Doc. dr. Egidijus Mažintas
Lietuvos edukologijos universitetas
Ąžuolėlis žaliukėlis, / devynšakis devynlapis, / vasilkom pražydo
XX a. stebuklu laikomi 1970 m. Baltarusijos „lietuvių salose“ netikėtai atrasti unikalūs lietuvių tautosakos lobiai. Įsitikinta, kad gyva pasakų tradicija, kurios seniai neturi Vakarų Europos ir daugelis Amerikos žemyno šalių, čia gyva ir labai populiari. Užrašyti stebuklai liudijo, kad garsiausios ir turtingiausios pasaulio valstybės pasakas savo vaikams seniai skaito iš knygų, o seneliai ir tėvai jų sekti gyvu žodžiu, kaip tai daro čia netoli nuo Lietuvos, Gudijos lietuviai, niekas nemoka. Užsilikusi Gervėčių krašto tarmiškai bylojanti tautosaka, priklauso svarbiausioms etninio lietuvių kalbos tradicijos paminklams. Kaip autentiškos pirmapradės lietuvių tautybės didingos praeities uola, ant kurios pagrindų stovėjo unikalios prigimtinio lietuvių tikėjimo tvirtovės, kurios Egipte, senovės Graikijoje, jau seniai buvo sunaikintos.
Krikščionybė kovojusi nuožmiomis priemonėmis Lietuvoje naikino kultūrą, kuri buvo maždaug 4–6 tūkst. metų senesnės už krikščionių. Pasitaikė, kad sovietmečiu ruošti mokslininkai, ir net kalbos profesoriai, tokiems archaiškiems gervėtiškių atradimams buvo nepasiruošę: pradėjo moderninti įvairiais lygmenimis šiuos unikalius archaiškus radinius. Tai pakenkė senųjų kalbų ir tikėjimų raidai, ypač nukentėjo tekstų rašyba, unikalūs kalbos fonetiniai nenuosek-lumai ir svyravimai, patvirtinantys tarmiškos kalbos įvairovę. Autentiškai užrašytiems tekstams buvo teikiamas tradicinis, suniveliuotas tarimas. Tuo apribotos jau minėtos Gervėčių šnektai būdingos spalvingos ir vaizdingos liaudiškos formos.
„Vai, niekur nėra tokio dvaružėlio“
Tik atvykęs į mūsų protėvių Gudijos lietuvių saleles senoviniais pavadinimais: Gaigaliai, Gėliūnai, Gudininkai, Kerplošina, Miciūnai, Milcėja, Mockos, Pelegrinda, Užupis, Zavelcai, Galčiūnai ir kt. patekau į Užgavėnių šventinį sūkurį. Lietuviškose žemėse Gudijoje Užgavėnių procesijose, šimtmečiais vingiuojančiomis Girių, Gervėčių, Astravo, Ašmenos, Gardino apylinkėmis, ypač išraiškingais charakteriais išsiskiria persirengėlių kaukės. Darbštūs vietos lietuviai jas išdroždavo iš medžio, dažydavo savo gamybos dažais, puošdavo, karpydavo, lipdydavo, priklijuodavo. Dairausi aplink ir tarsi jaučiu, matau, kaip čia šiose ypatingose mūsų kraštui apylinkėse jautėsi XIX a.–XX a. etnografai: latvis E. Volteris, estas P. Aruma, vokietis E. Frenkelis, vėliau rusų ir baltarusių kalbininkai V. Toporovas ir T. Sudnik, L. Nevskaja ir kt. Kai Rimdžiūnų lietuviškos mokyklos mokiniai ir mokytojai dainuodami ir šūkaudami patraukė nuo Girių sodybų Petrikų kaimo link, lietuviškų trobų svetingi šeimininkai pasitiko procesiją su savomis kaukėmis. Šio kaimo žmonės sveikinasi nuoširdžiai, paprastai. Pasveikinimai gausūs spalvingo nuoširdumo. Populiarus posakis: „Kiaulė ir ta sukriuksi, o žmogus negal“. Parodantis, kad nesisveikinti labai gėdinga. Todėl čia mažesni sveikina vyresniuosius ir nemačiau vagių, ar svetimų daiktų norinčių pasisavinti asmenų. Ne kartą palikęs krepšį su asmeniniais daiktais, ar muzikos instrumentą radau kantriai laukiančius savo šeimininko. Manyčiau, tai taip pat bendro vietinio jaunimo ugdymo ir etiketo, elgsenos normuojamos seniai nusistovėjusių tradicijų. Nežinojau, kad pasaulyje yra vietų, kur gali išvykti ilgesniam laikui ir buto duris palikti nerakintas, ir daug kartų išvykdamas į Lietuvą, neužrakinęs lauko durų jokio dingusio daikto nepasigedau.
