ERDVĖ, KUR SUSITINKA TECHNOLOGIJOS, MENAI IR HUMANITARIKA

Birželio 2–3 d. Kaune ir Vilniuje vyko Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas, tarp kurio dalyvių iš įvairių šalių buvo ir pasaulyje spėjęs pagarsėti modernių medijų menininkas Masačiusetso technologijos instituto (JAV) asocijuotasis profesorius Gediminas Urbonas. Pasaulyje ši pavardė gal net dažniau ir garsiau tariama negu gimtojoje Lietuvoje, bent jau sprendžiant iš šiam kūrėjui skirtų publikacijų ir internete esančios medžiagos. Svarbiausi
G. Urbono projektai įgyvendinti kitose šalyse, nors ir Lietuva neturėtų jaustis nuskriausta.
G. Urbonas yra tarpdisciplininės studijos „Urbonas Studio“ kūrėjas. Ši programa kaip tik ir tyrinėja viešąją kultūrą, analizuoja miesto erdves ir aplinką, architektūros raidą, kultūros ir technologijų sąveikos dalykus. 2007 m. Gediminas Urbonas su žmona Nomeda, taip pat menininke, apdovanoti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už reikšmingą indėlį į medijų meną.
Pasaulio lietuvių ekonomikos forume Vilniuje Gediminas Urbonas vedė diskusiją „Regioninė plėtra ir urbanizacija“. Diskusijoje dalyvavo buvęs Bogotos meras dr. Antanas Mockus (Kolumbija), Jungtinių Tautų tarpregioninis patarėjas Paulius Kulikauskas (Nairobis, Kenija), architektas, visuomenės veikėjas, muzikantas, dainų autorius ir atlikėjas Vilniaus miesto garbės pilietis Algirdas Kaušpėdas ir Vilniaus savivaldybės meras Artūras Zuokas.
Po diskusijos Gediminą URBONĄ kalbino „Mokslo Lietuvos“ vyriausiasis redaktorius.

Humanitarai iškalbos mokė Amerikos „tiksliukus“
Mokslo Lietuva. Pirmiausia įdomu sužinoti, koks ryšys sieja „Venecijos bienalės 2007“ ir kitų ne mažiau įspūdingų medijų projektų autorių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, pasaulyje pripažintą menininką ir sociokultūrinių inovacijų kūrėją Gediminą Urboną su inžinerijos tvirtove – Masačiusetso technologijos institutu (MTI)?
Gediminas Urbonas. Daug žmonių nustemba, jiems kyla klausimų, ką menas veikia Technologijos institute. Atsakymas paprastas: kai Šaltojo karo metais sovietai paleido pirmąjį Žemės palydovą (1957 m.) ir prasidėjo didžiosios kosmoso užkariavimo lenktynės tarp Sovietų Sąjungos ir JAV, amerikiečiams prireikė ne tik milžiniško finansavimo, bet teko peržiūrėti ir kai kurias savo ligtolines nuostatas. Tam reikalui buvo pasitelkti visi mokslai, taip pat ir humanitariniai. XX a. dar 6-ajame dešimtmetyje JAV technologinėse aukštosiose mokyklose ir pirmiausiai MTI tapo privalomos humanitarinių mokslų programos – filosofijos, sociologijos, antropologijos, lingvistikos. Inžinerijos ir technologijų institucijose diegtos ir menų programos. Tas centras, kuriame aš dėstau Masačiusetso technologijos institute kaip tik ir atsirado dviejų skirtingų sistemų konfrontacijos metu Šaltojo karo sąlygomis. Į MTI buvo pakviesti menininkai dirbti su mokslu ir technologijomis.
ML. Veikiausiai inžinieriams ir technologams tai nebuvo vien tik „iš viršaus“ primesta partnerystė. Kokias viltis su menininkais ir humanitarais siejo technologijos mokslų atstovai?

