Pradžia Nr. 3 ir 6.
Tęsiame pašnekesį su profesoriumi Arvydu PACEVIČIUMI mūsų humanitarinei kultūrai ganėtinai nauja tema – apie egodokumentus.
Sąžinė tampa tyrimų objektu
Mokslo Lietuva. Mūsų pašnekesyje sustojome ties sąžinės fenomenu. Gal reiktų teigti, kad Reformacija pagimdė ne apskritai sąžinės suvokimą, bet krikščioniškai suvoktos sąžinės sampratą?
Arvydas Pacevičius. Dar kartą noriu pabrėžti, kad sąžinė yra tam tik-ra teorinė konstrukcija, juk skaitydami Lucijaus Anėjaus Senekos veikalą „Apie sielos ramybę“ ar kurį kitą antikos „pagonių“ veikalą nutuokiame, ką tai reiškė anų laikų žmogui. XVI a. religinė polemika Vakarų Europoje, neišskiriant Lietuvos, išprovokavo mėginimus išsiaiškinti ir permąstyti fundamentalius žmogiško bendrabūvio pagrindus, kurie be sąžinės supratimo nebūtų labai tvarūs. Tačiau turime pripažinti, kad „ikirašytinėms“ visuomenėms, kad ir lietuviams pagonims, poreikis kategorizuoti panašias sąvokas vargu ar kilo vien todėl, kad trūko raštu paremtų priemonių ir instrumentų, įgalinančių susieti sąžinės fenomeną su tikėjimu. Paprastai tariant, mūsų protėviai baltai gal ir suprato, kas yra sąžinė, bet nemokėjo, o gal ir nematė reikalo tiksliau jos apibūdinti. Todėl ir nepaliko mums nei atsiminimų, nei dienoraščių…
ML. Tačiau santykiai su Dievu (ar dievais), protėvių vėlėmis, pagaliau savo gamtine aplinka ar pagarba protėviams tiems žmonėms turėjo būti sąžinės reikalas.
A. Pacevičius. Galbūt, bet jei rašto liudijimų nepalikta, sunku spręsti. Prisiminkime, kiek romantizmo epochoje būta mėginimų paankstinti mūsų raštijos pradžią. Iš tų bandymų šaipėsi šubravcai skelbę, kad medžio drevėje rasta geležinė Algirdo laikų skrynia su dokumentais, kurių rašto niekas negali perskaityti. Egodokumentikos tyrimai nesiekia ir negali aprėpti ikirašytinės, „nebylios“ visuomenės mąstymo, mentaliteto struktūrų, rekonstruojamų taikant kitus metodus. Tai ir yra mitologų ir religijotyrininkų užsiėmimas. Tarp talentingiausiųjų buvo a. a. Gintaras Beresnevičius… Tačiau tyrinėti, kaip šie dalykai atsispindi egodokumentinėje raštijoje tikrai galima. Jeigu žmogus rašo, perfrazuojant prof. Eugeniją Ulčinaitę, atvirai „saulei, pasauliui ir sau…“, svarbi jo akistata ir su Dievu, ir su sąžine, t. y. su savimi.
ML. O ką mes žinome apie judėjų, budistų ar musulmonų sąžinės suvokimą? Grįžtant prie Lietuvos ir baltiško senojo tikėjimo ir senosios kultūros reikalų turime pripažinti, kad buvo giminės, klano garbės suvokimas, atsakomybė savo genealoginiam medžiui, giminės herbui, pagaliau garbingai giminės istorijai. Nepamirškime perduodamos iš kartos į kartą ištikimybės valdovui tradicijos.