„Vijosi apynėlis aplink viršūnėlę“
Lietuvių dainų ansamblio„Žilvičio“ dainininkė Marija Mažeikienė kiekvienais metais per Užgavėnes pasitinka mažuosius lietuviukus skirtingomis savo pagamintomis kaukėmis, kad niekas nepažintų. Tai puiki pedagoginio ir kūrybinio darbinio laisvalaikio užimtumo ir ugdymo sritis. Šį kartą 90-metė senolė, matyt, išsipjovė raganos kaukę iš seno avikailio ir sudžiūvusios medžio tošies. Iš tiesų, mūsų protėviai nei raganų, nei velnių, žiniuonių, vaiduoklių nebijodavo, kaip šiandien daug kas galvoja. Ypač išraiškingoje 2013 m. persirengėlių eisenoje matėsi ir vienas panašus į įmitusį dvasiškį, dalinusį palaiminimus ir žadantį dangaus malones „pasilaiminusiems“: išpuošti gaspadoriams trobos sienas saldainiais, stogą nulieti šokoladu, tvoras iškaišyti riestainiais, o šulinio vandenį pakeisti į lietuvišką girą ir t. t. Per gamtos grožiu nenuskriaustus laukus ir kiemus skambėjo nuotaikingos vaikiškos dainos. Žydams, romams, lenkams nevertėtų užsigauti – Užgavėnės viena spalvingiausių lietuvių liaudies švenčių, kuriose ypač daug humoro, tradicinių apeigų. Tokių kiemo ir aikštės spektaklių tradicijų buvo kupini senovės Lietuvos kaimų ir miestelių gyvenimai prieš daugiau kaip tūkstantį metų, o draudimų šias šventes švęsti pasipylė prieš 500–600 metų. Galite tik įsivaizduoti, per kokias represijas išlipo šie paprasti lietuviai iš skandinusių mūsų šventes barbarų paruoštų „duobių ir bedugnių“.
„-Kinka ringa, kur tu bėgi? -Skuste plike, ko tu klausi?“
Persirengėliai, beje, tik per Užgavėnes stengdavosi kalbėti įterpdami daug svetimų kalbų žodžių. O Lietuvos TV ir radijo laidose netaisyklingas kalbėjimas ir lietuviško kalbos žodžių iškraipymas tapęs norma, tikrai nesietinas su Užgavėnėmis. Kai aplink gyvena daug valstybinės kalbos nemokančių ir valdžios rekomendacijoms didinti toleranciją, netgi švariai ir taisyklingai lietuviškai kalbėti gimtinėje tampa nejauku. Man seniai bebuvusiam nuostabiame mūsų protėvių gyventame krašte, Gudijoje, bendras Užgavėnių eisenos ir gausus mokyklos mokinių ir mokytojų dalyvavimas vasarį buvo netikėtas teigiama prasme. Aplankiusi Girių, Petrikų, Rimdžiūnų ir kt. kaimų lietuvius visa procesija, prisižebravojusi saldainių, sausainių, įvairiausių rūšių blynų, susirinko prie laužo Rimdžiūnų mokyklos stadione. Lašininio ir Kanapinio žodžių dvikovoje „kovėsi“ šios mokyklos mokytojas-defektologas ir direktoriaus pavaduotojas. Užgavėnių svečiai Lietuvos konsulato Baltarusijoje darbuotojai pajutę šventišką lietuvišką šventės nuotaiką stengėsi neatsilikti nuo dalyvių – šoko, dainavo ir kalbėjo lietuviškai.
Svetlanos Vasilionok nuotrauka
„Kurklių mergos, / Šilkų kasos, / O žiemą basos“
Po kelionių šventė persikėlė į Rimdžiūnų kultūros namus. Vaikiški žaidimai, išradingi prizai ir vaikiškų lietuviškų dainelių žodžiai džiugino senuosius šio krašto gyventojus. Ir iš tiesų – lietuvių tauta tokių liaudiškų švenčių turėdavo per metus daugiau negu žydai. Tai rodo, kad abi tautos kartu gyvendamos mokėjo dirbti, taupyti, linksmintis ir švęsti.
Bažnyčia ilgus šimtmečius netoleravo Užgavėnių papročių: draudė, baudė, ypač pasisakydavo prieš kaukes. Antai šiose šventėse tradicišką moters persirengimą vyru, o vyro moterimi smerkė, kaip didelę gėdą ir nuodėmę. Bet draudusios institucijos suvokė, kad su tautiniais žaidimais ir šventėmis kovoti negražu. Atsisakyti tėvelių ir protėvių paveldo daugelis nenorėjo ir nesistengė perimti kitų svetimų Europos ar slavų tautų tradicijų: rusų „Maslianicoje“ (blyninės šventėje) valgomi blynai ir pasikumščiuojama.
Lietuvos kolegijų mokiniams dalyvauti Užgavėnių šventėse griežtai drausta nuo pat pirmųjų švietimo institucijų įsikūrimo laikų. Kolegijos Lietuvoje kūrėsi daugiau kaip prieš 440 metų ir bijota, kad mokiniai nepasiduotų linksmybių nuotaikai. Galima tik įsivaizduoti, kai tokie geri ir darbštūs kolegijų ar vienuolyno pavietų mokyklų mokiniai grįžę atostogoms į gimtus kaimus bijodavo su namiškiais, kaimynais, aplinkiniais sodžiais švęsti ne tik Užgavėnių šventes. Svetimtaučiai vienuoliai kolegijų dėstytojai, nemokėdami lietuviškai, sklaidėsi mūsų žemėje kaip šeimininkai, drausdami, auklėdami ir tramdydami tautinius jausmus, niekindami mūsų senąją lietuvių kalbą. Ir svetimų ordinų misionieriai Lietuvoje negailestingai gėdino ir smerkė tautinius jaunų lietuvių studentų pasireiškusius tautinius, patriotinius jausmus demagoginėmis nuostatomis: „Taip nekultūringai Europoje nesielgiama“, „negražu krikščionims šokti ir šūkauti pagonių kalba laukines dainas“.
Nebridęs nežinosi, ar gilu
Žinoma faktų, kad Žemaitijoje kolegijos mokiniai maždaug prieš 500 metų ne kartą ėmė ir nepakluso sulenkėjusių kunigų nuostatoms ir įsiliejo į apylinkių Užgavėnių procesijas persirengę žydais, vargetomis, vengrais, ožiais ir kitais personažais parodė savo norą priklausyti lietuvių prigimtinio tikėjimo elitui. Nesunku buvo įsivaizduoti griežto provincialo bausmes dėl „demonų garbinimo“ ir „velniškų dvasių apsėdimo“ – nepelnytai nubaustuosius perdavo beržinėmis rykštėmis, uždarydavo į požemio celes, kol išgaudavo pažadą, kad daugiau „niekada gyvenime šitos velniavos nepasikartos“. Palaužti jauną žmogų nesunku. O kiek metų reikės taisyti jaunų žmonių pasitikėjimą mokytoju, dėstytoju, auklėtoju, kurio suspausti kumščiai bylojo: „nebūkite lietuviai, atsisakykite savo tėvų ir protėvių gyvenimo būdo ir tapkite tikrais europiečiais, t. y. lenkais, rusais, turkais“, „nebūkite lietuviais, nes jie visi pagonys“. Ir kaip dažnai atsitinka Lietuvoje ar Gudijoje, vienoje gatvėje sutelpa ir budeliai, ir aukos. Tie, kas vežė į Sibirą gudus ir lietuvius tarnaudami okupacinėse ČK ar negailestingose NKVD struktūrose, sovietiniai pareigūnai ir jų persekiojamosios aukos, čia pat gyvena kitoje gatvės pusėje arba tame pačiame kieme.