G. Urbonas. JAV technologijų mokyklose kilo susidomėjimas humanitariniais dalykais, tikintis, kad tai bus veiksni pagalba tiksliesiems mokslams ir inžinerijai. Antra vertus, būta ir tarpusavio susidomėjimo. Svarstyta, kaip kelios žinių produkavimo „mašinos“ – tiksliųjų mokslų ir inžinerijos bei humanitarinių mokslų – gali susitikti ir veikti produktyvioje konfrontacijoje. Žodžiu, kas bus iš šių dviejų tarsi skirtingų pasaulių savivokos, tarpusavio supratimo, kai jie susidurs? Kokios bus šių tokių „skirtingų pasaulių“ modelių sąveikos?
Dėl šių dviejų abipusiškai papildančių siekių MTI ir atsirado programa, kurią įkūrė Bauhauzo menininkas Georgas Kepešas (György Kepes, 1906–2001), vengrų kilmės dailininkas, dizaineris, meno teoretikas ir pedagogas. Kaip žinome, Bauhauzo mokyklą Vokietijoje 1919 m. įkūrė vokiečių architektas Valteris Gropius (Walter Gropius, 1883–1969), o uždarė 1933 m. naciai, kai kurie jos kūrėjai persikėlė į Angliją, vėliau į JAV, siekdami modernizuoti konservatyvią JAV visuomenę. Tiek V. Gropius, tiek Marselis Breueris (Marcel Breuer, 1902–1981), tiek kiti tos mokyklos kūrėjai architektai ir menininkai labai plačiai žvelgė į būtinybę pasitelkti meną, dizainą ir technologijas keičiant aplinką, keliant tikslą moderninti visuomenę.

ML. Bauhauzo architektūros ir meno idėjos JAV rado palankią terpę, išplito ir formavo modernizmą architektūroje, dizaino ir kitose srityse. Bauhauzo mokyk-los kūrėjų ir teoretikų, persikrausčiusių iš Vokietijos į JAV, poveikis modernizuojant JAV visuomenę abejonių nekelia. Įdomu, kad jau po Antrojo pasaulinio karo rusų „sputnikas“ suteikė naują impulsą ne tik JAV kosmoso ir karinėms technologijoms, bet ir humanitarinių mokslų įtakai minėtoms technologijoms. Kodėl praktiškumu garsėjančioje JAV visuomenėje staiga taip prireikė humanitarikos?
G. Urbonas. Būta ne vienos priežasties, bet štai ką man pasakojo kolegos ir ką perskaičiau kituose šaltiniuose. Šiandien gal yra kitaip, bet to meto JAV inžinieriai ir tiksliųjų mokslų atstovai nepasižymėjo labai gera iškalba. Jiems ne visada lengvai sekdavosi įtikinti paprastus mokesčių mokėtojus, o tuo labiau JAV Kongreso narius, kuo svarbūs jų atliekami tyrimai ir kodėl jiems reikia skirti didesnį finansavimą. Tam reikėjo telktis stiprius vizualinius argumentus ir atitinkamas retorikos priemones. Tokių įgūdžių mokslininkams ir inžinieriams galėjo suteikti pirmiausia humanitarinės disciplinos.
Maža to, reikėjo ir naujų vizualizacijos priemonių. Fotografija, vėliau lazerių ir holografijos taikymas šią spragą užpildė, padėjo mokslininkams išreikšti jų siekius, vizualizuoti plika akimi nematomus mikropasaulio ir kitų dimensijų procesus. Mokslo reiškiniai ir procesai įgijo paprastam mokesčių mokėtojui ir politikui akivaizdesnį, aiškesnį ir suprantamesnį pavidalą. Visuomenei atsivėrė langas į laboratorijas ir tiksliųjų mokslų ligi tol neprieinamus bastionus. Ne paslaptis, kad ir humanitarams šie slėpiniai buvo sunkiai prieinami. Kitaip tariant humanitarika humanizavo ir gražino visuomenei tai, ką karo technologijos buvo įslaptinę.
Humanitarinio išsilavinimo reikia šiandien, dar labiau prireiks ateityje
ML. Pradėjo reikštis procesai, kurie žmoniją nuo knygos ir rašytinio žodžio kultūros galop atvedė prie vaizdo kultūros. Televizinė, mozaikinė žinių įsisavinimo ir perteikimo sistema išstumia tradicinius žinių gavimo būdus.
