Vitalija KARACIEJŪTĖ
Lietuvos edukologijos universitetas
Balandžio 26 d. Lietuvos edukologijos universitete (LEU) vyko Lituanistikos fakulteto organizuota XVII respublikinė studentų lituanistų konferencija, skirta V. Mykolaičio-Putino 120-osioms gimimo metinėms. Pranešimus skaitė geriausi lituanistai iš Vilniaus (VU), Šiaulių (ŠU), Klaipėdos (KU), Vytauto Didžiojo (VDU), Lietuvos edukologijos universitetų.
Respublikinę lituanistų konferenciją atidarė LEU „Literatų arka“, parengusi muzikinę-literatūrinę improvizaciją pagal V. Mykolaitį-Putiną. Gausiai susirinkusiuosius sveikino l. e. p. Lituanistikos fakulteto dekanė doc. dr. Žydronė Kolevinskienė: „Džiaugiuosi matydama tiek daug studentų, dėstytojų, svečių. Ratas apsisuko – XVII konferencija vėl rengiama Lietuvos edukologijos universitete.“
Keturiuose konferencijos posėdžiuose buvo perskaitytas 21 mokslinis pranešimas kalbotyros, literatūrologijos ir etnologijos temomis. Jaunieji lituanistai drąsiai kėlė problemas, dalyvaudami mokslinėje diskusijoje ieškojo joms tinkamų sprendimo būdų.
Reklamų mikroaktai, kuriami vaizdiniai ir kelionė laiku
Pirmam konferencijos posėdžiui vadovavo akad. Vytautas Martinkus ir mokslinės draugijos pirmininkė Rūta Urbonavičiūtė. Konferenciją pradėjo Deimantė Daugintytė (VU, IV k.), kuri analizavo sąmonės keliones laiku Rimvydo Stankevičiaus poetinėje trilogijoje: „Eilėraščių subjekto kūno negalia (komos būsena) nukreipia jo dėmesį į ontologinį žmogaus matmenį. Fizinis sąstingis išlaisvina sąmonę keliauti į praeitį, anapusybę ir kitų gyvenimus ieškant savosios tapatybės. Blaškymasis tarp sapno ir realybės įkuria individą sukrečiančių patirčių liūne, kur atsiskleidžia tikroji jo prigimtis. <…> Tačiau poetinėje trilogijoje pastebimas ir kitoks subjekto santykis su pasauliu ir savimi pačiu, kur galima atpažinti fenomenologo Maurice’o Merleau-Ponty sampratą, postuluojančią, kad kūnas ir siela (sąmonė) veikia išvien. Tokiose situacijose individas atranda galimybę pripažinti santykį su kitais, kaip patirtinį aktą, praturtinantį jo tapatybės kūrimąsi.“
Kornelija Norkevičiūtė (ŠU, LM* II k.) aptarė literatūrinį personažą kaip ikoną spaudos reklamos diskurse: „Literatūrinio personažo ženklas iš jo literatūrinio kūrinio į reklamą neperkeliamas – kuriamas naujas vaizdinys – ženklas, kuris yra tik atvaizdas – ikona senojo, iš kurio paimta idėja. <…> Reklamoje, kurioje veikia literatūrinis personažas, dažniausiai parduodama ne prekė, o galimybė patirti malonumą ir gyventi taip, kaip vaizduojamas transformuotas personažas – geriau, laisviau ir maloniau. Čia akcentuojama personažo sėkmė gauti visa, ko tik panorės, todėl pasirenkamas personažo įvaizdis dažnai tampa erotinis ar net vulgarus. <…> Vartotojas skatinamas rinktis, pvz., Naomi Campbell kvepalus, nes tik jie jam suteiks mitologinių Kupidono galių, Lavazza kavą, nes tik jos mėgavimosi procesas suartina vartotoją su artimuoju taip lyg Romeo su jo Džuljeta ar paauglės gundomos pirkti naujus drabužius iš ikonizuoto Pepės personažo rekomenduotų parduotuvių vien dėl to, kad taip daro ji – naujoji Pepė – nepriklausoma, madinga ir išradinga, todėl turbūt visiems patinkanti mergina, kokia geidžia būti dauguma paauglių.“