Ir visomis įmanomomis priemonėmis svetimtaučiai priešinosi ir ardė tradicines ne tik Užgavėnių procesijas. Ar tokį siaubą gali įsivaizduoti kanadiečiai, amerikiečiai, vokiečiai, prancūzai, kai svetimi įsakinėja, kaip savo tėvynėje turi elgtis savo kraštų gyventojai. Priminsiu, XVIII a.–XIX a. pr. sulenkėję vyskupai ir klebonai, degdami neapykanta viskam kas lietuviška, auklėjo Žemaičių krašto žmones versdami juos pasmerkti ir išsižadėti Užgavėnių, kad šventinės nepadorios procesijos daugiau nepasikartos. „Persirengėliai pajuokia esančią tvarką: valdžią, valdininkus, kariškius, vietoj antpečių – šiaudai, vietoj ordinų – burokai arba kabančios varnų iškamšos, šaiposi iš bažnyčios tarnų, o pagaliai ir šakės, spragilai gąsdina visuomenę. Primena maišto užuomazgas.“
Rusų carinės valdžios institucijos taip pat baiminosi vieningos ir maištingos Užgavėnių dvasios, nes tauta su vieninga idėja ir susivienijusi tautiniu pagrindu labai pavojinga. Užgavėnės yra viena iš giluminių ir gražiausių senovinių švenčių, kur per humorą atskleidžiami netikusių, blogų valdžios poelgių ir kvailų instrukcijų vykdytojų paveikslai. O kruopščiai ruošiamos kaukės atspindi tuos valdžios viršūnėje esančius valdininkus, kurie gina ne savo tautą, bet norėdami įtikti svetimiems ardo ir niekina lietuvybę, patriotizmą.
Ne visų dantims peles gaudyti
Pokariu Kremliaus popai skelbė, kad pasikeitus visuomenei iš buržuazinės į socialistinę privalo pasikeisti ir dvasinė žmonių kultūra. Todėl vietoj tradicinių lietuviškų senųjų švenčių buvo sukurtos instrukcijos: Užgavėnes paversti eitynėmis už taiką su bolševikų, vėliau komunistų partijos CK pareigūnų, nuotraukomis ir dainomis „Rusija – plačioji mūsų visų tėvynė“, „Apie Stalino saulę“ ir „Tautų draugystė“. Naujas sovietinis gyvenimas negalėjo taikytis su tokiomis atgyvenomis kaip liaudies šventės, tarp kurių buvo ir Užgavėnės. Tokie sovietiniai partkomų draudimai turėjo poveikį Dzūkijoje, Suvalkijoje, Aukštaitijoje ne tik pokario metais. Tačiau labiausiai pagoniškos kultūros esmę atspindinčios Užgavėnės nežiūrint draudimų ir persekiojimų sėkmingai išsilaikė Žemaitijoje ir Baltarusijoje esančiuose lietuviškuose kaimuose. Įdomu ir tai, kad Gervėčių apylinkėse, kaip ir Žemaitijoje, kaukes gamindavo paslapčiomis, kad neatpažintų, kas po jomis slepiasi. Ilgalaikės, trumpalaikės, vienkartinės ir šeimoje esančios tradicinės kaukės simbolizuoja kūrybiškas tautines skulptūros tradicijas.
Liaudies meistrų kūrybos propagavimas ne tik Užgavėnėms, Kalėdoms, Velykoms, Žolinių šventėms galėtų būti Vilniaus dailės akademijos, meno technologijų universitetų studentų kūrybiškumo ugdymo mokykla. Jaunimas prisidėtų prie šių švenčių ilgaamžiškumo. Rimdžiūniškiai, gervėtiškiai mokiniai skundžiasi, kad jie norėtų pasigaminti tokias įvairesnes meniškai sušaržuotas, gudrumą, apsukrumą, plepumą, tinginystę perduodančius žmonių bruožus, bet nėra kas jų pamoko. Gaila, kad nėra dailės ar darbų mokytojo etato mokykloje. Vaikams patinka, kad Užgavėnėse matytų kaukių veidai stambūs, nosys kaip dangoraižiai, akys žvairos – viena žemiau žiūri į dangų, kita prie barzdos žvelgia į kitą pusę, o virš kaktos susivėlę plaukai, perkreipti dantys, su nusuktais karoliais, grandine ar virve, ant kurių kabo paukščių iškamšos ar buities padargai. Priedai prie veido su pakuliniais ūsais, su iš lysvės runkelio ar buroko išskobta burna, kurioje degančios savadarbės žvakės, reikalauja didelio išradingumo ir gaminimas vaikučiams suteikia be galo daug džiaugsmo. O prie velnio kaukės iš kukurūzų pagaminti ragiukai, iškištas liežuvis, išskaptuotas iš burokėlio ar kelių morkų vaikams tampa tiesiog metų stebuklais, deimančiukais. Vaikučių akys švyti laime ir pasididžiavimu, kad eisenoje atsiranda sumanių persirengėlių, kurių kaukės ir eisenos pritraukia kitų tautybių vietos žmonių nustebusius žvilgsnius. Nes aplink Gudiją su lietuviškomis salomis kraštą nusidriekusių tautų ir tautelių istorija daug skurdesnė, nei čia tūkstančius metų gyvenančių lietuvių ir gudų.