G. Urbonas. Iš esmės taip ir yra, bet noriu atkreipti dėmesį į dar vieną labai svarbų dalyką. Dabar bandome įsivaizduoti, kaip kultūra gali būti instrumentalizuojama, bet tai gan pavojinga sritis. Viena vertus, tarsi sakome: humanitarai reikalingi tiek, kiek mokslininkai galėtų sėkmingai „parduoti“ savo išradimus… Iš tikrųjų ne viskas taip paprasta. Tame pačiame MTI tyrimų centrai, laboratorijos, at-skiri tyrinėtojai ir mokslininkai savęs jau nebesuvokia atsietai nuo humanitarinių disciplinų. Jos padeda mokslininkams kvestionuoti utilitariškumą, keičia pačių mokslininkų ir inžinierių mąstyseną. Mokslas vadovaudamasis savo logika atmeta iracionalumą, spekuliatyvius dalykus, siekdamas rezultato remiasi nusistatytais griežtais kriterijais, kurių nesilaikant nebūtų pasiektas užsibrėžtas rezultatas, nepavyktų sukurti konkretaus daikto ir pan. Tarkime, vėjo tunelyje tyrinėjame lėktuvo sparną, fiuzelažą ar kurią kitą aerodinaminę formą. Tyrime atmetama visa, kas nepragmatiška konkretaus tyrimo prasme. Konvencionaliai mastant, jeigu mokslininkai veiktų kitaip, patektų į nemoksliškumo sritį ir veikiausiai tai būtų jų kaip mokslininkų karjeros pabaiga. Galėtume net įvesti atskirtis tarp fizikos ir metafizikos.
Bet būtent šitai suprasdami MTI vadovai ir mokslininkai kaip vieną iš būtinų sąlygų įsivaizduoja humanitarinių disciplinų svarbą ir privalomumą. Ir būtent tam, kad būsimos ateities technologijos įgautų socialinių, politinių ir humanitarinių dimensijų. Šiandien labai daug fenomenų, kuriuos aptarinėjame inovacijų ir naujų technologijų srityje, absoliučiai neatsiejami nuo žmonių dalyvavimo. Iš tikrųjų juk kalbame laiku, kai pasaulio kūrime vyksta masinis žmonių dalyvavimas, tam pasitelkiami galingi bendradarbiavimo, komunikaciniai tinklai. Patys technologijų kūrėjai ir naudotojai turi labai aiškiai suvokti kultūros, socialumo ir socialinių problemų sritis. Technologijos plėtojasi kasdieniame gyvenime, todėl humanitarinis išsilavinimas būtinas šiandienos mokslininkams ir inžinieriams, kad jie aiškiau ir kompleksiškiau suvoktų realybę, kuriai tos technologijos ir kuriamos. To dar labiau prireiks ateityje. Tai sakau ne vien aš, tai teigia MTI administracija ir vadovai.
ML. Ir Lietuvoje tai suvokta. Antai Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas veikia nuo 2000 m., kai į vientisą darinį buvo sujungti Humanitarinių mokslų institutas ir Užsienio kalbų centras. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Humanitarinis institutas įkurtas 2003 m., o šio instituto pagrindu 2012 m. įkurtas Kūrybinių industrijų fakultetas. Taigi humanitarų ir technologinių mokslų dialogas jau yra Lietuvos mokslo ir studijų realybė.
G. Urbonas. Tai mūsų laikų inžinerinių ir technologijos mokslų būtinybė, tad labai gerai, kad Lietuvos universitetinis aukštasis mokslas šioje srityje neatsilieka.

Žmonių dalyvavimo svarba miesto gyvenime
ML. Bijau, kad ne visose srityse esame tokie pažangūs. Antai Pasaulio lietuvių ekonomikos forume, kuriame Jūs vadovavote diskusijai „Regioninė plėtra ir urbanizacija“, uždavėte diskusijos dalyviams klausimą: „Kas darytina, kad miesto bendruomenės būtų aktyviau įtraukiamos į diskusijas dėl miestui aktualių klausimų sprendimų?“ Iš sostinės mero Artūro Zuoko išgirdome kontrklausimą: „O kam to bendruomenių dalyvavimo diskusijose reikia?“ Žodžiu, ir be jų yra, kas tuos klausimus sprendžia.
