PRIBRENDO METAS TYRINĖTI AISČIUS, VAKARŲ BALTŲ PASAULĮ (3)

Pradžia Nr. 3, 6.

Tęsiame pokalbį su Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu, Lietuvos edukologijos universiteto profesoriumi, humanitarinių mokslų daktaru Eugenijumi Jovaiša, kurio trilogijos pirmoji knyga „Aisčiai. Kilmė“ ne tik nukelia mus į tolimą priešistorę, bet ir verčia mąstyti apie atsakomybę už savo senuosius protėvius – vakarų baltus. Nuo seno vyko aršios kovos dėl jų gyvenamosios erdvės, dabar kryžiuojasi mokslinių diskusijų ietys dėl jų istorinio ir kultūros paveldo, kartais net ir dėl atskirų prūsų kilčių priklausomybės baltiškajam etnosui. E. Jovaišos veikalas įlieja naujos šviesos į aptariamą diskusijų objektą, bet tikrai nesumažins diskusijų tarp profesionalų, veikiausiai įlies ir naujos aistros į polemiką. Mūšis dėl vakarų baltų palikimo tęsiasi.
Dalykai, kuriuos pravartu priminti Europai
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis profesoriau Eugenijau, visos save gerbiančios tautos didžiuojasi savo gilia senove ir protėviais, bet ne broliai lietuviai. Drovimės Lietuvos valstybės ištakų paieškoti gerokai prieš Mindaugo laikus, įsikibę laikomės kartą tarsi visiems laikams užduotų istorijos stereotipų. Blogiausia, kad tie stereotipai suformuoti svetimų, ne visada geranoriškai nusiteikusių autorių. Užtenka atsiversti literatūros kritiko ir istoriko dr. Algimanto Bučio monumentalias knygas, filosofo Zenono Norkaus lyginamajai istorinei imperijų sociologijai skirtus tyrinėjimus, kad įsitikintume, ko nepadaro mūsų istorikai. Kur mūsų istoriosofai, istorijos filosofai? Kur nauji Ivinskiai, nejau visiškai pasenę ir neaktualūs Šapokos siekiai? Kodėl mūsų istorikai knaisiojasi smulkmenose, neįžvelgia koncepcinių dalykų? Kodėl nuvertinta mokslininko vaizduotė, kur pasidėjo atsakomybė savo tautai, valstybei? Mūsų istorikai tarsi užsibrėžę visą gyvenimą taip ir likti stropiais mokiniais, niekada neišaugti iš vaikiškų trumpikių. Tarsi juos kas vestų už pavadžio ir labai trumpo. Mūsų tautos ir valstybės praeityje jie ieško ne atsparos mūsų dabarčiai ir ateities perspektyvoms, bet tarsi atstovautų svetimoms jėgoms, ieškotų tautą dilginančių, skaudinančių, silpninančių momentų, didinančių nevisavertystės kompleksą. Pamirštas Vinco Kudirkos priesakas: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia…“ O juk esame palikuonys milžiniško baltiškojo istorijos ir kultūros arealo, bet to suvokimo tarsi nė padųjų nebūtų.

Eugenijus Jovaiša. (Ilgai tyli, atsidūsta). Gediminai, aš nežinau. Nė vienas žmogus, kuris save laiko padoriu, atsakyti į šitą klausimą keliais sakiniais negali. Atsakymas turėtų būti labai gilus, skausmingas ir siekti tolimus laikus. Nemanau, kad priežastis mumyse tekančio vis dar baudžiauninko kraujo, kaip kad kartais tenka išgirsti. Bet kuris baudžiauninkas nuo žagrės esant tinkamoms sąlygoms gali tapti labiausiai išsilavinusiu šviesuoliu, savo Tėvynės patriotu ir aukštintoju. Tokių pavyzdžių šalies ir valstybės istorijoje turime daugybę.
