Žaliuojančiame Vilniaus kampelyje vaikštinėja du didžiai nusipelnę profesoriai ir kažin ką garsiai, bet ramiai – be ryškesnių emocijų aiškinasi. Mat juos kankina klausimas: „Kodėl panaikinta habilitacija?“ Vienas iš jų priduria, kiek patylėjęs:– Mūsų padangėje neilgai užtruko net ir laikinai priimtas kompromisas –
vadinama habilitacinė procedūra, imituojanti aukštesnio lygio kvalifikacijos patvirtinimą.
Aiškinosi jiedu šį reikalą veik valandą. Pokalbis užsitęsė, nes abu habilituoti daktarai buvo jau sočiai papietavę. Apdžiuvusių miesto medžių paunksmėje nuobodžiaujantys mokslo vyrai, paspardę pievelėje numestą alaus skardinę, galop prisėda ant balandžių nutupėto suolelio. Tylesnis tarp jųdviejų ištaria mįslingai:
– Man rodos, reikalas aiškus. Tik pagalvok, kaip jaustųsi ministerijos „Madam“, kai panorėtų aprėkti kurį nors profesorių – ne iš tų naujųjų, kokių dabar jau prištampuota iki soties, bet habilituotą?
– Pasekmė aiški, – linktelėjęs galvą pritaria kolega, – kitos išeities neradusi neapibrėžtų mokslų daktarė Šermukšnaitė riktelėjo: „Nereikia tų habilituotų!“
Čia prieina slaptasis patarėjas Dominykas iš LMA kuluarų ir primena:
– Nieko naujo – viskas pasaulyje vyksta kaip Biblijoje parašyta: pirma buvo Žodis.
*
Susitinka du seni pažįstami – LMA tikrasis narys ir eilinis profesorius, žinomas savo srities autoritetas. Tas, kuris jaučiasi neteisingai nuskriaustas, klausia:
– Patark, kaip įsigyti tą „tuštybės etiketę“; ji taip gerai tiktų prie švarkelio, kurį per pokario negandas man išsaugojo pagarbos vertas tėvukas.
– Kokios čia tuštybės? – tarsi nesuprasdamas, tarsi supykęs riktelėjo tikrasis narys.
– Na, mielasis kolega, neskubėk piktintis; gi sielos gilumoje slepi tai, ką pats gerai žinai, – ramina kolega, – tad klok man savo patarimą.
– Reikalas gan įprastas: susirandi du mūsų „hermetinio“ klubo narius, geriau, kad jie būtų pripažinti „tikraisiais“, ir įkalbinėji juos rašyti rekomenduojančius tave popieriukus. Suprantama, tekstus rašyti ir sąskaitas apmokėti teks pačiam. Prie viso to dar pridėsi savo publikacijas; jas ir savo veiklą apibudinsi taip, kad pats net nerausdamas patikėtum. Čia varžytis ir rodyti kuklumo nereiktų, nes būtum nesuprastas. Padorus kuklumas mūsų visuomenėje, kaip gerai žinai, yra smerktina ypatybė.
Naivuolis nerimsta, muistosi – gal sąžinė jį graužia:
– Bet pasaulinė praktika kitokia. Akademinė bendruomenė pati pagal nuopelnus nusprendžia kurį mokslininką išrinkti akademijos nariu. Ir tik po to informuoja renkamą asmenį.
– Priklausomybė svetimai imperinei sistemai paliko gilius pėdsakus mūsų sąmonėje, – kantriai aiškina labiau patyręs kolega. – Apsidairyk aplink ir pamatysi, kad visose sferose išliko ta pati brydė. Į rašytojų ar dailininkų sąjungas keliai tokiais pat popieriukais nukloti; o kaip kitaip – visur aptiksi smailas „švogerių“ ausytes, lendančiais iš sovietmečio mentaliteto talpyklos. Dar negirdėjau, kad kūrybinė organizacija, nereikalaudama rekomendacinių raštų, pati ieškotų tikrai vertų kandidatų.
Čia prieina slaptasis patarėjas Dominykas ir ramina liūdnai nusiteikusius draugužius:
– Nenusiminkite, garbieji ponai, kartais pasitaiko išimčių.
Nugirstos sakmės užrašytos nepriklausomo etnografo 2010–2013 m.