G. Urbonas. A. Zuokas atstovauja konvencionaliam praeities valdininko valdymo modeliui, kuris jau atgyvena. Sostinės meras vis dar mąsto truputį komjaunuoliškai, atmesdamas požiūrių įvairovę, kito nuomonę ir galimybę reikštis pilietinei visuomenei. Susiduriam su totalitarinės ideologijos pasekmėmis…
Kaip palyginimą ir savotišką priešstatą pateiksiu pavyzdį iš agrarinės srities, kai hidroponika ar aeroponika lyginama su tradicine žemdirbyste. Hidroponika – tai augalų auginimas mineralinėmis medžiagomis praturtintame vandenyje. Šiuo atveju nėra reikalo naudoti dirvožemį, pakanka augalų šaknims įkibti į žvyro, degto molio granulių, akmens vatos ar šiaudų pagrindą. Taikant aeroponiką, augalų šaknys tiesiog apipurškiamos ore ir auga tame rūke. Šie auginimo būdai yra 10–12 kartų našesni už taikomus tradicinėje žemdirbystėje. Jei metaforiškai palyginsime su žmonių dalyvavimu miesto reikalų sprendime, tai pirmiausia miestą reikia tinkamai suvokti ir įsivaizduoti. Miestas yra nepaprastai sudėtingas organizmas. Tai ne vien pastatai ir gatvių tinklas, ne vien ekonomika ar apčiuopiama materija, bet ir daugialypė žmonių veikla, apčiuopiami ryšiai ir nelengvai apčiuopiami procesai. Santykis panašus į fizikos ir metafizikos reiškinius, fizinės ir nefizinės erdvių sąveiką. O nefizinė erdvė ir yra socialiniai, bend-ravimo dalykai. Būtent kultūros, socialinė ir bendravimo erdvė ir kuria miestą. Tą svarbu žinoti, prisimenant, kad 80 proc. planetos žmonių gyvena miestuose ir šis skaičius neišvengiamai didės. Miestuose vyksta pagrindinė civilizacijos gamyba.
ML. Bet ar visados gamyba išliks civilizacijų gyvavimo pagrindas?
G. Urbonas. Štai dabar ir noriu pereiti prie naujos minties. Kas yra gamyba? Mintyje turiu ne vien pridėtinės vertės, daiktų ar produktų gamybą, bet žmonių santykių, bendravimo erdvių, jausmo erdvių, ryšio tarp žmonių autentiškumo erdvę. Norėdami pamatuoti miesto ar visuomenės gerovę, turime kalbėti ir apie visuomenės sveikatą, kultūrą, darnumą, lygybę, saugumą, garantijas ir kitus aspektus, sudarančius žmonių gyvenimo gerovę. Štai kur pagrindiniai dalykai. Todėl kalbant apie investicijas reikia žiūrėti ir atsakyti į klausimą, kaip tos investicijos susiję su žmonių gerove, o ne atvirkščiai – juos nustumti nuo tos gerovės, dar labiau nužmoginant.
ML. O kam plėsti miestus? Ar dideliuose miestuose žmonės gyvena geriau, jaučiasi laimingesni?
G. Urbonas. Būtent, visa esmė ir yra – dėl ko visa tai darome ar norime daryti. Jei žmonių gerovės vardan, tai reikia pirmiausia atsakyti: ar tą plėtrą ir kitus darbus reikia daryti gerovės sąskaita? Jeigu plėtrą vykdome gerovės sąskaita, tai vargu ar galėsime rinktis tą plėtrą.
Kodėl mieste vyksta konfliktai? Dėl neteisingumo jausmo, ne vien dėl prieigos prie tam tikrų išteklių, bet dėl nedemokratiško jų paskirstymo. Būstas, maistas, kultūra ir politinė (vieša) erdvė –esminės žmonių išgyvenimo sąlygos. Neturėdamas prieigos prie būsto ar maisto žmogus netenka saugumo ir orumo, o ribojant kultūrą ar viešas erdves netenka ir vertybinio jausmo. Geras miestas žmogui pirmiausia ir suteikia kultūros, vertės, orumo jausmą, o ne vien ekonomines ar akumuliavimo sąlygas.
