Doc. dr. Evaldas Vylius Navys
Šalyje daug labai patyrusių rožių augintojų. Deja, jų darbas rankinis, nenašus. Bandymas Vilniaus universiteto Botanikos sode įkurti respublikinį motininių krūmų sodą nebuvo itin sėkmingas. Todėl mūsų rožių augintojai nukonkuruojami stambių ūkių, tradicinės sodininkystės šalių. Būtina šalyje panaudoti aukštos kvalifikacijos žmogiškąjį faktorių ir neatidėliojant steigti bent vieną, o geriau kelis stambius ūkius.Rožininkystė kaimyninėse šalyse
Baltijos šalys: Latvija, Estija ir Lietuva nuo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio garsėja Rytų Europoje kaip rožių sodmenų ir žiedų augintojos. Tradiciškai priekyje buvo Latvija. Manyčiau, kad latvių pirmavimą lėmė žmonių kruopštumas ir buvusieji artimi ryšiai su Vokietija – rožių veislių kūrėjų šalimi. Estija yra labiausiai iš minėtų trijų Baltijos valstybių nutolusi į šiaurę. Rožes auginti Estijoje palanku todėl, kad lepiųjų augalų, įskaitant rožes, nežaloja Lietuvoje įprastiniai atlydžiai. Taigi, mūsų šaliai sovietmečiu teko vytis kaimynes. Ir tai buvo labai sėkmingai padaryta. Lenkijoje rožių ir rožininkų gana daug. Norėdami išsaugoti vertingiausią rožių veislių vokiškąjį genofondą, iš pradžių jų vardus pakeitė į primityvius lenkiškus, t. y. bialawy (balzgana), bialy (balta), rožowiec, rožnobarw (rožinis) ir kt. Deja, tikrųjų rožių vardų keitimas truko neilgai. Europos sąjunga tikrina nustatydama įtariamų pervadintų rožių DNR ir už Vokietijos firmų uždraustas platinti rožes skiria baudas.
Didžiuojamės Jumis, tobulai kvalifikuoti rožininkai!
Regionuose aplink didžiuosius šalies miestus ir sodybiniuose sklypuose pačiuose miestuose gana daug rožių sodmenų ir žiedų augintojų. Visi jie puikiai įvaldę ne vieną kurį technologinį procesą, o visus šio itin sudėtingo darbo etapus. Pas daugelį rožių augintojų straipsnio autoriui yra tekę lankytis. Pasidžiaugiant tobulais rožininkų gebėjimais tenka konstatuoti, kad pajamos neadekvačios jų tobulai kvalifikacijai ir kruopščiam darbui. Taip yra todėl, kad įstojusi į ES Lietuva tapo priešakinės, labiausiai išvystytų šalių ekonominės ir konkurencinės erdvės dalimi. Esamomis smulkaus ūkio sąlygomis laimėti konkurenciją prieš tradicines rožių auginimo šalis: Vokietiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją, net ir Lenkiją, nėra galimybių, nors žiniomis ir įgūdžiais nuo jų neatsiliekame. Gebėjimu išauginti aukščiausios kokybės sodmenis pasižymi: Vilniaus zonoje – Leonas Juozelskis Zujūnuose, Šimaitis Nemenčinėje, Rylienė Vilniuje, Petras Basalykas Vilniuje, Juozo Baublio ūkis Sudervėje. 2000 m. ir vėliau veiklą vystė rožininkai Karvyje ir Medininkuose bei daugelis kitų; Kauno zonoje – Audra ir Valdas Virbickai Neveronyse, Ričardas ir Aldona Elijošiai Kaune, Vytautas Krisiukėnas Garliavos seniūnijoje, Tauras Plungė Zapyškyje, Kauno šiltnamiuose – Vilius Jundulas ir kiti. Klaipėdos zonoje – Aušra Lelienė, Punios seniūnijoje Alytaus rajone – Vytautas Žemaitis. Pažymėtina, kad iš Leono Juozelskio buvo gauti ir Botanikos sode pasodinti du paprastojo erškėčio atrinktos veislės „Vilniaus bedyglis“ motininiai krūmai. Vytauto Žemaičio dovanotos rožės draugijos „Žaliuojanti Vilnija“ narių buvo pasodintos naujai įkurtose Vilniaus ir Šalčininkų rajonų mokyklose. Atkaklių, sumanių šalies rožininkų dėka Lietuvoje susiaurėjo rinka latviui Ubars Ivars.
Motininių krūmų plantacijos steigimo pradžia nebuvo labai sėkminga
Dauguma šalies rožių augintojų 2000 m. entuziastingai rėmė Vilniaus universiteto Botanikos sodo iniciatyvą, finansiškai remiamą Vilniaus miesto savivaldybei vadovavusio vicemero Juozo Raistenskio, išplėsti šio sodo skyriuje Vingio parke buvusią seną, kuklią kolekciją: – 43 vnt. iš jų: arbatinių hibridinių (TH) ir floribunda grupės (Fl) – 28 vnt., laipiojančių stambiažiedžių (LCl) – 13 vnt., smulkiažiedžių laipiojančių (R) – 2 vnt. ir 1995–1999 m. papildytą 11 arbatinių-hibridinių rožių (18 vnt.) kolekciją, sukaupti buvusį išsklaidytą rožių veislių genofondą ir 6814 m2 plote įkurti Vilniaus reprezentacinį rožyną iš 6850 rožių sodinių. Jau pirmaisiais kūrimo metais pasodinta 203 veislių 1192 vnt. visų grupių rožių kerų. Iš jų per 120 vnt., 51 veislę geranoriškai padovanojo Aušra Lelienė, kitas
lengvatinėmis sąlygomis pardavė dauguma minėtų rožių augintojų. Buvo numatyta, kad jame įskiepių nemokamai galės pasirinkti visi gėlininkų sąjungos nariai.
