Doc. dr. Egidijus MAŽINTAS
Lietuvos edukologijos universitetas
Nekyla abejonių, kad senoviniai lietuviški vardai – įvairių formų prigimtinio lietuvių tikėjimo likučiai, iki šiol sėkmingai sugebėję apjungti vis labiau besiskaidančią baltų genčių diasporą ir Lietuvos valstybę. Būtent vardai provokuoja ir stimuliuoja neapykantos, nuoskaudų, nepasitikėjimo paaštrėjimą tarp mūsų pačių ir tarp kitų. Mūsų išsibarsčiusių lietuvių šaknis išsikerojusias žemės kūne-dirvoje kelis tūkstantmečius telkė ir maitino protėvių palikta ne apreiškimais, bet darbu ir ritualais, senoviniais baltiškais vardais apipinta gyvoji tautinė prigimtinė tradicija (religija). Nors negandos pasireiškė viena po kitos, ar reikia tiesti kelią senosios prigimtinio tikėjimo išlikimui ir iškilimui? Taip buvo padaryta Jungtinėje Karalystėje – senųjų pagonių, t. y. keltų ir druidų, religijos bendruomenė įgijo tokias pat teises kokias turi ir kitos ES religijos. Net anglosaksų vyskupai neprieštaravo – druidai tikrai blogo jaunimo neišmokys. Globali politika – didesnis pavojus. O keltų žyniai kviečia gyventi visus gimtinėje darnoje su gamta savo sodybose.
Tik gūdžiame kaime maitinama daugybės iškilių dievų ir deivių panteono, prie spingsulės verpstelį sukančios motulės sekamomis sakmėmis, legendomis, mitais ir padavimais, dainomis, sutartinėmis, liaudies šokiais lietuvių kalba atsilaikė prieš Žečpospolitos, carizmo, sovietų imperijas. O dabar subliūkštame prieš „Globalios Lietuvos“ politikos cikloną? Panašiai tvirtina dr. Jūratė de Rosales ir akad. Eugenijus Jovaiša savo monografijose „Europos šaknys“ ir „Aisčiai“. Pastaruosius du dešimtmečius Lietuva kaip bandomasis triušis stojęs prieš biurokratijos slibiną ES, kuris didžiajame prisikėlime (ar teisme?) tardė, egzaminavo, kvotė, apklausė ir toliau eksperimentiškai tyrinėja. Apžiūrinėja iš visų pusių ir visam pasauliui nekorektiškai komentuoja mūsų negalavimus, ligas, paveldėtus trūkumus: nacionalizmą, dainuojančią revoliuciją – Sąjūdį, tolerancijos stoką seksualinėms mažumoms ir t. t. Privalumų taip pat turime – mus vertina kaip darbo jėgą (samdinius?). Taigi, visų šių dvigubų standartų esmė: neleisti tautai susivokti, kur tiesa ir kur liepto galas? ES didžioji depresija (krizė) dėl aklo pasitikėjimo kuriamąja biurokratijos galia ir neįgalia, akla ekonomika, tautinių mažų valstybių žūties akivaizdoje (virsme) paliko kelias išeitis – pasišalinti nuo žeminančio suirimo proceso, grįžtant į juodžiausią laukinio kapitalizmo praeitį. Arba susilieti su degradavusios vartotojiškos visuomenės ateities Ledo rūmais ir priimti „ES šventąjį raštą“: savarankiškai išsikastruoti nuo tautiškumo ir nacionalizmo, šeimos bei evoliucio-nuotis į vergų ir patricijų kultūrinį substratą – senosios Europos pradžią Romos imperijoje. O gal mes, lietuviai, gudai ir latviai, persismelkę senųjų žynių ir vaidilų iliuzijomis, bergždžiai priešinamės būtinybei ir likimui? Daug kam šiandien atrodo, kad mūsų demografinė situacija su milijardinėmis ES investicijomis, visiškai nepalietusiomis eilinių Lietuvos gyventojų, blogesnė nei gudų. Peržvelgus Gudijos lietuvių gimusių ir mirusių asmenų vardus darosi neramu, miršta elenos, mantai, česlovai, danutės, vytautai, onos, algimantai, teresės ir kt., o vis daugiau lietuviams svetimų žydiškų, slaviškų, lenkiškų, rusiškų arba europietiškų vardų. Lietuvių etninė kultūra šeimoje prasideda pirmiausia nuo vardų: niekur negirdėti lietuviški vardai kaip dvasinis ir kultūrinis paveldas buvo perduodamas Gudijos lietuviams iš kartos į kartą. Į mano klausimą Rimdžiūnų lietuviškos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Antanas Žvaginis trumpai žemaitiškai atsakė: „Kiek tėvai tur pruota, tuokius vardus sava vaikam ir duod“.
