Pabaiga, pradžia Nr. 10
Kartu su asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ direktoriumi Edgaru LEICHTERIU, vienu iš įterptosioms sistemoms skirtų mokymų lektoriumi, toliau nagrinėjame kai kuriuos mokslo ir verslo sanglaudos aspektus. Kodėl ta siekiama sanglauda taip ir netampa mūsų dienų realybe, o toliau išlieka neišsemiamų diskusijų tema? Kur to bendradarbiavimo neįgalumo šaknys? Pagaliau, kaip visa tai susieti su įterptosiomis sistemomis, kurių šiame pokalbyje juk neturime išleisti iš akiračio?
Štai į šį paskutinį klausimą mūsų pašnekovas Edgaras Leichteris ir bando pateikti atsakymą.
Bakalaurai Raimundas Balčiunaitis ir Donatas Austys yra vieni iš tų, kurie tik sutvirtina šį pastebėjimą
Edgaras Leichteris. Noriu atkreipti dėmesį į Europos Sąjungos naujos tematikos projektus, kurie gali būti aktualūs ir įterptųjų sistemų srityje dirbantiems Lietuvos mokslininkams. „Europa 2020“ strategijoje atsirado nauja sąvoka – sumani specializacija, į kurią ir siūlau sutelkti dėmesį. Tai yra ne sumanumas įsisavinant ES struktūrinių fondų lėšas, bet integruojant geriausias kompetencijas, didinsiančias ne tik Lietuvos, bet ir visos ES konkurencingumą. Kitaip sakant, reikia surasti ir pritaikyti skirtingose šalyse esantį potencialą, kad ES sėkmingai konkuruotų su JAV, Japonija ir kitomis kylančiomis pasaulio ekonomikomis.
Mokslo Lietuva. Ar sugebėsime kad ir Lietuvoje esamas ir dar reikiamai nepanaudotas pirmiausia mokslo galimybes pritaikyti visos ES labui? Ar patys suprantame, kuo galime būti naudingi formuluojamiems tikslams pasiekti?
E. Leichteris. Praėjusio dešimtmečio viduryje tokių mėginimų jau būta su ES pagalba, pvz., kuriant regioninę inovacijų strategiją. Lietuvoje diskutuota, kaip tą mūsų potencialą atrasti ir mėginti pritaikyti. Dalis tų diskusijų virto realiais projektais, finansuojamais iš ES struktūrinių fondų. Išaiškėjo ir tai, kad Lietuvoje neturime tradicijos diskutuoti svarbiais klausimais ir ieškoti tinkamų specializacijų. Verslo atstovai tokias diskusijas vadina tuščiu laiko gaišinimu, o mokslininkai siekia nebent parašyti dar vieną straipsnį.
Tačiau ten, kur esama sėkmės pavyzdžių (besiformuojantys klasteriai, į slėnių programas įsitraukę aktyvesni verslininkai, inovacinius čekius aktyviai naudojantys asmenys), visada galima pastebėti ilgalaikius verslo ir mokslo ryšius. Man gerą įspūdį paliko vieno anglo, 30 metų dirbusio mokslo komercializavimo srityje, žodžiai: „Jūs nepatikėsite, ką gali padaryti ilgą laiką ir nuosekliai investuojami dideli pinigai į mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimą“.
ML. Ar anglas pasakė, kaip to bendradarbiavimo siekė ir pasiekė?
E. Leichteris. Pasiekė nuosekliu darbu. Pradėjus bendradarbiauti pirmieji bandymai gali būti nesėkmingi, bet svarbu ir nesitikėti greitos naudos. Tik pamažu ir nuolat dirbant išryškėja abipusė nauda.
ML. Jūsų prisimintasis anglas kalbėjo kaip verslo atstovas? Skatino verslo žmones nenusivilti ir toliau remti mokslą?
E. Leichteris. Jis kalbėjo, kad valstybė turi skatinti, remti verslo ir mokslo bendradarbiavimą, t. y. skirti tam tikrų lėšų. Jų panaudojimo efektyvumą galima pajusti tik tada, kai vykdant bendras veiklas auga ir verslo investicijos. Dabar Lietuvoje taip ir stengiamasi daryti: valstybės lėšas bandoma derinti su verslo kofinansavimu.
Grįžkime prie mūsų pradėtosios temos, kodėl Lietuvos mokslui kai kuriose srityse dažnai nepavyksta rasti bendros kalbos su verslu? Asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ dabar aktyviai dirba su studentais bakalaurais ir magistrantais, doktorantais ir mokslininkais bei siekia ugdyti jų verslumo gebėjimus. Mokslininkams stengiamės padėti susikalbėti su verslininkais, ar bent jau pasiekti, kad verslininkas išklausytų mokslininką. Ir ką pastebėjome – bakalaurai kupini idėjų ir noro kurti verslą, bet neturi kompetencijos, o tarp magistrantų jau sunkiau rasti norinčių daryti ką nors bendro su verslu. Kartais doktorantai ir mokslininkai atvirai pažeria: „Jūs tik palikite mane ramybėje, bet duokite pinigų, kad galėčiau gilintis į savo pasirinktą sritį“.
