Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė
Mano rankose ir vėl nauja, dar spaustuvės dažais kvepianti, prof. Onos Voverienės knyga „Tautos sargyboje“. Pirmą kartą žvilgsnį prikaustė gražiai apipavidalintas knygos viršelis: plevėsuojanti Lietuvos trispalvė tarsi apglėbusi tūkstantinę žmonių minią. Nežinau kodėl, bet man primena Sąjūdžio metus, kai, atrodo, buvome visi suvienyti tos išlauktos, iškentėtos trispalvės, nes joje spindėjo tremiamųjų ašaros, žuvusiųjų ir nukankintų mūsų tėvų ir brolių kraujo lašai. Joje spindėjo Laisvė. Taip gražiai išleisti knygą sugebėjo „Diemedžio“ leidykla Vilniuje, vyr. redaktorius Danas Kaukėnas. Knygoje – 720 p., yra iliustracijų bei santrauka anglų kalba. Knygos leidybą rėmė Antano Viluckio leidybos įmonė „Žemaitija“ Vokietijoje.O. Voverienė pratarmėje lakoniškai supažindina su knygos turiniu: „Knyga „Tautos sargyboje“ apie tuos, kuriems rūpėjo ir dabar rūpi mūsų Tautos ir jau sukurtos valstybės likimas ir išlikimas (Voverienė O. Tautos sargyboje. – V., 2012. P.12). Be to autorė tarsi perspėja skaitytoją, kad tai ne monografija, nes „knyga susideda iš daugiau negu dešimtmetį rašytų straipsnių, skelbtų „Tremtinyje“, „XXI amžiuje“, „Lietuvos aide“, „Tėviškės žiburiuose“ (Kanada), „Drauge“ (JAV) ir kituose laikraščiuose“ (Min. veik., p. 11).
Pirmoje knygos publikacijoje „Prakalbinta tautos kančių istorija (1940–1958)“ autorė aptaria naują, jau dešimtą, istoriko dr. Arvydo Anušausko knygą „Teroras 1940–1958 m.“, kurioje pateikti ir analizuojami nauji atrasti archyviniai dokumentai, skaičiai ir faktai byloja apie to meto skaudžiausius įvykius: žudymus, trėmimus. Tikriausiai ne vienas perskaitęs šį straipsnį norės susirasti ir dr. Arvydo Anušausko knygą, kad galėtų dar plačiau susipažinti su skausmingais tautos istorijos puslapiais.
Antrąjį skyrių „Lietuvos laisvės kovos: įvykiai ir atmintis“ sudaro septynios publikacijos. Pirmuoju straipsniu „Lietuvos laisvės kovose mokytojai buvo pirmieji“ autorė mus nukelia į 1940 m., primindama tada įvykusį Lietuvos mokytojų suvažiavimą. Jo metu mokytojų sugiedotas Lietuvos himnas buvo pasipriešinimas okupacinės valdžios brukamiems sovietiniams auklėjimo metodams. Žinoma, daugelis mokytojų už tai sulaukė atpildo. Autorė, remdamasi įvairiais dokumentais, pateikia daug duomenų apie mokytojų trėmimus. Kiek ilgiau stabteli, aptardama Rasos Paulavičienės knygą „XX amžiaus Lietuvos mokytojai“, kurioje pristatomi mokytojai partizanai, kankiniai ar tremtiniai (Adolfas Ramanauskas, Konstantinas Bajerčius, Bronius Krivickas, Stasys Jarmala, Domicelė Naudžiūtė-Januševičienė ir kt.).
O. Voverienė analizuoja mokytojos Dainoros Urbonienės knygą „Sibiras vaiko akimis“, atkreipia dėmesį į Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio kūrybos rinktinę „Gyvenimo vieškeliais gruoblėtais“, kurią sudarė prof. Vincas Auryla, o leidybą iniciavo ir finansavo mokytojo ir rašytojo sūnūs Mindaugas ir Vygandas. Prof. Prano Dovydaičio asmenybę ir nuopelnus Lietuvai pristato remdamasi Čikagoje 1975 m. Juozo Girniaus išleista knyga „Pranas Dovydaitis“. Šalia šių asmenybių atsiduria ir mokytojas bei poetas Paulius Drevinis su savo tremtinio dalia Sibire. Autorės dėmesį patraukė ir Anelės Rudzevičiūtės-Kupstienės sudaryta knyga „Laisvės kovotojai Kazachstano lageriuose“ (2005), kurioje atskleista pavergtų tautų žmonių kančios, tarp jų ir 700 lietuvių, kurie 1940–1941 m. buvo įkalinti Karlage.
Trečiąjį knygos skyrių „Tautos sukilimas ir jo didvyriai“ sudaro publikacijos apie 1941 m. birželio 22–25 d. sukilimą, jo vadus ar dalyvius. Jame autorė analizuoja knygą „Sukilimas. 1941 m. birželio 22-25 d.“ (Sud. Antanas Martinionis. V., 1994), pristato vieną iš Tautos sukilimo organizatorių ir strategų, Kauno LAF štabo vieną vadovų prof. dr. Adolfą Damušį, Tautos sukilimo dalyvį Rimantą Eigelį, sukilimo savanorį Kazimierą Gediminą Ruzgį ir Juozą Jankauską, kuris ruošėsi į pagalbą Kauno sukilėliams, bet vokiečiams okupavus Kauną sukilimo ugnis užgeso, o J. Jankauskui teko kančios Džezkazgano vario kasyklose.