A. Pacevičius. Pagoniškos Lietuvos giminių, klanų tradicijų tąsa, iš kartos į kartą perduodamos vertybės, herbų perėmimas ar adaptavimas yra gerai ištyrinėti prof. Rimvydo Petrausko darbuose1. Tačiau padarius išvadą apie pagoniško (baltiško) prado vyravimą ir tęstinumą bent jau valdančiose Lietuvos struktūrose, reikia žengti kitą žingsnį – nustatyti, kokia buvo ne tik „dalykinė“ ir vieša, bet ir „privati“ virsmą į krikščionybę patyrusių žmonių jausena, ką jie galvojo XIII a., XIV a., o po to ir Vytauto laikais bei XVI amžiuje. Kolektyvinė valdančiojo elito biografija daugmaž įtikinanti, bet ji retai remiasi egodokumentiniais šaltiniais, nėra žinoma tiksli ne tik rašytinio testamento ar dienoraščio, bet ir turto inventoriaus kilmė senojoje Lietuvoje. Turime stiprią istorinės biografistikos tyrimų kryptį, bet egodokumentika ir biografistika yra skirtingi dalykai. Biografiją rašo ir hagiografiją kuria kiti autoriai, tiesa, dažnai pasiremdami herojaus paliktais egodokumentiniais liudijimais. Ką paliko mūsų protėviai, pvz., dažnai pastaruoju metu minimas stačiatikis, vienuolystę Laurušave pasirinkęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vaišvilkas (Vaišelga)? Ogi nieko, išskyrus svetimųjų tendencingus liudijimus metraščiuose. Nėra aišku kokiam klanui, juolab herbui jis buvo ištikimas, nepaisant titaniškų literatūrologo Algimanto Bučio pastangų naujai interpretuoti šios asmenybės vaidmenį Lietuvos kultūros istorijoje. Beje, kalnelyje prie Nemuno vingio Laurušave lankiausi su kūrybine Lietuvos televizijos studijos grupe dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, mane ir kitus ekspedicijos dalyvius domino klausimas apie kolektyvinę atmintį, viena senolė nurodė vietą, kur stovėjęs senasis vienuolynas, prisiminė, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą ant kalvos dar buvo senosios cerkvės liekanų. Bet pasakojimuose jis buvo siejamas su unitų tradicija. O štai A. Bučio minimi 20 vienuolių ir XIII ar XIV a. skriptorijus Laurušave – tai XIX a. štampai ir istorinių šaltinių duomenys, mat senieji liudijimai sudegė ir sunyko per istorinius kataklizmus. Yra tekę tuos dalykus tyrinėti, telikę oficialių dokumentų nuorašai ir interpretacijos, siejančios Laurušavo vienuolyną su kunigaikščiu Narimantu.
Kalbant apie musulmonus, judėjus ir kitas senosios Lietuvos etnokonfesines bendruomenes pažymėtina, kad jos taip pat palikę egodokumentų. Pvz., totoriai kitabuose užrašydavo savo šeimos ar giminės svarbesnes istorijos datas ir įvykius, panašiai, kaip tai darė raštingi bajorai ar net valstiečiai katekizmuose, kalendoriuose ir kitose populiaresnėse knygelėse. Autobiografinio pasakojimo elementai užčiuopiami „Degučių metraštyje“2 atsiradusiame bepopių sentikių aplinkoje XIX a. viduryje. Žydai šeiminėse „namų knygose“ (ritiniuose) rašydavo „kankininkystės“, tikro ar tariamo persekiojimo žanro istorijas, kurioms pradžią davė Prahos rabino Jom-Tov Lippman Hellerio (1579–1654) liudijimas Megilat eivah (hebr. Neapykantos ritinėlis). Klasikine autobiografija galima vadinti iš Lietuvos