Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė
Pro Tavo pirštus, Viešpatie,
Kaip smiltys srūva laikas.
Pro Tavo piršus, Viešpatie,
Jis bėga kaip vanduo…
Bernardas Brazdžionis
Šuoliuodamas laikas mums palieka atminties rojų, kuriame glūdi praeitis. Belieka stabtelėti dabartyje ir įsiklausyti į tylą, iškalbingesnę už žodžius. Mano atodangų kloduose švysteli vienas auksinio rugsėjo pavakarys Palangoje. Įprastas vakarinis ritualas – daugybė žmonių: vieni lėtai žingsniuoja, kiti stoviniuoja, suvienyti bendro troškimo – palydėti besileidžiančią saulę. Taip buvo prieš metus, prieš dešimtmečius, prieš daugelį metų…. Kodėl? Palangos saulėlydžiais džiaugėsi Maironis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis su žmona Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, kompozitorius Balys Dvarionas ir daugelis kitų žymių ir nežinomų žmonių. Žmogus eina į saulę… Saulė tarsi nukrenta jūros gelmėn. Gal tą akimirką žmogus pajunta savo būties trapumą? Gal ilgesį? Kas atspės žmogaus širdies virpesius?
Tą atmintiną vakarą mano dėmesį patraukė inteligentiška pora, išsiskirianti iš judančios margos minios. Aukštas, tiesus, šviesiai rudu kostiumu vyras, o jam į parankę įsikibusi trapi, apsisiautusi mėlyna skara moteris. Jie ėjo lėtai, tyliai šnekučiuodamiesi, retkarčiais vyras tarsi palinkdavo į šalia esančią moterį, kažką tyliai aiškindamas. Atrodė, kad jie turi kažin kokį tik savo pasaulį, kitiems nežinomą ir nesuprantamą. Kai priartėjo, tada supratau, kad abiejų amžius brandus, tik akys spinduliuoja jaunatviška meile, o jie eina, atsiremdami vienas į kitą, į savo gražų rudenį. Dar maloniau buvau nustebinta, kai atpažinau prof. Oną Voverienę, kuri supažindino su savo vyru Vladu. Iš karto užsimezgė nuoširdus pokalbis. Prisimenu, kad dr. Vladas Voveris labai dalykiškai vertino mano knygas, akcentuodamas temos aktualumą, stiliaus lengvumą, o svarbiausia, iš jo žodžių sklido kažin kokia ypatinga pagarba mokytojui, mokyklai…. Taip gali kalbėti tik tas žmogus, visą savo gyvenimą pašventęs pedagoginiam darbui ir įrašęs prasmingus puslapius pedagogikos istorijoje. Gal todėl ir prašė, kad nepadėčiau plunksnos? Tada nesuvokiau, kad dr. V. Voveris palieka man žodinį testamentą.
Mano rankose V. Voverio knyga „Pedagogo profesija“, už kurią esu dėkinga jo bendramintei ir žmonai O. Voverienei. Verčiu knygos puslapius ir vykdau V. Voverio žodinį testamentą.
V. Voverio knygą „Pedagogo profesija“ recenzavo pedagogikos mokslų daktarė M. Lukšienė ir pedagogikos mokslų kandidatas S. Jankevičius. Šiandien knygynų lentynos prikrautos daugybės knygų, atspausdintų ant gražaus, brangaus popieriaus, kieti, patrauklūs viršeliai, įvairus formatas. Deja, kartais išorės grožis apgaulingas, nes slepia lėkštą turinį, juk nemažai knygų išleidžia tie, kas turi daug pinigų, o knyga reikalinga tik pasipuikuoti prieš draugus ar pažįstamus; tai tik daiktas šalia kitų turimų brangenybių; dažniausiai tokiems autoriams nereikia nei redaktoriaus, nei korektoriaus, o apie recenzentus gal nė negirdėję. Taigi, toje daugybėje prašmatniai išleistų knygų paskęstų kukli V. Voverio knygelė, vargu, ar norėtų kas nors pasidomėti ir jos turiniu, juk ir dabar mokytojo profesija nepopuliari.