Daug žino, maža išmano
Baltarusijos čekistai, atvažiavę iš tolimų sovietinių žiaurumu ir klasta pasižymėjusių dzeržinskiečių karo mokyklų, nuožmiai kovojo su nacionalizmu ir buržuazinėmis nuotaikomis, Pabaltijyje ir Baltarusijoje. Šiandien jie susivieniję į čekistų asociaciją užkariautoje Baltarusijos teritorijoje „Garbė“ gyvena stalinine logika: „liaudies priešams“ būtina nuimti galvas, kaip anksčiau, kadrų valymo laikais. Nenuostabu, kad 2013 m. vasario pradžioje Astrave apsilankęs apskrities meno kolektyvų peržiūroje iš sveikinusių festivalį asmenų išlindo ir vienas šios organizacijos „Garbė“ dalyvis, Didžiojo tėvynės karo veteranas. Tačiau pilnas kino teatras žiūrovų plojimais sutrukdė kalbėtojui užbaigti demagoginę kalbą. Pranešėjas šaukėsi teisingumo, nes esą perrašinėjama TSKP istorija, tvirtino, kad Nobelio premijų institucijoje susitelkę antitarybiniai elementai gina nubaustų ir liaudies priešų telkinius, smerkia Sibiro lagerių sistemą. Jei uoliems „osobistams“ leistų atgyti ir gerai žinomais kankinimų metodais paveikti visus ne taip galvojančius, ir galop „pakonsultuoti kitaip manančius gudus ir lietuvius“, teroro bangos vėl nusidriektų ne tik per Baltarusijos miestus ir kaimus.
Už tokį darbą tas nė pekloj negaus darbo
Šalia LDK senovės pilių ir piliakalnių tvirtovių nusidriekia ne tik tuos kraštus niokojusių Raudonosios armijos nusikaltėlių pavardės, bet ir kooperatyvų (buvusių kolūkių) gyvulių fermos. Kaip panašu į Lietuvos pokario laikus, senųjų dvarų pastatuose buvo įrengtos kolūkių dirbtuvės, gyvulių fermos, ar MTS‘ai. Dėl gatvių ir aikščių pavadinimų herojų veiksmų ir negailestingų represijų žuvo keli milijonai taikių ir darbščių Baltarusijos gyventojų. Lietuva, aišku, susidorojo su gatvių ir aikščių pavadinimais, tačiau kaip norima „Europos“, „R. Reigano“ ar dar kitų lietuviškam paveldui svetimų pavardžių ir vardų prikaišioti į likusias laisvas vietas.
Kokia gausybė lietuviškų pavardžių buvo surusinta arba sulenkinta Gudijoje? Skaudu vartyti šios šalies miestų ar kaimelių telefonų knygas. Už iškraipytų pavardžių slypi grynai baltiškos šaknys, kurias iškraipant žmonių atsiklausiama nebuvo. Savu noru susidarkyk protėvių pavardę, o jei nesutinki, mes tai padarysime. Kaip Amerikos indėnams, baltarusiams, gudams, neatsiklausiant buvo renkamos svetimos pavardės. Daugiausiai Gudijoje buvo brukamos rusiškos, lenkiškos, slaviškos arba naujadarų sovietmečio pabaigos: Mažeika – Mažeiko, Kuliešiai – Kuleš, Lukšai – Lukšo, Korbutai – Korbut, Svilainiai – Svilo, Auguliai – Avgul ir t. t.