kilusio Saliamono Maimono „Gyvenimo istoriją“3 (parašyta vokiškai ir išleista 1792 m.). Jos paveikti daugelis Lietuvos žydų šviesuolių XIX–XX a. pr. kūrė savo „gyvenimo istorijas“ (Jehuda Leibas Gordonas, Mordechajus Aaronas Ginzburgas, Moišė Leibas Lilienblumas ir kt.). Kiek sąžiningi savo pasakojimuose buvo šie, kaip ir daugelis kitų autobiografijų kūrėjų, bus galima atsakyti tik po nuodugnių, kompleksinių tyrimų. Čia matau vaisingo bendradarbiavimo galimybę su tokiais etnokonfesinių bendrijų kultūros paveldo tyrėjais, kaip Šarūnas Liekis, Galina Miškinienė, Nadiežda Morozova, Tomas Petreikis, Grigorijus Potašenko, Sergejus Temčinas, Jurgita Verbickienė ir kt. Beje, tyrinėti „sąžiningumo koeficientą“ egodokumentiniuose tekstuose sudėtinga dar ir todėl, kad rašovai jautė (ir tebejaučia) atsakomybę ir nepliurpia visko, kas užeina „ant seilės“ (skirtingai nuo dabartinių interneto komentatorių, tinklaraštininkų). Pvz., Radvilos, Sapiegos, daugelis bajorų ne tik kūrė autobiografinius tekstus, bet ir tekstai formavo, disciplinavo jų autorius. Nuo mažens didikų vaikai buvo mokomi rašyti tekstus, skirtus savianalizei, jų pastangų vaisiai būdavo tikrinami. Namų mokytojas, precentorius ištaisydavo ne tik gramatines klaidas, bet „teisinga linkme“ pakreipdavo ir mintį. Tad egodokumentinius tekstus galima tirti siekiant nustatyti, kiek ir kokią giminės ar šeimos, klano, bendruomenės ideologiją jie atsispindi, kokį savo įvaizdį jame kūrė autorius, ar būta ir kokių nuokrypių nuo „generalinės linijos“. Juk kiekvienoje giminėje būna žengiančių ne koja kojon su kitais.
– kampainiu ir skriestuvu (Portretas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje)
Kaip išdygsta disidentai
ML. Prabilome apie tai, kaip aristokratiškoje elito aplinkoje išauga disidentai. Tarp Lietuvos žydų ir įvairiose šalyse gyvenančių litvakų paplitusi istorija apie grafą Valentiną Potockį, perėjusį į judaizmą ir atsisakiusį grįžti į krikščionybę. Žydų bend-ruomenėje įgijo Abraomo ben Abraomo-Ger Cedeko („atsivertęs teisuolis“) vardą. Tvirtinama, kad Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimu 1749 m. gegužės 24 d. jis gyvas buvo sudegintas, o jo pelenai slapta palaidoti senosiose Vilniaus žydų kapinėse dešiniajame Neries krante, šalia Vilniaus Gaono kapo. Ant Potockio kapo augo medis, prie kurio žydai rinkdavosi, pranašaudavo savo ateitį. Šias kapines caro valdžia uždarė dar 1817 m., o 1831 m. pradėjus statyti tvirtovę buvo sunaikinta arčiau Neries upės esanti pietinė kapinių dalis. Veikiausiai visa ši istorija apie grafą Potockį tėra legenda, bet juk legendos kartais ne blogiau už istorinę tiesą veikia tautos savimonę. Tipiško disidento grafo Potockio istorija virto žydų folkloro ir literatūros dalimi, šiuo ištikimybės pasirinktajai „teisingai“ religijai pavyzdžiu buvo auklėjamos ištisos žydų kartos. Man atrodo, kad tiesą apie šį asmenį galėtų atskleisti tik jo paties sau rašyti tekstai, jei tokie išliko ir, apskritai, jei toks asmuo gyveno. Ką šiuo atveju galėtų pasakyti kruopštus egodokumentų tyrinėtojas?