Bet kaip ir visur gyvenime esama išimčių, o tomis išimtimis mes labiausiai ir džiaugiamės – investicijos į slėnius jau pradeda duoti grąžą ar bent labai greitai duos, ateina daug jaunų doktorantų, žinančių, kad universitetuose jau sukaupta nemažai naujos įrangos, ne tik suteikiančios galimybių efektyviau vykdyti tyrimus, bet ir orientuotis į verslo poreikius.
ML. Perspektyvą siejate su studentais bakalaurais, kuriuose dar kirba idėjos ir rusena gyvybė?
E. Leichteris. Todėl ši studentų grupė mus labai domina, su jais aktyviai dirbame. Tačiau Europoje net ir kultūra skatinama ekonomizuotis. Dalyvaujame įvairiose konferencijose ir pastebime tendencijų, kaip kultūros srityje dirbantys žmonės skatinami ieškoti ryšio su verslu ar bent užsitikrinti mecenatų paramą. Mecenatai, norėdami atrodyti socialiai atsakingi, gali padėti kultūrai, ją paremdami, neleisdami sunykti jos atskiroms sritims. Šia prasme mokslui gal paprasčiau tą paramą užsitikrinti.
Rengdami mokslo ir studijų įžvalgą „Mokslioji Lietuva 2030“, susidūrėme su žodžio mokslusis vertimo į anglų kalbą sunkumais, nes šis žodis lietuviui reiškia mokymąsi ir mokslą, tad teko versti į anglų kalbą dviem žodžiais: „Life and learning Lithuania 2030“. Akivaizdu, kad unikalus ne tik lietuviškas žodis mokslus, mokslusis, bet ypatinga ir pati situacija, kurioje dabar esame. Mes nenorime visos Lietuvos žmonių paversti mokslininkais, bet labai norėtume paskatinti Lietuvos žmones bent truputį pradėti mąstyti kaip mokslininkus, naudoti turimas žinias ir kritiškai vertinti įvykius. Mintyje turiu ne tik ekonomiką, bet ir visuomenės gyvenimą.
ML. Lietuviai nuo seno mokslą suprato ir kaip žinių perteikimą, įgijimą, t. y. mokymąsi. Juk net pirmokėlis, pradinukas mokosi, semiasi žinių, įgūdžių. Tad lietuvių kalboje žodis „mokslas“ reiškia ne visai tą patį, ką anglų „science“ ar rusų „наука“. Vargu ar paprasta šią istoriškai susiformavusią sąvoką išversti į kitas kalbas be atitinkamo komentaro, konteksto išaiškinimo. Beje, kodėl nepradėjus leisti laikraščio „Mokslioji Lietuva“? Galėtų konkuruoti su „Mokslo Lietuva“.
E. Leichteris. Jei pažvelgtume iš verslo pozicijų, tai gera proga priminti, kad dabar užbaigėme klasteriams skirtą studiją ir identifikavome 46 klasterių idėjas Lietuvoje. Klasteris – tai junginys, kuriame mokslas nėra būtinas, bet kartais labai pageidautinas, o verslininkus jungia ekonominė nauda. Tai klasterių stiprybė, bet kartu ir silpnybė. Stiprybė, nes jei konkurentai susitaria dėl bendros veiklos, stipresnį ryšį būtų sunku sugalvoti. Tačiau reikia labai daug pastangų, kad jie dėl bendros veiklos susitartų.
ML. Kaip kuriasi klasteriai Lietuvoje, kokiais pagrindais ir būdais?
E. Leichteris. Blogos praktikos pavyzdys: valstybė duoda pinigų, susikuria klasteris, „suvalgo“ pinigus, o kai nelieka pinigų, klasteris išsiskaido. Yra ir gerų pavyzdžių, dažniausiai tose srityse, kur susiklostė ilgalaikės verslo ir mokslo sąsajos. Tai natūraliai susiformavę klasteriai, virstantys į savotišką bendriją ar komuną, kurioje yra ir mokslininkų, ir verslininkų. Tokie klasteriai kuria naują vertę, orientuojasi į eksportą, nesiekia valstybės lėšų, nes geba patys save išlaikyti.
ML. Deimančiukai, kurių patirtį reikia skleisti ir kuo plačiau.
