Dr. NeMatematikė
Vaikštinėju po labai margą mokslinę konferenciją, žiūrinėju stendinius pranešimus. Margoje konferencijoje visuomet galima aptikti ką nors įdomaus ir netikėto, kartais netgi pritrenkiančio. Dėmesį patraukia gausiai iliustruotas stendas su daugybe portretų. Galvos, galvos, galvos. Bendras vaizdas – visai kaip gerai žinomame rinkiminiame plakate. Iš tolo suprantu tik viena – kad galvos čia turėtų būti mokslininkų, ne politikų.
Kodėl tiek daug mokslinių galvų vienoje vietoje? Gal kokia garsi mokslinė draugija? Deja, neatspėjau. Pasirodo, kad tai – Lietuvos matematinių mokslinių mokyklų vadovų portretai.
O jergutėliau! Giliai atsikvėpus, belieka pakartoti daug kartų kartotą tiesą – Lietuva stebuklų šalis! Lietuva kupina įvairių įvairiausių stebuklų, o štai, prašom, dar vienas – matematinis stebuklas. Tikriausiai mūsų žemė pritrešta integralais ir diferencialais, o ore plauko nematomos hiperbolės beigi parabolės. Tik pavaikštai šia žeme, tik pakvėpuoji šiuo oru – ir tampi mokslinės mokyklos vadovu.
Betgi kaip ten su tais mokiniais – ar nepritrūks jų, kai šitiek norinčių vadovauti?
Suprantu, kad prelegentas – tik ką įšokęs į mokslo istorijos dirvonus. Nusprendęs, kad čia labai lengva arti, ir jau kad užsimojęs, tai užsimojęs! Suprantu, kad kalbant matematine kalba, jo mąstymą galima būtų aprašyti tiesine priklausomybe – kiek vadovų, tiek mokyklų. Kuo daugiau vadovų, tuo daugiau mokyklų! Kuo daugiau vadovų, tuo daugiau mokslinių pasiekimų!
Knieti paklausti, ar jis neapskaičiavo, kiek matematinių mokyk-lų tenka vienam Lietuvos kvadratiniam kilometrui ir ar nevertėtų užsiimti pelningesniais dalykais, nei dalyvavimas mokslinėse konferencijose – gal geriau ruošti pasaulines piligrimines keliones į Lietuvą, žmonėms, norintiems tapti matematikais. Atvažiuoji į Lietuvą, pavaikštai šia stebuklinga žeme – ir, grįžęs į savo šalį, iškart tampi vadovu.
Dar labiau knieti paklausti, kaip jis apibūdintų kas yra mokslinė mokykla, tačiau iš anksto žinau, kad atsakymas bus klaidingas, kam gaišti laiką. Stendas vaizdžiai rodo, kad jis šito nežino. Dar vienas, jau prelegento sukurtas, stebuklas – rašymas apie mokslines mokyklas, nežinant, kas jos yra!!!
Nusprendžiu paklausti ką nors tokio, dėl ko galima būtų pasiginčyti. Mokslininkai taip jau sutverti, kad labai mėgsta ginčytis, ypač per tokias retas šventes – per konferencijas. Atidžiai tyrinėju sudėliotas plakate galvas. Aha, štai viena, labai gerai pažįstama. Išpūsta sovietinė legenda, kurią labai noriai ir dabar pučia kai kurie epigonai. Kam tyrinėti kažką naujo, kam pasižiūrėti kitu kampu – pasiimi įžymybę, šiek tiek pridedi savo pudros, ir prašom, lyg ir naujas straipsnis, jokios rizikos, kad tave kažkas kritikuos, ne kiekvienas drįsta maištauti prieš garbius profesorius. O jeigu drįs, tai tikriausia pats bus NeProfesorius, nėra ko į jį kreipti dėmesio.
Žinau, ką sako apie šį stende kabantį profesorių mokslo istorikai, kuriuos labai gerbiu. Žinau, ką jam tiesiai į akis yra išrėžęs kitas labai žymus mokslininkas, kurį dar labiau gerbiu. Jis yra pasakęs:
– Kol kas, tamsta, matau tik kompiliacijas. Kai pamatysiu, kad rašote originalias mokslines knygas, tuomet labai pagerbsiu.
Už tą sąžiningą kritiką kentėjo visą savo gyvenimą, visą gyvenimą apie jį buvo rezgamos intrigos, kerštaujama ne tik jam, bet ir jo žymios mokslinės mokyklos mokiniams.
Taigi įžūliai duriu pirštu į tą galvą ir sakau:
– O kodėl jūs nusprendėte, kad jis sukūrė savo mokslinę mokyklą? Juk jis visai nebuvo mokslininkas, buvo tik gabus organizatorius.
Prelegentas atidžiai pasižiūri į mano švarkelyje prisegtą pavardę. Suprantama, kadangi aš dr. NeMatematikė, pavardė jam nieko nesako, o štai jis pats ima ir pasako kai ką labai gudraus; iš to jo pasakymo aš nusprendžiu, kad ne visada jis mąsto tiesinėmis priklausomybėmis, kai kada mąsto ir sudėtingiau. Išvyniojus tą surangytą sakinį į paprastą tiesę, jis skambėtų maždaug taip:
– Kas jūs tokia, kad drįstate taip kalbėti?
Iš karto pavirstu ne tokia, o visai kitokia. Pavirstu tuo, kuo nesu – veidmaine. Labai žavingai jam šypsausi ir sakau:
– Gal aš jus tik provokuoju. Jūs imkite ir įrodykite, kad jis buvo tikras mokslininkas.
Visada sakiau ir sakysiu, kad vyrai, vertindami moteris, yra, švelniai kalbant, nelabai protingi. Labiausiai tiki tomis, kurios meistriškiausiai veidmainiauja. Ne išimtis ir šis atvejis. Prelegentą iškart sužaviu savo veidmaininga šypsena. Jis imasi labai nuoširdžiai man įrodinėti žymiojo matematiko nuopelnus. Jis įrodinėja, o aš vis jam žaviai šypsausi bei pritariamai linksiu galva. Jau, jau artėjam prie pergalingos svarių įrodymų pabaigos.
Nepatikėsite, niekaip nepatikėsite, ką jis pasako pabaigoje! Niekaip neatspėsite! Ogi tą patį, ką aš sakiau pradžioje:
– Taip, jis nebuvo mokslininkas, bet buvo labai gabus organizatorius.
– Ačiū, – sakau jam, tuoj pat atvirsdama į pačią save. Šįkart labai neveidmainiškai nusišypsau ir einu sėsti į savo vietą.
Nebuvo mokslininkas, bet turėjo savo mokslinę mokyklą! ! !
Logika geležinė.
Ar mokslinė?