UAB „Investicijų tiltas“ generalinis direktorius Vidmantas Lapė toliau aptaria asociacijoje „Slėnis Nemunas“ vykdomą projektą „Biomasės kaip atsinaujinančio energijos šaltinio panaudojimo biokuro gamybai inovacinės praktikos sklaida“. Kaip projekto iniciatorius ir visuomeninis verslo konsultantas V. Lapė šįkart dėmesį sutelkia į labai svarbią projekto dalį – biomasės perdirbimo ir biodujų gamybos reikalus.
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Vidmantai Lape, ko pasimokė projekto vykdymo eigoje Lietuvos ūkininkai ir patys projekto iniciatoriai, jo vykdytojai?
Vidmantas Lapė. Pasimokėme daug, o ypač malonu, kad ūkininkai labai domisi biomasės perdirbimu. Ypač jaunesnieji ūkininkai domisi naujovėmis, stebi, kas vyksta Lietuvoje ir užsienyje. Todėl ir mums, projekto iniciatoriams, nuolat tenka domėtis naujomis idėjomis, ypač jų praktiniu panaudojimu. Biomasės perdirbimas – šios dienos aktualija. Ir ne vien auginant gluosnius ar šiaudus perdirbant į granules. Ūkininkai įsisąmonino, kad biomasės perdirbimas iš esmės gali pakeisti energetikos ūkį Lietuvoje. Būtent tai juos ir domina. Savo projekte mes ir numatėme visą procesą nuo biomasės auginimo iki jos perdirbimo.
Reikia suprasti ir tai, kad biodujų gamyba iš biomasės yra pakankamai brangus malonumas. Ta įranga, kurią šiandien perkame iš Vokietijos, Austrijos, Danijos, nėra pigi. Mūsų ūkininkai šiandien nėra sukaupę tiek lėšų, kad galėtų lengvai pasistatyti gerą 0,5–1 MW galios dujų jėgainę. Tai kainuotų 5–10 mln. Lt. Galingos biojėgainės yra ekonomiškesnės, bet mūsų ūkininkai dar nėra pajėgūs jas pasistatyti.
ML. Reikia padėti inovatyviems ūkininkams – lengvatinėmis paskolomis, sumažinus mokesčius už jų išauginamą produkciją, arba pakėlus kainą už pagaminamas biodujas.
V. Lapė. Pasaulyje tokia paramos sistema susiformavo, ir būtent tuos elementus Jūs išvardijote. Vokietijoje labiau remiami tie ūkininkai, kurie stato biojėgaines iki 0,5 MW galios. Didesnės vertinamos kaip stambūs energetikos objektai, kuriems paramos dydis mažėja. Lietuvoje taip pat susiformavo kainų politika, priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, bet daug ką dar reikės tobulinti.
ML. Ar su biomasės augintojais ir biodujų gamintojais neatsitiks kaip su saulės energetikos entuziastais? Ar valstybė nepradės vietoj skatinimo imtis ribojimo priemonių?
V. Lapė. Mano supratimas kitoks. Apribojimas kyla dėl dviejų priežasčių: dėl nežinojimo arba tam tikros grupės suinteresuotų žmonių, vadinamųjų ekspertų pritraukimo prie didžiojo verslo interesų. Tačiau mes turime ir kas gina ūkininkų interesus – Žemės ūkio ministeriją, atitinkamus institutus ir visuomenės interesų atstovus, kurie yra atsvara didžiojo verslo spaudimui. Kuo Vyriausybė mažiau žinos apie vykstančius procesus, tuo daugiau stambus verslas juos panaudos savo interesams. Tai žinojimo ir gebėjimų reikalai.
Mūsų aptariamas projektas rodo, kad žemdirbių visuomenė pasirengusi, jau subrendusi imtis biomasės gamybos ir paruošimo, o dalis ir biodujų gamybos. Reikia eiti toliau.