ML. Žmogui svarbu gera savijauta gyvenamoje erdvėje.
G. Urbonas. Pritariu. O kas yra savijauta? Ar fizinis dalykas?
ML. Veikiau metafizinis.
G. Urbonas. Taip, bet jį užtikrina labai konkretūs fiziniai veiksniai: įstatymai, ju laikymasis, pagarba istorijai ir kultūrai, kuri matoma fizinės erdvės ženkluose, demokratiški ir teisingi sprendimai. Galima būtų vardyti ir daug kitų dalykų. Tai, kaip šiandien Vilniaus valdžia supranta ekonomiką, yra advokatavimas neteisingumo politikai. Tai nėra naudinga nei miesto kultūrai, nei naujai ir inovatyviai ekonomikai, grįstai darnaus vystymosi principais. Nemanau, kad inovatyvus šiuolaikinis mokslas ar įžvalgus verslas pritartų tokiam scenarijui.

Labai gerai forumo metu pasakė vienas sėkmingiausių naujos kartos Lietuvos verslininkų Ilja Laursas: inovatyvus verslas šiandien pajamas uždirba ne iš „greitų“ pinigų, bet iš žmonių dalyvavimo. Todėl ir šiandien kalbėdami apie verslą mintyje turime ne „greitus“ pinigus, bet žmonių dalyvavimą, emocinį jausmą, kurį patiriame ir kuriuo gyvename dalyvaudami viename ar kitame tyrimų, kūrimo ar statymo projekte. Tai gali būti kultūros ar mokslo projektas, gali būti ir miesto ar valstybės projektas. Esmė įstatymais, technologijomis, urbanistiniu planavimu užtikrinti žmonių dalyvavimą. Ir šis žmonių dalyvavimas visai nelėtina proceso, kaip kad atrodo Vilniaus merui. Kaip tik atvirkščiai, kaip rodo tinklo kultūrų tyrimai, darni plėtra, kurioje dalyvauja piliečiai, užtikrina demokratiją ir greitesnius sprendimus. Tiek „Lietuvos“, tiek kitų sostinės kino teatrų, vaikų žaidimų aikštelių, sporto ar kultūros centrų atvejais, kai kilo konfliktai tarp gyventojų ir administratorių biurokratų (ne verslininkų, ir ne investuotojų – noriu pabrėžti), visa košė užvirė, nes valdininkai nesugebėjo naujoviškai ir inovatyviai įvertinti atsiveriančių perspektyvų.

Pilietinis lygmuo ir kultūra
ML. O nesugebėjo, nes su panieka žiūri į žmones ir į bendruomenes.
G. Urbonas. Su panieka ir nuolat rasdami būdų, kaip žmones pažeminti. Žmogus negali gyventi viešo pažeminimo sąlygomis. Mieste gyvendamas neorumo, neteisybės ir viešo pažeminimo sąlygomis žmogus neištvers, nes tai neįmanomos gyventi sąlygos. Iš tokio miesto žmogus traukiasi.
ML. Prakalbome vilniečiams aktualia tema. Bet ar MTI mokslininkai panašias temas tiria?
G. Urbonas. Paminėjau tik vieną dalį meno ir technologijų arba humanitarinių ir technologijos mokslų santykių. Tiek inžinerijos, tiek technologijos mokslai siekia išspręsti tam tikras problemas. Beje, MTI įprasta sakyti, kad tai ne problemos, o iššūkiai. Taigi bandoma technologijas pritaikyti tiems iššūkiams spręsti. Tai gali būti ekologiniai, socialinai, klimato kaitos, globalizacijos, aprūpinimo energija, vandeniu ar maistu iššūkiai. Iš tiesų tai globalūs iššūkiai, kuriuos sąlygoja greitai kintantys kapitalo judėjimo, klimato kaitos ir žmonių migracijos procesai. Kalbama apie „civic scale“ – pilietinį lygmenį, visuomeniškumo skalę. Ir būtent šioje erdvėje vyksta technologijų susilietimas su humanitariniais dalykais, o humanitarinių dalykų šerdis – žmogus. Su visa savo siela ir kūnu, jausmais ir visu tuo, kas žmogų daro žmogumi. Kultūra čia esminis dėmuo, todėl šiandien technologijos, kurios padeda spręsti milžiniškas
problemas – klimato kaitos, vandenynų ar upių ekologijos, aprūpinimo maistu ir būstu, energijos ir transporto, įvairias kitas ne vien miestų problemas neįmanomos be humanitarinės šerdies ar širdies.
