„Biomasės kaip atsinaujinančio energijos šaltinio panaudojimo biokuro gamybai inovacinės praktikos
sklaida“ – šį projektą vykdo asociacijos „Slėnis Nemunas“ viena steigėjų – Lietuvos biomasės energetikos asocia-cija „Litbioma“. Kaip šiame projekte dalyvauja VšĮ „Agroanalitinis centras“, kalbamės su šio centro steigėju dr. Donatu STANIKŪNU.Mokslo Lietuva. Gerbiamasis pone Donatai, koks vaidmuo tenka VšĮ „Agroanalitinis centras“ vykdant projektą, skirtą biomasės panaudojimui biokuro gamybai?
Donatas Stanikūnas. Mūsų funkcija – organizuoti ir vesti lauko dienas, seminarus ūkininkams ir kitiems mokymų dalyviams, norintiems užsiimti biomasės auginimu ir paruošimu biokuro gamybai. Tenka rūpintis metodine medžiaga, sutelkti tai temai tinkamus dėstytojus. Bandome įvertinti sėkmingesnius regionus, kur šie mokymai geriau rengiami ir kur gal vertėtų telkti daugiau klausytojų. Svarbiausia – organizuoti mokymų klausytojus.
ML. Pradėkime nuo dėstytojų. Kaip juos parenkate?
D. Stanikūnas. Telkiamės pirmiausia panašiose srityse dirbančius aukštųjų mokyklų dėstytojus. Geriausias atvejis, kai mokslininkas turi patyrimo dar ir praktikoje: atlieka eksperimentus, vykdo laboratorinius ar lauko tyrimus. Visa bėda, kad tokių Lietuvoje nėra daug, bet vieną kitą pavyksta mokymams pasitelkti. Vienas iš ryškesnių – dr. Kęstutis Navickas, A. Stulginskio universiteto Agroenergetikos katedros vedėjas. K. Navickas turi biodujų laboratoriją, reaktorių ir gali ištirti, kokias norimas statyti biojėgaines labiausiai apsimoka statyti – naudojant atliekas ar energetinius augalus. Tai specialistas, kuriuo galima pasikliauti.
Dabar visose veiklose reikalaujama kokybės. Tas pats ir su mokymais, mūsų rengiamais seminarais. Jei tik mažiau pavykęs renginys, tai renkantis naują klausytojų grupę, tuoj pat išgirsti: „O kas dėstys?“ Jeigu tik dėstytojas turi mažesnį pasisekimą, grupė gali ir nesusidaryti. Pats gyvenimas atrenka dėstytojus. Žmonės nori gauti jiems reikalingų ir praktiškų žinių.
ML. Į ką projekto vykdytojai telkia dėmesį, į kokią biomasę?
D. Stanikūnas. Šiame projekte nagrinėjamos trys biokuro rūšys: biokuro iš šiaudų, iš energetinių gluosnių ir iš natūralių pievų žolių. Kalbant apie biokuro gamybą iš žolių, daugiau dėmesio kreipiame į apleistas pievas, norime parodyti, kaip jose augančias žoles galima panaudoti biokuro gamybai. Stengiamės perteikti ūkininkams patyrimą: kiek galima gauti energetinių augalų masės iš hektaro ir kiek iš turimų pievų augalų galima pagaminti biodujų, kokius augalus ilgainiui reikėtų kultivuoti tose pievose. Labai praktiški dalykai. Stengiamės seminarus ir lauko bandymus rengti tuose ūkiuose, kur būtent tokia žaliava ruošiama biodujoms gauti.
ML. Apie kokią natūralią žolę ar augalus kalbate?
D. Stanikūnas. Norima išaiškinti, kaip iš natūralių pievų (nenaudojamų žemių) galima gauti tam tikrą naudą. Tada lyginama su kitų energetinių kultūrų auginimo teikiama nauda.
ML. Pripažinkite, kad save gerbiantis ūkininkas dirvonuojančių laukų nepalieka, nebent ypatingais atvejais. Todėl jiems gali būti nelabai aktualus aptariamas projektas.
D. Stanikūnas. Tai tik vienas iš būdų, kaip tokias apleistas pievas panaudoti, iš biomasės pagaminti dujas. Ir kultūrinius augalus, ir apleistas pievas tam reikalui galima protingai panaudoti. Visa tai perteikiama seminaruose ar lauko dienose, kur supažindinama ir su atitinkamų įrenginių naudojimu. Ūkininkams tai naudinga patirtis: išgirdę, kas bus nagrinėjama, mielai dalyvauja. Jei kuriam neaktualu, tai ir neužsirašo. Taip savaime atsirenka žingeidesni, besidomintys naujomis galimybėmis žmonės.
ML. Apie kokio dydžio lauko ar pievų plotus kalbame? Ar biomasės iš tokių pievų gavybos tyrimai Lietuvoje daryti?
D. Stanikūnas. Dabar brangus transportavimas. Jei tenka važiuoti toliau, gelbsti tik didesnis biomasės kiekis. Iš atokesnių plotų žolę vežti iki biojėgainės nuostolinga. Kokiu atstumu apsimoka transportuoti žolę iš natūralių pievų specialūs tyrimai nedaryti. Tačiau galime spręsti pagal atliktus tyrimus su šiaudais. Nustatyta, kad rekomenduojama transportuoti ne daugiau nei 50 km. Yra atlikti tyrimai, kokią žolę labiau apsimoka auginti, kiek kokia žolė duoda biomasės. Apsimoka sėti aukštos žolės rūšis – viksvas, daugiametes svidres, šunažoles, avižoles, nendrinius eraičinus; aišku, kukurūzus, taip pat kanapes. Beje, Europos Sąjungos reglamentai kanapes auginti leidžia. Jau vien nušienavus piktžoles ir pagaminus biodujas būtų daugiau naudos negu nieko nedarant ir leidžiant piktžolėms plėstis.
ML. Kaip vertinate pačių klausytojų, ūkininkų motyvaciją?
D. Stanikūnas. Jie pakankamai motyvuoti. Informacijos apie poten-cialius klausytojus ieškome per įvairias organizacijas – vietinius žemės ūkio skyrius, ūkininkų organizacijas ir t. t. Gaila, kad negalime pasinaudoti duomenų bazėmis, adresais, telefonais, nes tai traktuojama kaip asmens duomenų apsauga.
ML. Turite įvairaus darbo patirties. Kaip apibūdintumėte tipišką mūsų laikų ūkininką? Kas tai – buvęs kolūkietis, o gal prie tėvų ir senelių žemės grįžtantis miestietis?
D. Stanikūnas. Reiktų gerai pagalvoti, koks žmonių tipas vyrauja. Man regis, vyrauja vidutinio amžiaus ir jaunesni norintieji dirbti žemę. Bent jau man vyresnio amžiaus ūkininkų tenka sutikti mažiau. Daugiausia tai atėję nauji žmonės, nors yra ir sugrįžusių prie žemės. Bijau, kad niekas tų procentų nėra rinkęs ir tų ūkininkų tipiško portreto nesudarinėjo, tad nėra paprasta apibūdinti.
ML. Vadinasi, tie žmonės tiki Lietuvos ateitimi, nes be tikėjimo sunku būtų grįžti prie žemės.
D. Stanikūnas. Padėtis keičiasi į gera. Prisiminkime, kaip nepriklausomybės pradžioje vargo ūkininkai. Ne paslaptis, kad žemdirbiai visados truputį perlenkia dėl savo sunkumų, bet Europos Sąjungoje vis dėlto pakankamai stabilios bent jau ūkininkavimo sąlygos. Labai veiksmingai padeda išmokos.
ML. Padeda, bet neleidžia vienodomis sąlygomis konkuruoti su ES šalių senbuvių ūkininkais.
D. Stanikūnas. Žinoma, mūsų ūkininkai gauna daug mažesnes išmokas. Bėda ta, kad mes ir ES ne visada pateikiame duomenis apie savo tikrąsias išlaidas ir darbo sąnaudas. Kai palyginame su kitomis šalimis, paaiškėja, kad mūsų ūkininkų mažiausios išlaidos, o tikrovė kitokia. Mes kai ko neparodome ir todėl nukenčiame. Ne paslaptis, kad kai kurie ūkininkai savo pagalbininkams kartais moka be sutarčių – „juodai“, tada ir parodyti savo tikrųjų išlaidų negali. Ūkininkai bando suktis, kaip jiems šiandien geriau, ir giluminių pasekmių ne visada suvokia.
ML. Tęsti kolūkinės tikrovės įpročių Europos Sąjungoje nebeišeina, o mentaliteto taip greit nepakeisi.
D. Stanikūnas. Šalies mastu nukenčiame, kai galvojama tik apie vienadienę naudą sau.
ML. Kaip ūkininkus pasiekia informacija apie Jūsų su kolegomis atliekamą projektą?
D. Stanikūnas. Apie mokymus skelbiama internetinėse svetainėse: programos „Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos centro – www.zmmc.lt; mūsų svetainėje – www.agroac.lt. Per ūkininkų organizacijas siunčiame informaciją tiesiogiai ūkininkams. Darome ir visokių eksperimentų. Duodame skelbimus į laikraščius, bet didesnio efekto nesulaukiame. Tada rodome išradingumą: mėginame rasti ta tema besidominčių žmonių. Per juos sužino vienas kitas kaimynas. Duodame skelbimus į įvairias mokyklas, rajonų seniūnijas, kur lankosi jaunimas. Informaciją siunčiame internetu ir prašome, kad seniūnai ar mokyklų vadovai iškabintų žinias viešose vietose. Taip tas seminarų ir lauko dienų grupes suformuojame. Turiu pripažinti, kad su veiksminga informacijos sklaida ūkininkams sunkumų iškyla.
ML. Dar nėra mados, kad patys ūkininkai atsiverstų Slėnio „Nemunas“ tinklalapį ir ieškotų jiems naudingos informacijos?
D. Stanikūnas. Turime suprasti ir ūkininkus, kurie neturi ir to laisvo laiko naršyti internete. Man patiko tvarka Vokietijoje, Tiuringijos žemėje. Ten nuo seno nustatyta: visi ūkininkai privaloma tvarka turi dalyvauti mokymuose žemės ūkio mokyklose. Jos praveda mokymus ir taip išsilaiko, kelia ūkininkų kvalifikaciją, rengia stažuotes. Jauni ūkininkai lanko vienus kursus, pagyvenę – kitus. Už tai iš valstybės gauna finansavimą, o ūkininkai naudingos informacijos. Yra sistema, per kurią diegiamos ir naujovės, supažindinama su kintančiais reikalavimais. Valstybėje turi būti tvarka, su ja ateina pažanga. Esu tikras, kad pamažu ir mes prie tokios tvarkos prieisime.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