ML. Jums verslas yra gėris, bet ar kartais neprireikia žąslų jį šiek tiek gal net pristabdyti?
V. Lapė. Visada turi būti tam tik-ri reguliavimo svertai, bet tai turi būti proceso principai, o ne dirbtinės užtvaros, kai vieną dieną šaukiama vienais, o kitą – jau kitais balsais. Man pačiam teko užsiimti moksline veikla, paskui gyvenimas pakreipė verslo link. Pradėjau nuo nulio. Šiandien galiu pasakyti, kad žmogus, sukuriantis bent kelias darbo vietas, neša valstybei didelę naudą – ne tik save ir šeimą išlaiko, bet dar ir kitus žmones. Nesudievinu ūkininkų veiklos, bet tai mūsų žemės gėris, kurį privalome puoselėti. Turime siekti, kad kuo daugiau žmonių kurtų darbo vietas.
ML. Sakote, susidomėjimo biomasės gamyba ir biojėgainėmis esama. Ar tai reiškia, kad kaimo žmonės drąsiai imsis šios veiklos?
V. Lapė. Šiandien gal ne visi imsis, bet susidomėjimas neabejotinas. Tam Nacionalinė mokėjimų agentūra prie LR Žemės ūkio ministerijos paramą ir skyrė. Jos pagrindu atsirado jau ir granuliatorius turinčių atskirų žmonių ir verslo įmonių. O mūsų projekto siekis – padėti gilinti žinias tų žmonių, kurie norėtų šios veiklos imtis, pagelbėti jiems rasti naujus būdus ir metodus, siekiant pigesnių ir geresnių rezultatų.
Asociacija „Slėnis Nemunas“ ir yra ta vieta, kurioje susitinka mokslas, verslas ir žmogus. Šioje erdvėje mums pavyko susisiekti su ūkininkais, kurie norėjo įgyvendinti mūsų pasiūlytas idėjas, leido pasinaudoti mokymams skirta savo įranga ir per slėnį tokią galimybę įgijo. Tiesa, neradome norinčiojo dujų jėgainės darbą žemės ūkio sektoriuje demonstruoti mokymo tikslams, nors kreipėmės ne į vieną įmonę. Suderinę su Nacionaline mokėjimų agentūra įrengėme tokį bandomąjį įrenginį prie Kauno vandens valymo įrenginių Marvelėje. Suradome bend-
rą interesą, gegužę ten pradedame demonstruoti visą biodujų gamybos procesą, parodant ir didelės įmonės veiklą. Atvykę ūkininkai galės pamatyti tiek mažo, tiek didelio segmento – stambios įmonės veikimą.
Esu tik asociacijos „Slėnis Nemunas“ konsultantas, o svarbiausią darbą dirba asociacijos administruojantys darbuotojai, svarbiausi rūpesčiai gula ant projekto administratorės Ritos Maziliauskienės pečių. Tenka atsižvelgti į visų projekte dalyvaujančių ūkininkų ir mokslo darbuotojų interesus. Išskirčiau asociacijos „Slėnis Nemunas“ direktoriaus prof. Albino Kustos toliaregiškumą ir supratimą, kad mūsų nedideli projektai ateityje turėtų peraugti į daug didesnius. Tai tik pradžia, nuo paprastų dalykų einant toliau. Ką šiandien skleidžiame, prieš trejus metus buvo naujovė. Dabar matyti, kad yra mažų biodujų jėgainių poreikis. Būtų puiku, kad tokia jėgainė galėtų būti atvežta ūkininkui, o šis išsityręs žaliavas ir atliekas galėtų paskaičiuoti, gal jam iš tikro apsimokėtų išgauti metano dujų.
ML. Kodėl Lietuvoje platesniu mastu nepradėjus gaminti biodujų generatorių?
