SUNKUS KELIAS Į PIRMOSIOS RESPUBLIKOS NEPRIKLAUSOMYBĘ

Arnoldas PIROČKINAS

Apie tave dūmodams,
Šiandien dainuot panūdau.
Antanas Miškinis

Klausantis kalbų iškilmingame Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje 2013 m. kovo 11 d., kai buvo minimos 23-osios Valstybės atkūrimo metinės, į galvą ir širdį įstrigo vieno kalbėtojo pasakyta mintis: tarp 1918 m. vasario 16-osios ir 1990 m. kovo 11-osios esama ir daug bendra, ir daug skirtumų. Šventa tiesa! Tik bėda, kad ši tiesa prisimenama labai retai. Iki šiol dar neturime gretinamosios dviejų Lietuvos Respublikų susikūrimo ir veiklos analizės. Apskritai visuomeninių reiškinių palyginimas mūsų moksle ir publicistikoje nepopuliarus dalykas. Dėl to daug prarandame. Visų pirma prarandame gilesnį mūsų istorijos suvokimą – ima vešėti primityvus jos reiškinių aiškinimas, praeities idealų ir veikėjų niekinimas.

Kai kalbėsime apie dviejų Lietuvos valstybės tarpsnių – 1918–1940 m. ir 1990 m. atkurtos antrosios Respublikos – gretinimą, neišleiskime iš akių, kad tai nepaprastai plati ir sudėtinga problema. Jai išnagrinėti reikėtų nemažos studijos. Šįkart mėginsime apžvelgti tik vieną kitą ryškiausią kelio į pirmąją Respubliką bruožą.
Nepriklausomybės idėjos brendimas iki 1918 metų
Nors Vincas Kudirka „Tautiškoje giesmėje“, kuri XX a. pirmajame dešimtmetyje tapo neoficia-liu tautos himnu, aiškiai skelbė: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, bet, gerai pamąsčius, kyla abejonių, ar toji praeitis galėjo efektyviai skatinti siekti Lietuvai nepriklausomybės. Juk iš esmės LDK valstybingumas nutrūko sudarius 1569 m. Liublino uniją. Maironis dainavo apie Vytauto laikų Lietuvą: „Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus; / Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo; / Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus.“ Tačiau visiems buvo aišku, kad tai poezija, kurios, kaip ir svajonės, perkelti į realybę neįmanoma. Nesugrąžinsi Lietuvos didybės, kai tauta ilgus amžius vergiama ir engiama.
Kur kas labiau tautos ryžtą kovoti dėl savo tėvynės laisvės tada kurstė kitų Europos mažųjų tautų išsivadavimo iš pavergėjų pavyzdžiai. 1830 m. po devynerius metus trukusių kruvinų kovų iš Turkijos (Osmanų) imperijos ilgaamžių gniaužtų išsivadavo garbingoji graikų tauta. 1879 m. įkuriama Bulgarijos kunigaikštystė, kurioje nuo 1880 m. gyveno Jonas Basanavičius, tad gerai pažino bulgarų kelią į nepriklausomybę, galutinai laimėtą tik 1908 m. J. Basanavičius Bulgarijoje iš arti stebėjo 1876 m. iš Turkijos sultonų valdžios ištrūkusias Serbijos ir Juodkalnijos kunigaikštystes. Lietuvius galėjo įkvėpti 1905 m. nepriklausomybę paskelbusi Norvegija. Jų ryžtą tikriausiai stiprino tebesitęsianti airių tautos kova dėl laisvės su galingosios Britų imperijos valdžia. Civilizuotų anglų valdymas airiams vargu ar buvo lengvesnis už „azijatų“ rusų viešpatavimą Lietuvoje.
