Dr. Halina KOBECKAITĖ
Paleografija, šaltiniotyra, kalbotyra, menotyra, orientalistika, karaimika – tokios interesų temos pažymėtos straipsnyje apie istoriką Romualdą Firkovičių auksiniame jubiliejiniame „Kas yra kas, 2009“ leidime. Šįmet jam sukako 80 metų, ir, minint šią garbingą sukaktį, norėtųsi ne tik pasveikinti jubiliatą, bet ir paminėti jo atliktus darbus visose šiose srityse.
Romualdas gimė 1933 m. vasario 24 d. Trakuose karaimų Anos ir Josifo Firkovičių šeimoje. Jo tėvas buvo Trakų pašto buhalteris, tačiau profesine veikla neapsiribojo ir daug laiko skyrė visuomeninei – buvo karaimų bendruomenės dvasinės valdybos narys ir iždininkas, o vėliau – bendruomenės pirmininkas. Tautinės tradicijos, tautinė dvasia šeimoje visada buvo labai rūpestingai sergėjamos ir puoselėjamos, vaikai su tėvais ir seneliais kalbėdavo tik karaimiškai, nors visi mokėjo ir rusiškai, ir lenkiškai, o vėliau ir lietuviškai. Nesavanaudiškas darbas savo bendruomenės labui šios šeimos nariams buvo ir tebėra natūralus, savaime suprantamas ir būtinas dalykas. Šioje šeimoje augo ir brendo ir vyresnysis Romualdo brolis Mykolas (1924–2000), kuris, prasidėjus Lietuvoje tautiniam atgimimui, buvo pagrindinis dvasinio karaimų tautos atgaivinimo iniciatorius ir vedlys, naujai sudarytų maldynų autorius, Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas ir vyresnysis dvasininkas. Šiai veiklai visada talkino ir Romualdas, kurio gilios istorijos šaltinių žinios buvo neįkainojamas lobis.
Romualdas buvo ketvirtas, jauniausias vaikas šeimoje, kur jau augo dvi seserys – Lidija ir Zofija ir brolis Mykolas. Romualdo vaikystė nebuvo lengva, o būdamas vos šešerių neteko tėvo. Šeima niekada nebuvo turtinga, o dabar jos materialinė padėtis pasidarė labai sunki. Tačiau nepaisant negandų, dar labiau padidėjusių prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, mama, vos 37-nerių likusi našlė, ir visi vaikai visada būdavo geros nuotaikos, draugiški, linksmi, darbštūs, nuoširdžiai bendraudavo su kaimynais, buvo išleisti į mokslus.
1940–1944 m. Romualdas mokėsi Trakų pradinėje mokykloje, vėliau progimnazijoje, kurią baigęs įstojo į Trakų mokytojų seminariją. 1953 m. baigęs seminariją, tuo metu pervadintą į Trakų pedagoginę mokyklą, Romualdas įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą ir 1958 m. jį baigęs įgijo istoriko specialybę. 15 metų jis dirbo Lietuvos centriniame valstybiniame istorijos archyve vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, o nuo 1972 m. – Paminklų konservavimo (restauravimo) instituto istoriku. 1992 m. Romualdas pradėjo dirbti Lietuvos istorijos instituto Archeografijos skyriaus specialistu archeografu, o nuo 2003 m. pagal sutartis rengė ir redagavo įvairius Lietuvos istorijos instituto leidžiamus šaltinius, dalyvavo LR vyriausybės patvirtintoje Lietuvos istorijos instituto programoje „Lietuvos metrikos ir kitų istorijos šaltinių tyrimas ir publikavimas“ (2007–2008). Nors R. Firkovičiaus darboviečių sąrašas nėra ilgas, bet atliktiems darbams išvardinti vieno puslapio tikrai negana.
Kiekvienas, kuriam teko bent trumpai padirbėti archyve, žino, kad tai nėra lengvas darbas. Toli gražu net ne visi istorikai mėgsta dirbti archyve. O kiekvienas, kam teko bendrauti su Romualdu, žino, kad jis ne tik mėgo, bet ir sugebėjo. Kaip pažymi jo studijų draugas A. Jakaitis, Romą galima vadinti kūrybingu archyvaru – jis dirbo nuoširdžiai ir su meile. Tai sąlygojo jo nepaprastas kruopštumas ir pareigingumas. Be to, senus dokumentus jis suvokdavo ne tik kaip praeities gyvenimo, istorijos liudininkus, kaip tyrinėjimų medžiagą, bet ir kaip estetinio pasigėrėjimo šaltinį. Juk kadaise žmonių rašto kalba buvo žymiai vaizdingesnė, aukšto stiliaus, bet neturintis estetinio jausmo žmogus to gali ir nepastebėti.
