„Mokslo Lietuvos“ pašnekovas – lietuvių kilmės kosmonautas technikos mokslų daktaras Aleksejus Jelisejevas (iki 1950 m. Kuraitis). Aleksejui Jelisejevui dukart buvo suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas, jis apdovanotas keturiais Lenino ordinais, jam buvo suteikti Vokietijos Demokratinės Respublikos ir Bulgarijos Liaudies Respublikos didvyrio vardai. Apdovanotas daugelio šalių aukštais valstybiniais apdovanojimais. 1980 m. tapo TSRS Valstybinės premijos laureatu.
Svečią kalbinome Vilniuje 2012 m. lapkričio 28–29 d. trečią kartą vykusioje konferencijoje „Kosmoso ekonomika daugiapoliame pasaulyje“ (SEMWO 2012).Tėvas vijosi iš jo atimtą laiką
Mokslo Lietuva. Garbusis Aleksejau Jelisejevai, esate lietuvių kilmės kosmonautas, nuo to paprastai Jus ir pradeda klausinėti Lietuvos žurnalistai.
Aleksejus Jelisejevas. Mano tėvas buvo lietuvis, taip būtų tiksliau pasakius.
ML. Kokį vaidmenį Jūsų gyvenime suvaidino tėvas?
A. Jelisejevas. Didžiam apgailestavimui, jo paties gyvenimas buvo sugniuždytas. Tėvą areštavo tais pačiais metais, kai gimiau – 1934-aisiais. Daug metų buvo kalintas, per tą laiką šeima iširo. Tėvas vedė antrą kartą, mano motina taip pat ištekėjo antrą kartą. Faktiškai nuo suėmimo dienos su tėvu jau mūsų ryšiai nutrūko.
ML. Ar bent kaip praeities šešėlis jis Jus veikė – per motinos prisiminimus ar panašiai?
A. Jelisejevas. Tėvo juk praktiškai nemačiau, nežinojau net kada jį suėmė – man gimus ar dar negimus. Dabar žinau, kas jis buvo, jis man laiškuose rašė apie savo gyvenimą. Buvo labai gabus. Po ilgų įkalinimo metų tėvą reabilitavo, sugrąžino visas teises, leista net grįžti į mokslinį darbą. Jis vadovavo mokslinio instituto dideliam padaliniui. Oficialiai vadinosi Centrinio odos avalynės mokslinio tyrimo institutu, kurio vienai iš itin svarbių laboratorijų mano tėvas – Stanislovas Adamovičius Kuraitis ir vadovavo. Tėvas baigė Mask-vos lengvosios pramonės institutą (dabar Tiksliųjų technologijų institutas), chemiko specialybę. Jis apsigynė dvi disertacijas, tapo mokslo daktaru. Jo mokslinių darbų pagrindu Tarybų Sąjungoje buvo sukurta ištisa nauja pramonės šaka – polimerų gamybos.
Jis man laiške rašė, kad po 22 metų grįžęs iš įkalinimo vietos ir atgavęs laisvę, kaip pašėlęs metėsi vytis tai, kas buvo prarasta.
ML. Kokie kaltinimai buvo pareikšti Jūsų tėvui – Stanislovui Kuraičiui?
A. Jelisejevas. Kaltinimai standartiniai. Mama pasakojo, kad tėvas tuo metu buvo instituto aspirantas, jiedu jau buvo vedę ir gyveno bendrabutyje. Kaip aspirantas tėvas turėjo teisę į atskirą kambarį. Mama pasakojo, kad netikėtai į jų studentišką kambarį įžengė du nepažįstami asmenys. Sustojo prie knygų lentynos, pradėjo jas vartyti ir mėtyti ant grindų. Darė kratą, bet nieko neaiškino. Tėvas pamanė, kad tai kažin kokia klaida, bet po kratos jam buvo įsakyta eiti kartu. Jam atrodė, kad po valandos, kai bus išsiaiškinta, jis sugrįš atgal. Bet nesugrįžo.