Manau, priežastis nesėkmingoje mūsų mokslo formavimosi aušroje. Kai pradėjo formuotis Lietuvos mokslas, istorijos ir archeologijos mokslas, Lietuvos istorija buvo rašoma už mus, istorijos politiką formavome ne mes. Lietuviai savo istorijos mokslą ir šio mokslo politiką įgijo galimybę formuoti tik Pirmosios nepriklausomybės
laikais. Tai buvo paminėtieji Zenonas Ivinskis, Adolfas Šapoka… Jei Z. Ivinskis atstovavo labiau krikščioniškajai pozicijai istorijos moksle, tai A. Šapoka išreiškė labiau objektyviąją Lietuvos istoriją. 1918–1940 m. – tai Lietuvos istoriografijos atsitiesimo laikas. Tinkama patriotiška to meto Lietuvos politika – kasdienė politika, tautinė mokykla, taip pat laikraščiai, žiniasklaida subrandino vaisius. Tuos gerai sudaigintus daigus mes praradome, kai buvo išnaikinta kone visa Lietuvos inteligentija – jau atsitiesę nuo keliaklupsčiavimo prieš svetimus autoritetus karininkai, gydytojai, inžinieriai, mokytojai.
Aš pats ne artojo vaikas, mano senelis buvo zakristijonas, dalyvavo bažnytiniame chore, turėjo bakalėjos parduotuvėlę su mano močiute. Močiutė iš mamos pusės turėjo 20 ha ūkį Kelmės rajone ir gerai vertėsi. Iš tos pusės esu lyg ir artojų palikuonis, tačiau net ir dažnai niekinamas baudžiauninkas myli savo žemę ir savo kraštą. Tai jis 1831 ir 1863 m. pasiėmęs šakes ar dalgį stojo į kovą prieš caro armiją, tad nereikėtų visų artojų versti į vieną beveidę minią.
ML. Šiuo atveju mintyje turimas ne laisvę pajutęs žmogus su šakėmis ar dalgiu ant peties, bet poną turintis ir tik juo pasikliaujantis. Šia prasme tūlas istorijos profesorius yra didesnis baudžiauninkas už priverstinį darbą dirbantį artoją.
E. Jovaiša. Didžioji problema ta, kad mūsų atsitiesusioji dalis buvo sunaikinta. Sovietmečiu mūsų tauta buvo tiek įbauginta svetimųjų pranašumu, o to meto Lietuvos archeologija net neįsivaizduojamai buvo spaudžiama slavų dominavimo. Archeologiniuose veikaluose ištisos kultūros buvo perdirbamos į kito etnoso kultūras. Iš čia iškilusi ir įsišaknijusi baimė net prisiliesti etninės istorijos klausimų.
Kaip yra dabar? Atėjo 1990-ieji, atrodytų, galėtume laisvai ir nevaržomai reikštis savo mokslo baruose. Bet mums buvo primesta, kad nesame europiečiai ir mums reikia „grįžti į Europą“. O juk faktiškai vakarų baltai ir germanai kaip tik ir sukūrė tą Europą, kurią šiandien turime. Šitai reikia priminti ir pačiai Europai. Vokiečių archeologijos mokykla, tokia stipri iki Antrojo pasaulinio karo, po 1945 m. patyrė skaudžiausią šoką, iš kurio ligi šiol neišsivaduoja, tad vis dar su didele atsarga nagrinėja Europos etninės istorijos klausimus.
ML. Moka už tai, ką buvo spėjusi nuveikti prieš Antrąjį pasaulinį karą?
E. Jovaiša. 1930–1940 m. vokiečių archeologai savo etnoso ieškojo ir „rado“ didžioje Europos dalyje. Apskritai vokiečių archeologijos mokykla yra labai žymi ir mokslui nusipelniusi, bet po šoko ir mus moko: jūs nagrinėkite technologijas, kas ir kaip jas naudojo, pagamino tuos puikius mūsų randamus daiktus ir kokie jie gražūs… Šitaip iš archeologijos mokslo mėginama išguiti jo esmę. Štai šia upe plaukia ir kai kurie mūsų tyrinėtojai, apie ką rašau ir savo naujojoje knygoje „Aisčiai. Kilmė“. Plūduriuojama šioje įbaimintoje etninėje tėkmėje. Tai mūsų kasdienės pasaulėžiūros ir politikos formavimo rezultatas.