Eglė Palubinskaitė (KU, LM I k.) aptarė Sofijos Pšibiliauskienės (Lazdynų Pelėdos) laiškus Jurgiui Šauliui: „Rašytoja laiškuose savo asmens individualybės paliko daugiau negu kur kitur. Laiškai atspindi jos naujojo moteriškumo paieškas, emancipuotą požiūrį į gyvenimą, gyvybingumą, karštą būdą, amžiną optimizmą, nors ir paspalvintą saviironijos, cinizmo. <…> Epistolinis Sofijos Pšibiliauskienės palikimas pristato ją kaip romantinės pasaulėjautos asmenybę, besidominčią žmogaus psichologija. Sofijos Pšibiliauskienės kūrinių redaktoriai gana griežtai koregavo jos tekstus, braukė jai būdingus pasakymus, šitokiu būdu sukurdami rašytoją realistę.“
Greta Rimkutė (ŠU, II k.) pranešime „Jono Biliūno ir Antono Čechovo kūrybos psichologizmas: lyginamoji apsakymų apie vaikus analizė“ teigė: „Lietuvių rašytojo kūrinyje išryškėja jautrus santykis su vaiko psichologiniais išgyvenimais. Pasakotojas jaučia artimą ryšį su savo personažu. Pasaulį skaitytojas mato vaiko akimis, t. y. jo emocijos dar menkai reflektuojamos ir abstrahuojamos. <…> Rusų rašytojas, vaizduodamas vaikų dvasinį pasaulį, priešingai nei J. Biliūnas, išlieka objek-tyvus, kartais kiek švelniai ironiškas. Rašytojas „nesigaili“ savo mažųjų herojų ir vaizduoja juos sunkiose, dramatiškose situacijose. <…> Čechovo apsakymuose pasakotojas tarsi stebi įvykius iš šalies ir absoliučiai emociškai neutraliai, ramiai kalba apie dalykus, kurie nepaprastai jaudina skaitytoją, o J. Biliūno pasakotojas nevengia atvirų refleksijų, reiškia užuojautą, vartoja deminutyvus, teksto stilistika priartėja prie vaiko kalbos stiliaus.“
Agnė Kaktytė (KU, IV k.) analizavo reklamų mamoms mikroaktus ir jų kalbinę raišką: „Pragmatinė lingvistika keletą paskutinių dešimtmečių daugiausia plėtojama kaip šnekos aktų teorija. Reklamose vartojami pasakymai, kuriais žadama, garantuojama, tvirtinama, skatinama ir pan., pragmatinėje lingvistikoje vadinami šnekos aktais. Tam tikro diskurso (šiuo atveju reklamos) šnekos aktų visuma vadinama makroaktu, o jį sudarantys aktai, R. Dobržinskienės teigimu, analizuojami kaip mikroaktai.“
Laiko kontrastai, lietuviškosios kapinės ir emigracija
Antrąjį konferencijos posėdį, kuriam vadovavo doc. dr. Rima Bakšienė ir Dovilė Akstinaitė, pradėjo Monika Kriščiūnaitė (VDU, IV k.). Pranešėja akcentavo tradicinę laiko sampratą Žemaitės apsakymuose: „Apsakymų veikėjų sąmonėje susiformavusius laiko kontrastus atspindėjo pagrindinių paros ciklų suvokimas. Diena rašytojos apsakymuose – profaninis darbų atlikimo metas, o naktis siejama su pavojais ir baimėmis. <…> Metų laikas, sudarytas iš pavasario, vasaros, rudens ir žiemos ciklų, Žemaitės apsakymuose sudaro valstiečio darbų kalendorių, atspindintį žemės ūkio darbų sezoniškumą. <…> Gimimas, vestuvės ir mirtis – svarbiausi Žemaitės apsakymų veikėjų gyvenimą sudarantys tarpsniai.“
Asta Skujytė (VU, KM I k.) skaitė pranešimą apie lietuviškąsias kapines. Lygintos šiaurės aukštaičių panevėžiškių, Vilniaus miesto bei Gervėčių krašto veikiančios ir neseniai nustojusios veikti kapinės, aptarta jų struktūra, ieškota tam tikrų kapų „hierarchijos“ pėdsakų, analizuoti antkapių užrašai, kriptų vieta ir reikšmė kapinėse, atkreiptas dėmesys į visišką jų opoziciją – bevardžius kapus.