kosminis aparatas „Luna-3“ pirmą kartą
žmonijos istorijoje nufotografavo ir
į Žemę perdavė Mėnulio tamsiosios
pusės nuotraukas
Mama bandė išsiaiškinti, kur jis, bet jokių paaiškinimų negavo. Tėvas buvo išvežtas kažin kur į Vidurinę Aziją ir Kazachstaną. Iš mamos pasakojimų galėjau suprasti, kad buvo suimtas ir nuteistas kaip „liaudies priešas“. Kai buvo reabilituotas, dokumentuose atsirado įrašas: „Nesant nusikaltimo sudėties“. Štai taip. Jokios tėvo kaltės įrodyti nepavyko, nes jos ir nebuvo. Žmogui gyvenimas buvo sugadintas – savo laiške jis man rašė, kad iš gyvenimo jam buvo išbraukti 22-eji metai.
Kai dabar mamos pasakojimus ir pavienius to meto įvykius mėginu sudėlioti į logišką seką, man kyla mintis, jog tėvas buvo suimtas dar prieš man gimstant. Ir štai kodėl taip galvoju. Prieš man gimstant mama buvo išvykusi į Kalugos sritį, maždaug 200 km už Maskvos pas kažin kokią pažįstamą. Tėvas tuo metu jau buvo suimtas. Motina pasakojo, kad tame kaime, kuriame ji apsistojo, siautė baisus badas. Veikiausiai iš bado ir nevilties išprotėjęs vyras pakorė du savo sūnus ir pats pasikorė. Štai kokios Rusijoje buvo to meto gyvenimo sąlygos keli šimtai kilometrų nuo sostinės.
Lietuvišką pavardę teko pakeisti
ML. Kaip klostėsi Jūsų ir mamos gyvenimas?
A. Jelisejevas. Iki prasidedant karui su Vokietija 1941 m. gyvenome su mama Maskvoje, prasidėjus karui išvažiavome į Kazachstaną, ten ėjau į mokyklą. Po dvejų metų grįžome atgal į Maskvą. Mokiausi vidurinėje mokyk-loje, 1951 m. baigdamas vidurinę mokyklą pakeičiau pavardę į mamos mergautinę. Tapau Jelisejevu, ligi tol buvau Kuraitis. Įstojau į Maskvos N. Baumano technikos aukštąją mokyklą (dabar Maskvos Baumano valstybinis technikos universitetas). Ją ir baigiau. Mama sukūrė šeimą su kitu vyru.
ML. Bet Jūs apie tėvo likimą žinojote?
A. Jelisejevas. Žinojau nuo pat pradžių, kai tik pradėjau suprasti, kas vyksta aplinkui. Mama su tėvu susirašinėjo, ir periodiškai man vis pasakydavo, kur tėvas perkeltas.
ML. Dar jaučiu pareigą paklausti: ar tėvas grįžęs iš įkalinimo vietos keitė savo pavardę?
A. Jelisejevas. Kiek žinau – nekeitė. Jis jau buvo antrą kartą vedęs, gyveno su kita šeima ir mes nebendravome. Jis dirbo minėtame Centriniame odos avalynės mokslinio tyrimo institute, ir kiek suprantu, dirbo labai daug ir sėkmingai.
ML. Tai buvo uždaras institutas? Juk žmogus neįtartum, kad po tokiu „nekaltu“ pavadinimu slypėjo ir polimerų chemijos darbai.
A Jelisejevas. Šito nežinau. Tėvas turėjo daug patentų, buvo labai produk-tyvus mokslininkas. Labai vertintas.
Kuo išsiskyrė to meto aukštasis technikos mokslas
ML. Kaip apibūdintumėte savąją Alma mater – N. Baumano technikos aukštąją mokyklą?
A. Jelisejevas. Tuo metu šis institutas palaikė labai glaudžius ryšius su geriausiomis šalies pramonės įmonėmis, teikė studentams daug praktiškų įgūdžių. Mes tose įmonėse atlikdavome praktikas, kurios buvo ilgalaikės (ko dabartinėse aukštosiose mokyklose labai stinga). Po antro kurso mes mėnesį dirbome Nižnyj Tagilo vagonų statybos gamykloje Urale. Man teko dirbti kalvio padėjėju ceche, prie kalvystės preso. Po ketvirto kurso du mėnesius atlikome praktiką Dnepropetrovsko įmonėje, kuri gamino raketas. Ten dirbome konstruktorių biure kartu su inžinieriais, mums tekdavo dirbti prie projektų. Visa tai padėjo įsitraukti į inžinieriaus darbo gamybinę atmosferą.
ML. Ta Dnepropetrovsko gamykla ir laikytina Jūsų pirmųjų žingsnių į kosmosą pradžia?
A. Jelisejevas. Ne visai. Baigęs N. Baumano aukštąją technikos mokyklą buvau paskirtas į Sergejaus Koroliovo vadovaujamą Bandomąjį konstravimo biurą, vadinamąją OKB-1.
ML. Jums nesutrukdė ta aplinkybė, kad tėvas buvo represuotas?
A. Jelisejevas. Nesutrukdė, negaliu net suprasti kodėl. Juk į „nesuteptą“ biografiją, taip pat ir šeimos narių, buvo kreipiamas ypatingas dėmesys. Gal turėjo įtakos tai, kad mūsų šeimos buvo atskirtos viena nuo kitos. Kito paaiškinimo neturiu.
tyrinėjimams skirtoje konferencijoje SEMWO 2012 (Gedimino Zemlicko nuotrauka)
Sergejus Koroliovas kariavo savo karą
ML. Gavus paskyrimą į OKB-1 Jums iškart atsivėrė ir kelias į kosmonautų būrį?
A. Jelisejevas. Pasiprašiau ir S. Koroliovo lengva ranka pastūmėtas galėjau būti įtrauktas prie kosminių programų.
ML. Nebuvote lakūnas, kaip didžioji dalis tarybinių kosmonautų, Jūs buvote pasitelktas kaip didelių gabumų technikos specialistas, inžinierius. Kaip visa tai vyko, kokiais etapais?
A. Jelisejevas. Kai buvo rengiamasi pirmajam kosminiam skrydžiui aplink Žemę su „Vostok“ kosminiu laivu, vyko daug diskusijų ir ginčų, kokių sričių ir profesijų asmenys geriausiai tiktų tokiam skrydžiui? Apsistota pirmiausia ties trijų profesijų atstovais: naikintuvų lakūnais, povandeninių laivų jūrininkais ir inžinieriais. Remtasi tokia logika: naikintuvo lakūnas sėdi kabinoje vienas ir pats atsako už savo gyvybę, jūrininkas povandenininkas psichologiškai įpratęs veikti ir išgyventi ankštoje patalpoje, o inžinierius geriausiai susipažinęs ir įpratęs dirbti su technika. Kaip man vėliau yra sakęs S. Koroliovas, jis labai skubėjo ir buvo skubinamas paleisti pirmąjį žmogų į kosmosą, jautė didžiulį spaudimą, todėl nusileido kariškiams ir pirmuoju kosmonautu turėjo pasirinkti karo lakūną – Jurijų Gagariną. Pati ši kandidatūra S. Koroliovui nekėlė abejonių, žmogiškąsias Gagarino savybes Koroliovas labai vertino. Bet iškart po pirmojo žmogaus skrydžio į kosmosą, S. Koroliovas pradėjo rūpintis, kad į kosminių skrydžių programas būtų įtraukti inžinieriai.