Karo take su knyga rankose
ML. Kad visa tai, kas pasakyta neatrodytų iš piršto laužtais išvedžiojimais, gal pateiktumėte vieną kitą konkretų faktą?
E. Jovaiša. Neseniai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos užsakymu buvo išleista „Lietuvos istorija“, joje rašoma: 1009-uosius metus Lietuva sutiko kriminalu – nužudė krikščionių misionierių Brunoną, atvykusį krikštyti pagonių prūsų…
ML. Baisi gėda prieš krikščioniškąją Europą: vietos įstatymus ir tikėjimą pažeidusį nekviestą atėjūną mūsų protėviai pasiuntė tiesiausiu keliu į užtarnautą krikščionių rojų… Ne mūsų protėviai savo papročius ir įstatymus nešė į kitus kraštus, bet jiems buvo nešama.
E. Jovaiša. Kaip istorikui galima vartoti tokią sąvoką kaip kriminalas savo papročius, tikėjimą ir žemę ginantiems baltams? Sveiku protu sunku suvokti. Pagaliau ir Užsienio reikalų ministerija, jeigu imasi formuoti istorijos politiką, tą turėtų daryti labai atsakingai. Į šią pastabą iš aukšto ministerijos pareigūno išgirdau atsakymą: „Tai jūs, istorikai, diskutuokite, aiškinkite, rašykit kitaip“. Atsakymas būdingas mūsų politikams ir – labai gaila, istorijos mokslo kai kuriems veikėjams. Aš ir sakau: „Gerbiamasis, čia nėra apie ką diskutuoti, čia kalbama apie mūsų valstybės orumą, o ne apie tyrimų problemas“. Politikai ir dalis istorikų žaidžia žaidimus, o mokslininkai girdi, turi diskutuoti. Tai nėra mokslinės diskusijos objektas.
Kai istorikas rašo, kad per šimtą metų archeologai nerado jokio Atlantidos pėdsako ir man kaip archeologui siūloma įsitraukti į diskusiją, tai apie ką galima kalbėti? Jokios Atlantidos archeologai nerado, nes ir neieškojo – apie ką diskutuoti? Mes žinome, ko ieškome ir ką turėtume rasti, bet tikrai ne Atlantidą. O istorijos politikos darytojai mums siūlo diskutuoti. Tai žaidimai.

ML. Vieni apie vežėčias, kiti apie akėčias. Mokslininkui siūloma veltis į diskusiją apie laikraštinius svaičiojimus, o ne mokslo dalykus.
E. Jovaiša. Lygiai tas pats, jeigu imčiau diskutuoti su istoriku, kuris pareiškia, kad iki XIV a. Lietuvoje nebuvo kačių, nes, girdi, Lietuvoje katėms tinkamos mėsos nebuvo… Nors kiekvienas archeologas pasakys, kad visų piliakalnių papėdės nusėtos gyvulių kaulais. Ne vieną kartą viešai esu sakęs: valstybė moka mokslo institucijoms mokesčių mokėtojų pinigus, o pastarosios išlaidžia valstybės doktrinai ir politikai prieštaraujančias knygas. Ir jokios atsakomybės nejaučia. Ar tai politikos formavimas?
ML. Kas turėtų užsiimti istorijos politikos formavimu?
E. Jovaiša. Tikrai ne Užsienio reikalų ministerija.
ML. Bet jei tam skirtos mokslo institucijos to nedaro, tai imasi daryti, kas netingi. Kartais gaunamas istorijos politikai priešingas rezultatas.
E. Jovaiša. Nežinau, kaip toliau reikėtų tęsti šią skaudžią temą, nes tai sudėtingas dalykas. Džiaugčiausi, jeigu bent dalis atsakymo paaiškėtų perskaičius šią mano naująją knygą.