Dabar tenka viešai atsiprašyti Vilniaus miesto savivaldybės ir gėlininkų už sužlugdytą idėją. Prisiimu kaltę ir atsakomybę už manymą, kad botanikas Egidijus Kerbelis, labai gerai baigęs magistrantūros studijas Gamtos mokslų fakultete, Vilniaus universitete, pamokytas gebės tinkamai prižiūrėti sodmenis ir išplės kolekciją. Jis pasirodė kruopščiu nurodymų vykdytoju ir direktoriui reikalaujant tinkamai prižiūrėjo rožes, nors ir neplėtė kolekcijos. Deja, pasikeitus botanikos sodo vadovams, jis išėjo iš darbo ir dabar yra likusi tik praeityje itin gausios kolekcijos dalis. Objektyvumo dėlei reikia pažymėti, kad profesionalūs šalies rožininkai kolekcijas turtina gaudami Botanikos sode sukauptą genofondą (ypač krūminių rožių).
Paaiškėjo, kad rožininku gali tapti toli gražu ne kiekvienas, net kruopštus, aukštąjį išsilavinimą turintis specialistas, kokiu yra Egidijus Kerbelis. Manome, kad esamoje situacijoje, nors ne itin sėkmingai pradėtą darbą reikėtų tęsti: likusias rožes perkelti į Kairėnus, sujungti su ten esančia kolekcija, kur jų išlikimas ir plėtra būtų sodo direktoriaus dendrologo dr. Audriaus Skridailos sumanaus vadovavimo rankose ir didelę patirtį rožininkystėje turinčios direktoriaus pavaduotojos, magistrės Irenos Noreikienės tiesioginėje priežiūroje. Šio sodo Augalų sistematikos ir geografijos skyriuje Vingio parke, mūsų nuomone, tikslinga toliau plėsti ir tyrinėti svogūninių gėlių kolekciją, kadangi šioje srityje yra daug padariusi dr. Regina Juodkaitė.
Būtina kurti stambius ūkius ir pasinaudoti ES parama
Šalies reprezentaciniam rožynui netapus rožių ploto ir veislių plėtros lyderiu, laikmečio iškeltus uždavinius būtina neatidėliotinai spręsti. Juk ES stambių rožių ūkių konkurencijai ekonomiškai atsispirti negali, o ateityje juo labiau negalės šalies nedideli, rankiniu darbu grįsti ūkeliai. Todėl, kol šalyje yra nenaudojamų žemių plotų svarbu kurti ne mažesnio kaip 3 ha, o geriau dešimtis kartų didesnio ploto akcines bendroves. Pereiti prie bendro darbo yra nelengva, todėl bendrovėse iš pradžių kiekvienas galėtų rožių sodmenis auginti atskirame bendro sklypo plotelyje prisilaikydamas bendrojo plano. Susibūrimas į bendroves leistų mechanizuoti sodmenų priežiūrą, kovą su ligomis ir kenkėjais, sodinukų iškasimą ir sandėliavimą, produkcijos realizavimą. Didžiąją dalį lėšų žemės sklypui pirkti, skiepijimo, šalto vakuuminio sodmenų laikymo, vegetatyvinio dauginimo, sandėliavimo, administravimo ir šiltnamių ūkio statybai dar galima gauti iš žemės ūkiui skiriamų ES lėšų. Bendrijos narių nutarimu galimi ir kiti veiklos scenarijai. Stambiame ūkyje atsivertų šiuolaikinių technologijų taikymo galimybės, t. y. įrengti lauko rožių ekspoziciją, betarpiškai skiepyne dauginti poskiepius be dyglių, atsisakant jų įsigijimo užsienio šalyse bei persodinimo iš vietinio daigyno, mechanizuotai medelyne sodinti ir daigyne iškasti daigus, įsirengti apšiltinimo dangą iš lankelių ir daugkartinio naudojimo akmens arba stiklo užtiesalų, leidžiančių bet kada atidengti jų galus ir taip rožes vėdinti bei vėsinti. Visad pigiau įsigyti padargus, didelius kiekius įrankių, genetinės medžiagos ir pesticidų.
Turime svarbiausią neįkainojamą vertybę – talentingus, darbščius, labai kvalifikuotus žmones, todėl rožininkystės plėtroje pirmaeilis vaidmuo skirtinas vyriausybinėms ir bendruomeninėms organizacijoms: Lietuvos gėlininkų sąjungai ir Lietuvos dendrologų draugijai. Kito kelio tiesiog nėra.