Skyrių „Lietuvos partizanai“ sudaro penkiolikos partizanų (Jonas Žemaitis-Vytautas, Andrius Dručkus-Kerštas, Juozas Mocius-Šviedrys, Povilas Pečiulaitis-Lakštingala ir kt.) paveikslai, pristatyti arba knygos autorės, remiantis rašytiniais šaltiniais, arba knygų apie juos analizės, atskleidžiančios tragišką ir pasiaukojantį gyvenimą Laisvės vardan. O. Voverienės dėmesio sulaukė Algimanto Petrausko knyga „Tėvynei jo plakė širdis“ (apie Petro Bartkaus-Alkupėno gyvenimą ir kovą), Viktoro Ašmensko „Generolas Vėtra“ (apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros gyvenimo ir kovos kelią), buvusio rezistencijos dalyvio ir politinio kalinio Vytauto Raibikio knyga „Tėvyne, nepalik mūsų“. Autorės įtaigaus žodžio dėka sužinome apie Lietuvos laisvės kovotojų kelią, kupiną pavojų bei kančios, ir susipažįstame su mažai kam žinomais knygų autoriais, savo kruopščiu darbu gaivinančiais atmintį, primindami dalykus, kurių pamiršti nevalia.
Devynios publikacijos sudaro skyrių „Norilsko vyčiai“. „1953 m. birželio 16 d. trims gulago kalėjimams, kuriuose tuo metu buvo 5200 kalinių, paskelbus bado streiką, į organizacinį sukilimo komitetą lietuviai politiniai kaliniai pasiūlė kun. Česlovą Kavaliauską ir Kauno universiteto docentą Vaclovą Zubkevičių. Jais labiausiai pasitikėjo. Sukilimo išvakarėse kun. Č. Kavaliauskas parašė Norilsko sukilėlių himną, kurio pirmieji žodžiai buvo:
Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo,
Bunda Vytis, galingas, didus:
Mūsų kruviną priesaiką girdi
Šiaurės uolos ir šiaurės dangus…
Sukilimas buvo žiauriai numalšintas – liepos 1 d. sušaudyti 75 politiniai kaliniai, rugpjūčio 4 d. – dar 125“ (Min. veik., p. 259).
Prieš skaitytojo akis dar vienas skausmingas istorijos puslapis. Autorė kruopščiai išstudijavusi rašytinius šaltinius apie Norilsko sukilimą, pateikia duomenų, kiek buvo sušaudyta, kiek nukankinta, bet, svarbiausia, atskleisti tragiški ir taurūs žmonių likimai. Jono Čeponio-Vaidilos, Vaidevučio gyvenimas, ypač kančios Norilske, parodytos analizuojant Vaclovo Dargužo knygą „Mylėsi Lietuvą iš tolo“. Apie Vytauto Kaziulionio, Norilsko vyčio, Norilsko sukilimo dalyvio veiklą ir energiją sužinome iš jo knygos ir Algio Kašėtos publikacijos. Vytautas Balsys-Uosis, Bronius Juospaitis-Direktorius, Antanas Gabužis-Dobilas, Bronius Zlatkus – Norilsko lagerio kankiniai, niekada dvasiškai nepalūžę. Šalia vyrų autorės plunksnos sulaukė ir vienintelė moteris – Irena Martinkutė-Smetonienė, „nuteista 25 metams katorgos darbų ir 5 metams be teisių ir iš Lietuvos išvežta į Norilsko griežtojo režimo lagerį. Sargybiniai „liaudies priešę“ atlydėjo ir apgyvendino 6-ojoje griežtojo režimo lagerio zonoje, kur tuo metu kalėjo per 4000 moterų politinių kalinių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir kitų sovietinių okupantų kraštų. Į darbą, į plytinę, kuri buvo beveik penki kilometrai iki zonos, varydavo sargybiniai su užtaisytais šautuvais ir vilkšuniais“ (Min. veik., p. 264). Ypatingo dėmesio verta publikacija apie kunigą, rašytoją, vertėją, Norilsko lagerių kankinį Česlovą Kavaliauską, palikusį testamentą ne tik Norilsko vyčiams, bet ir mums visiems: „Brangiausieji Norilsko broliai. Esu su Jumis. Myliu Jus labiau už kitus žmones. Jūs žygdarbiais parodėte, kas yra amžinoji Lietuva“ (Min. veik., p. 262).