Dirbdamas Lietuvos centriniame valstybiniame istorijos archyve,1962–1963 m. jis surado keturis M. K. Čiurlionio laiškus M. K. Oginskiui, kurie 1968 m. kartu su komentarais buvo paskelbti žurnale „Советская музыка“ („Tarybinė muzika“), leidžiamame Maskvoje. Apytikriai tuo pačiu metu jis aprašė „Dvarų ir giminių fondus Centriniame valstybiniame istoriniame archyve“ ir paskelbė šią medžiagą žurnale „Muziejai ir pa-
minklai“ (1967). Po to buvo parengta ir paskelbta grafų Tiškevičių giminės („Kraštotyra“, 1971) ir Gorskių (herbo Nalenč) giminės dokumentinė medžiaga („Lietuvos istorijos metraštis“, 1973), aprašyta „Bartkuškio popieriaus dirbtuvės (1765–1832) istorija“ („Lietuvos archyvai“, 1988).
Vienas didžiausių ir reikšmingiausių R. Firkovičiaus (drauge su istoriku V. Raudeliūnu) darbų yra Lietuvos teisės paminklų serijos I-oji knyga „Biržų dvaro teismo knygos (1620–1745)“, išleista Vilniuje 1982 m. Prisimenu, kaip Romualdas jaudinosi rengdamas spaudai šią medžiagą – juk reikėjo kruopščiai perrašyti bei redaguoti lenkiškai ranka surašytus XVII–XVIII a. bylų tekstus, parengti jų santraukas lietuviškai, iššifruoti įvairiausius lenkiškus ir lotyniškus sutrumpinimus, pakeisti senąją ortografiją moderniąja, ieškoti terminų ir istorinių atitikmenų, viską tvarkingai sudėlioti. Kaip rašo įvade knygos sudarytojai, „Apie skelbiamų Biržų dvaro teismo knygų mokslinę reikšmę daug pasako jau vien tai, kad jų pasirodymas mūsuose yra pirmas tokio pobūdžio leidinys. Kaip žinia, feodalinėje Lietuvoje veikė daug tėvoninių dvarų teismų, bet jų knygų išliko mažai, o teismų sprendimų paskelbta vos keliolika.“(33–34 psl.)
1982 m. išleista knyga buvo pirmoji šios rūšies leidinių kregždė, o nuoseklus istorinių šaltinių skelbimas pradėtas tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo. Įvertindami Romualdo kvalifikacijos savybes, sukauptą patirtį, puikų dalyko išmanymą, begalinį kruopštumą ir atidumą, kolegos istorikai įtraukė jį į tuos naujus darbus. Jo žinios buvo neišsenkamas šaltinis ir garantija, kad viskas bus padaryta kokybiškai.
Drauge su savo kolegomis istorikais R. Firkovičius dalyvavo ruošiant spaudai tokias knygas: „Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai“, t. 1–6 (1991–2008), „Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m.“ (2001), „Žagarės dvaro teismo knygos (1670–1751)“ (2003), „Breslaujos dekanato vizitacija 1782–1783 m., atlikta Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio parėdymu“ (2008). Ypač svarbus ir sudėtingas darbas buvo Lietuvos met-rikos knygų parengimas ir leidimas. Kartu su savo nuolatiniu bendradarbiu dr. A. Baliuliu R. Firkovičius parengė ir išleido „Lietuvos metrikos knygas“ Nr. 1 (1380–1584), Nr. 8 (1499-1514), Nr. 52 (1569–1570), Nr. 556 (1791–1792) (1995–2005). Už tuos darbus R. Firkovičius drauge su visu autorių kolektyvu 1998 m. buvo apdovanotas Lietuvos mokslo premija.
Be jau minėto darbštumo bei pat-riotizmo Romualdas pasižymėjo ir ypatingu muzikalumu, paveldėtu iš mamos Anos Mickevičiūtės. Ji turėjo įgimtą grožio jausmą, labai gerą muzikinę klausą ir puikų balsą. Jos pusbrolis Feliksas Mickevičius, akordeonui pritariant, grodavo smuiku Trakų karaimų jaunimo šokių vakarėliuose, o seserėčia Halina Mickiewicz buvo garsi Varšuvos operos teatro solistė (sopranas) ir ilgametė Varšuvos konservatorijos vokalo pedagogė. Be to, mama ir dukros buvo labai nagingos, gražiai mezgė vąšeliu ir virbalais ir stebino visus puikiais savo mezginių raštais. Visi vaikai grojo įvairiais muzikos instrumentais, nors specialių muzikos mokslų nėjo. Būdamas ypač muzikalus, Romualdas mokytojo Eugenijaus Moisejevo suburtame Trakų mokytojų seminarijos orkestre grojo pirmuoju smuiku. Vėliau jis dažnai imdavo į rankas smuiką, mandoliną ar bandžo ir kartu su broliu ir seserimis dalyvaudavo karaimų jaunimo vakarėliuose, kurie, beje, paprastai ir vykdavo jų namuose.