ML. Jūs norite kautis už savo tiesas?
E. Jovaiša. Savo naująją knygą aš ir vertinu kaip karinę priemonę. Seniai jaučiuosi stovįs karo take.
Sistemą galima išlaikyti ir stichijoms siaučiant
ML. Grįžkime prie Jūsų archeologinių tyrimų. Kaip jie klostėsi, turėjo sisteminį ar labiau stichišką pobūdį?
E. Jovaiša. Pirmieji mano kasinėjimai atlikti 1975 m. – Raudonėnų kapinyne prie Raudonės ant Nemuno kranto. Jie buvo gelbėjamojo pobūdžio, nes dalis kapinyno atsidūrė veikiančių kapinių teritorijoje, tad jį reikėjo ištirti. Labai netikėtai atidengiau visiškai naujo tipo sudėtingų akmeninių konst-rukcijų plokštinius kapus, datuojamus 10–40 m. po Kr. Tai buvo trijų aukštų stačiakampės dėžės su įkapėmis ir griautiniais palaidojimais. Iš žemės kyšantys sudėti lauko rieduliai žymi tokios kapavietės vietą. Šalia įkastas stulpas, vyksta atnašavimai, dedamas maistas vėlei, deginamas laužas.
Tie radiniai mane ir patraukė į problematiką, nes toks specifinis akmenų dėjimas kapavietėse buvo žinomas Centrinėje Lietuvoje, dar nuo Jono Puzino tyrinėjimų tarpukariu. Kapo duobėje buvo padėti 4–6 akmenys, taigi mažiau sudėtingos kapavietės už Raudonėnų kapinyno. Taip pasinėriau į Centrinės Lietuvos plokštinių kapų problemos tyrinėjimą. Iš tos temos rašiau disertaciją. Iki 1981 m. tikslingai tyrinėjau šio tipo plokštinius kapinynus.
Paskui perėjau prie Nemuno žemupio archeologinių tyrinėjimų. Vėl visai nauja netirta tyrimų sritis. Teko tyrinėti Šaukėnų kapinyną, vėliau Dauglaukio kapinyną Tauragės rajone. Taigi mano tyrinėjimai nebuvo blaškymasis. Apskritai sovietmečiu retai kuris archeologas buvo blaškomas. Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Archeologijos skyriaus kiekvienas tyrinėtojas turėjo savo laikotarpį ir savo tyrinėjimų sferą.
Kitas dalykas – žvalgybiniai tyrinėjimai, kur buvo blaškymosi. Nuo 1972 m. gruodžio iki 1977 m. dirbau LTSR kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos taryboje, nuo 1975 m. buvau archeologų grupės vadovas. Štai ten dirbant tekdavo važiuoti į žvalgomuosius tyrimus kur degdavo. Ardomus paminklus tekdavo tirti ir Istorijos instituto archeologams.
Tie, kurie tai moka ir gali daryti, tačiau tikrai ne Užsienio reikalų ministerija ar Lietuvos televizija, kurioje matome iš esmės vieno istoriko ir jo mokyklos Lietuvos istorijos koncepciją. Šį darbą galėtų vairuoti Lietuvos universitetai ir gal Istorijos institutas?
ML. Dabar kalbėti apie sisteminius archeologų darbus jau nėra paprasta? Kartu su kovarniais tenka pėdinti paskui buldozerį ar traktorių?
E. Jovaiša. Deja, išties taip. Sisteminius tyrimus tęsia tik keletas archeo-logų – Mykolas Michelbertas, Albinas Kuncevičius, Vladas Žulkus, Audronė Bliujienė, Algirdas Girininkas, Gintautas Zabiela, Vykintas Vaitkevičius, Rasa Banytė-Rowell, Ilona Vaškevičiūtė ir dar keliolika mokslininkų. Sunku kalbėti apie sistemiškumą, kai tenka vykdyti projektines užduotis ar mėginant suskubti prie žvalgomųjų ir gelbėjimo tyrimų. Mes nuolat apie tai kalbame, bet kol kas be rezultatų.