Išskirtinas ir skyrius „Tikėjimo ir sąžinės laisvės kovotojai“: jį sudaro dešimt publikacijų apie dvasininkus (kunigus Algimantą Keiną, Lionginą Kunevičių, Bronių Laurinavičių, Algirdą Mocių, Zigmą Neciunską-Elytę, Juozą Zdebskį, prelatus: Juozapą Laukaitį, Juozą Prunskį, Alfonsą Svarinską, arkivyskupą metropolitą Sigitą Tamkevičių) ir dvi vienuoles – ses. Nijolę Feliciją Sadūnaitę ir ses. Benvenutą Adą Urbonaitę.
Skyriumi „Perėmę laisvės kovų estafetę“ autorė grįžta į netolimą, skausmingą praeitį – Sausio 13-ąją ir Medininkų tragediją. Pirmajame straipsnyje „Pamiršti Sausio 13-osios Parlamento gynėjai“ apžvelgimos knygos ir publikacijos, skirtos šiems įvykiams ar gynėjams įamžinti. O. Voverienė savo publikacijose analizuoja Vytauto Anušausko, kun. Roberto Grigo, Zigfrido Jankausko, Gedimino Jurčiukonio, Rimgaudo Kazėno, Kęstučio Miliaus, Algirdo Rašimo ir Vinco Vyrukaičio gyvenimą ir veiklą tragiškomis dienomis.
Įdomus ir aštuntasis knygos skyrius „Sakalai, pakilę antrajam skrydžiui“. Trijose publikacijose autorė atskleidžia sudėtingus žmonių likimus bei jų gebėjimą ne tik išlikti, bet ir skleisti šviesą (Stasys Dovydaitis-Vaidila, Genovaitė Grėbliauskienė-Žičkutė, Onutė ir Albinas Staugaičiai). Daugiausia straipsnių paskirta įvairių autorių (Juozas Armonaitis-Triupas, Viktoras Ašmenskas, Edvardas Burokas, Vytautas Cinauskas, Vytenis Grabauskas, Dalia Grinkevičiūtė, Natalija Gudonytė, Algirdas Jakimavičius, Antanas Miškinis, Antanas Šimėnas-Lietuvininkas) kūrybos analizei. Tai Lietuvos laisvės kovotojai, žmonės, patyrę tremties ar kalėjimo golgotą, o dabar, anot autorės, „pakilę antrajam skrydžiui“, knygose atskleidžia savo patirtį. Kiekviena knyga savita, kaip ir autorių patirtis, tačiau tematika ta pati: tarsi iš mažų gabalėlių dėstoma istorinė Tautos mozaika.
Didžiausios apimties paskutinis knygos skyrius, kuriame O. Voverienė pristato 27 autorius „kovų už tautos dvasinį atgimimą savanorius Lietuvoje ir užsienyje“. Tai įvairaus amžiaus, patirties ir išsilavinimo žmonės, ne vienam iš jų tik istoriniai laiko pokyčiai leido paimti plunksną į rankas. Vieni jų yra žinomi platesniam skaitytojų ratui, o kiti – gal tik savame regione. Tačiau apie visus autorė rašo su didele meile ir pagarba, manydama, kad jie „savo knygomis ir darbais gaivindami vadavimosi iš okupacinio režimo kovos didvyrių atmintį, siekdami ją įtvirtinti Tautos istorijoje kaip atitinkamo jos laikotarpio fragmentą, ir remiantis tos kovos dalyvių pavyzdžiais ugdyti jaunąsias Tautos kartas“ (Min. veik., p. 12), atlieka labai svarbų darbą. Tai suvokdama, ji per dešimtmetį atidžiai perskaitė daug išleistų knygų, bendravo su įvairiais žmonėmis ir lietuvių literatūroje gimė naujo pobūdžio knyga.
XIX a. pab.–XX a. pr. literatūros kritikas ir talentų puoselėtojas Povilas Višinskis (1875–1906) atvedė į lietuvių literatūrą Žemaitę, Šatrijos Raganą, Lazdynų Pelėdą, artimai bendravo su to meto rašytojais ir jiems buvo autoritetas, atsidavimo kultūros darbui pavyzdys. Su Tautos Atgimimu tarsi iš gausybės rago pabiro knygų, kuriose žmonės norėjo papasakoti, tiksliau išraudoti savo karčią dalią. Į juos labai skeptiškai žiūrėjo ir tebežiūri garsūs sovietmečio rašytojai. Gal todėl dabar Povilo Višinskio misijos ėmėsi ne rašytojai ar literatūrologai, o mokslotyrininkė, bibliometrijos mokslinės krypties pradininkė Lietuvoje prof. habil. dr. Ona Voverienė. Ir jai puikiai pavyko savo ir kitų žodžiu stovėti Tautos sargyboje. Autorės knyga informatyvi, tinkamai pavartota daug didžiųjų žmonių išmintingų posakių, įvairių poetų posmų, o tai suteikia stiliui emocionalumo, leng-vai skaitoma, todėl manau suras kelią į skaitytoją. Ar įsikomponuos lietuvių literatūrinėje drobėje prof. O. Voverienės atrasti rašytojai? Į šį klausimą atsakys visagalis Laikas.
Už viršelio faksimilę dėkojame leidyklai „Diemedis“