Atsiverčiu pirmąjį knygos puslapį, o jame rašytojo Jono Avyžiaus žodžiai: „Esu vienas iš daugelio, kuris gali iš visos širdies pasakyti: be Motinos aš dar turėjau Mokytoją. Ir ne vieną. Jie buvo paprasti mirtingieji – vieni geresni, kiti blogesni, bet iš jų visų gavau tai, kas išliko visam gyvenimui kaip niekur kitur neįgyjamos vertybės“. Šie žodžiai autoriui tarsi raktas į knygos turinį, be to, labai subtiliai aplenktas to meto pagrindinis reikalavimas – cituoti Leniną, Marksą, Engelsą ir kt. Todėl kitame puslapyje jis atiduoda privalomą duoklę sovietmečiui, cituodamas iš Lietuvos KP Centro Komiteto VII plenumo (1977 m. lapkričio 22 d.) nutarimo „Dėl priemonių toliau stiprinti partinį vadovavimą liaudies švietimui respublikoje, remiantis TSKP XXV suvažiavimo reikalavimais“ vieną sakinį: „Reikia žymiai geriau atrinkti ir pasiųsti į aukštąsias pedagogines mokyklas vidurinių mokyklų auklėtinius, turinčius polinkį pedagoginiam darbui.“ V. Voveris sugebėjo iš gausios plenumo medžiagos išrinkti tokį sakinį, kuriuo pabrėžiama motyvacijos svarba renkantis mokytojo profesiją, svarbiausia, kad jaunuoliai turėtų polinkį šiam darbui.
Skyrelio „Profesinė pedagoginė veikla“ pradžioje autorius stengiasi sudominti skaitytoją pedagogo profesija: „Matyt, dėl to žmonijos istorijoje, pradedant protoindiška ir antikos civilizacijomis, didžiausi protai plačiai domėjosi pedagoginiais klausimais, o daugelis jų yra dirbę pedagoginį darbą, vėliau dažnai jį vertindami kaip vieną pagrindinių prielaidų tam, kuo jie tapo. Filosofai E. Kantas, G. V. F. Hėgelis, <….>kompozitoriai J. Švedas, E. Balsys, dailininkai A. Žmuidzinavičius, P. Aleksandravičius, mokslininkai J. Kubilius, P. Brazdžiūnas, J. Laužikas, A. Gučas, L. Jovaiša ir daugelis kitų žymių žmonių – buvę mokytojai“ (Voveris, V. Pedagogo profesija. – 1983. K., p. 4). Autoriaus platus žvilgsnis į pasaulio ir Lietuvos garsius žmones žadina susidomėjimą ir pagarbą pedagogo profesijai. Pabaigoje skyrelio tarsi suformuluota išvada, koks turėtų būti mokytojas: „Mokytojas turi būti aukštos dalykinės bei pedagoginės kvalifikacijos, nes reikia labai racionaliai atrinkti mokymo ir auklėjimo medžiagą, taikyti darbe efektyviau-sius metodus, dirbti kūrybiškai“ (Ten pat, p. 5).