ML. Kiek Jūsų įžvalgas patvirtina Baltijos pajūrį ir įjūrį1 tiriančio Vlado Žulkaus darbai ir išvados?

E. Jovaiša. Knygoje „Aisčiai“ apie tai rašau. V. Žulkaus Baltijos jūros pakrantės tyrinėjimai labai reikšmingi, jis vienintelis po 1990 m. nuosekliai tyrinėjęs Vielbarko, arba gotų, kultūros klausimą. Priėjo labai teisingų išvadų, rodančių, kad migracijos kryptis I–III a. nebuvo iš Baltijos jūros salų (pirmiausia Gotlando salos) į kontinentą, bet priešingai – iš žemyno į salas. V. Žulkus kaip tik teigia ir įrodo, kad kultūrinė bendrybė buvo Lietuvos pajūris ir Gotlandas, o ne priešinga kryptis. Šis teiginys tik patvirtina, ką rodo mano tyrinėjimai ir išvados.
Kuo svarbūs J. Statkutės de Rosales darbai
ML. Būčiau nesuprastas mūsų skaitytojų, jei kalbėdamas apie gotus ir kartais gotams be jokio mokslinio pagrindo priskiriamus dalykus, nepaklausčiau Jūsų nuomonės apie mūsų tautietės Jūratės Statkutės de Rosales tyrinėjimus ir pirmiausia jos knygą „Europos šaknys ir mes, lietuviai“2. Tuo labiau, kad laikraštyje „Mokslo Lietuva“ spausdinome Algirdo Gaižučio, Romualdo Grigo, Vlado Žulkaus ir Jūsų įžangos žodžius šiai knygai.
E. Jovaiša. Sekdamas visą šį procesą turėjote suprasti: visą laiką pabrėždavau, kad J. Statkutė de Rosales teisi vienoje vietoje. Ji teisingai užčiuopė Vakarų baltų reikšmingumą Europos kontekste. Tiesa, J. Statkutė de Rosales pervertina baltų indėlį, sutapatina gotus su baltais, ko daryti negalima. Jos stiprioji vieta, kad ji pateikia naujus šaltinius, kurie jau tampa mums pasiekiami. Reikia juos tyrinėti, daryti išvadas ir diskutuoti. Mūsų tautietės knygos kelia audrą Lietuvoje – ir sveiką audrą. J. Statkutė de Rosales kai kuriais teiginiais daro klaidas, bet profesionalus priverčia bent jau tų keliamų problemų neapeiti, įsigilinti į jas. Mes, archeologai, pateikiame į jos iškeltas problemas savo atsakymus – taip mokslas ir turi judėti.
Štai šias teigiamas J. Statkutės de Rosales knygų ypatybes ir reikėtų pirmiausia vertinti, o ne kritikuoti viską nuneigiant, kas netelpa į mūsų įprasto supratimo ribas. Tokias teigiamas šios asmenybės savybes jos darbuose matau, su kai kuriomis išvadomis diskutuoju, bet pritariu, kad jai gali būti suteiktos tam tikros regalijos. J. Statkutė de Rasales pernelyg sureikšmina kalbų sąskambius ir subendrina kalbas, priskiria baltams kai kuriuos šaltinius ir tai kelia teisėtus kitų tyrinėtojų prieštaravimus. Aš taip pat savo laiške rašau: „Miela Jūrate, Jūs klystate tapatindama gotus ir baltus“. Bet tai nėra pakankama priežastis viską jos įžvalgose nuneigti.
J. Statkutė de Rosales teigia, kad neteisingai buvo lokalizuota VI a. gotų istoriko Jordano aprašytoji tos tautos protėvynė Skandza, ji laikosi nuomonės, kad Skandza buvusi tarp Vyslos (Vistulos) upės ir Aistmarių, t. y. vakarų baltų žemėse. Su tuo teiginiu galima ginčytis, bet neigdama Jordano pateiktą Skandzos lokalizaciją J. Statkutė de Rosales tiesiog nevalingai neigia šiaurės gotų buvimą, o tai, mano galva, teisinga išvada.