ML. Jei kultūrai suteikiama tokia reikšmė, tai ar kai kurių žmonių akyse ji neišvirs į savotišką naujo tikėjimo formą?
G. Urbonas. Tai ne religija, antraip kultūrą reiktų ezoterinti, o aš kalbu apie visišką pragmatiką. Technologijos ir mokslas orientuoti į ateitį ir išgyvenimą naujų globalinių iššūkių akivaizdoje labai aiškiai suprantant šitą pragmatiškumą.
ML. Mokslas ir technologijos supranta, o kultūra?
G. Urbonas. Supranta pragmatiškumą, kad susivoktų kodėl technologijoms ir mokslui reikalinga kultūra. Visa tai MTI taip pat nagrinėja. Dėl to užsiminiau apie „civic scale“ – pilietiškumo lygmens svarbą.

Nebijant mesti iššūkį konvencijoms
ML. Grįžkime prie šiandieninės diskusijos, kuriai vadovavote. Kaip ją vertinate? Akivaizdu, kad diskusijos dalyvių pažiūros ganėtinai skyrėsi.
G. Urbonas. Buvo truputį apmaudu, kad esant išskirtinai gerai progai aptarti visiems labai svarbius dalykus, tuo nepasinaudota. Pajutau nepagarbą pačiam diskusijos momentui. Atvažiavau kaip akademinės mokslo ir studijų institucijos atstovas, buvau paprašytas vesti diskusiją, kurioje dalyvavo kiti akademinės pakraipos asmenys. Turėjome unikalią progą dalyvauti diskusijoje su Antanu Mockumi, kuris yra pasaulinio masto asmenybė ir su kuriuo galima aptarinėti įvairias pasaulines tendencijas. Būtent tokiose diskusijose ir galima apčiuopti, kokius atsakymus į gyvenimo iššūkius gali pateikti konkreti vieta, šiuo atveju pilietškas Lietuvos miestas, ar valstybė. Pagaliau pamąstyti, kaip kiek-vienas iš mūsų galėtume įsivaizduoti šios vietos atsaką.
Taigi visai nebūtina sukti mintis tik į asmeniškumus, nors visi galime turėti tam tikrų nesėkmių ar nuoskaudų. Labai gaila, kad diskusijoje nedalyvavo iš anksto numatyti asmenys – lietuvių kilmės architektas ir urbanistas Massimiliano Fuksas ir Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas. Manau, kad diskutuoti su R. Malinausku būtų buvę įdomiau. Druskininkai – puikus pavyzdys diskusijoms. Nedidelis kurortinis miestas, įgyvendinantis labai įdomų urbanistinį technologinį sprendimą – kuriantis druskos, vandenų, saulės, slidinėjimo hemisferas. Filosofine ir architektūrine prasme labai įdomus dalykas. Nepaisant planetos klimato kaitos mes kuriame konkrečios vietos orų zonas. Šiame sprendime dalyvauja ne vien architektūra, urbanistika, bet ir technologijos, taip pat ir filosofija. Galime stebėti, kaip visos šios dedamosios, dalyvaudamos, sąveikaudamos kuria naują ekonomiką. Pasaulio lietuvių ekonomikos forume visa tai aptarti būtų nepaprastai naudinga. Man rūpėjo išdiskutuoti, kaip tos novacijos atliepia pasaulines tendencijas.
ML. Užtat turėjome puikią progą išgirsti A. Mockaus mintis, jo veikimo stilių būnant Bogotos miesto meru. Stebina jo kaip matematiko ir filosofo, Bogotos universiteto profesoriaus pragmatiškumą puikiai papildantys ir politikoje naudojami meniniai aktai, neretai šokiruojantys savo drąsa ir išmone.