Tuo metu kandidatų į kosmonautus medicininę atranką darė kariniai oro pajėgų specialistai. Tai buvo labai griežti sveikatos tikrinimai ir atranka, visa ši „virtuvė“ tęsėsi nei daug, nei mažai – 40 parų! Kasdien tekdavo atlikti po 6–7 procedūras be pertraukos, daugybė įvairių matavimų, pakako ir rentgeno peršvietimų. S. Koroliovas negailestingai bardavosi su karo gydytojais, jis norėjo, kad jo žmonės skraidytų, o ne 40 parų būtų kankinami nesibaigiančiais medicininiais tikrinimais. Sąlygos buvo nelygios, suprantama, kad skirtingai nei kariškiai, inžinieriai ir kitų civilinių profesijų specialistai kasdien po dvi valandas gimnastikos pratimų nedaro.
ML. O Jums nebuvo apmaudu, kad pirmumas į kosmonautus buvo teikiamas lakūnams bandytojams, o ne civiliams specialistams, technikos žinovams, mokslininkams?
A. Jelisejevas. Žinoma, norėjome, kad pirmasis kosmonautas būtų kas nors iš mūsų aplinkos žmonių. Girdėjau tik diskusijas dėl atrankos kriterijų ir kam teiktinas pirmumas. Bet taip jau klostėsi likimas. S. Koroliovui reikėjo sąjungininkų ir bendraminčių, o Karinės oro pajėgos kietai laikėsi savo principų. S. Koroliovas priešinosi, bet naujų ir vis galingesnių priešų įsigyti jis nesiekė, jam svarbiausia buvo, kad tarybinis žmogus pirmasis pakiltų į kosmosą. Beje, S. Koroliovas labai palankus buvo J. Gagarinui ir kitiems pretendentams į kosmonautus.
Žodžiu, S. Koroliovas labai ilgai tęsė šį „karą“ su kariniais gydytojais ir pasiekė, kad dalis Aviacijos ir kosmonautikos medicinos instituto būtų perimta iš karinės vadovybės ir paversta civilinės medicinos instituto dalimi. Štai tada civilių inžinierių sveikatos būklė buvo pradėta tikrinti toje medicinos instituto dalyje. Tikrinimo procedūros buvo sutrumpintos iki dviejų savaičių. Kaip tik ir patekau į pirmąją inžinierių grupę, kurios tinkamumas skrydžiams į kosmosą buvo tikrinamas jau pagal civiliams skirtą programą. S. Koroliovas mane į tą pirmą grupę įtraukė – liepė atitinkamu metu jam paskambinti, ką ir padariau, jis pasakė: „Jus tuojau paims“. Ir iš tikro buvau pakviestas į tą pirmąją civilių būsimų kosmonautų grupę.
ML. Kas buvo Jūsų konkurentai?
Jelisejevas. Daug medikų, mokslininkų, inžinierių toje medicininėje atrankoje dalyvavo. Toliau kaip kam pasisekė. Toks buvo mano pirmasis startas į būsimus kosmonautus.
Jurijus Gagarinas nenorėjo būti tik simbolis
ML. Kaip Jūs vertinate Jurijų Gagariną – kaip asmenybę, žmogų?
A. Jelisejevas. Vertinu labai aukštai. Jaunas vyras, atviro veido ir sielos, labai narsus. Geras draugas. Kai bend-raudavome niekada savęs neišskirdavo iš kitų. Su mumis Jurijus Gagarinas važinėdavo į komandiruotes, buvo labai savas. Nelabai kuo būtų skyręsis iš kitų, bet po pirmojo skrydžio į kosmosą jį labai dažnai versdavo važinėti po įvairius kraštus, reikėdavo atstovauti savo šaliai įvairiausiuose atsakinguose tarptautiniuose renginiuose. Visa tai vargino. Jis labai norėjo dar kartą skristi į kosmosą. Kai skrido į kosmosą Vladimiras Komarovas (1927–1967), J. Gagarinas buvo jo dubleris. 1967 m. balandžio 23–24 d. V. Komarovas skrido nauju kosminiu laivu „Sojuz-1“. Dėl technikos gedimo skrydis buvo sutrumpintas, leidžiantis neišsiskleidė parašiutas, kapsulė su kosmonautu įsirėžė į žemę ir V. Komarovas žuvo.