ML. Teisingą išvadą padaro net jei pateikta prielaida ir kelia abejonių?
E. Jovaiša. Net jeigu ir galima diskutuoti, kur toji Jordano minima Skandza buvo, J. Statkutės de Rosales iškeltoji abejonė dėl šiaurės gotų buvimo Skandinavijoje man suteikė pagrindą knygos „Aisčiai“ įvadiniame žodyje parašyti štai tokią įžvalgą: „Ką pasakė J. Statkutė de Rosales? Ji sutapatino gotų istoriją su baltų istorija sakydama, kad gotai yra tie patys baltai. Neigdama Skandzos buvimą Skandinavijoje, ji iš esmės neigia šiaurinę gotų istoriją, ją atiduodama baltams. Ir čia ji, veikiausiai, teisi, tačiau gotų nuo „Skitijos prie Meotidės“ istorija yra tikra rytų germanų-gotų istorija, kurią liudija antikos šaltiniai nuo 238 metų. Vielbarko kultūrą priskyrus vakarų baltams ir dešiniojo Vyslos kranto erdvėje atsivėrus sąlyčiui su Tautų kraustymosi arena, bendrai gotų ir vakarų baltų išeivių istorijai atsiranda įtikinamos prielaidos, tarp jų ir garsiajai galindų istorijai Pirėnuose ir baltiškiesiems artefaktams Kryme greta IV a. gotų kapų3. Manau, suformuluota labai aiškiai.

Ar reikia bijoti mėgėjų?
ML. Kodėl J. Statkutės de Rosales knyga „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ išprovokavo tokią aštrią reakciją, o dar aršesnę tas faktas, kad Lietuvos edukologijos universitetas jai suteikė garbės daktaro laipsnį? Į piktoką polemiką įsitraukė net tie mokslininkai, kurių niekaip neapkaltinsi lietuvių ir apskritai baltų proistorės niekinimu.
E. Jovaiša. Pirmiausia tai profesionalų ir mėgėjų konfliktas – tą reikia turėti omenyje. Profesionalai – kalbininkas akad. Zigmas Zinkevičius, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorius Alvydas Butkus ir nemažai kitų nesunkiai pastebi neprofesionalo (šiuo atveju J. Statkutės de Rosales) teiginių ir išvadų silpnas vietas, jiems tai bado akis ir jie piktinasi.
ML. Tai kodėl Jūs nesipiktinate? Juk taip pat esate profesionalas.
E. Jovaiša. Matote, esu dviejų mokslinių žurnalų „Istorijos“ ir „Lituanistica“ vyriausiasis redaktorius. Esu įsitikinęs, kad kartais ir bandantiems vieną ar kitą dalyką tyrinėti mėgėjams reikia suteikti reiškimosi dirvą, į tuos jų darbus pasižiūrėti įdėmiau, į kai kuriuos gal ir įsigilinti. Tuos žmones reikia matyti, o ne atstumti. Negalima rimtais veidais vaizduoti, kad be mūsų pačių tyrinėjimų Lietuvoje daugiau nieko nevyksta, taip pat ir proistorės mokslo tyrinėjimų erdvėje. Dėl to profesionalusis mokslas nenukentės, o gauti gali net ir labai reikalingą išorinį impulsą. Daug priklauso nuo to, kaip žmogus į tuos dalykus žiūri. Aš žiūriu taip, kaip dabar išaiškinau. Jeigu ir nesutinku su kai kuriais J. Statkutės de Rosales teiginiais, tai visai nereiškia, kad jos veiklos nevertinu. Kaip archeologijos profesionalą mane žavi šios moters, gyvenančios Venesueloje, siekis tyrinėti senąją baltų kultūrą ir ją skleisti Europoje. Ši mūsų kultūra Europoje itin nustekenta, skiriama neteisėtai maža reikšmė tai kultūrai.