Lietuvių viltys dėl Lietuvos šiokios ar tokios nepriklausomybės ypač sustiprėjo prasidėjus 1914 m. karui, kurio kelios dalyvės deklaravo, jog jos siekiančios apginti mažąsias tautas, esančios prieš tautų pavergimą ir už suteikimą joms apsisprendimo teisės (žr. Čepėnas, P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. T. 2. – Čikaga, 1986. – P. 14–15). Jau smarkiai įsibėgėjus karo veiksmams, 1917 m. sausio 22 d. JAV prezidentas Tomas Vudras Vilsonas (Thomas Woodrow Wilson) Senate pasakė kalbą, kurioje pareiškė, kad taika tarp kariaujančių šalių turinti būti padaryta tautų lygybės pagrindu. Iškėlęs tautų apsisprendimo teisę, jis paskelbė, kad ši teisė nesanti vien frazė, bet įsakmus principas, kurio joks valstybininkas negalįs ignoruoti.

Tada JAV dar nebuvo įstojusios į karą: Vokietijai ir jos sąjungininkėms jis paskelbtas tų metų balandžio 6 d. Vienas iš paskelbto karo tikslų – laisvė tautoms. Apie tai prezidentas kalbėjo ir vėliau. 1918 m. sausio 8 d. jis Kongresui pateikė taikos programą, kurioje keturiolika punktų šiaip ar taip kėlė tautų apsisprendimo teises ir galimybes (ten pat, p. 444–445).
Visa tai negalėjo neskatinti lietuvių daryti žygių, kad Lietuva rengtųsi rea-lizuoti deklaruojamą pavergtų tautų teisę į apsisprendimą dėl nepriklausomybės.
Pačių lietuvių apsisprendimą karo audroje siekti Lietuvos nepriklausomybės sunkino daug aplinkybių. Viena didžiųjų ir sunkiausiai įveikiamų kliūčių buvo ta, kad po 1915 m. rudenį kaizerinės Vokietijos kariuomenės proveržio iki linijos Baranovičiai–Smurgainiai–Naročius–Drūkšiai–Dauguvos kairysis krantas ties Daugpiliu aktyvieji lietuviai atsidūrė dviejose fronto pusėse. Didžioji dalis inteligentų kartu su kitų tautų pabėgėliais išsisklaidė, bėgdami nuo vokiečių, Petrograde, Maskvoje, Voroneže, Odesoje, Jekaterinoslave, Tambove ir kituose Rusijos miestuose. Labai nedidelis jų būrelis liko vokiečių okupuotoje Lietuvoje. Šie beveik visi spietėsi Vilniuje, susibūrę apie čia paliktą Lietuvių draugijos dėl karo nukentėjusiems šelpti centro komiteto dalį. Šiokį tokį supratimą apie likusių Lietuvoje inteligentų skaičių mums duoda 1917 m. rugsėjo 18–23 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos dalyvių statistika pagal profesijas (žr. Tyla, A. Lietuva prie Vasario16-osios slenksčio. – Vilnius: Katalikų akademija, 2004. – P. 19, 1 lentelė). Iš 222 jos dalyvių 136 priskiriami inteligentų kategorijai (69 – dvasininkai, 20 – mokytojų, 6 – gydytojai, 4 – inžinieriai). Daugelis šių inteligentų neturėjo aukštojo mokslo išsilavinimo: buvo baigę vidurines specialiąsias mokyklas. Reikia turėti galvoje, kad tam tikras skaičius inteligentų neatvyko į šią konferenciją. Pvz., tarp jos dalyvių nebuvo Emilijos Vileišienės.

Neatsitiktinai čia pabrėžiama inteligentų gausumo svarba. Vis neišeina iš atminties kadaise skaitytas slovakų motyvas, kodėl jie 1918 m. ryžosi dėtis į vieną valstybę su jiems kalba, istorine patirtimi, iš dalies ir religija, taip pat ilgus amžius trukusiu draugišku bendravimu artimais, bet kultūriškai pranašesniais čekais. Neturint 2000 specialistų su aukštuoju mokslu, slovakų vadovų nuomone, nesą įmanoma kurti savarankiškos valstybės. Tad 1918 m. spalio 30 d. Slovakija oficialiai susijungė su prieš dvi dienas nepriklausomybę paskelbusia Čekijos Respublika ir sudarė vieningą Čekoslovakijos valstybę.
Lietuviai buvo už slovakus ryžtingesni: neskaičiavo, kiek turį specialistų su aukštuoju mokslu. Tokių specialistų per visą pasaulį gal nebūtų buvę nė tūkstančio. Tenkindamas smalsumą, kitoje A. Tylos knygos lentelėje (cit. veik., p. 50–59) suskaičiavau 53 konferencijos dalyvius, turinčius aukštojo mokslo baigimo diplomus. Tad vilniečiai ir kiti Lietuvoje likę lietuviai neskaičiavo, kiek esama diplomuotų specialistų ir, nepaisydami juos ateityje galinčių ištikti sunkumų, stengėsi vesti savo tėvynę į nepriklausomybę.
Istorijos paradoksai
To meto lietuviams, pasidalijus skirtingo pajėgumo intelektualinėms jėgoms, galėjo rodytis, jog dėl Lietuvos nepriklausomybės sėkmingiausiai įstengs rūpintis Rusijoje atsidūrusi dalis.
Viena, Rusijoje, kuri iki tol nepasižymėjo didelėmis demokratijos laisvėmis, lietuviams veikti vis dėlto buvo kur kas lengviau ir laisviau, negu okupuotoje Lietuvoje. Gana nevaržomai kūrėsi įvairios lietuvių organizacijos. Bendravimą skatino leidžiami laikraščiai. 1915 m. rugsėjį Petrograde ėmė eiti dukart per savaitę „Lietuvių balsas“, o gruodį socialdemokratų ir liaudininkų bendras savaitraštis „Naujoji Lietuva“. 1916 m. pab. Petrograde išeina mėnesinis žurnalas „Vadovas“. Rygoje iki pat 1917 09 01 tris kartus per savaitę ėjo „Rygos garsas“ (leidimas nutrūko dėl vokiečių puolimo miesto prieigose). Neturėjo lietuvių veikėjai nesklandumų važinėti po Rusiją ar išvykti į užsienį.
Dar daugiau laisvės atsirado po Rusijos Vasario revoliucijos, įvykusios 1917 m. vasario 23–27 d. (t.y. kovo 8–12 d.), kai, nuvertus carą, susidarė Laikinoji vyriausybė, vadovaujama ministro pirmininko kunigaikščio Georgijaus Lvovo. Lietuviai labai operatyviai reagavo į naująsias galimybes. Jau vasario 24 d. (kovo 9 d.) Petrograde įvyko slaptas lietuvių politinių partijų suvažiavimas, kuris išrinko lietuvių Tautos Tarybą ir priėmė deklaraciją dėl Lietuvos ateities.

Šis lietuvių politinis centras veikė labai aktyviai ir iniciatyviai, bet iš karto susidūrė su naujųjų Rusijos vadų nusistatymu ignoruoti visus Tarybos siūlymus. Tada ryžtasi sušaukti 1917 m. gegužės 27 d. Petrograde lietuvių seimą, į kurį atstovus galėjo rinkti visi Rusijos lietuviai. Seimo darbas vyko labai audringai. Galiausiai dešiniųjų 140 atstovų balsais priimama rezoliucija, kurios pirmasis punktas skelbia: „1. Visa etnografinė Lietuva privalo tapti nepriklausoma valstybė, nuolatinai neutrali“ (P. Čepėnas, p. 68). Kairieji, kurie savo siūlytame rezoliucijos variante teikė nepriklausomybės skelbimą palikti Lietuvos Steigiamajam Seimui, protestavo prieš tokį išankstinį jos deklaravimą: jie paliko Seimą.
Po šio suvažiavimo Lietuvių Tautos Tarybos veikla sutriko. Galutinai užuominas apie Lietuvos valstybės nepriklausomybę užgniaužė 1917 m. lapkričio pradžioje įsigalėję Rusijoje bolševikai. Nors lapkričio 15 d. Vladimiro Lenino ir Josifo Stalino pasirašyta Rusijos tautų teisių deklaracija skelbė Rusijos tautas turint teisę atsiskirti ir sukurti savo valstybę, bet iš tikrųjų toks atsiskyrimas būtų buvęs pateisinamas, jei būtų stiprinęs socialistinę revoliuciją ir socializmo pergalę! Priešingu atveju jis buvo smerkiamas ir persekiojamas.
Tuo veikiai įsitikino Voronežo lietuviai, kai 1918 m. balandžio 19 d. buvo uždrausta Lietuvių Vyriausioji Taryba. Mat, „l. Ji paskelbė Lietuvos valstybės nepriklausomybę“ (P. Čepėnas, p. 77). Kaip ši lietuvių pabėgėlių organizacija Rusijoje galėjo skelbti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, jei tai buvo padaryta vasario 16 d. vokiečių okupuotoje Lietuvoje, jos sostinėje Vilniuje!

Štai turime pirmąjį paradoksą: Lietuvos valstybės nepriklausomybę paskelbia ne gerokai gausesnė ir organizuotesnė lietuvių grupė „savojoje“, demokratinėje Rusijoje, bet palyginti izoliuotas, negausus lietuvių būrelis okupantų engiamoje, pavergtoje tėvynėje. Kaip toks paradoksas, t. y. netikėtas, tariamai prieštaraujantis sveikai logikai reiškinys, galėjo įvykti?
Iš tikrųjų okupacinis režimas Lietuvoje buvo labai atšiaurus, lietuvių visuomeninis veikimas buvo visaip varžomas. Lietuviai iki 1917 09 06, kai buvo gautas leidimas leisti „Lietuvos aidą“, neturėjo nė vieno savo periodinio leidinio. Cenzūra buvo griežčiausia. 1915 m. užėmę Vilnių, okupantai leido veikti Lietuvių draugijai dėl karo nukentėjusiems šelpti. Kiek vėliau leidimą gavo kita šalpos organizacija – Lietuvių draugija teisių ir agronomijos pagalbai teikti, kurios pirmininkas buvo J. Vileišis. Politinių partijų vokiečių administracija neleido. Vis dėlto lietuviai slaptai sudarė Lietuvių komitetą politikos klausimams svarstyti (sutrumpintai vadintas Politikos komitetu). Visuomeninį lietuvių veikimą labai trukdė viešų susirinkimų varžymas, sunkumai susisiekti su kitomis vietovėmis. Be okupacinių įstaigų leidimo iš provincijos neatvyksi į Vilnių ir iš Vilniaus nenukeliausi, pvz., į Kauną.
Ir vis dėlto turime paradoksą. O jis kilo iš to, jog Vokietija, užėmusi nemažus Rusijos plotus, ėmė puoselėti planus po sėkmingai baigto karo juos šiaip ar taip paimti į savo rankas. Vienas iš būdų „teisėtai“ įsitvirtinti užkariautose srityse, kuriose gyveno Rusijos valdžia nepatenkintas tautos, galėjo būti jų „savanoriškas“ prisišliejimas prie Vokietijos imperijos. Tad reikėjo ieškoti „bendros kalbos“ su Vokietijai kiek ne kiek palankumą jaučiančiais tų tautų veikėjais. Jiems numatyta teisė kalbėti apie savo kraštų nepriklausomybę, kuri leistų tuos kraštus šiaip ar taip suartinti su Vokietija – politiškai, ekonomiškai, o ilgainiui ir kultūriškai.
Tad štai 1916 m. birželio 27–29 d. Lozanoje šaukiamas Paryžiuje 1912 m. įkurtos, bet nuo 1915 m. Lozanoje reziduojančios Pavergtųjų tautų sąjungos kongresas. Šią sąjungą sudarė Rusijos, Austro-Vengrijos ir Vokietijos valdomų tautų atstovai, bet Lietuvą okupavusiems vokiečiams tai nesukliudė duoti leidimą trims vilniečiams vykti į kongresą. Tie vilniečiai – tai minėto Politikos komiteto nariai Antanas Smetona, Jurgis Šaulys ir Steponas Kairys. Kongresas priėmė deklaraciją dėl tautų nepriklausomybės. Pasibaigus kongresui, čia pat Lozanoje birželio 30–liepos 4 d. vyko slapta lietuvių konferencija. Dalyvavo ir atstovai iš Lietuvos. Konferencijai pirmininkavo A. Smetona. Buvo priimtos kelios rezoliucijos. Ypač įsidėmėtina šeštoji rezoliucija dėl Lietuvos nepriklausomybės: „siekti [Lietuvai] politinės nepriklausomybės atgavimo“. Kartu rezoliucija paliko tam siekimui manevravimo erdvę: „Tačiau, statant nepriklausomybės obalsį kaip aukščiausią idealą, konferencija mato ir kitokių politinio Lietuvos egzistavimo galimumų, dėl to ragina tuos galimumus svarstyti ir prie jų ruoštis, kad taip virtus, jog karas atneštų ir negeistinas politinės buities sąlygas, Lietuva ir medžiagiškai ir dvasiškai būtų stipri ir pasiruošusi visada saugoti ir kovoti už savo individualinę tautybę ir kultūrą“ (Lietuvių enciklopedija, t. 16, 1958, p. 477).
Šioje išlygoje aiškiai matoma kitų tautų (bulgarų, serbų, juodkalniečių ir airių) kovos dėl nepriklausomybės patirtis. Vėliau, laikydamiesi Lozanos rezoliucijos dvasios, Vilniaus lietuvių vadovai, kad ir ne visada sutardami, galėjo laisviau manevruoti bendraudami su vokiečių valdžiomis. O jų taip pat būta gana nevienodų, viena kitai prieštaraujančių dėl taktikos su engiamomis tautomis.
Pati drastiškiausia ir beatodairiškiausia buvo vokiečių karinė valdžia Lietuvoje. Ypač atšiaurus vietos žmonių reikalams buvo jos viršininkas kunigaikštis pulkininkas Francas Jozefas Izenburgas-Biršteinas (Franz Joseph Isenburg-Birstein), engęs Lietuvą nuo 1916 iki 1918 m. pradžios. Lietuvių protestai dėl jo „muravjoviškos“ politikos buvo išgirsti kurių ne kurių politikų Berlyne. Tarp jų bene svariausias buvo katalikų centro atstovas reichs-
tage Matijas Ercbergeris (Matthias Erzberger). Dar 1905 m. jis griežtai stojo prieš vokiečių kolonijinės politikos beatodairiškumą. 1917 m. viduryje jam pasidarė svarbus vokiečių karinės administracijos savivaliavimas Lietuvoje, kuris galėjo būti neįveikiama kliūtis įgyvendinant planą paskelbti ją nepriklausoma, bet įsikibusia į Vokietijos skverną valstybe. Tokios nuostatos politikų Vokietijos reichstage būta ne vieno. Iš jų Vilniaus lietuviai kaip tik dažnai sulaukdavo veiksmingos paramos.
Vienas žymiausių su jų parama įvykusių renginių buvo po atkaklių derybų 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje sušaukta Lietuvių konferencija. Leidimas gautas rengėjams iš anksto įsipareigojus priimti rezoliuciją, jog Lietuva savo noru tam tikromis konvencijomis prisišliesianti prie Vokietijos. Konferencijoje dalyvauti buvo pakviesti 264 asmenys, bet atvyko 222 (A. Tyla, cit. veik., p. 17).
Po diskusijų konferencija priėmė gana aptakiai tenkinančią vokiečių reikalavimus rezoliuciją. Tačiau ne ji svarbi: kur kas svarbiau, kad rugsėjo 21 d. 20 atstovų buvo išrinkta į Lietuvos Tarybą – nuolatinį lietuvių organą, turėjusį diena iš dienos rūpintis tautos interesais, ginti juos nuo vokiečių kėslų, atremti lenkų sluoksnių pretenzijas į Lietuvą, užmegzti ir palaikyti santykius su užsienio lietuvių organizacijomis ir ieškoti sutarimo su Lietuvos tautinėmis mažumomis. To meto nepaprastai sudėtingomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis Tarybos veikla buvo ypač intensyvi. Rugsėjo 23 d. Lietuvos Taryba sudarė prezidiumą: jo pirmininku tapo A. Smetona, pirmuoju pavaduotoju S. Kairys, antruoju pavaduotoju Vladas Mironas, pirmuoju sekretoriumi Jurgis Šaulys, o antruoju sekretoriumi Petras Klimas. Prezidiu-mas daugiau organizavo konkrečią Tarybos veiklą, o politinė kryptis priklausė pačios Tarybos kompetencijai (plačiau žr.: P. Čepėnas, p. 187–191).