Nutautėjimas per vardus ir pavardes Gudijoje
Ar viską padarėme, kad mūsų vaikai, anūkai turėtų garsių protėvių, senelių ir tėvų nuo Nemuno ir Ašmenos krantų tūkstančiais metų puoselėtus vardus? Vardų nutautinimą Gudijoje po Pirmojo pasaulinio karo ypač pagreitino Vilniaus krašto okupacija. „Lenko“ įvaizdis daugelyje pasaulio tautų tapo kaip „apsukraus ir įžūlaus sukčiaus“. Taip jau atsitiko, kad net „ruso“ sinonimas, nežiūrint carinės ir sovietinės okupacijos dažnai susilaukia švelnesnių epitetų –„geri, nuoširdūs žmogeliai“. Tai „lenkas“ visose tautose, be mažų išimčių, turi neigiamą atspalvį. Nors gerų ir nuoširdžių, kultūringų lenkų ir yra, tačiau iškraipant pavardes ir vardus jie tvirtai pirmauja pasaulyje. Brutalus lietuvybės lenkinimas ypač per vardus ir pavardes, neturi analogo pasaulyje, tačiau vis tiek atrandame paslėptų baltiškų vardo ar pavardės šak-nų. Pajutęs kitokią savo vardo kilmę, tūlas pilietis susidomės ir gilindamasis supras, kad yra ne tas, kuo jį laiko. Ir ne tas, su kuriuo galima susitarti. Vardas gali sukelti šleikštulį ir pagarbą. Protestą ir kovą dėl vardo atstatymo. Prigimtinio protėvių pavardės sunaikinimo ar iškraipymo pasmerkimui. Susigrąžinti buvusius, suniekintus ir apšmeižtus vardus ir pavardes – garbės reikalas. Jei galime, padėkime tokiam apkvailintam ar apgautam žmogui. Sumaišyti vardai, kaip ir tautiniai protai, turėjo ištirpti rusinimo ar lenkinimo jūroje ir nuleisti inkarą Rusijos ar Lenkijos valstybėse.
Gudijoje arčiau magistralių, didesnių gyvenviečių ar judresnių vietovių nusidriekę lietuviški kaimai greičiau patyrė vardų ir pavardžių diskriminaciją, nutautėjo. Lietuviškais vardais turtingi buvo patogiai miškų ir girių masyvuose, atokiau nuo slaviškų vardų įtakų įsitaisę kaimai. Ten užkonservuoti senoviniai lietuvių vardai. Lietuvių kalbos ir senovinių vardų suteikimo tradicija tapo tik-ru lobiu, ypač lietuviškų vardų plitimo geografijai, ir kuriuo domėjosi kalbininkai, tautosakininkai, tikėjimų ir papročių puoselėjimu susirūpinę etnografai. Vardų lenkinimą ypač palaikė bažnyčia. Paprasti žmonės girdėdami šalia lotynų kalbos lenkų kalbą ir dar išklausydami visą neapykantą lietuvybei iš sakyklos susigūždavo. „Kas panorės lietuvių kalbos, kai netgi kunigas stengiasi lenkišką visur vartoti“, –keistą jaunystėje patirtą diskriminaciją prisiminė iškilus Gudijos lietuvis Juozas Maceika. Jis XX a. pr. lietuviškai kalbančiais kaimais laikė Barutiškes, Bežemnius, Bačkininkus, Bebrėnus, Dervagius, Daniūnus, Lazdūnus, Gudenionis, Salinius, Pasalius, Jančiūnus, Mėgūnus, Ležnėnus, Vinkšnėnus ir t. t. Iš bažnyčios po krikštynų lietuviška šeima grįždavo tiesiog jėga įgrūstu jiems, lietuviams, svetimu anūkėliui vardu, kurio niekad nebūta baltų kultūroje – Dima, Ana, Marija, Hana, Sergejus, Ženia ir kt. Manote, neskaudėjo širdelės namuose pasilikusiems močiutei ir seneliui, kai jiems atveža atžalą buvusio skriaudėjo ar pikto viršaičio lenko vardu? Užkariautojo vardai, be abejo, žalojo lietuvių dvasią, tačiau jie buityje vadino taip, kaip norėtų, nors įrašai pase rodė ką kita. Tragedija.
Ypač didelį smūgį nutautėjimui sudavė diduomenės išdavystės, mišrios santuokos. Niekada nemaniau, kad Izraelyje arba Žemaitijoje galima kurti santuoką su kitos tautybės asmenimis. Tačiau Gudijos lietuvių situacija kitokia – į šeimą atėjus asmeniui nemokančiam lietuviškai, vaikai imdavo bend-rauti keliomis kalbomis. Tai atsiliepė ir lietuviškiems vardams. Pasuose jie marga svetimais lietuviams užrašais. Nebijau, kad mane pavadinsite rasistu. Mišrios santuokos – labai žalingos. Lietuviai visada garsėjo pagarba genofondui. Žydų tvarka dar griežtesnė, nors už lango XXI a., bet santuoką su lietuve ar slave sudaręs žydas savo vaiko negali vadinti žydu. Tai mišrūnai, kitais žodžiais tariant negrynakraujai. Lietuvoje parenkant tautinius vardus vaikams buvo stengtasi užkirsti kelią slaviškų vardų plitimui.