Dabar lenkų istoriografija tiesiog skęsta gotų ir germanų, Pševoro ar Vielbarko kultūrų temose, slavų prob-lemoms skirtomis publikacijomis, bet labai retai lenkai prabyla apie baltų kultūras, nors būtent vakarų baltai aptariamose žemėse gyveno. Iš tos publikacijų gausos susidaro vaizdas, tarsi baltų dalyvavimas tuose tautų raidos procesuose buvo visai nežymus, epizodinis. Visas Baltijos pamarys jau „atimtas“ iš baltų, atiduotas veidinių urnų kultūrai, germanams atiduota Vielbarko kultūra, kuri buvo akivaizdžiai baltiškų hidronimų areale. Kai kurie lenkų ir rusų istorikai tvirtino, kad baltų gentys užėmė žemes ne tik iki Vyslos, bet ir iki Oderio (Odros), visoje dabartinėje Šiaurės Lenkijoje iki pat Ščecino ir Oderio iki mūsų eros pradžios gyveno vakarų baltai. Vėliau tos žemės baltų buvo prarastos, o patys ten gyvenę baltai buvo asimiliuoti germanų, o dar vėliau jau pastarieji – slavų. Vėlesniais, t. y. mums artimesniais laikais, baltų ir slavų siena ėjo ties Vysla, Būgu, Vepšu, Narevu, kur formavosi tokios vakarų baltų gentys kaip prūsai, bartai, galindai, jotvingiai ir kitos.
Toliau į rytus iki Tverės gyveno rytų baltai, priklausę Dniepro–Dauguvos kultūrai. Ji ilgainiui tapo slavų ir baltų kalbinio mišinio protėviais. Rytinė rytų baltų ir slavų riba išliko dar kurį laiką tarp Maskvos ir Tverės.
ML. Kai išvardytuose plotuose ar-cheologinius tyrinėjimus atlieka tų valstybių archeologai, tai baltų pėdsakų kartais gali ir nepastebėti.
E. Jovaiša. Sembos, Notangos tyrinėjimus atlieka rusų, konkrečiai Kaliningrado archeologai. Ką matome? Sembos ir Notangos kultūra jau pervardyta į Dolkeim Kovrovo. Seniai įsigalėję istoriniai Sembos ir Notangos pavadinimai stumiami į pašalį, tęsiasi senųjų etnonimų prievartavimas. Senieji prūsiški vardai ir toliau keičiami į rusiškus pavadinimus. Kaip tai suderinti su mokslu? Man nesuprantama.
Priešistorė kaip plastilinas – pasiduoda maigymui
ML. Anot Volfgango Šmido (Wolfgang P. Schmid), nė vienos didžiųjų upių vardų – Egeris, Oderis, Vysla, Būgas, Dniepras, Donas – neturi slaviško prado. Jūs tą išvadą cituojate savo naujausios knygos santraukoje. Bet Jums, veikiausiai, diskutuoti tenka ne su V. Šmidu, bet kitų „teorijų“ prisilaikančiais tyrinėtojais?
E. Jovaiša. V. Šmidas, pasirėmęs kalbiniais duomenimis, teigė, kad baltų kalbos yra seniausios hidronimijos centre ir turi būti traktuojamos kaip lyginimo etalonas. Baltų vakarinės gentys savo kultūrinį pavidalą galutinai įgijo iki V a. po Kr., o germanų atžvilgiu teigiama, kad jų kalbos susiformavo iki V a. po Kr. Pasiskaičius archeologo Vladimiro Kulakovo ir kitų istorikų darbus išeitų, kad Sembos pusiasalis jau nuo II a. pab. buvo germaniškas. Iš vieno rasto germaniško kalavijo V. Kulakovas padarė ištisą ir tuščią polemiką, kad čia gyventa germanų. Baltų gyvenamoji erdvė taptų visai suspausta, beveik nelieka vietos baltų įtakai į Gintaro kelio pradžią nuo Baltijos jūros, o tai jau nesąmonė.
Toliau. 2012 m. lapkrityje Vilniuje archeologė Ana Bitner-Vrublevska (Anna Bittner-Wróblewska) konferencijoje komentavo K. Tacito paminėtųjų I. a. aisčių gyvenamąją erdvę. Ir ką manote? Visai neatsakiusi į savo pačios užduotą klausimą, kur tie aisčiai gyveno, pranešimo pabaigoje ji pareiškė, kad Lietuvos pajūryje kuršių gyvenamoje teritorijoje gyveno polietninės bendruomenės. Taip neatsakingai mažinamas baltų gyvenamasis arealas.
ML. Kodėl polietniškumo nepamatuotas sureikšminimas Jums atrodo pavojingas reiškinys?
E. Jovaiša. Šiuolaikinėje archeologijoje polietniškumo paieškos prieš-istorinėje vakarų baltų erdvėje tampa bendros baltų-germanų-slavų protėvynės atmaina archeologijoje, maža ką bendro turinti su istorine tiesa. Liūdna, kad ir kai kurie Lietuvos archeologai, pernelyg sureikšmindami atsivežtinius rastuosius artefaktus, pila vandenį ant to paties malūno ratų. Vienas sureikšminimas kelia pagundą sureikšminti ir kitą, taip kuriamas dirbtinis ir neadek-vatus pamatas spręsti etnines istorijos problemas.
Ar žinote, kad lenkų ir rusų archeologai nenaudoja galindų kultūros termino? Vietoje šios baltiškos genties vardo šiai kultūrai naudoja Bogačevo kultūros vardą. Ištrinamas vakarų baltų genties vardas. Argi lietuviai pretenduoja iš senųjų baltiškų žemių išvaryti slavus? Juk ne. Tai kam tai daroma? Istorija ir priešistorė turi būti tokia, kokia buvo ir nėra reikalo jos nei bloginti, nei gerinti. Mokslo atveju būtinas padorumas, bet jis kartais labai abejotinas.
ML. Kai kuriems kaimynams būtų patogiau, jeigu tų baltų išvis nebūtų, nesivaidentų ir iš priešistorės laikų.
E. Jovaiša. Štai šią savo suformuluotą mintį sudėkite su mūsų buvusios vyriausybės Švietimo ir mokslo ministerijos diegtąja švietimo sistema. Mokyklose neliko Lietuvos priešistorės, ji nebedėstoma. Valstybiniame istorijos egzamine nėra nė vieno klausimo iš priešistorės!
ML. Ko gero, patys istorikai tas programas ir sudaro, tikriausiai juk ne politikai.
E. Jovaiša. Aišku, istorikai, ne kas nors kitas. Bet kokie istorikai – paklauskite. Tokie, kuriems nereikia etninės istorijos tyrimų. Tai Europos vėjų perpūsti istorikai, gyvenantys kitų šalių, o ne savo valstybės interesais. Jeigu neturėsime stuburo ir toliau plauksime pasroviui kaimynų farvateriu, neturėsime savo istoriografijos, savo valstybinės politikos ir labai greitai už mus valstybės reikalus tvarkys visai kitos jėgos. Panašu, kad į tai krypstama.
ML. Šia tegu ir ne visai optimistine gaida baigsime šį pašnekesį. Svarbu, kad būtų apie ką susimąstyti ir daryti atitinkamas išvadas. Dėkoju už puikią knygą, lauksime kitų dviejų trilogijos dalių. Žinoma, dėkoju ir už išsakytas šiame pašnekesyje mintis.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

1 Geografas ir geologas viename asmenyje Vytautas Gudelis (1923–2007) naujadaru „įjūris“ vadino matomąją jūros akvatorijos dalį iki horizonto linijos. Siekiant tikslumo moksle – tai jūros ruožas ir jį atitinkantis dugnas iki 40 m gylio. – G. Z. past.
2 Statkutė de Rosales J. Europos šaknys ir mes, lietuviai. Vilnius, 2011, 184 p.
3 Jovaiša E. Aisčiai. Kilmė. I Knyga: monografija. Vilnius: leidykla Edukologija, 2012, 13 p.