A. Pacevičius. Deja, Valentino Potockio atveju negaliu pasakyti nieko apčiuopiamesnio, nes nėra išlikusių ne tik egodokumentų, bet ir patikimesnių duomenų, šaltinių. Nežinau, kodėl istorikai iki šiol nėra įdėmiau patyrinėję šio asmens biografijos, genealogijos. Tačiau atvejis įdomus mito, siejamo su keistu gyvenimu (atsivertimu) ir tragiška mirtimi (sudeginimu), formavimosi požiūriu. Man, pvz., būtų įdomu nustatyti šios neabejotinai neeilinės asmenybės (jei ji apskritai egzistavo!) giminystės ryšius su keliautoju, mokslininku orientalistu, rašytoju Janu Potockiu (1761–1815). Šis ekscentriškos prigimties aristokratas, parašęs rytietiškais inkliuzais „prifarširuotą“ romaną „a la Bokačo“ stiliumi „Rankraštis, rastas Saragosoje“4, nusižudė paleidęs sau kulką į galvą. Mirties aplinkybės apipintos legendomis, buvo netgi pasakojama, kad nusišovęs kulka, pasidaryta iš sidab-rinės cukrinės, nes manė esąs vilkolakis. Egodokumentikos tyrimų požiūriu svarbu tai, kad pavyko aptikti minėto romano pėdsakus Vilniaus universiteto bibliotekoje. Pasirodo, vieną iš rankraščio versijų, vadinamąjį „Penktąjį Dekameroną“, minėtai biblio-tekai 1828 m. dovanojo (greičiausiai, paveldėjęs iš giminaičių) medikas Severinas Galenzovkis (Galęzowski). Rankraštyje, vėliau nežinomais keliais atsidūrusiame ir tebesaugomame Varšuvos nacio-nalinėje bibliotekoje, liko nemažai J. Potockio egodokumentinių marginalijų, tarp jų – (auto)portretas 5. Istorija įdomi daugeliu aspektų, – pradedant mūsų paveldo klajonėmis ir baigiant tragiškomis aristokratijos lemtimis (atkreipkime dėmesį į mirties datą – nusižudė lemtingais visai Vidurio ir Rytų Europai, jos aristokratinei-feodalinei sanklodai ir gyvensenai Vienos Kongreso metais). Svarbu ir tai, kad tiriant rankraščių kilmę ir raidą, galime patikslinti, išplėsti žinomų asmenybių biografijos kontūrus. Kas žino, gal kada nors pavyks tokiais metodais įminti ir Valentino Potockio mįslę. Juk mitai, pradedant jų kilme ir baigiant sklaida ir poveikiu kolektyvinei sąmonei, irgi gali būti dokumentuojami…
ML. Tada leiskite pateikti kito disidento pavyzdį, jau visiškai realų. Teodorą Grothusą (1785–1822) žinome kaip pirmąjį Lietuvos fizikochemiką, elektrolizės ir fotochemijos dėsnių atskleidėją ir labai įvairiapusiškų interesų asmenybę. Garsios Livonijos vokiečių giminės atstovas, studijavęs Leipcigo universitete ir Paryžiaus politechnikos mokykloje. Tapo pirmosios elektrolizės teorijos autoriumi, vėliau atrado svarbius fotochemijos ir kitus dėsnius. Dar studijuodamas Prancūzijoje ir pradėjęs užsiimti moksline veikla atsisakė barono titulo, dalelytės fon prieš pavardę ir trijų turėtų vardų – Christiano Johano Dietricho, pasilikdamas tik ketvirtąjį – Teodoro. Grįžęs į motinai priklausiusį dvarą Gedučiuose (Pakruojo r.) ten įkūrė mokslinę laboratoriją ir tęsė mokslinę veiklą. Savo baudžiauninkams suteikė laisvę, o turtingą biblioteką ir kolekcijų rinkinius testamentu užrašė Kuršo literatūros ir meno draugijai, taip pat savo turtą. Dėl to kilo didžiulė sumaištis tarp giminių, mėginta po mirties Teodorą Grothusą paskelbti nevispročiu. Štai ką reiškia būti disidentu savo giminėje.