Skyrius „Kas penktas studentas – būsimasis pedagogas“ yra didesnės apimties už pirmąjį. Jame autorius apžvelgia Lietuvos aukštąsias mokyklas, kurios rengia pedagogus. Pirmiausia pasidžiaugia seniausia aukštąja mokykla – Vilniaus universitetu, nes beveik tris šimtmečius buvo vienintelis, be kitų specialistų su aukštuoju išsilavinimu, rengė ir mokytojus gimnazijoms. Būdinga tai, kad jo absolventas Adomas Mickevičius savo kelią į pasaulinę šlovę pradėjo mokytoju Kauno gimnazijoje. Autorius pamini Klaipėdos dvimetį institutą, o pagrindinį dėmesį skiria Vilniaus valstybiniam pedagoginiam institutui (nuo 1945 m., dabar Lietuvos edukologijos universitetas) ir Šiaulių K. Preikšo pedagoginiam institutui (nuo 1955 m., dabar Šiaulių universitetas), kurie per savo veiklos laikotarpį parengė daugiau kaip 30 tūkst. mokytojų su aukštuoju pedagoginiu išsilavinimu. Autorius išanalizavęs pedagogų kvalifikaciją, dirbančių įvairiose šalies vietovėse bei įstaigose, padaro išvadą, kad rajonų mokyklose dirba daugiau mokytojų neturinčių aukštojo pedagoginio išsilavinimo negu miestų švietimo įstaigose. Pateikta tyrimo duomenų, iš kurių rajonų ir miestų abiturientų daugiausia ir mažiausiai stojo į pedagoginius institutus 1978 m. ir 1981 m. Ypač džiaugiasi, kad pedagogines studijas renkasi gabūs mokiniai: „1982 m. stoję į pedagoginius institutus aukso medalininkai visi tapo studentais (priimta 21), o 88 patyrė nesėkmę, stodami į tradiciškai „madingiausias“ specialybes – mediciną, prekybos ekonomiką ir pan. 1977–1982 m. į pedagoginius institutus įstojo daugiau kaip 100 medalininkų“ (Ten pat, p. 9).
V. Voveris skyrių „Keliai, kurie atveda“ pradeda Eugenijaus Matuzevičiaus eilėraščio strofa apie gyvenimo prasmę „ir gerai, kad žmogus veržias, eina, svajoja“, šiais žodžiais tarsi skatina kiekvieną jauną žmogų rinktis savąjį kelią. Autorius, remdamasis mokslininko V. Slastionino tyrimais, nustatė pagrindinius motyvus, kodėl studentai renkasi pedagoginės specialybės studijas: susidomėjimas mokomuoju dalyku, noras auklėti vaikus, noras mokyti to dalyko kitus.
Išsamiai pristatytas Vilniaus pedagoginiame institute veikiantis neformalus, nestruktūrinis padalinys Būsimojo pedagogo fakultetas, kuriam nuo 1982 m. vadovavo V. Voveris. Šio fakulteto pagrindinis tikslas – padėti sąmoningai ir pagrįstai rinktis pedagogo profesiją aukštesniųjų klasių mokiniams.
Vienintelis skyrius knygoje yra pavadintas klausiamuoju sakiniu „Pedagoginis pašaukimas – talentas?“ Gal taip autorius palieka erdvę skaitytojui – susimąstyti, ieškoti atsakymo, koks turi būti mokytojas. V. Voveris šią temą gvildena remdamasis įvairiausių asmenybių ar jų kūrybos pavyzdžiais: V. Mykolaitis-Putinas, V. A. Mocartas, A. Makarenka ir kt. Mano dėmesį labiausiai patraukė mokslininkės I. Ovčinikovos, kuri dar būdama jauna mokytoja, analizavo pedagoginio darbo procesą ir suformulavo tokią išvadą: „Paradoksas, kad tarp romantiškų retai kada minima romantiškiausia mokytojo profesija. Juk čia tenka įveikti netikėčiausias kliūtis. O kiek neištirtų kelių, paslapčių, impulsų kūrybai! Niekas čia nesikartoja. Viską reikia naujai atrasti. Tu ir aukso ieškotojas, ir gydytojas, ir artistas, ir menininkas. O jau puoselėjantiems rašytojo svajonę, kuo gi dar būti: iki širdies gelmių pažintas žmogus – gatavas romanas, kiekviena diena siužetas novelei“ (Ten pat, p. 17). Prasmingai pasakyta. Vertėtų tai žinoti aukštesniųjų klasių mokiniams, besirenkantiems profesiją, ir mokytojams, ypač viskuo nusivylusiems. Taigi ir gūdžiam socializme būta šviesulių. Ir tamsoje yra šviesos.
„Pedagogo asmenybė“ labai artimas, ką tik aptartam skyriui. Jame V. Voveris suformuluoja pagrindinius mokytojo charakterio bruožus: valia, iniciatyvumas, reiklumas estetiniai jausmai, teisingumas, optimizmas ir kt. Autorius kiekvieną mokytojo bruožą pakomentuoja, remdamasis didžiųjų žmonių teiginiais, rašytojų kūrinių fragmentais, savo arba kolegų pedagoginės patirties pavyzdžiais.