E. Leichteris. Kad šie deimančiukai atsirastų, reikia sistemingų diskusijų ir būtent tų bendrijų viduje. Klasterių dalyvius suvienija įsivaizdavimas, kad bus daug pinigų. Tada visi susibėga, bet jei per keletą susitikimų neranda visiems priimtinų sprendimų – išsilaksto.
Man patinka mūsų lazerių kūrėjų ir gamintojų požiūris – mes ne per dieną tokie gražūs susibūrėme, trejus metus pietavome kartu kiekvieną trečiadienį, kol susigyvenome.Taip nuo paprasto bendravimo ir sąlyčio taškų paieškos prasideda labai svarbūs dalykai. Šia prasme mūsų valstybė gerai daro, inicijuodama ir organizuodama inovacijų čekių ir panašias schemas. Nors ir nedideli pinigai, bet tai galimybė paskatinti verslininkų ir mokslininkų partnerystę.
Ko mums dar reikia išmokti iš vokiečių, danų, olandų ir kitų mokslo ir verslo bendradarbiavimo srityje patirtį turinčių šalių? Teko bendrauti su tokios veiklos tarpininkais iš Bremeno Vokietijoje. Tarpininkais dažniausiai dirba nenusisekę buvę doktorantai. Jie pabandė doktoranto duonos, išmoko bendrauti su profesoriais, bet suprato, kad mokslas – ne jų pašaukimas, tad pasuko į verslą. Suvokė ir kitą dalyką: rezultatą galinčios duoti sistemos esmė – neleisti verslininkui kalbėtis su profesoriumi akis į akį. Tiek verslininkas,
tiek mokslininkas turi kalbėtis per tarpininką, iš pusės žodžio suprantantį ir vienos, ir kitos „kalbėsenos“ žmones. Ir mums Lietuvoje reikia išsiugdyti tokių vertėjų iš verslo į mokslo kalbą ir priešingai. Kuo daugiau tokių žmonių turėsime, tuo bus geriau. Bet tam reikia ir atitinkamų finansinių injekcijų.
ML. Maža pasakyti – reikia, bet kaip visa tai praktiškai įgyvendinti? Per minėtus klasterius, slėnius?
E. Leichteris. Iš dalies tai ir daroma. Valstybė turi inovacijų paramos tinklą, gebėjimų stiprinimą ir pan. Visa blogybė, kad ne visi išmokę gerai, atsakingai dirbti, tad nepavyksta išauginti pakankamai tokių gerų tarpininkų. Kai kurie išauga, išsiugdo gebėjimus, pereina į konsultacines įmones. Gerai, kad bent lieka Lietuvoje, konsultuoja privačiai, o kartu labai sparčiai ugdomas suvokimas, ko reikia verslo ir mokslo bendradarbiavimui, gerėja ir šalies inovacijų rezultatai.
ML. Ar nėra taip, kad mūsų mokslininkams stinga sveiko verslumo, o vers-lininkams – moksliškumo? Todėl kartais sunku susikalbėti.
E. Leichteris. Pasakysiu, ką apie tai galvoju. Mano nuomone, reikia truputį pastiprinti Lietuvos mokslą ir nebūtinai verslumo atžvilgiu. Kai mokslas sustiprės, tada gal išties praverstų kiek sumažinti finansines injekcijas, kad mokslas įgytų daugiau verslumo. Kol veikia finansavimo schemos per dotacijas, kol leidžiama valstybės lėšomis mokslininkams daryti tik tai, ką jie patys nori daryti, tol mokslininkams visai neapsimoka persiorientuoti į taikomąją kryptį. Apie tai verslininkai nuolat labai aiškiai signalizuoja, sakydami, kad mes ateiname su mokslininkais kalbėtis, o jiems visai neįdomu, nes jie laimėjo dotacijas ir daro tik tai, kas jiems patiems atrodo svarbu. O verslininkams būtina gauti konkretų rezultatą, pagaminti baigtinį gaminį.
ML. Jei būtų Jūsų valia, visas mokslui skiriamas dotacijas nukreiptumėte į taikomąją sritį? Priverstumėte kiekvieną mokslininką pagaminti ką nors konkretaus?
E. Leichteris. Kad nebūčiau apkaltintas fundamentinio mokslo žlugdymu ar ignoravimu, iškart atsakau: turi būti skiriamas tam tikras finansavimas ir fundamentinio mokslo reikalams. Būtent iš fundamentinių idėjų vėliau išauga ir praktiškiems poreikiams reikalingi sprendimai.
ML. Bet tą reikia suprasti, be to, ir politikams.
