Romualdas GRIGAS
Šią vasarą pasirodys nauja prof. Romualdo Grigo knyga „Nunykstančios lietuvių šaknys ir jų želmenys“. Skaitytojams pristatome šio leidinio pratarmę, o kitame numeryje – uždangą.Valstybę ir valstybingumą metaforiškai galime įsivaizduoti kaip gaubtą, dengiantį tautos kūną. Žinoma – ir jos dvasią. Gaubtas reikalingas dėl santykių su pasauliu. Jis gelbsti nuo istorijos skersvėjų ir audrų. Tautos kūną gaubtu uždengti galima, bet jos dvasios – niekada. Juolab, jeigu tas gaubtas sumeistrautas svetimųjų. Arba – atsiduoda svetimu kvapu…
Ši knyga skiriama lietuvių tautos skauduliams ir jos šviesiai aurai aptarti. Todėl nuo pat pradžios, nuo pirmųjų eilučių kviečiu skaitytoją kartu mąstyti ir su autoriumi diskutuoti (erdvės abiem pakaks). Pvz., ar dar Mindaugui konstruojant karalystės gaubtą nebuvo paliktas per didelis plyšys slavizacijai? Ar ne nuo tada atsirado gravitacinė trauka į rytų ir pietryčių pusę – į susla-vėjusias žemes? O vėliau? Nelabai jau buvo sudėtinga gerų meistrų rankomis valstybės gaubtą padaryti „prolenkiškuoju“. Lietuvių tauta išgyveno ir „prorusiškąjį“, vėliau – „probolševikinį“…
Būta atvangos, kai gaubtas buvo meistraujamas iš „prolietuviškos“ medžiagos. Bet istorija šiai meistrystei skyrė vos porą dešimtmečių. Tačiau kokie tai buvo dešimtmečiai! Koks tautos gyvybingumas buvo pademonstruotas! Kokia dvasia alsavo ir kokiomis spalvomis rėdėsi visa valstybė! Nors čia taip pat nestigo nei politinio kibirkščiavimo, nei korumpuoto biurokratizmo, nei varguolių skurdo.
Na, o po kokiu gaubtu šiandien mes, kaip tauta, gyvename? Atsakymą Jūs, mielas skaitytojau, šiek tiek pamąstęs, susirasite pats. Gal suprasite ir tai, kodėl ėmiausi plunksnos ir kodėl būtent tokiu tekstu ir tokiu pavadinimu prisistatau Jums su savo knyga.
Bet grįžkime atgal, prie istorijos…
Tikėtina, labai tikėtina, kad senieji lietuviai lygiai taip, kaip ir prūsai, kaip ir kitos baltams priskiriamos istorijos ūkuose išnykusios gentys priešinosi pačiai tų laikų modernaus valstybingumo idėjai. Tikėtina, kad jie suvokė valstybę būtent kaip laisvę gesinantį gaubtą ir jo intuityviai vengė. Vengė, nes buvo Gamtos, gamtojautinės civilizacijos vaikai. Ir kad Gamtą (pačia plačiąja šio žodžio prasme) jie suvokė kaip visų matomų ir nematomų galių šaltinį. Jie išgyveno Absoliuto alsavimą, širdimi jautė jo pradą… Pati mūsų protėvių kalba taip pat priešinosi formalizuotam valstybės drabužiui, nes, anot žinovų, ji priklausė sakralinių, t. y. šventumo aureole spinduliuojančių kalbų klasei.
Nūdien visi skubame. Visiems trūksta laiko. Net laiškeliui parašyti… Kur lekiame? Ir ko vardan? Skubu ir aš – su praktišku patarimu.
Mielas skaitytojau, kaip Jūs elgiatės į rankas paėmęs iki tol nepažintą knygą? Greičiausiai akimis perbėgate jos turinį. Peržvelgiate vieną kitą puslapį, jo pastraipėlę – kokiu stiliumi ji parašyta? Tikiu, taip pasielgsite ir su manąja. Na, jeigu jau iš manosios turinio kas nors „krito į akis“ – tą skyrių, netgi paragrafą galite be nuostolio skaityti atskirai. Tokį „patogumą“ lėmė knygos žanras, o būtent – fragmentiniai eseistinio pobūdžio apmąstymai.
Privalau iš anksto skaitytoją perspėti: kai kurie šios knygos tekstai alsuoja sausesniu, griežtesniu akademiniu stiliumi. Šiaip ar taip priklausau šitaip rašančiųjų bendruomenei. Ant-ra vertus, apie viską rašyti publicisto plunksna pritrūkau ne tik pajėgumų, bet gal ir sąmoningo noro. Per daug viskas būtų supaprastinta. Tų tekstų galite ir neskaityti.