Būtent tėvų namuose formavosi tos savybės, kurios atvedė Romualdą ir į mokslą, ir į karaimikos studijas. Estetinis Romualdo skonis, apie kurį jau minėta, vėliau pasireiškė rašant mokslinius straipsnius, rūpestingai ieškant kuo tiksliausių žodžių, ir klausantis klasikinės muzikos, lydinčios jį visą gyvenimą. Net kalbėdamas apie kitų autorių rašinius ir pirmiausia taikydamas jiems moksliškumo kriterijus, Romualdas visada atkreipia dėmesį į sakinio, frazės ar epiteto tikslingumą, tikslumą ir grožį. Romualdo skonį veikė ir ypatinga rytietiška estetika, su kuria jis susipažino vaikystėje ir jaunystėje bendraudamas su vyriausiuoju karaimų dvasininku Hadži Seraja Chanu Šapšalu, skaitydamas Omaro Chajamo, Hafizo ar Rasulo Gamzatovo eiles, keliaudamas po Centrinę Aziją, Kaukazą, Krymą ir kitas vietas, susijusias su karaimų kilme. Vertindamas žmonių poelgius, Romualdas taip pat vadovaujasi estetikos kriterijais. Jo universiteto studijų draugas A. Jakaitis sako, kad, gyvendamas bendrabutyje, Romas niekada nekonfliktavo, bet turėjo savo nuomonę ir pasakydavo ją labai subtiliai. Ir dabar Romualdas vengia griežtesnių vertinimų, niekada nepyksta ir nieko nesmerkia. Siekdamas tikslumo ir subtilumo visuose savo gyvenimo žingsniuose ir tyrimuose, kiekvieną darbą jis atlieka labai kruopščiai. Jo sakiniai visada išbaigti, tikslūs, skrupulingai suręsti. Paprastai iš Romualdo parašyto sakinio, kaip sako jo dukterėčia muzikologė Karina Firkavičiūtė, negali išmesti nė vieno žodžio, nesugriaudamas minties vientisumo ir tikslumo. Jo rašiniuose niekada nėra „vandens“, o jei jam tenka skaityti „vandeningą“ kito autoriaus rašinį, jis vertina jį labai skeptiškai.
Dirbdamas tokį intensyvų Lietuvos istorijos šaltinių rengimo ir leidimo darbą, Romualdas daug laiko ir jėgų skyrė ir karaimikai. Šiam veiksmui jį skatino ne tik patriotizmas, būdingas visiems jo šeimos nariams, bet ir pa-reigingumas. Kadangi jis yra istorikas profesionalas, visada žino, ko reikia archyve ieškoti, ką galima tikėtis rasti ir kaip su rastąja medžiaga elgtis, į kokią „lentynėlę“ ją padėti, su kuo susieti, kaip įvertinti. Romualdas yra tikra karaimų istorijos, kultūros ir kalbos enciklopedija. Todėl kas kartą iškilus kokiam klausimui – nesvarbu, ar jį užduotų bendruomenės narys, ar pirmakursis studentas, ar doktorantas – visi nukreipiami pas Romualdą. Neprisimenu atvejo, kad jis būtų kada atsisakęs padėti. Ir visa tai darydavo be jokio atlygio, savo laiko sąskaita. Nė vienas šiandien gyvenantis karaimas negali pasigirti tokiu visapusišku karaimikos žinių bagažu, kokį sukaupęs Romualdas, nors publikacijų šiais klausimais jis nėra parengęs daug. 1968 m. jis parašė straipsnius „Karaimika Lietuvoje“ (Muziejai ir paminklai), „Karaimų medžiaginės kultūros elementai Lietuvos miesteliuose“ (Miestelis), o 1975 m. drauge su kolega V. Raudeliūnu straipsnį „Teisinė karaimų padėtis Lietuvoje (XIV–XVIII a.)“ (Socialistinė teisė, 1975), kuriuo, beje, iki šiol remiasi visi mokslininkai ir publicistai, rašantys apie Lietuvos karaimus.
Vėliau jis rūpinosi savo dėdės vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus, mirusio 1982 m., archyvu, sutvarkė ir suregistravo karaimų vyriausiojo dvasininko Chadži Serajos Chano Šap-
šalo archyvą, esantį Lietuvos MA Vrub-levskių bibliotekoje ir 1991 m. parengė apie jį pranešimą konferencijai, skirtai S. Šapšalui atminti. Jis taip pat parengė straipsnį „Lietuvos karaimų rank-raščiai“, atspausdintą pirmojoje Rytų problemoms tirti Lietuvoje skirtoje knygoje „Orientas“ (1991), pranešimą „Prof. Ananiaszo Zajączkowski‘o laiškai prof. Serajai Chanui Šapšalui“ (1993), skirtą konferencijai „Kipčiakų tiurkų orientas Lietuvoje (Istorija ir tyrimų perspektyva)“, straipsnį apie Lietuvos karaimų literatūrą Lietuvių literatūros enciklopedijai (2001 m.). 1997 m., švenčiant karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ąsias metines, už nuopelnus karaimikos tyrimų srityje Romualdas Firkovičius buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Lietuvos karaimų bendruomenė didžiuojasi, kad kukliausias jos narys Romualdas Firkovičius, skyręs savo gyvenimą Lietuvos istorijos ir karaimų istorijos tyrimams, sugebėjo į dienos šviesą iš archyvų glūdumos iškelti tiek daug vertingų žinių, ir linki jam sveikatos ir gražių ilgų metų.
Nuotrauka iš dr. Halinos Kobeckaitės archyvo