V. Lapė. Mes taip pat keliame šį klausimą. Pajungus mokslinį ir techninį personalą Lietuvoje pats laikas tokias biojėgaines gaminti. Gal net pavyktų gaminti ir mažesnes nei 0,5 MW galios, bet pigesnes jėgaines. Manau, kad Lietuvos inžinieriai, panaudodami dalį vietinių medžiagų, vietinę darbo jėgą ir turimą ūkiuose infrastruktūrą, pajėgūs tokias jėgaines projektuoti ir gaminti. Svarbu, kad jos tenkintų konkretaus ūkio poreikius.
Kiekvienas ūkininkas turi katilinę, prie jos galima integruoti kad ir 100 kW galios jėgainę, naudoti beveik nekainuojančią žaliavą. Maisto, pašarų, skerdyklų atliekos, gazoninė nupjauta žolė, nukritę medžių lapai, gyvulių mėšlas – visa tai galima naudoti. Žinoma, reiktų analizuoti, išbandyti, pagaliau skirtingas atliekas reikia komponuoti, nes jos turi skirtingas bakterijas, skirtingai rūgsta – visa tai reikia išsitirti.
Gerą pavyzdį rodo Kaune veikianti Mindaugo Kondratavičiaus mokslinių paslaugų firma, kuri turi sumontavusi savo gamybos biodujų įrenginį ant automobilio priekabos kaip savotišką tyrimų laboratoriją. Ši mobili jėgainė gali būti nuvežta į ūkį, pagaminti dujų iš užsakovo žaliavų, ištirti jų vertę ir kitus parametrus biodujų gamybai. Pasaulyje visa tai daroma, joks stebuklas. Mūsų siekis – atpiginti šią technologiją, kad kuo daugiau agrarinio sektoriaus žmonių galėtų pasinaudoti.
ML. Kiek biodujų jėgainių veikia Lietuvoje?
V. Lapė. Veikia 24 biodųjų jėgainės, kai kurios baigiamos paleisti. Mažos kaip energetikos subjektai nėra įdomios, nes pati įranga brangi, ypač procesų automatizavimo įranga. Ją reikia derinti skirtingoms biomasės rūšims.
ML. Iš kur tam ūkininkui visus subtilumus žinoti?
V. Lapė. Ne jis turi rūpintis. Rinka turi pribręsti tam, kad šias paslaugas teiktų šios srities specialistai, ūkininkas neturėtų labai sukti galvos dėl konkrečių procesų. Jis turi pirkti jam tinkamą technologiją, prieš tai paskaičiavus naudą. Prie biodujų jėgainės daug darbuotojų nereikia, pats ūkininkas, turėdamas ūkyje kelis pagalbininkus puikiausiai susitvarkys. Tik kur mūsų silpnoji grandis? Stinga aptarnaujančių firmų, galinčių sugedus siurbliui ar kitam mazgui greitai suremontuoti. Servisas ir kelia didžiausią nerimą, nors šiandien gal pakaktų ir vienos tokios serviso įmonės Lietuvos mastu. Slėnio „Nemunas“ užduotis ir yra siekti, kad kaimo žmogui būtų padedama. Be aptarnavimo, priežiūros, pagalbos toli gražu ne kiekvienas ūkininkas ryžtųsi tokią jėgainę statyti. Būtų tas pats kaip traktorių pačiam remontuotis – tie laikai negrįš. Servisas ateina su naujomis technologijomis, su didelėmis ir stipriomis įmonėmis. Jau yra tų įmonių atstovų, kuo daugiau jie parduos naujos technikos, tuo greičiau plėsis ir tos technikos servisas. Skirtingos technologijos reikalauja skirtingų žinių. Štai kur slėnyje „Nemunas“ vykdomo projekto esmė: visus tuos dalykus svarbu išnagrinėti, aptarti su pačiais ūkininkais ir tos srities specialistais. Aišku viena: tai mūsų agrarinio sektoriaus ateitis, kurią bendromis pastangomis turime artinti.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas