Jonas Klimavičius
Lietuvą pasiekė prieš 55-erius metus atsiradęs terminas egodokumentas (Mokslo Lietuva, 2013, Nr. 3 (491), p. 1–3). Tai dienoraščiai, atsiminimai, autobiografijos, laiškai ir panašūs privatūs tekstai, kuriuose „įvykiai, emocijos, džiaugsmai ir rūpesčiai atsiveria iš egocentrinės „aš“ (ego) perspektyvos“ (2). Jei tai yra dokumentotyros dalykas, tai pagrindinis dėmuo -dokumentas ne tik nekliūtų, bet būtų net labai motyvuotas – tiksliai orientuojantis. Žinoma, vok. Selbstzeugnis, lenk. samoświadectwo ir pranc. écrits du for privé rodo ir kitokias įvardijimo (nominacijos) galimybes – pažymint gyvenimo, asmens privatumą (bet gali klaidingai orientuoti – kad tie raštai yra privati nuosavybė) ar pasitelkiant savos kalbos – ne tarptautines – priemones. Bet mechaniškai negalima – mano liudijimas yra visai neterminiškas, saviliudijimas ydingas darybiškai – neturi pamatinio žodžio, nes saviliudyti negalimas. Be to, liudijimas yra žinoma oficialaus dokumento rūšis, dar ir teismo terminas.Žodžių su dėmeniu ego- nėra gausu – egocentrizmas, egocentrikas, egocentriškas, retas egoteizmas filos. „savęs laikymas dievu“ (Tarpt. ž. žodynas, 2001) ar tik „per didelis savęs vertinimas“ (Tarpt. ž. žodynas, 1936), egofuturizmas „XX a. 2 dešimtmečio rusų futurizmo atšaka,<…>“ (Tarpt. ž. žodynas, 2001). Bet šis dėmuo savitas psichologijai – egopsichologija „viena psichoanalizės krypčių. <…> analizuoja kaip Ego kontroliuoja potraukius, reguliuoja asmenybės santykius su aplinka. <…>“ ir egotranscendencija „savojo aš ribų išnykimas, susiliejimas su kitais, persikūnijimas. <…>“ (Psichologijos žodynas, spec. red. Rimvydas Augis ir Rimantas Kočiūnas, 1993). Egodokumentika turbūt bent kiek siejasi su egopsichologija. Bet jei turi ryšį su autobiografine raštija (3), galima siūlyti svarstyti ir kitą variantą – autodokumentas. Sandas auto- yra dažnesnis, be to, sisteminis – sudaro priešpriešą su alo- „kitas“: autochoras „augalas, pats platinantis savo sėklas ir vaisius“ – alochoras „augalas, kurio vaisius platina vėjas, vanduo, gyvūnai, žmonės“, autochtonas – alochtonas, autogamija – alogamija, autogeninis – alogeninis, autonimas – alonimas, autosoma – alosoma. Gal bus reikalingas ir alodokumentas?
Taigi terminas egodokumentas kalbiškai galimas. Semantiškai sistemiškesnis būtų autodokumentas. Tačiau sąvokų ir terminų sistema yra tos srities specialistų – dokumentotyrininkų – reikalas.
Turint tokią progą pravartu tarti žodį, kaip kalbininkui terminologui atrodo tų specialistų kalbininkavimas. Jie apie savo terminus gali spręsti tik kaip specialistai – jų kompetencijai priklauso sąvokos turinys ir apimtis, sąvokų sistema, termino dalykinis tikslumas. Bet gramatinis ir darybos taisyklingumas, žodžio semantika – kalbininkų kompetencijos dalykas. Ir specialistai šito galėtų, net turėtų pramokti, bet tam pirmiausia būtinas gyvas kalbos jausmas, o specialistai vietoj jo dažniausiai puola prie logikos ir noriai kalba iš kepurės. Tai labai plinta. Nekvalifikuotą beatodairišką kišimąsi į kalbos dalykus vadinu kalbininkavimu. Termino egodokumentas svarstybose „Mokslo Lietuvoje“ randu tokius kalbininkavimo pavyzdžius: sąvoka neprieštarauja lietuvių kalbos normoms: sandūros galimos iš dviejų tarptautinių žodžių; egodokumento terminas pakankamai aiškiai apibrėžia <…> požiūrį į egodokumentus. – Sąvokos yra logikos dalykas ir su kalbos normomis jokio ryšio neturi – norminami terminai, o ne sąvokos. Kol terminas dar svarstomas, tik pradedamas vartoti, netikslu sakyti, kad neprieštarauja normoms, nes normos dar nėra, o naujas terminas gal tik nesikerta su dėsniais ar polinkiais, yra būdingas arba ne. Egodokumentas mums yra skolinys, o ne lietuvių kalbos dūrinys (sudurtinis žodis), be to, terminas sandūra čia seniausiai nevartojamas. Terminas neapibrėžia nieko, juoba požiūrio – priešingai, terminas turi turėti savo apibrėžtį, o jis pats įvardija sąvoką. Čia prisimeta dar vienas negerumas įvardykime, ką jis [terminas] apibrėžia. – Įvardija ir apibūdina dienoraščius, atsiminimus,… Norėta pasakyti: Pasakykite, ką terminas apima. Atsakant reikia ne įvardyti, o išvardyti. Labai netiksliai, nesuprantamai vartojamas žodis susijęs: su visomis šiomis sritimis susiję tekstai (pvz., testamentai) (2); tai labai įdomūs tyrimai s u s i j ę su įvairiomis disciplinomis ir studijomis (3). Žodis darosi tiesiog beprasmiškas. Yra kalbos, psichologijos tyrimai, o ne tyrimai, susiję su kalba, psichologija. Anksčiau parazitas buvo liečiantys, dabar – susiję…
II
Kitu atveju nusikalbininkauta nuo paties koto – pateiktas netikras kalbos faktas: Ir kažkas į Kintus atgabeno vasarinių rugių, kuriuos žmonės pradėjo vadinti atodaigiais (Mokslo Lietuva, 2013, Nr. 3 (491), p. 5). Vasarinių rugių pavadinimų yra keletas, kiekvienas turi savo arealą (vartojimo plotą). Atodaigiai yra, bet ne nuo Kintų, o nuo Tauragnų, ir visai ne „vasariniai rugiai“, o „ledų išmušti ar gyvulių ištrypti ir vėl ataugę javai“ (Lietuvių kalbos žodynas, t. 1, II leid., 1968), tačiau šio žodyno I leid. (1941) šio žodžio nėra. Greičiausiai čia yra per neapdairumą įdėtas vienos kūrybingos žodžių rinkėjos sugalvotas individualus naujadaras. Nieko nepasakysi – motyvacija aiški („vėl ataugę“). Tačiau pavasarį, žąsims išskridus, dygę ir nenulesti želmenys juk nėra „vėl ataugę“!
Eikime prie tikrų kalbos duomenų. „Vasariniai rugiai; vasariai, vasaručiai“ yra atodaugiai (Smalininkai, Girkalnis), atuodaugiai (Smalininkai, Lekėčiai, Višakio Rūda, Kazlų Rūda), atuodogiai (Klaipėda, Švėkšna, Raudėnai, D. Poška, F. Sragys), atuodugiai (A. Juška, A. Kašarauskis) ir atariečiai (Balbieriškis), atuorėčiai (Gervėčiai, Nemunaitis, Birštonas, Ukmergė), atuoriečiai 1. (Lazūnai, Varėna, Alanta, Deltuva, Dusetos, Apsas), atuoriečios (A. Juška), atuorietis 2. (Daugėliškis, Ukmergė). Atuoriečiai 2. yra „vasariniai kviečiai“ (A. Kašarauskis, J. Šlapelis), 3. „vasarojus“ (Pašvitinys, K. Sirvydas, L. Ivinskis), atuorietis 1. „vasarojus; vasariniai javai, išskyrus vasarinius rugius ir kviečius“ (Meškuičiai, Šiauliai, Joniškis, Skaisgirys, Stačiūnai, Kairiai), atorėtis – tik „vasarojus“ (Linkuva, Meškuičiai). Tokie yra didžiojo žodyno duomenys. Atuo- yra kitas ato- kaitos variantas, ato- čia mažai kur išlaikytas – tik atodaugai, o at- turi atolas (šaknį etimologai giminiuoja su latv. at-āleties „atgyti, atsigauti“, got. alan „augti“, lot. al(esc)ere „augti“, liet. tal-okas „užaugęs, subrendęs“). Šak-nies -daug-/-duog- balsių kaita neturi nieko bendro su -dyg-/-daig-, o yra visai kitos kilmės ir semantikos – plg. degti 10. „labai šildyti, kaitinti“ (apie saulę), 1daga „saulės karštis“ (taip pat ir 1dagas 3.), 2daga 2. „derlius, branda pjūtis“ (taip pat 2dagas, dagė 1.), dagoti „imti, valyti derlių“, bet tašką ant i deda pr. dagis „vasara“ (plg. vok. Tag „diena“). Taigi atuodogių/at(u)odaugių motyvacija – „vasaručiai – atidegę“, o ne „atidygę“. Atuoriečių šaknis daugiausia siejama su riesti – 13. „smarkiai augti, plėstis, šakotis“ (Jurbarkas, Lukšiai,…).
Kalba yra visų, bet visa jokioje galvoje, juoba mėgėjo, netelpa. Kalbotyra ir norminimas – kalbininkų. Kalbininkavimas kalbotyros nepakeis, tik gadina.