Kongreso rūmuose susitinka du profesoriai – abu tikri, habilituoti. Susinervinę garbingi akademikai mėgina surasti temą pokalbiui. Mat Kongreso rūmų scenoje kantriai stebėję Ibelhauptaitės sudarkytą Mozarto operos „Visos jos tokios“ pastatymą, buvo praradę nuotaiką, tinkamą bendraminčių susitikimui. Tas, kuris aktyviai reiškiasi gamtos moksluose, klausia kolegos humanitaro:
– Pasakyk Tamsta, kas ten tarp humanitarų dedasi – išrenkate Mokslų akademijos nariu asmenį be nuopelnų mokslui; neturi jis nei monografijų, nei pripažintuose pasaulyje leidiniuose publikacijų. O, žiūrėk, naujas klubo narys, užrietęs nosį, atkakliai veržiasi į akademijos sales. Dar daugiau, jis jau pastebi tik naudingus, aukštesnio rango kolegas.
– Matai, Gerbiamasai, tas paminėtas veikėjas pasižymi keliomis reikšmingomis karjerai savybėmis, kurių pačiam trūksta; tad kažin ar to klubo nariu tapsi. Paaiškinsiu: pirma, jis, pasakius mano anūko terminais, yra „fainas bičas“, antra, jis vikriai prisitaiko prie konjunktūros: jei reikia gali atsisėsti šalia ministro, parašyti paiką operetę ir į varpinę įsilipęs pagroti vyriausybės garbei oratoriją; o kaip jis sklandžiai kalba: apie viską, o iš tikro – apie nieką. Tad įsidėmėk Tamsta, tokios figūros labai naudingos valdžioms, ypač nusigyvenusioms. Negi akademikų klubas, siekiantis susigrąžinti visuomenėje prarastą pagarbą, elgsis kvailai – pražiopsos tinkamą progą pasižymėti. Matyt, buvo nuspręsta „svarbaus“ tikslo vardan nusižengti mokslo etikai.
– Taip surėdyta šių dienų tikrovė, praradusi vertybinę orientaciją; čia tikslas svarbiau nei reliktinė sąžinės sąvoka, – tarė iš už kampo išlindęs ir linksmai nusiteikęs mums jau pažįstamas Dominykas.
•
Įsikniaubęs į Mykolo Romerio atsiminimų knygą sėdi profesorius savo namelio pavėsyje. Šalia gyvenantis kolega stebi nieko aplink nematantį knygos mylėtoją. Netekęs kantrybės laukti dėmesio kaimynui, pastarasis užkalbina atkaklų skaitytoją:
– Na, jau, ką ten randi toje knygoje, kad net pakelti akių į dangų nepajėgi. Žiū, kokie švelnūs vasaros debesėliai slenka, o pats sėdi nudelbęs akis žemyn, tarsi būtum prasikaltęs mokinukas.
– O, būk pasveikintas, kaimyne, – atsiliepia akademikas, – čia nugirsta Tamstos pastaba netikusi: kaip galima taip pareikšti apie tikrą šedevrą; tai ne tik intriguojantis iškilios asmenybės pasakojimas, bet ir nuostabus aiškios minties tekstas!
Kaimynas pasijutęs nejaukiai aiškinasi:
– Mielasis kolega, taip stipriai užgulęs skaitai knygą, kad įžiūrėti jos antraštės nespėjau. Apgailestauju dėl savo neapdairumo. Galiu pasiteisinti: taip „prilimpa“ mūsų piliečiai tik prie „geltonosios“ literatūros, kurios apstu knygynuose.
– Tiek to, supratau Tamstos humorą. Prisėsk šalia manęs, – pakviečia kolega. – Gera proga atkreipti kolegos dėmesį į Vakarų pasaulyje ryškėjančią tendenciją. O reikalas tas, kad išprususiam žmogui jau įgriso romanai, novelės, sukurptos iš piršto laužtų siužetų, dažniausiai plūduriuojančių meilės trikampio užutekiuose, kuriuose skaitytojai įstringa pramanytų intrigų posūkiuose. Tokie rašiniai užpildo nuobodžiaujančios visuomenės sąmonę. Bet šalia banalybės poreikio egzistuoja esminių kultūros sandų troškulys. Esu įsitikinęs, kad būtent čia reiškia ieškoti pasakojimų apie tikrus įvykius populiarumo priežasties. Kas gali būti dramatiškiau už patirtus Vlado Vitkausko sėkmes ir nesėkmes, aprašytas jo knygoje „Everestas – manoji lemtis“? Kas dar gali taip giliai paveikti, kaip gulago kankinių pasakojimai?
– Sutinku su Tamstos teiginiais, – prisipažįsta profesoriaus kaimynas, – bet sugrįžkime prie pradžios.
– Puiku, grįžkime prie Mykolo Romerio – žymaus pasaulinio rango teisininko, Lietuvos universiteto (vėliau Vytauto Didžiojo) profesoriaus, rektoriaus bei valstybės veikėjo. Įsidėmėk, kolega, daugiatomis jo dienoraščio leidinys prikausto skaitytojo dėmesį. Rimtas, atidus Romerio žvilgsnis fiksuoja XX a. pirmosios pusės mūsų istorijai lemtingus faktus, juos aptaria. Pasakojimas pina intriguojančius istorinių įvykių siužetus, priverčiančius pamiršti visą, kas vyksta už skaitančiojo namų slenksčio. Prieš akis slenka visiems žinomų asmenybių figūros. Čia tikrų faktų galia įveikia tariamą pramanytų įvykių tiesą, ištirpstančią blankiuose jos veikėjų šešėliuose.
Ir štai prie atviro lango pasirodo ponia profesorienė:
– Pakaks plepėti, gerbiami mokslinčiai, eikite vidun prie kavos puodelio. Ne Romerį reikia skaityti, o Nobelio laureatų vertimus, prastai į lietuvių kalbą išverstus, tikriausiai ne iš originalo, bet iš Rytų kaimyno kalba „išguldyto“.
Nepriklausomas etnografas, 2013 m. gegužės trečiasis dešimtadienis