G. Urbonas. Lietuvoje gyva populistinė tendencija, kai politikai estetizuoti pasitelkiami menai ir medijos. Kuriami vaizdai, kurie skleidžiami per masinio informavimo priemones, tais vaizdais formuojamas tam tikras „kūrybinis“ ar net „fluxus“ įvaizdis. A. Mockus žengė visai kitą žingsnį, kuriuo siekiama dekonstruoti pačią valdžios galių sistemą ir per tai pritraukti žmones. Kad tai pavyktų, reikia būti stipriu lyderiu, pasitikinčiu žmonėmis, nebijančiu deleguoti ir įtraukti žmones į dalyvavimą ir miesto valdymą. Šių įtaigių vaizdų-simbolių nereiktų sieti su mūsų politikų kuriamais įvaizdžiais, nors šiandien diskutantai kaip tik visa tai ir mėgino suplakti į krūvą. Leonidas Donskis yra išsakęs maždaug tokią mintį: „Postmodernistiniame amžiuje bet ką galima apversti aukštyn kojomis ir paversti humoru“. A. Mockaus atveju turime visai kitą reiškinį, dėl ko jis ir įdomus geriausiuose pasaulio universitetuose, kur kalbama apie Mockaus fenomeną. Jis konstruoja įtaigų, įtraukiantį vaizdą, kuriuo visada sugeba pateikti ir valdžios galios analizę. Ir tai vertybė. Į ką šiandien diskusijoje atkreipė dėmesį A. Mockus? Į žmogų ir socialinę vertybę, t. y. jo širdis. O ką pasakė Vilniaus meras? Kad bendruomenių ir žmonių dalyvavimas tik trukdo spręsti miesto problemas. Štai jums ir du scenarijai: vienas kalba apie vertybes, kitas jas bando paneigti ir ignoruoja. Tada belieka kalbėti apie kapitalą, o ne žmogų.
Ką daro Antanas? Kaip matematikas jis analizuoja, ką tas stip-rus jo suformuotas vaizdas, vaizdo simbolika ir jo organizavimo estetika, kurią jis kuria kaip menininkas, veikia, kokį poveikį daro žmonėms, kaip juos įtraukia. Po kiekvieno Mockaus vaizdinio ir įvaizdžio atliekama išsami matematinė, filosofinė ir socialinė analizė, ir tai buvo pademonstruota diskusijoje. Tai lyginamoji analizė, lyginama, kaip tas atliktas politinis aktas ar perteiktas vaizdinys veikia kitame mieste ar valstybėje. Gilaus mokslininko analizė, kai atsižvelgiama į tendencijas, nagrinėjama, kaip tie duomenys skleidžiasi laike. Jei padaromas laboratorinis eksperimentas, privalu jį bent kelis kartus patikrinti. Nepakanka prospekte pervažiuoti tanku ir sutraiškyti mersedesą – taip problemos neišspręsime, nors įvaizdį susikurti galima.
A. Mockaus veikla yra labai įdomaus ir unikalaus meninio ir mokslinio modelio pavyzdys. Todėl jo teikiami pavyzdžiai ir sudomina kone visų inovatyvių universitetų bendruomenes ir tyrinėtojus, skatina tą modelį taikyti ir kitų miestų valdyme.
ML. Gavęs grasinimų A. Mockus nebijo diskutuoti su mafijos aplinkos žmonėmis, jis demonstratyviai užsideda krūtinę dengiantį šarvą, kuriame širdies plote paprašo išpjauti širdies formos skylę. Su gyva ir pažeidžiama raudonai nudažyta širdimi jis paskelbia einąs į minią, kurioje gali tykoti labai realus pavojus, ir sako: „Štai mano gyva širdis – nusitaikykite ir šaukite, jei galvojate, kad darote teisingai“. Primena Jėzaus Kristaus kalbėjimą su minia.
G. Urbonas. A. Mockus nebijo mesti iššūkio konvencijoms, o Vilniaus meras tų konvencijų įsikibęs laikosi ir dar jas stengiasi įtvirtinti. Štai ir skirtumas.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Gedimino Zemlicko nuotraukos