Skrydžio vadovu buvo generolas-leitenantas Nikolajus Kamaninas. Kai žuvo V. Komarovas ir sužinota, kad jo dubleris buvo J. Gagarinas, vos nenulėkė N. Kamanino galva. Tada buvo iš kosminiams skrydžiams numatomų asmenų sąrašo pašalinti ne tik J. Gagarinas, bet ir visi ligi tol skridę kosmonautai.
ML. Pirmąjį žmogų, įveikusį Žemės trauką, buvo būtina saugoti kaip simbolį.
Jelisejevas. Taip, jeigu sprendžiame iš išorės, bet jis pats nenorėjo būti tik simbolis, norėjo normaliai gyventi.
ML. Kas Jums žinoma apie Jurijaus Gagarino tragišką žūtį?
A. Jelisejevas. Mačiau Jurijų Gagariną jo žuvimo dieną – 1968 m. kovo 27 dieną. Po atostogų jam buvo suplanuotas paskutinis skrydis mokomuoju treniruočių lėktuvu MiG-15 su instruktoriumi pulkininku Vladimiru Serioginu, labiausiai patyrusiu lakūnu pulke. Po šio skrydžio J. Gagarinas tą pačią dieną turėjo jau vienas skristi vienviečiu naikintuvu. V. Serioginas turėjo patikrinti J. Gagarino pilotavimo įgūdžius ir duoti leidimą kitam savarankiškam skrydžiui.
Įgula įvykdė visą skrydžio programą, paprašė leidimo grįžti į aerodromą. Leidimą gavo. Pasuko aerodromo link. Buvo labai žemas debesuotumas. Lėktuvas pradėjo sukti į šoną nuo tūpimo juostos. Skrydžio vadovas pradėjo klausti, bet atsakymo nebuvo.
Paskui lėktuvas atliko du didelius ratus ir dingo iš radarų. Paaiškėjo, kad lėktuvas MiG-15 su Jurijumi Gagarinu ir Vladimiru Serioginu nukrito ir sudužo.
ML. Kas žinoma apie paskutines to skrydžio minutes?
A. Jelisejevas. Pilotai sukti nuo tūpimo tako pradėjo dideliame aukštyje. Numatyta 2200 m aukščio riba, kurią pasiekus, kai skrydis tampa nevaldomas, reikia katapultuoti. Žemė pradėjo siųsti komandas katapultuotis, bet jokios ekipažo reakcijos nebuvo.
Sudaryta vyriausybinė komisija tyrė katastrofos aplinkybes. Buvo pareikšta daug katastrofos versijų – kad lėktuvas pateko į kito lėktuvo išmetimo dujų srautą ir pan. Aš pats labiausiai pasitikiu versija, kurią išsakė žymus lakūnas bandytojas Sergejus Nikolajevičius Anochinas. Jis pats ne kartą buvo patekęs į avarijas, jo patirtimi galima pasikliauti. S. Anochinas spėjo, kad skrydžio metu įgula atliko manevrą, kurio metu „pabiro rodyklės“. Nuo perkrovos staiga pasikeitė visų prietaisų rodmenys, o išorinių orientyrų dėl ištisinio debesuotumo nesimatė. Tokiu atveju įgulai liko „rinkti rodykles“, darant papildomus manevrus, kurių metu prietaisų rodmenys grįžtų į vietas. Blogiausia, kad lėktuvas jau buvo netekęs aukščio. Kai išniro iš debesų, pamatė, kad žemė čia pat ir katapultuotis paprasčiausiai nespėjo. Liudininkai žemėje tvirtino, kad lakūnai dar bandė stabdyti lėktuvo pikiravimą, bet bergždžiai. Lėktuvas nukrito, Jurijus Gagarinas ir Serioginas žuvo.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas