Juozas Elekšis
Vinco Kudirkos publicistinio blaivybės konkurso laureatas
Lietuvos blaivybės draugija „Baltų ainiai“, tęsianti vyskupo Motiejaus Valančiaus pradėtą darbą, gražiai atšventė įkūrimo 75-metį. Nueitas ilgas ir garbingas kelias. Blaivybės draugija (tada vadinta Blaivinimo sąjunga) įkurta 1937 m. spalio 11 dieną, pirmininku išrinktas prof. Juozas Bagdonas. Tai buvo vienintelė pasaulietinė blaivybės organizacija. Jos globėju pakviestas būti ir iki okupacijos buvo Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.Blaivybės sąjūdį bandyta atgaivinti net sovietmečiu – 1985 m. rugsėjo 18 d. įkurta Lietuvos savanoriškoji kovos už blaivybę draugija, veikusi iki 1989 m. rudens. Tada susibūrė iniciatyvinė grupė, siekusi atkurti prieškarinį blaivybės judėjimą. Tuo rūpinosi tokie dvasios korifėjai kaip arkivyskupas Julijonas Steponavičius, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kun. Stasys Lidys. Grupės pirmininku išrinktas tuometinis sveikatos apsaugos ministras Antanas Vinkus. Iniciatyvą parėmė kardinolas Vincentas Sladkevičius, tuometis LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas. Steigiamasis suvažiavimas įvyko 1989 m. gruodžio 14 d. Jos pirmininku išrinktas gydytojas Algirdas Mikalkevičius, pirmuoju pavaduotoju – Alfonsas Čekauskas. Po kurio laiko pastarasis išrenkamas pirmininku, kuriuo dirba iki šiol.
Gedimino Zemlicko nuotrauka
Kuriantis judėjimui, jį energingai rėmė Vilniaus pedagoginio universiteto rektoriai Saulius Razma, Jonas Aničas, medicinos mokslų daktarė Aleksandra Dovydavičienė. Susibūrė tikras Lietuvos mokslininkų ir garsių žmonių žiedas: prof. Petras Jašinskas, Mokslų akademijos viceprezidentas akad. Algirdas Žukauskas, prof. Marijonas Krištopaitis, prof. Laima Griciūtė, Kauno kūno kultūros instituto rektorius Stasys Stonkus, Šiaulių pedagoginio universiteto rektorius prof. Juozas Vaitkevičius, Kazio Griniaus sanatorijos direktorius Česlovas Zvicevičius, Povilas Jaraminas, prof. Rita Bieliauskienė, garsūs solistai Vaclovas Daunoras ir Antanas Kiveris, Sigutė Trimakaitė, pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė. Ypač aktyvūs buvo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Vilniaus Žvėryno bažnyčios klebonas Stasys Lydys, Taujėnų klebonas monsinjoras Jonas Voveris, Maišiagalos klebonas Juzef Aškelovič, Telšių vyskupas Antanas Vaičius, arkivyskupas Julijonas Steponavičius, kardinolas Vincentas Sladkevičius, Vilniaus universiteto prof. Česlovas Kalenda, Klaipėdos universiteto prof. Vincas Janušonis. Į judėjimą įsitraukė rašytojai Kazys Saja, Romualdas Granauskas.
Atkūrus nepriklausomybę, Draugijos skyriai įsikūrė daugelyje rajonų. 1994 m. Draugija, pirmoji iš buvusios Sovietų sąjungos, priimta į Pasaulinį humanizmo ir blaivybės (IOGT) judėjimą. Tai leido Draugijos nariams kurį laiką nemokamai lankyti ilgalaikius tarptautinius blaivybės diegimo kursus Stokholme. Lietuvių projektas laimėjo net tarptautinį konkursą. Švedų kolegoms padedant, pavyko įkurti nealkoholines arbatines Vilniuje (Subačiaus g. 10) ir Ukmergėje (Utenos g. 4). Jos veikė nuo 1992 iki 2001 metų. Deja, visiškai nepalaikomos nei valstybės, nei savivaldybių jos bankrutavo.
