Pradžia Nr. 9
Romualdas GRIGAS
Šią vasarą pasirodys nauja prof. Romualdo Grigo knyga „Nunykstančios lietuvių šaknys ir jų želmenys“. Skaitytojams pristatome šio leidinio – uždangą.
Mintys apie bifurkacinį tašką ir tautos Dvasią
Kai viena tauta gerbia kitą, remia jos vertybių
ugdymą, jos kultūrą, tai ji paklūsta Kūrėjo valiai ir leidžiasi jos vedama.
Ir nebeliks tada ko bijoti. Nes niekad nepražus tai, kas išlaiko
savo būties prasmę ir savo gyvenimo būdu ją vykdo.
Vydūnas
Kai kam gali susidaryti vaizdas, jog tai, apie ką kalbame, yra retrogradiška. Kad puoselėti tautiškumą ir net valstybinį patriotizmą nėra jokios būtinybės. Kad visam tam tiesiog nėra rimtesnių priežasčių, tarp jų – ir fizinių priešų. Gerai būtų, jeigu taip būtų… Jų visada yra. Šiandien jie – su visai kitais, netradiciniais veidais. Taip kalbėdamas pirmiausia mąstau apie tai, ar įmanoma išsaugoti humanistinę kultūrą paties žmogaus vardan. Ir – prasmingiau integruoto pasaulio vardan. O priešas kur? Jis ten, kur lokaliniuose lygmenyse nurašoma istorinė atmintis. Jis ten, kur tarsi dykumos smėliuose be pėdsakų dingsta ne šimtais, bet tūkstančiais metų kurtas dvasinis žmogaus pasaulis, jį kūręs etnokultūrinis paveldas… Priešas ten, kur plačiau atveriami vartai suzombėjimui ir nužmogėjimui; mankurto ir kiborgo (žmogaus, nebeturinčio ir nepaisančio istorinės atminties, kultūros paveldo) įsitvirtinimui. Priešą galima įžvelgti ir ten, kur lyg žliūgės daržininko lysvėse laisvai skleidžiasi nusiteikimas tapti tik pasaulio piliečiu. Neonomadai (naujieji klajokliai) globalizmo ideologijai labai parankūs jau tuo, kad savaime ardo tradicinius nacionalinius riboženklius ir tuo pačiu plečia erdves rinkos fundamentalizmui.
Lietuvių emigrantų gausėja. Jų rasime jau vos ne visame pasaulyje! Jeigu jie išsineš ir išsaugos tautinės savasties dvasią ir jeigu pati istorinė Tėvynė jiems nebus abejinga, tai jie Lietuvai gali suteikti daugiau kūrybinių galių ir modernaus nacionalumo. Ir tuo pačiu – gali prisidėti paįvairindami pasaulio spalvas. Tauta, palaipsniui prarandanti savo istorinio ir civilizacinio vaidmens suvokimą (t. y. savo kaip istorijos subjekto supratimą ir jo realizavimą) – iškrenta iš civilizacinio vyksmo. O ir šitų reiškinių esmės, jų vaidmens nesuvokianti valstybė nebeatlieka jai skirto vaidmens. Tampa beveide. Ją pačią paliečia irimo ėduonis… Visuotinės krizės požymiai įgauna visuotinės mutacijos (išsigimimo) pavidalą.
Štai tokį ir panašų „susimąstymo“ būvį, kalbant kibernetikų kalba, galėtume įvertinti kaip bifurkacinį. Nors teoriškai, bet vis dėlto tikėtina, kad toks „susimąstymas“ gali tapti išeities pozicijomis keičiant situaciją. Tikėtina, kad ir realiajame gyvenime galima bifurkacinė padėtis. Aiškiau kalbant, kad iš dabarties, ją kritiškiau įvertinus ir atsakingiau susiorganizavus, galėtų nusidriekti kokybiškai skirtingos lietuvių nacijos (tautos) bei jos valstybingumo raidos trajektorijos. Tos, kurios rodytų aiškesnį „ropštimąsi“ iš „į pakraštį, į neapibrėžtumą nustumto“ būvio. Tai galėtų atsitikti, tarkim, dėl kokio nors proveržio intelektualiniame, politinės sąmonės ir kultūros pasaulyje, adekvatesnės informacijos apie susiklosčiusią realybę ir rimtesnių korekcijų vadybos strategijoje. Dėl aktyvesnio, labiau ir išmintingiau organizuoto piliečių dalyvavimo valstybės gyvenime (ypač savivaldybių veiklos kontrolėje). Dėl valdžioje atsidūrusios, platų akiratį turinčios ir sutelktą valingumą demonstruojančios politinės jėgos, netgi iškilesnių asmenybių grupės. Netgi dėl kokios nors stichinės nelaimės ar demografinės katastrofos (!) ir pan.
Nors valandžiukei vėl prisiminkime mūsų protėvius…
Tai jie, įtvirtindami savo dvasinę kultūrą, savo tapatybę ir suvokdami išlikimo galimybę, vos ne rankomis (!) pylė alkakalnius, pastatė daugybę piliakalnių. Daugelis iš tų piliakalnių buvo visai ne gynybinės paskirties, o šventikalniai, t. y. tikrų tikriausios teritorinių bendruomenių šventyklos po atviru dangumi. Saviti analogai krikščioniškosioms bažnyčioms ir cerkvėms. Tankaus piliakalnių ir šventikalnių tinklo dėka mūsų protėviai išliko. Susiformavo kaip tauta, prisirišusi prie savo gimtinės. Sukūrė savo valstybę. Betgi istorijos peripetijose pastaroji kažkaip „išslydo“… Deformavosi… O patys piliakalniai? Šventikalniai? Jie liko. Bet mūsų pačių jau pamiršti. Po nedovanotinos užmaršties (ir plebėjiškumo) sluoksniu stūkso tai, kas iš tiesų sudaro neįkainojamą Europos kultūros ir civilizacijos įrodymą, unikalų jos turtą…
Tikslinga, labai tikslinga būtų sutelktais aspektais: sociosofiniu ir istoriosofiniu, politologiniu ir kultūrologiniu ir kt. plėtoti bendrą lietuvių tautos (sudarančios Lietuvos gyventojų absoliučią daugumą) socioetnogenezės (tautodaros, tautokūros) teoriją. (Gink Dieve, nemėgdžiojančią „Globalios Lietuvos“ projekto.) Ji neturėtų būti palikta „plyname lauke“ – jos autorių stalčiuose. Ji turėtų sudaryti Lietuvos valstybingumo strategijos pamatą; modernios lietuvių politinės nacijos (į kurią lygiomis teisėmis įeina tautinės bei etninės mažumos) raiškos praktiką. Lietuvių tauta ir jos valstybė, dramatiškėjančių pasaulio iššūkių akivaizdoje, negali likti – kaip dabar – „išsivaikščiojimo“ (demografinio kataklizmo), kultūrinės, socialinės ir ypač politinės dezintegracijos pozicijoje. Tai būtų artima savanoriškam tautos susinaikinimui…
Galima pakaltinti autorių už tai, kad nevisavertiškai, t. y. neadekvačiai jisai suvokia realybę, kurioje visi mes gyvename… Ką gi, pasiteisinimui atsakysiu taip: kiekviena filosofija savo prigimtimi linkusi pasikelti aukščiau realybės. Ji linkusi kalbėti apie įsivaizduojamą, konstruotiną pasaulį… Mąstymas, minties sklaida – tai vienintelis turtas, kurio niekas, ničniekas iš mūsų negali atimti… Jis palaiko ne tik proto, bet ir kūno gyvybingumą.
Pasidalysiu dar viena „sparnuota“ mintimi.
Tikiu: skaitytojas ne kartą buvo susidūręs su metafora – Tautos Dvasia. Ją ypač mėgo mūsų iškilusis mąstytojas Vydūnas. Ši metafora man ilgą laiką buvo nelabai aiški ir suprantama. Beformė… Bet štai, parašęs šią knygą, nuomonę keičiu. Metaforoje įžvelgiu „kūno“ formas. Gal teisingiau būtų sakyti – pagaunu erd-vėlaikyje sklandantį substancionalumą (dvasią). Na, kad ir mąstant apie didįjį, daugiatomį lietuvių kalbos žodyną. Ar mūsų laikus pasiekusi sąvokų gausa, jų archaika, nuostabus turinys ir skambesys neišreiškia Tautos Dvasios?
O lietuvių liaudies dainos? Tie keliolika publikuotų tomų, gulinčių lentynose – ta kuklutė ledkalnio viršūnė? Ledkalnio viršūne vadinkime ir tuos instituto saugyklose dulkančius fondus. Pats ledkalnis seniai, seniai ištirpęs ir išpūkštytas laiko skersvėjuose… Šiuo atveju priminsiu kitataučių vertinimus – apie jų susižavėjimą ne tik dainų gausa. Ir ne tik dvasios magija alsuojančiu dainų turiniu. Juos stebina prigimtinis lietuvio kūrybos polinkis. Stebina lietuvio jausminis pradas, jo gebėjimas susilieti ne tik su Gamta, bet ir tą organišką vienį išreikšti žodžio, sąvokos filosofija… Argi visa tai ne Tautos Dvasios raiška? Ar tai ne konkretūs, pagaunami jos kontūrai?
Abu mano suminėti ir pasauliui išskleisti atvejai: ir didysis Žodynas, ir didysis Dainynas – buvo pasišventėlių rinkti daugel metų. Tik vėliau susisteminti mokslo institutuose. Dirbta ne dešimt metų ir ne dešimties žmonių!.. Bet turime ir kitų unikaliai surėdytų darbų, pakankamai akivaizdžiai bylojančių apie Tautos Dvasios substanciją. Šio teiginio tąsai vėlgi apsiribosiu dviem pavyzdžiais. Abu jie – iš pastarųjų metų…
Pasklaidykime žymaus fotomenininko Rimanto Dichavičiaus sudarytus albumus „Laisvės paženklinti“… Į jus pliūptelės neįtikėtinu būdu suburta, gausumu stebinanti kūrėjų plejada! Jūs svaigsite nuo užplūdusios dvasinio katarsio bangos! Neįsivaizduojama!.. Paskutinį žodį pavartojau dviem prasmėmis. Pirma – tai įvairaus profilio menininkų meilė savo Tėvynei ir tos meilės pagimdyti kūriniai. Antra – paties albumų sudarytojo asmenybė. Neįtikėtina, kad tai – tik vieno žmogaus darbas: enciklopedinio pobūdžio kūrinija, įtaigiai išskleidžianti Tautos Dvasią… Kaip čia, šiuo atveju neprisiminti senovės romėnų posakio: ars longa, vita brevis. Menas yra amžinas, o gyvenimas – trumpas.
Antras pavyzdys (liudijimas) – tai jau bemaž du dešimtmečius leidžiamos „Lietuvos valsčių“ serijos įspūdingi (visais atžvilgiais) enciklopediniai leidiniai. Šių epiloginių eilučių skaitytojui privalau kai ką priminti… Valsčiai – buvo mažiausi, pamatiniai administ-raciniai-teritoriniai valstybinio tvarkymosi vienetai. Jie Lietuvoje susiformavo apie XIX a. vidurį ir egzistavo iki sovietinės okupacijos – panaikinti 1950 metais. Valsčiai jungė tapačios etninės kultūros ir šnektos (patarmės) gyventojus. Jų ribos dažniausiai sutapdavo su parapijų ribomis… Iš jau publikuotų keliasdešimt storų valsčiams skirtų foliantų į jus padvelks po kruopelytę surankiota tame valsčiuje išgyventa ir kaip upelis nutekėjusi istorija, tebekibirkščiuojantys etninės kultūros bei tautosakos bruožai, dar gyvybę rodanti to krašto žmonių šnekta. Rasite čia ir suregistruotas netektis, įžymesnių asmenybių biografijas ir dar daug ko… Tiesiog į jūsų širdį alsuos nuolat kenčianti, bet niekada nenurimstanti to krašto dvasia.
Vėlgi, šio neįtikėtino serialo sumanytojas, organizatorius ir finansinis mecenatas – viename asmenyje. Tai – prieš laiką pražilęs, visą save sumanymui aukojantis Petras Jonušas, „Versmės“ leidyklos steigėjas ir vadovas. Jisai skuba. Skubina ir kitus. Nes puikiai, įžvalgiai suvokia: praeis dar metai, kiti – ir nebeliks ne tik talkininkų, bet ir tų, kurie papasakotų apie savo Tėviškę – gimtuosius valsčius. Kurie prisimintų ne tik savo tėvus, bet ir prosenelių gyvenimą – jų kultūrą, jų pasaulėjautą.
Nemanau, kad nukrypsiu nuo tiesos teigdamas, jog mano vaikystės ir paauglystės metais Tautos Dvasia, man regis, dar gyvybės sklidina, nors ir pakirstais sparnais, bet tebesklandė virš Lietuvos miestelių ir sodžių, virš laukų ir kloniais nuvingiuojančių upių ir upelių. Ją nesunkiai galėdavai pagauti širdimi. Tačiau ginklas ir prievarta atliko savo darbą. Gal pavargo ir širdis…
Šių eilučių (ir knygos) pabaigai mąstau: iš kur, iš kokių gelmių gimsta ir skleidžiasi Tautos Dvasia? Kokie šaltiniai maitina šitaip, metaforiškai įvardinamą substanciją? Atsakymą regiu labai aiškų. Tai – nuolatinė prigimtine kultūra sugiminiuotų žmonių kova už savo egzistenciją. Nuolatinė, nesibaigianti kova už prigimties skirtą vietą po žvaigždėtu Dangumi. Nuolatinės grumtynės su nežinia, kodėl, iš kur ir kokiomis formomis atsirandančia prievarta.
Tautos Dvasią gimdo ne tik kančia. Ją gimdo negęstantis Darnos ir Gėrio siekis…