Nujaučiu. Kai kur savo teiginiais galiu suerzinti ne vieną. Betgi tam ir egzistuoja vadinamoji polemika – savaip išgyventų tiesų išdėstymas kitam. Beje, dėl tiesos… Kas ją yra už „uodegos pagavęs“ ir arčiau prisitraukęs?.. Kalbu apie socialinį pasaulį. O aš čia plačiau kalbėsiu dar ir apie tą, kuris nuo mūsų gerokai nutolęs.
Kiekvienas pripažįstame kaip nenuginčijamą faktą: karalius Mindaugas tapo sąmokslo auka. Kokio? Štai čia jau mums palikta erdvė ginčytis, vienas kitam priešgyniauti. Panašių erdvių polemikai – gausybė. Jas gimdo ne tik primityvus nežinojimas, bet ir su metais vis kitaip, erdviau suvokiama istorija.
Pastebėsiu: patys istorikai prisipažįsta, kad rašyti apie šių dienų valstybės, tautos gyvenimą – labai sunku. Kad viskas dar turi „susigulėti“. Kad patys faktai, ypač įvykių, procesų interpretacijos privalo išlaikyti „istorijos egzaminą“, t. y. laiko išbandymus. Betgi vėl: per tą laiką sudūlėja visas kontekstas, išgaruoja to laiko dvasia! Štai paskui ir gaudyk „zuikį laukuose“… Kaip man, atstovaujančiam sociologinę, filosofinę mintį, pavyko tokios gaudynės – nuspręsite Jūs, mielas skaitytojau.
Rašydamas šią net ir man neįprastos temos knygą, sąžiningai siekiau iš lietuvių tautos erdvėlaikio „išgriebti“ dažniausiai jau praeities dūlėsių paliestus krislus. Bet į „aną“ pasaulį teko žiūrėti tarsi pro rakto skylutę. Žiūrėjau su aistra. Intuityviai, tankiau plazdant širdžiai, išgyvenau dramatišką, man regis, tikrąsias savo prasmes praradusį pasaulį…
O šiapus rakto skylutės? Toks pat dramatiškas, keistų šešėlių ir prasmių kupinas mane ir skaitytoją supantis gyvenimas. Betgi jis yra tąsa ano, nuosėdomis nusėdusio ant mūsų, gyvųjų. Yra manančių, kad jų – tų nuosėdų, galima atsikratyti apsigyvenus kur nors kitur: Dubline, Londone, Dubajuje… Kažin. Jeigu keliauninkas jautrus, jis tą istorijos grandinę, jos džeržgimą girdės ir ten. Gal net skaudžiau…
Kiekvienas istorinis laikotarpis – tai kryžkelė, prisodrinta pasirinkimo kančios. Kokią kryptį mums rinktis? O ir apskritai – ar mūsų valioje ją rinktis?.. Betgi šita prieštaringumu alsuojanti pasirinkimo kančia teikia mums kapitalą! Ji yra mūsų dvasinio gyvenimo, mūsų valingumo šaltinis. Dar daugiau – ne tik lokalios, bet ir visuotinės kultūros atsinaujinimo šaltinis.
Yra manančių: palikim protėvių istoriją, tą jos grandinės džeržgimą pačiai istorijai. Užsimirškime. Gyvenkime įsiliedami į užliūliuojantį pasaulio triukšmą ir skubą. Nebesidairykime į pakelėse dar tebestovinčius kryžius ir atsiduokime juslėmis alsuojančiam gyvenimui… Koks mano atsakymas? Jeigu tu nežinai ir nenori žinoti savo tautos istorijos, širdimi neišgyveni skaudaus jos aido – tu prarandi dalį žmoniškosios vertės. Daraisi neįdomus nei airiui, nei anglui, nei Dubajaus musulmonui. Tavo jausmų pagava ir gama tampa skurdi. Tu nebepagauni ir savo buvimo pasaulyje tikrosios prasmės…
Bet gausėja naujųjų piligrimų. Plečiasi jaunuomenės gretos, kurie, lyg anų laikų maldininkai, keliauja po pasaulį, aplanko tolimiausius jos kampelius ieškodami ne aukso ir pramogų, bet gaudydami ten gyvenančių ar gyvenusiųjų genčių ir tautų dvasią. Ir jie grįžta į namus taip, tarsi būtų aplankę Juodąjį Mekos Akmenį ar Kristaus Karstą… Pakeliaukime.
P. S. Panašios į šią knygos rašymas – sunkus, alinantis darbas. Tokiais atvejais gelbsti artimieji – jų nenuilstantis, jėgų suteikiantis dėmesys. Teksto „gimdymo“ kančias lengvino mano žmona Zita. Mano geroji kaimynė Liucija Butkūnaitė su neįtikėtina kantrybe iššifruodavo mano „hieroglifinį“ raštą ir knygai suteikė kompiuterinį pavidalą.
Be galo dėkingas ir savo bendraminčiams. Jeigu ne jų moralinė paskata (kuriai erdvė, atstumai neturi reikšmės) – knyga kažin ar būtų išvydusi dienos šviesą. Jiems pirmiausia ši mano knyga ir skiriama.