Deimantė Bandzevičiūtė (LEU, LM I k.) išryškino literatūrinius lietuvių pėdsakus Brazilijoje: aptarė XX a. lietuvių emigracijos į Braziliją tendencijas, pristatė lietuvių kultūrinę ir literatūrinę veiklą, akcentavo šios šalies refleksiją įvairaus žanro lietuvių išeivių kūryboje.
Kęstutis Dambrauskas (ŠU, KM II k.) pranešime „Kitų tekstų ar jų frag-mentų vartojimas spausdintinėje reklamoje“ aptarė vartojamus intertekstualiuosius elementus. „Greta reklamuojamo produkto ar paslaugos pateikiamas visuomenei gerai žinomo autoriaus ar liaudies kūrybos tekstas. Adresantas apeliuoja į auditoriją, siekia patraukti adresato dėmesį. Į reklamos tekstą kartais įterpiamas visas kito kūrinio tekstas, pavyzdžiui: frazeologizmas, priežodis, patarlė, daina, aforizmas arba tik teksto fragmentas.“ Pranešimo teiginiai iliustruoti gausiais reklamų pavyzdžiais.
Irma Antanaitytė (KU, LM I k.) siekė atskleisti lietuvių kelionių literatūros priklausomybės nuo sovietinės ideologijos variacijas. „Sovietiniam piliečiui, dirbančiam Niujorke, buvo apribota judėjimo laisvė – 25 mylios į visas puses nuo Kolumbo statulos, ir ne daugiau. Čia, kur įsikūrę ir svarbiausieji lankytini objektai, pabuvojo visi analizuojamųjų knygų autoriai ir visi savo knygose rašė apie tuometinį SNO (Suvienytųjų Nacijų Organizacijos) pastatą, įžymųjį dangoraižį Empire State Building ir kt.“ Buvo parodytas gana skirtingas kiekvieno autoriaus teksto santykis su sovietine ideologija ir Niujorku.
Sandra Lileikytė (ŠU, IV k.) analizavo religinį rožės (erškėtrožės) motyvą XX a. lietuvių poezijoje. „Krikščioniškajame kontekste rožės (erškėtrožės) motyvas yra daugiaprasmis simbolis, siejamas su Dievo meile, Kristaus kančia, Švč. Mergele Marija, kankiniais ir šventaisiais. Lietuvių poezijoje šio motyvo poetinės transformacijos nenutolsta nuo tradicinių reikšmių, kurias rožė (erškėtrožė) yra įgijusi religiniame kontekste.“
Tekstai, kontekstai ir intertekstai
Trečiojo (pirmininkai doc. dr. Vidas Valskys ir Algida Volungevičiūtė) ir ketvirtojo (pirmininkės doc. dr. Žyd-ronė Kolevinskienė ir Rima Kasperionytė) posėdžių pranešėjai toliau gvildeno literatūrologijos ir kalbotyros klausimus.
Neringa Butnoriūtė (VDU, LM II k.) pranešime „M. K. Čiurlionio intertekstai K. Bradūno „Sonatose ir fugose“ teigė: „Pastebima, kad poetas sumaniai panaudoja sonatos modelį kaip pagrindą, tinkamą simfonijai parašyti, ir taip sukuria „sonatos sonatoje“ principą. Paveikslų motyvai perteikiami per spalvą, vaizdinį, įspūdį. Sukuriama atskirai skaitomų ir vienalyčių tekstų pynė, demonstruojanti platų prasmių spektrą, kurios vienas iš svarbiausių tikslų – perteikti dramatišką kūrėjo-tautos atstovo-išeivio sąmoningumą.“
Justina Žukauskienė (KU, LM I k.) pranešimu „Leonardas Andriekus – lietuvybės apaštalas išeivijoje“ siekė „įrodyti L. Andriekaus kūrybos bei veiklos svarbą, išsaugant lietuvybę išeivijoje, remdamasi L. Andriekaus archyvo, saugomo Kryžių kalno pranciškonų vienuolyne, medžiaga bei brolių pranciškonų prisiminimais“.
Elžbieta Banytė (VU, IV k.) pranešime „Kornelijus Platelis ir Antika: seni motyvai ir nauji kontekstai“ aptarė Antikos įvaizdžius ir motyvus Platelio poezijoje. Autorė kėlė hipotezę, „kad santykis su Antika, išryškėjantis jo tekstuose, kito nuo modernistinio sovietmečiu rašytuose tekstuose iki postmodernistinio“.
Loreta Varaniūtė (VU, Kauno humanitarinis fakultetas (KHF), LM I k.) kalbėjo apie pastišą Herkaus Kunčiaus romanuose „Ornamentas“ ir „Pijoko chrestomatija“. „Pastišo pagrindas šiuose romanuose – skirtingi stiliai (publicistinis, meninis, buitinis, administracinis) ir žanrai (lyrika, drama, jiems priskiriami požanriai). <…> Nepriklausomai nuo imituojamo žanro (ar stiliaus), didžioji dalis pastišo atvejų yra neišbaigti, nepilni, fragmentiški. Tai suponuoja paties romano struktūros nenuoseklumą, kūrinio kaip fragmentų sankaupos vertinimą.“
Inga Nanartonytė (VU, KHF, KM II k.) tyrė žurnalo paauglėms „Justė“ stilių leksikos aktualizacijos aspektu: „Justėje“ dažniausias aktualizacijos tipas – semantinė aktualizacija. Dažniausiai šis tipas reiškiasi metaforų, hiperbolių, metonimijų kūrimu. Be semantiškai aktualizuotų priemonių žurnalo kalba taptų gerokai blankesnė. <…> Ryškėja tendencija vartoti somatinius frazeologizmus, ypač reiškiančius vidinius žmogaus potyrius. <…> Žurnale „Justė“ taikomų leksikos aktualizacijos būdų tyrimo rezultatai leidžia kalbėti apie nemažą buitinio ir meninio stilių įtaką publicistiniam stiliui.“
Rasa Vitkauskaitė (VU, IV k.) pranešime „Literatūrinės užuominos Ričardo Gavelio apsakymų rinkinyje „Įsibrovėliai“ remdamasi kritikos įžvalgomis daro prielaidą, kad tikru įsibrovėliu virsta intertekstas:
„Intertekstualumas atsiveria pačiais netikėčiausiais klodais. Čia gausu Antikos, Vakarų literatūros, JAV kultūrinių nuorodų, kurios kartais atsiliepia lyg aidas, o retkarčiais išnyra pačiomis gryniausiomis citatomis.“