Draugijos globėju iki kadencijos pabaigos buvo Prezidentas Algirdas Brazauskas, tačiau vėliau nė vienas prezidentas jau nebeatsiliepė į kvietimą tapti jos globėju. Tai buvo vienas, gana svarus veiksnys, kodėl draugijos įtaka visuomenėje ėmė silpnėti, nors jos indėlis ir labai didelis. Draugijos iniciatyva 1995 m. sukurtas ir priimtas alkoholio kontrolės įstatymas. Su kai kuriais papildymais ir pataisymais jis veikia iki šiol. Girtavimo problemas tikėtasi išspęsti vien administracinėmis priemonėmis – draudimais, apribojimais, naudojant kainų mechanizmą. Gyvenimas parodė – vien administracinėmis priemonėmis norimo rezultato pasiekti negalima. Seime, norint parodyti, kad problema svarstyta daug kartų, teiktos svarstyti ne kompleksinės priemonės, o kryžiuojamos ietys dėl smulkmenų: dėl prekybos degalinėse, dėl atkimštų butelių automobiliuose, dėl pilstymo į plastikinius butelius ir t. t. Alkoholio kontrolės įstatymas dėl to nuo 1995 m. keistas net 30 kartų! Draugija dar 2006 ir 2007 m. siūlė paskelbti blaivybės metus. Buvo parengta išsami studija apie alkoholio, narkotikų ir tabako vartojimo problemų sprendimą. Deja, į pasiūlymą nereaguota. Po daugkartinių kreipimųsi, blaivybės metai paskelbti tik 2008 metais. Nors bendradarbiavimo tarp visuomenininkų ir valdžios institucijų trūko, pasiekta kai kurių rezultatų: patobulintas alkoholio kontrolės įstatymas, pradėjo nykti įvairiuose renginiuose alkoholinių gėrimų naudojimo tradicijos, išryškėjo girtavimo mažėjimo šventėse tendencijos.
Draugija kiekvieną pavasarį rengia tarptautines konferencijas, kuriose aptariamos esamos problemos, teikiami pasiūlymai valstybės institucijoms. Rudenį, prieš Šv. Kalėdas, rengiami vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės ir Vinco Kudirkos publicistiniai konkursai. Per 23 metus M. Valančiaus konkurso laureatas tapo 18 Lietuvos ir užsienio vyskupų, 3 kunigai, 2 rašytojai. V. Kudirkos konkurso laureatais tapo per 50 žurnalistų. Draugija palaiko glaudžius ryšius su Baltarusijos ir Minsko-Mogiliovo metropolitu arkivyskupu Tadeušu Kondrusevičiumi, Lenkijos Elko vyskupu Ježy Mazur, Lietuvos stačiatikių arkivyskupu Inokentijumi. Jie taip pat yra minėto konkurso laureatai. Glaudūs draugijos ryšiai su Norvegijos, Švedijos, Vokietijos, Lat-vijos, Suomijos, Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos bendraminčiais.
Daug dėmesio skiriama ryšiams su gimnazijomis ir vidurinėmis mokyklomis. Organizuojami prevenciniai seminarai, konferencijos, diegiamas ir skatinamas blaivus gyvenimo būdas. Tam pasitarnauja konkursai „Blaivi klasė“, „Išpilk“. Akcijas iš mokyklų norima perkelti į šeimas, siekiama iškabinti atitinkamas lenteles prie namų, rašyti apie tai vietinėje spaudoje, skelbti per vietinį radiją, televiziją. Ieškoma lėšų vasaros stovykloms, seminarams Birštone, kurie jau 10 metų vasarą tapdavo tam tikra „Baltų ainių“ sostine. Vis sunkiau palaikyti šią labai gražią ir mokinių mėgstamą tradiciją. Tokias tradicines programas kaip „Bendraamžiai – bendraamžiams“, „Sniego gniūžtė“ siūlo atgaivinti daugelis mokyklų, nors tai padaryti darosi vis sunkiau. Formuojant visuomenės nuomonę, visaip stengiamasi įtraukti jaunimą į tarptautines nerūkymo dienas ir akcijas. Efektyvios moksleivių eisenos gatvėmis su raiškiomis skanduotėmis, plakatais prieš rūkymą, alkoholio vartojimą. Tai vienija moksleivius, skatina jų aktyvumą. Seminarai organizuojami ir vietinėse bendruomenėse. Bene vienas sėkmingiausių buvo Taujėnų dvare, kur susirinko daug labai aktyvių žmonių. Tokių išvykų planuojama daryti bent Krikštėnų, Siesikų, Užugirio dvaruose. Seminarus numatoma papildyti pažintinėmis dvarų kompleksų apžiūromis, koncertais. Ateityje išvykas norima rengti ir Rietavo, Pakruojo dvaruose. Pasirodė, kad sėkmingai galima organizuoti net mokslines-praktines konferencijas, tarptautinius kongresus kartu su universitetais, aukštosiomis mokyklomis, kolegijomis. Keletą metų įgyvendinamos veiksmingos prevencinės programos kartu su Lietuvos edukologijos universitetu. Jose gilų įspūdį palieka šio universiteto rektoriaus akad. Algirdo Gaižučio, prof. Giedrės Kvieskienės, socialinių mokslų daktarės Sigitos Breivytės, o taip pat akad. Edvardo Grigo pranešimai. Tokiam bendradarbiavimui ne tik negalima leisti užgesti, bet būtina tai plėtoti. Draugija atliko ir atlieka tokius reikšmingus darbus, kad ją bendraminčiai dažnai pavadina ją blaivybės akademija.
Keista, kad tokios vagą išvariusios, tokių žymenybių paramos sulaukusi Blaivybės draugija pastaraisiais metais valdžios institucijų ne tik neremiama, bet ir ignoruojama. Gal kai kam nepatiko jos tvirtai ginta sava nuomonė, kreipimasis į Konstitucinį teismą? Tarptautinė praktika rodo, kad vien prievartinėmis priemonėmis išspręsti girtuokliavimo, rūkymo, narkotikų vartojimo nepavyko išspręsti nė vienai valstybei. Faktas lieka faktu – praėjusiais metais draugijai nebuvo skirta nė lito būtiniausioms veiklos priemonėms finansuoti. Draugija įsiskolinusi už patalpas, antikvariniu galima vadinti jos kompiuterį, jau anksčiau teko uždaryti blaivybės arbatines. Viena iš tokio požiūrio priežasčių yra tai, kad Lietuva vis dar murdosi girtavimo liūne, kaip to priežastis pas mus vienas didžiausių Europoje savižudybių skaičius, nors ir lėtai, bet nuolat daugėja užsikrėtusių ŽIV ir sergančių AIDS. Vis dar šimtus žmonių tenka gydyti nuo alkoholinės psichozės, lėtinio alkoholizmo.
Dėl girtavimo kasmet miršta beveik tūkstantis žmonių, tarp kurių daugėja moterų. Kiekvienas, vyresnis nei 15 metų žmogus Lietuvoje išgeria per 14 litrų vien legalaus 100 proc. alkoholio, o licenzijų prekiauti gėrimais pridalyta tiek, kad viena licencija tenka 200 gyventojų. Širvintų, Mažeikių, Molėtų, Visagino savivaldybėse jų išdalyta dar daugiau. Alkoholio apyvarta artėja prie 4 mlrd. litų. Spėjama, kad dar 10 l išgeriama nelegalaus alkoholio. Net 31 proc. 34–45 m. vyrų girtuokliauja tiesiog žalingais sveikatai kiekiais. Kadaise buvo patvirtinta programa, kurioje numatyta suvartojamo alkoholio kiekį sumažinti beveik iki 8 litrų, o faktiškai suvartojimas išaugo. Net 15 proc. vairuotojų prisipažino vairavę apsvaigę nuo alkoholio. Moterys žalingų įpročių skaičiais vis labiau artėja prie vyrų. Vyrai, kol kas (?) dar geria dažniau (64,4 proc.), nei moterys (55,9 proc.). Vyresni nei 15 metų žmonės vidutiniškai sunaudoja po 49 pakelius legalių cigarečių. Kiekvienais metais nuo su rūkymu susijusių piktybinių navikų miršta per 1600 žmonių. Per 80 proc. iš jų vyrai, bet rūkymas plinta ir tarp moterų. Nepriklausomybės metais rūkančių moterų padaugėjo kone tris kartus! Nelegalūs alkoholio ir cigarečių srautai nemažėja. Tai akivaizdžiai įrodo faktiškai bankrutavusios pasienio zonose šiomis prekėmis prekiaujančios parduotuvės. Ką galima kalbėti apie girtavimo mažėjimą, jei nuolat didėja alaus gamyba, išaugo alkoholinių gėrimų importas. Didėja ir cigarečių gamyba, importas ir pardavimas.
Išgėrę žmonės dažniau miršta nuo išorinių priežasčių. Lietuvoje iš 100 tūkst. gyventojų dėl to miršta 254,7, o ES šalyse tik 61,2 žmonės. Kol kovon su šiomis blogybėmis nebus visapusiškai įtrauktos bendruomenės, visuomeninės organizacijos, akivaizdžių rezultatų tikėtis neverta. Tai patvirtina ir Suomijos patirtis, kurios pasiekimai, kol kas yra ryškiausi Europoje. Deja, bent praėjusioje kadencijoje dauguma Seimo narių, kai buvo svarstoma Nacionalinės sveikatos tarybos ataskaita, net nedalyvavo. Iš 141 Seimo nario, ataskaitos klausėsi tik 60–62 Seimo nariai. Jei išliks toks požiūris, visuomenininkai vien savo jėgomis persilaužimo negalės pasiekti.