Lietuvos nepriklausomybę gerokai priartino 1917 m. gruodžio 22 d. Breste prasidėjusios Vokietijos ir bolševikų valdomos Rusijos taikos derybos. Jose imta svarstyti, koks turėtų būti Vokietijos užimtų sričių likimas. Tad šiuo kartu vokiečiams buvo ypač svarbu turėti jose gyvenančių tautų apsisprendimą atsiskirti nuo Rusijos. Tačiau, kai 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama J. Basanavičiaus, priėmė nutarimą, kad „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine VILNIUJE“, iš karto vokiečiai, Lietuvą administravusi karinė vadovybė, tam nutarimui parodė savo priešiškumą: neleido jo skelbti. To priešiškumo priežasčių galėjo būti keletas. Viena, nemaža vokiečių apskritai nenorėjo nepriklausomos nė iš vardo Lietuvos valstybės. Antra, tuo metu Breste buvo nutrūkusios derybos su bolševikais, ir vokiečiai pasijuto galį vienašališkai spręsti užkariautų teritorijų likimą. O trečia, jų netenkino ir tai, kad nutarime nėra nė žodžio apie ryšius su Vokietija.
Tačiau Berlyne, Vokietijos reichs-tage, netrukus ėmė veikti skirtingų jėgų ir nuostatų mechanizmas, kuris įvykius pasuko Lietuvai palankesne kryptimi: 1918 m. kovo 23 d. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II pasirašė Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo aktą, kurį dėl visa ko papildė nuoroda į pagrindą – 1917 m. gruodžio 11 d. Kauno susitarimą dėl Vokietijos valstybės apsaugos ir pagalbos Lietuvai, pasirašytą šešiolikos Lietuvos Tarybos narių ir vokiečių valdžios atstovų. Iš tikrųjų šis susitarimas vertintinas kaip niekinis: juk Vasario 16 d. aktas nedviprasmiškai panaikino visus ankstesnius Lietuvos vardu padarytus įsipareigojimus. Kaip šito nesuvokė didžiai mokyti vokiečių teisininkai ir valstybininkai!
Tad galima daryti išvadą: nedidelis lietuvių veikėjų būrelis, spietęsis daugiausia Vilniuje, įveikdamas daugybę kliūčių, atkakliai stengėsi paskelbti Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą. To negalėjo padaryti nei Rusijos, nei JAV, nei kitų šalių lietuvių veikėjų sambūriai. Lietuvos Tarybos sėkmę laidavo šio lietuvių organizacinio cent-ro ryšys su tauta. Dar prieš Vasario 16-ąją Taryba gavo kelis pareiškimus iš Vabalninko, Balninkų (?) ir Vilniaus, skatinančius ją ryžtingai siekti šaliai nepriklausomybės. Po Vasario 16-osios visus tuos metus iš įvairių vietų – tiek Lietuvos, tiek užsienio, plaukė kolektyviniai ir individualūs pareiškimai, remiantys Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Šie įspūdingi lietuvių tautos paprastųjų žmonių nuotaikas atspindintys dokumentai paskelbti ir skaitytojui nesunkiai pasiekiami jau mūsų nurodytoje Antano Tylos knygoje „Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio“ (p. 65–175). Turint prieš akis šiuos dokumentus, derėtų koreguoti teiginį, kad Vasario 16-osios aktu paskelbta Lietuvos nepriklausomybė esąs nedidelio inteligentų būrelio padaras. Tą būrelį galėtume vaizdingai lyginti su plūgo noragu: dirvoną aria tai plūgas, bet koks būtų arimas be norago!
Bus daugiau