Lietuvos krepšininkai tik lietuviškais vardais
Iš visų garsių Lietuvos rinktinės krepšininkų vienintelis Jovaiša turėjo slavišką Sergejaus vardą. Ir broliai Lavrinovičiai. Visi kiti – nuo Juozo Petkevičiaus iki Stepo Butauto ir Modesto Paulausko iki Lino Kleizos – lietuviški. Mūsų protėviai vadindavo kaimynus pagal profesiją ir vietovę: Kalvis nuo Krėvos, Stalius nuo Jackevičių, Batsiuvys nuo Nesvyžiaus. Arba pagal įvairius būdo ir charakteriobruožus: Augulis, Lukša, Mažeika, Juodis, Naujokas, Jaunius, Greičius, Grybauskas, Nevulis, Mažulis, Didžiulis, Rastenis, Lazdynas, Aleksynas ir t. t. Pagal panašias į paukščių, žvėrių ar gyvulių savybes: Kiškis, Žvirblis, Karosas, Karvelis, Dagys, Jakštas, Briedis, Genys, Kovas, Balandis, Katinas, Bitinas, Lapė, Stumbras ir t. t.
Vardas kaip užkeikimas, kaip legenda sustiprindavo vardo gavėją ar paveldėtoją ir suteikdavo tam tikros garbės ir orumo. Vardas tapdavo kaip asmenybės portretas, savotiška vizitine kortele. Taip buvo ne vien baltų žemėse, o daug kur. Daugelis mūsų šalyje naudojamų vardų ne lietuviški. Tarp jų nemažai slaviškų, graikiškų, lotyniškų, anglakalbių. Kodėl taip yra? Kas atsitiko?
Vardo spalva ir atspalvis…
Kiekvienas vardas turi savo spalvą ir atspalvį, skonį ir prieskonį, kitaip tariant, savo aurą. Vieni vardai kaip bitės, musės, skruzdės ar kiškiai, vilkai. Kiti skrenda paukščiu, vėju, plaukia debesimis, pavardės šlama epušės lapais, pravardės ar slapyvardžiai girgžda palūžusiu gluosniu, eglišakiu, alma šaltiniu ar šniokščia jūra. Iš senovės mus pasiekiantys protėvių vardai aidi tolimos šventyklos varpais, drėgsta lūpose, salsta cukrumi. Dar kiti – tartum nukalti iš vardų horoskopo. Pagaliau vardu kartais tampa… bet kuris žodis. Tačiau visi jie gali padėti atspėti žmogaus ateitį ir praeitį. Taip galima sužinoti, kokia bus to žmogaus „antroji pusė“, kuo virs jo šeiminis gyvenimas: amžina žiema, žydinčiu pavasariu, o gal kaitria vasara? Taigi, koks Vardas, toks ir Kardas (likimas). Antai „Birutiečių draugijos“ vienijo moteris, kurios siekė, kad Vytauto motinos vaidilutės Birutės auklėjimo ir jaunimo mokymo idealai tarnautų kilniems lietuvių moterų savišvietos judėjimų ugdymo tikslams.
Valdovų žmonų dėka LDK dvarai tapo miestų, apylinkių, šalies kultūrinio gyvenimo centrais (Barbora Radvilaitė, Bona Sforza, kunigaikštienė Morta, Tyzenhauzo artistė Dalia, Sofija Alšėniškė ir kt.). Dvaro vardų tradicijas turėjo visos Europos šalys. Lietuvos valdovai su žmonomis, buvo stambiausi, daugiausia teisinių galių turintys žemvaldžiai, už karo ir kitokią tarnybą dalijo žemes didikams ir Bažnyčiai. Ilgainiui gauti dvarai tapo šeimų (Radvilų, Oginskių, Tiškevičių, Goštautų, Alšėniškių ir kt.) nuosavybe. Gudijos dvarai, ypač rezidenciniai, tik moterų dėka tapo kultūrinio gyvenimo centrais, atliko visuomenės telkimo vaidmenį, buvo svarbus tautos dvasinio paveldo kaupimo, tautinio vienijimosi, literatūrinės kalbos formavimosi veiksnys. Daugelyje vardais pavadintų dvarų formavosi viešojo moterų ir vyrų elgesio, papročių, šeimos ir kitos bend-rakultūrinio elgesio tradicijos. Dvaras su savo vardu turėjo politinės reikšmės.
Bus daugiau