– Laba diena, kolega, seniai Tamstos nesutinku Mokslų akademijos renginiuose. Anksčiau nepraleisdavai nė vieno knygos pristatymo, o dabar dairausi veltui. Mano mielas kolega tarsi prasmegęs, – dūsauja akademikas.
– Tai, kad tie pristatymai, dabar vadinami sutiktuvėmis, keistai atrodo, – aiškina pagyvenęs profesorius, – susirenka būrelis kolegų, gal ir koks prašalaitis dar užsuka; ir visi lyg susitarę suokia šlovinančias giesmeles. Jokios kritikos, ar dalykinio vertinimo – vien tik oratorijos. Antai išsiruošiau į mielo bičiulio Vytauto Martinkaus knygos „Estetinė literatūros gyvybė“ pavėluotą pagerbimą. Knyga verta rimto dėmesio ir tinkamo įvertinimo. Sėdžiu prie ištysusio, diskusijoms nepatogaus stalo ir įdėmiai klausausi kalbų. Gražiai visi žodžius beria, negaili komplimentų. Kuo ilgiau tęsiasi pagerbimo ritualas, tuo įkyriau skverbiasi į mano pakaušį mintis: nė vienas gi iš jų nuosekliai knygos neskaitė. Gal vienas ar du iš oratorių suskubo įdėmiau pavartyti knygą. O kaip jie kalbėjo, kaip sklandžiai įmantrius sakinius rezgė, kaip po sėkmingai improvizuoto spektakliuko taureles kilnojo! Tad, sakyk man atvirai, ar po tokio reginio kyla noras lankytis knygų pašlovinimo renginiuose? – paaiškino akademiniu gyvenimu nusivylęs profesorius.
Čia išlenda iš slaptųjų kuluarų žinomas šmaikštuolis Dominykas ir ramina:
– Mano ponai, būna ir blogiau: pasirodo tikrai vertinga knyga, o spaudoje nė vienos recenzijos. Tad aš ir saku: „Po velnių – nors neigiamą parašytų; tai bent dėmesį atkreiptų!“
••
VU Centrinių rūmų prieangyje kalbasi kolegos – profesoriai, siekdami išsiaiškinti, ką slepia dabar ypač madingas terminas „edukologija“. Vienas jų – tikras, habilituotas samprotauja:
– Anksčiau, kai buvo kalbama apie esminius dalykus, kai dar nereikėjo dangstyti abejotinų reikalų, sakydavo „pedagogika“. Neatsitiktinai mūsų garbioji Meilė Lukšienė vengdavo vartoti edukologijos terminą. Ji puikiai suprato, kur suka nuosmukio srovė, tačiau nenorėjo su vidutinybėmis ginčytis dėl sąvokos turinio.
– Man regis, – pokalbį tęsia mažiau tikras, habilitacijos išvengęs, profesorius, – edukologijos terminas gerai tiko tiems, kurie istoriniu, raudonais plakatais puoštu laikotarpiu mokėjo mikliai prisitaikyti prie esamos konjunktūros; jie drąsiai vykdydavo tai, ko reikalaujama: drąsiai dėstė bet kurią discipliną, nenukrypdami nuo nubrėžtos ideologinės linijos. Taigi „universalūs“ vikruoliai, negebantys rimtai gilintis į disciplinos studijas, privalėjo pasikeitus situacijai – atstačius mūsų valstybingumą griebtis šiaudo. Ir štai horizonte pasirodė „edukologija“, pasiūliusi „skęstančiam“ ne tik prieglobstį, bet ir pažadą ir toliau be kliūčių plaukti paviršiumi, imituojant rimtą veiklą žmogaus ugdymo srityse. Negali gi smerkti šių vidutinybių, trokštančių patogiai ir sočiai gyventi; jie turi šeimas, jas reikia maitinti. Tai taip pat kilnus darbas.
Kolegos, pasikeitę mintimis ir supratę, kad juos vienija abipusis supratimas, dairosi – gal kas prisijungs prie jų pokalbio. Deja, viską matantis ir žinantis gudruolis Dominykas pranyko tamsiuose universiteto koridoriuose, mat jam tas palaimą teikiantis „šiaudelis“ buvo ypač arti širdies.
Nugirstas sakmes užrašė nepriklausomas etnografas 2013 m. gegužę