Lina Staponaitė (VU, KHF, LM I k.) tyrė Jurgio Kunčino romaną „Glisono kilpa“ (1992) pakeistos sąmonės aspektu: „Išskiriami du pagrindiniai sąmonės keitimo būdai (įvardyti ir praktikoje naudoti bytnikų): 1) jos plėtimas narkotinėmis medžiagomis ir 2) valkatavimas (fenomenas, susijęs su Charles Baudelaire flaneur ir Walterio Benjamino bastūno sampratomis (Walter Benjamin, Nušvitimai, 2005)). Šie du būdai Jurgio Kunčino romane pastebimi ir turinio lygmeniu (pagrindinis veikėjas svaiginasi psichotropinėmis medžiagomis ir gyvena valkatos gyvenimą, kol jo sąmonė atsiveria išgrynintai, daiktiškai būčiai ir transcendencijai), tačiau kartu jie yra susiję ir su tekstiniais kitimais (ramus, suvaldytas tekstas keičiamas sąmonės srauto ar visiško tekstinių struktūrų dekonstravimo).“
Rosita Barauskaitė (LEU, LM II k.) nagrinėjo Onės Baliukonės ir Eglės Juodvalkės poezijos sąsajas su senuoju lietuvių tikėjimu. „Poečių kūryboje lyrinio subjekto žvilgsnis gręžiamas į protėvių papročius, jų tikėjimą. Nors senieji ritualai kūryboje transformuojami, vis dėlto išsaugomas tikėjimas, kad šventieji objektai turi sąlytį su amžinybe, su dieviškosiomis būtybėmis, prie kurių lyrinis subjektas ir siekia prisiliesti.“
Justina Petrulionytė (VDU, LM II k.) analizavo Aleksandros Fominos romano „Mes vakar buvom saloje“ erdvę. „Reikšmingiausi erdviniai naratyvo segmentai: Lietuva, salos (Nemuno sala, Britanija ir Sovietų Sąjunga kaip salos), Kaunas, daugiabutis „Karaliaus Mindaugo Proto Bokštas“, Didžioji Britanija, Londonas, Barbikanas, skvotai, erdvės, kuriose dirba Ūla: knygynas, valgykla, traukiniai, sumuštinių kioskelis ir t. t. Siekiant išsiaiškinti, ką šie erdviniai naratyvo segmentai reiškia, svarbu atkreipti dėmesį į deikses – į tai, kam priklauso analizuojamasis erdvinis segmentas; kada, kur ir koks jis vaizduojamas; kas į jį įleidžiama, o kas ne.“
Algida Volungevičiūtė (LEU, KM II k.) pranešime „Sprogstamųjų priebalsių skambesys Juditos Vaičiūnaitės poezijoje“ teigė: „J. Vaičiūnaitės poe-
tinėje kalboje reikšminga fonetinė organizacija, grindžiama aliteraciniais sąskambiais, kuriuose pulsuoja sprogstamųjų priebalsių gama, išsidėsčiusi tekste, siekiant sukelti meninį įspūdį, atspindint išgyvenimų intensyvumo kreivę – nuo ramaus susimąstymo iki staigių ritminių kirčių. Eilėraščiuose vartojami meniniu atžvilgiu tikslingi ir specialūs sprogstamųjų garsų pakartojimai išryškina akustines vaizdo savybes, imituoja tik-
rovę bei atkreipia skaitytojų dėmesį į panašiai skambančių žodžių derinius. Fonetinis garsų pradas tampa poetės eilėraščių savastimi.“
Respublikinę lituanistų konferenciją vertino Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos, Vytauto Didžiojo, Lietuvos edukologijos universitetų atstovai. Bendru sutarimu pirmoji vieta skirta Astai Skujytei (VU), antroji vieta – Kęstučiui Dambrauskui (ŠU), trečioji vieta – Elžbietai Banytei (VU).
Studentų lituanistų konferencija, vykusi Lietuvos edukologijos universitete, buvo turtinga naujų lituanistinių įžvalgų. Tikimės, kad ir kitąmet jau Vytauto Didžiojo universitete rengiama konferencija, skirta Kristijonui Donelaičiui, sulauks gausaus jaunųjų tyrėjų būrio. Juk būtent iš jaunuomenės auga nauja, lituanistikos idėjas puoselėjanti karta.
* Čia ir kitur vartojamos santrumpos: LM – literatūros magistrantūra, KM – kalbotyros magistrantūra. – V. K. pastaba.