E. Leichteris. Reikia suprasti, o mes dažnai supriešiname fundamentinį ir taikomąjį mokslą. Svarbu suprasti teisingas proporcijas ir sritis, kuriose naudinga telkti lėšas ir pajėgas, o ne blaškytis tarp kraštutinumų. Galbūt sumanios specializacijos, verslo ir mokslo partnerystės diskusijos bei ginčai padės tai išgryninti.
ML. Gal asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ ir gali paveikti tiek verslo, tiek mokslo žmones pradėti mąstyti naujai ir jungtis? Taip pat ir į natūralius klasterius.
E. Leichteris. Mes tą ir bandome daryti, bet kaskart pasikeitus valdžiai nusvyra rankos. Tenka visą veiklą pradėti kone nuo nulio. Kol mūsų siekius pradedama suprasti, įsiklausoma, kol iš naujo įsivažiuojama, ketveri metai ir prabėga. O be valdžios ir politikų ką nors pakeisti sunku. Kai baigsis europiniai pinigai, gal kai kas greičiau keisis. Bendraujant su vokiečiais ir kitais matome, kad jiems taip lengvai iš dangaus pinigai nebyra. Jie mums net pavydi ir stebisi, ko mes lendame į bendrąsias ES programas, nes tai, girdi, jų pinigai, o mums skiriamos struktūrinių fondų lėšos.
ML. Apibendrinkime, kas esminio buvo pasakyta.
E. Leichteris. Manau, kad labai daug kas šiandien priklauso nuo pačių mokslininkų drąsos veikti. Labai svarbu nustoti pinigais remti visus biurokratinius darinius universitetų ir institutų viduje. Tai dažniausiai nepriklauso nuo valstybės, bet nuo pačių institucijų, o jos vis dar kuria arba yra sujungiamos nereikalingomis struktūromis. Svarbu skatinti mokslininko drąsą eksperimentuoti ne vien savo siauroje tyrimų srityje, bet ir bendradarbiauti su verslu. Tai vėlgi universitetų ir kitų mokslo institucijų vidaus reikalas. O valstybė turi išdėlioti įvairaus gundančio masalo, kuris ir padėtų ieškoti mokslo ir verslo ryšio. Beje, dabar tai ir daroma.
Tą patį valstybė daro ir verslo srityje, skatina verslą nepamiršti bend-ravimo su mokslu. Tas pats vyksta valstybės politikoje, pasitelkiant sumaniąją specializaciją, primenančią, koks svarbus yra mokslo ir verslo dialogas. Po truputį mokslininkai ir verslininkai į tas iniciatyvas įsitraukia, ką rodo ir kai kurie statistiniai duomenys. Reikalai juda, keičiasi į gera, nors gal ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Beje, ir per daug ryžtingi pokyčiai dažniausiai atneša priešingą rezultatą. Jei tik pradedama svarstyklių lėkštę spausti į vieną pusę, tuojau pat susiformuoja interesų grupės, kuriančios atoveiksmį ir pradedama judėti priešinga kryptimi.
ML. Iš tikro reikėtų žmogui teikti tegu ir iliuziją, kad jis laisvas rinktis. Psichologinis veiksnys labai svarbus. Bet nuo mokslo politikos ir psichologijos grįžkime prie įterptųjų sistemų, dėl kurių juk ir pradėjome pašnekesį.
E. Leichteris. Įterptosios sistemos kaip tik ir yra ta sritis, kur galima turėti skirtingų sektorių, skirtingų technologijų sinergiją. Būtent to iš mūsų pageidauja ES siekiant įgyvendinti sumaniosios specializacijos tikslus. Mums reikia turėti pakankamai žinių ir gebėjimų save atrasti tose veiklose bendros europinės sistemos labui. Taip pat svarbu pagrįsti, kuo esame išskirtiniai ar unikalūs savo tyrinėjimų srityse.
Prisimenu, kaip Lietuvoje kūrėsi Lietuvos kosmoso asociacija. Daug kas šaipėsi: kas čia bendro – Lietuva ir kosmosas? Bet kai suvoki, jog tai yra skėtis tam tikroms technologijoms, kurios Lietuvoje gyvuoja jau ne vienus metus – lazeriams, elektronikai, nanotechnologijoms, biotechnologijoms, tekstilei, net ir maisto paruošimo technologijoms. Iš Lietuvos tekstilininkų sukurto pluošto kuriami kosmonautų drabužiai ir skafandrų dalys. Ir panašių pavyzdžių galima pateikti ne vieną. Sudėtingiausioje elektronikos aparatūroje galima rasti ne vieną Lietuvos mokslininkų sukurtą įterptųjų sistemų pavyzdį. Svarbu, kad mūsų mokslininkai siūlytų savo perspektyvius darbus, dalyvautų tarptautiniuose projektuose, nes tik taip galės būti pastebimi tarptautinėje mokslo tyrimų erdvėje.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