A. Pacevičius. Labai geras pavyzdys. Pažymėčiau kelis svarbius dalykus. Visų pirma, reikėtų minėtą T. Grothuso testamentą publikuoti, jei jis dar nebuvo paskelbtas. Tuomet paaiškėtų jo sudarymo aplinkybės, detalės. Mat minėtas neadekvatus (giminaičių požiūriu) elgesys gali turėti ir kitokią potekstę. Pvz., keltinas klausimas, ar kartais T. Grothusas nebuvo masonas? Mat toks „turto parceliavimas“ nuskriaudžiant artimuosius, o ypač valstiečių išlaisvinimas, yra būdingas laisvajai mūrininkijai. Taip teigti turiu pagrindo, nes neseniai lankantis Šiaulių „Aušros“ muziejuje aiškiai mačiau T. Grothuso portreto kamputyje masoniškus ženklus – kampainį ir skriestuvą. Ar tie dalykai yra tyrinėti? Kita vertus, neseniai teko gilintis į kito vokiečių kilmės didiko Juozapo Jurgio Hilzeno (Hylzen, Hülzen, 1736–1786) gyvenimo peripetijas, Vilniaus universiteto bibliotekoje pavyko aptikti jo „Dienoraštį“, atskleidžiantį daugybę įdomių šio ankstyvoje jaunystėje pasipūtusio didiko biografijos detalių. Beje, šį „Dienoraštį“ jau baigiame rengti ir greitai (kartu su vertimu į lietuvių kalbą) projekto „Lietuvos egodokumentinis paveldas“ rėmuose publikuosime. Taigi minėtas J. J. Hilzenas, panašiai kaip T. Grothusas, prieš mirtį parašė testamentą, kuriuo irgi paleido į laisvę savo valstiečius (o jų, taip pat ir lietuvių, šiaurės rytų Lietuvoje J. J. Hilzenas turėjo tikrai daug). Buvo vadintas „nevispročiu“, „ekscentriku“, „silpnavaliu“. Taip pat tikrai žinoma, jog jis vienas pirmųjų masonų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Abiejų Tautų Respublikoje. Taigi, jį veikė ne tik švietėjiškos idėjos, bet tikriausiai ir masoniški idealai, tarp kurių ypač akcentuotas Tikėjimas, Teisingumas, Broliškumas, o paprastai kalbant geradarystė, mecenatystė, labdara. Ar ne čia slypi raktas, leidžiantis bent kiek paaiškinti tiek T. Grothuso, tiek J. J. Hilzeno, tiek kitų XVIII–XIX a. intelektualų „kvailiojimo“ priežastis? Testamentai taip pat priklauso egodokumentų kategorijai, tad šiuos dalykus verta aptarti, patyrinėti giliau. Lygiai kaip ir gan gausią T. Grothuso korespondenciją su Europos mokslininkais ir net jo mokslinius straipsnius ar studijas. Mūsų įvairių sričių mokslininkai rašo apie šiuos dalykus, bet kai imiesi nagrinėti kiek kitu kampu, kad ir iš egodokumentikos perspektyvos, atsiveria nauji horizontai. Beje, dar sovietmečiu publikuoti kito garsaus mokslininko Georgo Forsterio „Laiškai iš Vilniaus“6, įdėmiau perskaityti ir panaudoti tyrimuose, atvertų nemažai įdomių detalių tiek iš Vilniaus kasdienio, tiek akademinio, tiek visuomeninio gyvenimo. Pvz., atvykęs į Vilnių G. Forsteris intensyviai ieškojo kontaktų su vietiniais laisvaisiais mūrininkais, tarp tokių jam buvo nurodytas pats Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, bet po to, deja, įgytos pažintys jį nuvylė…
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
1 Rimvydas Petrauskas, Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a.: sudėtis-struktūra-valdžia. Vilnius, 2003.
2 Degučių metraštis: Chronografas, arba Kuršo ir Lietuvos metraštis. Vilnius, 2004.
3 Saliamionas Maimonas. Gyvenimo istorija. Vilnius: LLTI, 2004.
4 Pirmoji romano prancūzų kalba (Manuscrit trouvé à Saragosse) versija išspausdinta Sankt Peterburge 1805 m., lenkų
kalba – 1847, lietuvių – 2008 m.
5 Daugiau žr.: Pamirštoji mecenatystė: Dovanų Vilniaus universiteto bibliotekai knyga, 1792–1832. – Vilnius, 2010, p. 199–200.
6 Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus. Parengė Jonas Kilius. Vilnius: Mokslas, 2008.