarinui – ne tik įveikiant skrydžio sunkumus, bet ir atliekant „diplomatines“ funkcijas. Atviros rusiškos sielos ir pasaulį sužavėjusios šypsenos savininkui tai buvo sunki užduotis. Ne jo gyvybingai natūrai būti gyvu simboliu. Ypač uždaroje sistemoje, kurioje toli gražu ne viskas buvo paremta nuoširdumu ir tiesa.
Ko reikia gyvenimo pilnatvei?
Persikelkime į kitą žemyną ir kitą istorinį laiką. Tiesa, tą padaryti neleng-va, jeigu norime suvokti gyvenimo realybę ir iš to kylančias pasekmes. Profesoriaus Jono Žmuidzino gyvenimo istoriją, kaip ir Aleksejaus Jelisejevo, reiktų pradėti nuo senelio. Apie jį žinome daug daugiau negu apie Kuraičių giminės pradžią. Senelis taip pat buvo Jonas Žmuidzinas (1898–1989), gimęs Keturvalakiuose (Vilkaviškio apskritis), studijavęs teisę Monpelje universitete (Université de Montpellier), vėliau Paryžiaus universitete. Apsigynė teisės daktaro disertaciją. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Parašė keletą literatūrinių knygų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą iki 1940 m. buvo Lietuvos pasiuntinybės Londone darbuotojas. Karo metais Jonas Žmuidzinas su žmona ir sūnumi Jonu Stasiu pasitraukė į Angliją, vėliau persikėlė į Kanadą, kur nuo 1961 m. buvo paskirtas Lietuvos konsulu, vėliau tapo generaliniu konsulu. Mirė 1989 m. Toronte, ten ir palaidotas. 2011 m. į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją buvo atvežtas ir perduotas Lietuvos centriniam valstybės archyvui Lietuvos generalinio konsulo Kanadai Jono Žmuidzino kauptas archyvas.
Dabar apie antrą šios giminės atstovą diplomato sūnų Joną Stasį Žmuidziną. Kanadoje jis susipažino su prancūzakalbe kanadiete Huguette Chabot, su kuria sukūrė šeimą, o 1960 m. studijuodamas Kalifornijos technologijos institute („Caltech“) susilaukė sūnaus Jono, būsimo profesoriaus. Beje, Jonas Stasys Žmuidzinas tapo fiziku teoretiku, 1964 m. apsigynė „Caltech‘e“ mokslų daktaro disertaciją. Dirbo netoli Pasadenos esančiame NASA moksliniame institute – Reaktyvinės traukos laboratorijoje (Jet Propulsion Laboratory).
Į tą patį Kalifornijos technologijos institutą įstojo ir Jonas Žmuidzinas. 1980 m. klausėsi garsiojo Richardo Feynmano bendrosios reliatyvumo teorijos paskaitų. Ką viso pasaulio fizikams sako vien šios aukštosios mokyklos, sutrumpintai „Caltech“ vardas, galima suprasti jau iš fakto, kad šioje aukštojoje mokykloje studijavo arba dirbo net 31 Nobelio premijos laureatas. Palyginkime: milžiniškoje Tarybų Sąjungoje ir mažytėje Danijoje išugdyta vienodai – po 8 įvairių mokslo sričių Nobelio premijos laureatų, Šveicarijoje – 12, o JAV – net 154. Nobelio literatūros premijos laureatų JAV turi 7, Rusija – 5. Yra apie ką pagalvoti.
Bet grįžkime prie Jono Žmuidzino. Baigęs bakalauro studijas į doktorantūrą įstojo Kalifornijos universitetą Berklyje (University of California, Berkeley) netoli San Francisko. Doktorantūros temai pasirinko submilimetrinės astronomijos eksperimentinę kryptį, nors širdis ir linko prie teorinės fizikos. Atsidėjo mikrobangų ir tolimosios infraraudonosios spinduliuotės, dar vadinamos terahercine spinduliuote, tyrimams. Tai iš tolimojo kosmoso ateinančios informacijos gavimo sritis. Šiam tikslui J. Žmudizinui teko konstruoti prietaisus, kurių paskirtis buvo fiksuoti submilimetrines bangas lazeriniu heterodininiu spektrometru. Jį teko montuoti NASA skraidančioje Kuiper oro laboratorijoje. Teko kurti ir kitus elektromagnetinių bangų matavimų prietaisus.
Podoktorantinę stažuotę J. Žmuidzinas atliko Ilinojaus universitete Urbana-Champaing, o 1989 m. vasarą gavo pasiūlymą įkurti savo laboratoriją „Caltech‘e“. Taip nuo 1990 m. J. Žmuidzinas grįžo į vietą, kurioje prasidėjo jo studijos, žengti pirmieji žingsniai į mokslą. Dabar jis yra to paties „Caltech‘o“ fizikos profesorius, reiškiasi kaip astrofizikas, kosminių objektų skleidžiamo spinduliavimo tyrinėtojas.
Kita jo tyrimų kryptis – milimetrinių, submilimetrinių ir tolimojo infraraudonojo spektro bangų detektorių panaudojimas antžeminėse ir kosminėse laboratorijose. Su savo tyrimų grupe kuria naujus elektromagnetinės spinduliuotės detektorius, kurių veikimas grindžiamas superlaidiniu atsaku į elektromagnetinę spinduliuotę. Registruoja diapazoną nuo submilimetrinių iki rentgeno bangų. Šiemet Čilėje, Andų kalnuose pradėtame statyti įspūdingame teleskope CCAT bus įmontuota ir lietuvio Jono Žmuidzino sukurta matrica, kuri naudojama submilimetrinių bangų registravimo prietaise. Jis bus taikomas registruoti taip pat Visatos tamsiosios masės dalelėms. Kol kas tai hipotetinės dalelės, nors kas žino, gal tarp jų atradėjų bus ir lietuvio pavardė.
Paminėjome tik kelis reikšmingesnius J. Žmuidzino darbus „Caltech‘e“, bet jis taip pat yra ir NASA Reaktyvinės traukos laboratorijos vyriausiasis technologas. Labai atsakingos pareigos, ir galima tik stebėtis, iš kur atsiranda jėgų ir laiko darbui „Caltech‘e“, jei keturias dienas per savaitę tenka dirbti pagal NASA užduotis, ir tik viena lieka „Caltech‘ui“.
Dar pasakysime, kad darbas neatima iš Jono Žmuidzino realaus gyvenimo: jis turi gražią lietuviškai kalbančią šeimą – žmoną Viliją (mergautinė pavardė Mickevičiūtė), dukras Reginą, kuri studijuoja mechaninę inžineriją Niujorke, ir Liną, dar moksleivę, lankančią tą pačią šeštadieninę lietuvišką mokyklą, kurią lankė jos sesuo Regina ir tėvelis Jonas Žmuidzinas. Ko dar reikia gyvenimo pilnatvei.
Gediminas Zemlickas