„Bendrieji ir pedagoginiai gebėjimai“, „Komunikacinė veikla“, „Organizacinė veikla“, „Konstrukcinė veikla“ – šie nedidelės apimties skyreliai parašyti publicistiniu stiliumi. Autorius, vadovaudamasis savo ir kitų mokytojų darbo patirtimi, atskleidė, kokių gebėjimų reikia pedagogui organizuojant ir planuojant veiklą, bendraujant su mokiniais ir jų tėvais.
Skyriuje „Apie profesinės pedagoginės veiklos objektą, rezultatą, priemones ir sąlygas“ V. Voveris remiasi Drogobyčo pedagoginio instituto mokslininkų S. Kondratjevos, I. Rapoporto ir Tokarskajos atliktu tyrimu, iš kurio paaiškėja, kad žemesniųjų klasių mokiniai daugiausia vertina mokytojo asmenines savybes (gerumą, teisingumą), vyresniųjų klasių – dalykinę erudiciją, mokėjimą įdomiai, suprantamai dėstyti. Šiame skyriuje autorius analizuoja specialybes pagal veiklos objektą ir nustato, kad „sudėtingiausias yra pedagoginės veiklos objektas.“
Knygos pabaigoje yra „Priedas“ – tai iš to meto laikraščių („Tarybinis mokytojas“, „Tiesa“) ir žurnalų („Šeima“, „Tarybinė moteris“) išrinkti lakoniški, nuotaikingi pasakojimai apie vaikus, tėvus ir mokytojus. Po sudėtingesnių situacijų autoriaus pateiktos užduotys ar klausimai, į kuriuos atsakymo turėtų ieškoti suaugusieji, jais galėtų pasinaudoti klasės auklėtojai, spręsdami įvairias problemas.
Užverčiau paskutinį knygos puslapį. Nuo knygos pasirodymo šiemet sukanka trys dešimtmečiai. Per tą laiką įvyko didelių pokyčių istorijoje ir žmogaus gyvenime. Gal per didžiulį bibliotekų valymą nuo socializmo atgyvenų V. Voverio „Pedagogo profesija“ atsidūrė sąvartyne? Be reikalo. Autorius sugebėjo labai minimaliai atiduoti duoklę savo laikmečiui, kad knyga išvystų dienos šviesą. Tačiau joje išsamiai išanalizuoti reikalavimai pedagogo asmenybei, pedagoginiai gebėjimai, pedagoginių specialybių pasirinkimo motyvai ir kt., tuo galėtų pasinaudoti nūdienos mokiniai ir mokytojai, o tyrimo duomenys apie pedagoginių specialybių pasirinkimą pagal miestus ir rajonus, profesijos pasirinkimo motyvai, manau būtų vertingi tiems, kurie norėtų atlikti lyginamąją analizę, kodėl šiuo metu mokiniai renkasi pedagogines specia-lybes, kokie motyvai nulemia pasirinkimą ir kt.
Drįstu teigti, kad V. Voveris vienas tų žmonių, ėjęs prieš savo laiko vėją. Todėl perskaičiusi jo knygą, pasijutau tarsi pasikalbėjusi su labai artimu žmogumi apie abiems rūpimus, labai svarbius dalykus. Ir visiškai nesvarbu, kad dr. Vladas Voveris jau buvo išleidęs savo brandžiausius kūrinius, kai prasidėjo mano kūrybinis proveržis, nes tik tada atėjo mano laikas. Jis savo knygoje tyrinėja aktualias pedagogikos problemas, kurios amžinos kaip žmonija, apie tai liudija ir arkivyskupas M. Reinys: „Auklėjimo problemos yra senos kaip pati žmonija, bet kartu ir naujos, nes nuolatos kinta gyvenimas, nors patys auklėjimo pagrindai ir dėsniai yra tie patys“. Suvokiant šių žodžių prasmę, nelieka abejonių, kad dr. Vlado Voverio knyga „Pedagogo profesija“ turi išliekamąją vertę.