Algimantas GRAŽULIS
Egzistuoja dvi glaudžiai susijusios, tačiau labai skirtingos ne tik fizine prasme pasaulio dalys – kontinentinė ir jūrinė. Pasaulio kultūra taipogi skirstoma į kontinentinę ir jūrinę. Būdingas jūrinės kultūros bruožas, kad ji žymiai atviresnė ir visuomet susipynusi su įvairių pasaulio tautų ir valstybių kultūromis. Tai ne tik judanti architektūra, jūrose bei vandenynuose plaukiojančios salos su savitomis bendruomeninėmis struktūromis. Jos dinamiškumas pasireiškia dar ir tuo, kad ši kultūra, jos paveldas, tradicijos neretai labai toli įsiskverbia į žemyninę aplinką.
Vikingų, olandų ir anglų epochos (teneįsižeidžia portugalai ir ispanai) yra trys ypatingo jūrinio aktyvumo laikotarpiai, kadaise suteikę pagreitį civilizacijos raidai. Tiesa, derėtų prisiminti, kad didžiuosius geografinius atradimus padarė ir itin daug portugalų jūrininkų.
Būdingiausi ir didžiausios apimties jūrinės kultūros dariniai yra uostamiesčiai. Lietuvoje toks tarptautinės reikšmės istorinis uostamiestis yra Klaipėda.
Uostamiestis, uostas – savo prigimtimi neatsiejama nuo jūros ir/ar vidaus vandenų vieta ar vietovė (uosto akvatorija ir žemė), skirta laivams įplaukti ir išplaukti, stovėti, aptarnauti, kroviniams perkrauti, taip pat keleiviams aptarnauti. Uostamiestis – nedaloma (neatsiejama) uosto(ų) sistemos dalis, specifinės, orientuotos uosto(ų) reikmėms užtikrinti funkcinės, planinės-erdvinės struktūros ir socialinės sanklodos miestas su uostu (uostais ir/ar prieplaukomis). Jo prigimtis ir vyraujanti (pagrindinė) paskirtis – uosto(ų) poreikių tenkinimas bei funkcionavimo užtikrinimas.
Prūsijoje nuo seno nuolat buvo bent kelios, tačiau ne mažiau kaip dvi, kraštui labai reikalingos ir itin reikšmingos Baltijos (Rytų) jūros įplaukos su prieplaukomis (Prūsijos jūrų uostai).
Gamtinė aplinka ir jos įtaka uostamiesčių plėtotei
Prūsijos jūrų uostai būdavo įrengiami ir jų miestai statomi ten, kur susiklostydavo palanki gamtinė aplinka, geros, ramios ir pakankami gilios įplaukos, užutėkiai bei įlankos (Karaliaučiaus, Piliavos ir kt.). Klaipėdos uostamiesčio atsiradimą, netgi jo istorinius pavadinimus bei ilgaamžę raidą sąlygojo labai palanki, tačiau nuolat kintanti bei žmonių veiklos keičiama gamtinė aplinka: žema, klampi Kuršių lagūnos pakrantė, daug kur išskydusi salomis, Baltijos (Rytų, Ven(e)dų, Godano, Kodano) jūra su kadaise balto smėlio nerijos atskirtomis Kuršių mariomis bei į jas įtekančios Dangės (Danė, Tange) ir Nemuno (Memel, Chronas) upės. Antai Matas Pretorijus nurodo, – tikėtina, kad Kuršių ir kitų nerijų atsiradimą lėmė šiaurės rytų vėjas, nes jūroje yra daug smėlio kalnų, kurie kai kada iškyla ir tampa salomis (…), „Neriu“ prūsiškai reiškia „būti po vandeniu“; pusė mylios nuo Klaipėdos, ties Smeltės kaimu, marios buvusios tik tokio pločio, kad vyras lengvai galėjo numesti akmenį į kitą krantą, tačiau dabar marių plotis siekia pusę mylios, ir dažnai jos dar pasiglemžia nemažai sausumos (Pretorijus M. Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla, II t., III knyga „Prūsijos topografija“, p. 423, 425). Kai įplaukos ar prieplaukos būdavo jūros srovių ar vėjų užnešamos ar žmonių užpilamos smėliu, nuskandinant laivus, uostų vietos keistos. Klaipėdai taip nenutiko dėl išskirtinės gamtinės aplinkos ir nuoseklios žmogaus veiklos, nors tokio pavojaus būta ne kartą. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad lemtingi buvo 1520 m., kai trys Dancigo laivai užpuolė Klaipėdą, sudegino miestą ir, kas ypač skaudu, – užvertė Dangės uostą akmenimis (Klaipėdos fachverkas / sudarytojas Kęstutis Demereckas. – Klaipėda: „Libra Memelensis“, 2005. – P. 6). Dėl gamtinių sąlygų bei žmogaus veiklos nuolat kito ir tebekinta ir viso Klaipėdos sąsiaurio bei jos uostų gylis. Dabar išskiriamas 10 km ilgio ir 0,4–0,6 km pločio Klaipėdos sąsiauris (anksčiau laikytas Nemuno žiotimis), besitęsiasintis nuo Kiaulės nugaros salos iki Baltijos jūros ir turintis 10–14 m gylį.
Klaipėda (Memel) – garsi ir stipri tvirtovė ir miestas prie jos, čia pat į Baltijos jūrą įsilieja Kuršių marios ir Danės (Tange) upė, ir dėl to yra puiki įplauka laivams. Iš pradžių priklausė Kuršui, 1250 metais antrąjį aukštą pastatė Livonijos krašto magistras brolis Eberhardas, o trečiąjį 1380 metais pastatė ir pavertė tikra tvirtove Konradas fon Valenrodas, vėliau tapęs didžiuoju magistru; ją dažnai puldinėjo sembai ir žemaičiai. 1323 metais žemaičiai sudegino Klaipėdos miestą ir tris priešpilius-slėptuves. 1328 metais Livonijos ordino broliai tą pilį perleido Vokiečių ordinui; nuo to laiko ji dar priklauso Prūsijai; po to dažnai stipriai nukentėdavo nuo gaisrų. Antai miestas degė 1379 metais, taip pat 1389 metais ir 1410 metais, visa tai atsitikdavo per žemaičius. 1459 metais žemaičiai sudegino Klaipėdos pilį. 1464 metais ją puolė dancigiečiai, bet veltui; tačiau jie atėmė 11 laivų. 1520 metais dancigiečiai sudegino pusę miesto ir atėmė du laivus. 1679 metais, kai miestą užėmė švedai, sudegė sandėliai, priemiestis, Vitė, ir dar du trečdaliai miesto. Po to miestas buvo sustiprintas (Pretorijus, p. 685, 687). Kita vertus, „Lietuvos architektūros istorijoje“ (LAI) I t. p. 74 nurodoma kiek kita Klaipėdos pilies ir miesto įsteigimo versija, t. y., kad jau steigimo metu (1254) Klaipėdai buvo suteiktos Liubeko savivaldos teisės. Privilegijos akte miestas vadinamas Memelenborgu.
Klaipėda (Memel), Sembos krašto miestas ir pilis pastatyta 1229 metais1. XIII a. vid. Klaipėda jau buvo komtūrijos centras su Memelburgo pilimi įrengta saloje (istoriografijoje nurodoma, kad XIII a. vid. pilis stovėjo kitoje vietoje, t. y., saloje, esančioje į pietvakarius, tolyn į lagūną, nuo iki šiol išlikusių Klaipėdos pilies komplekso liekanų – A. G.2), tuomet buvusioje Baltijos jūros lagūnos (dabar Kuršių marios) ir Dangės upės deltos sandūroje, o 1258 m. – jau miestas (miesto teises gavęs Memel).
Klaipėda – vienintelis nūdienos Lietuvoje tokio pavidalo istorinis miestas-jūrų tvirtovė, buvęs Karališkasis Prūsijos jūrų ir prekybos uostas. Klaipėdos kraštas (apylinkės?) nuo senų laikų yra baltų (kuršių, matyt, čia kalbama apie žymiai mažesnę teritoriją, kuri neapima istorinės Skalvos žemių, t. y. turima omeny tik kuršiškoji Klaipėdos krašto dalis) etninė teritorija. Klaipėda – tai Mažoji Lietuva, išskirtinis Lietuvoje Klaipėdos kraštas (oficialiai 1919-06-28–1939-03-22 ar iki 1945 m. pr.) su savo kultūros ir gyvensenos ypatumais ir ypač sudėtinga istorija.
Klaipėda – istorinis uostamiestis, su judančia, ypač dinamiška, nuolat kintančia architektūros dalimi – laivais; kadaise gausiai pakrantėse pasklidusiais malūnais ir malūnais-lentpjūvėmis su besisukančiais sparnais; didžiuliais uostų sandėliais, tradiciškai įsiskverbusiais į gyvenamųjų valdų kvartalus ir čia dominuojančiais savo siluetais bei apimtimis, su kadaise stovėjusių bažnyčių smailėmis. Miestas vis dar turi jūrinio kultūros paveldo bei tradicijos ypatingo žavesio, būdingo tik Baltijos jūros ir jos prieigų istoriniams uostams. Klaipėda – miestas-jūrų tvirtovė, miestas citadelė, su kadaise stūksojusiomis dar bent trimis jūrinėmis tvirtovėmis bei uostų gynybiniais (muitinės) bokštais, nors ir patyrusi daug netekčių ir praradusi didelę dalį žavesio bei istorinio uostamiesčio patinos, vis dar yra reikšminga ir būdinga Baltijos jūros kultūros paveldo dalis. Klaipėda, kurioje persipynė ir persipina įvairios kultūros, tradicijos ir papročiai, yra patyrusi milžiniškų žmogiškųjų, tautinės, socialinės sanklodos netekčių, tačiau vis dar yra išsaugojusi bent nedidelę dalelę jūrinės auros ir tradicijos.
Klaipėdos ir jos uosto raida
Nuolatiniai mūšiai ir juos sekę gaisrai, begalinis miesto su uostais ir jų infrastruktūra atstatymo, sutvirtinimo ir statybos procesas, intensyvi jūrų prekyba bei žvejyba ir laivų statyba bei didelės apimties prekių (krovinių) gamyba taikos metu. Štai kokie esminiai (būdingi) Klaipėdos raidos bruožai! Anot LAI, 1257 ir 1259–1260 m. lietuvių antpuolių metu besikuriantis miestas buvo sudegintas. Nurodoma, kad vien žemaičiai, kovodami dėl priėjimo prie Baltijos jūros ir Klaipėdos uosto, vieni arba su sembais 1254–1409 m. keliolika kartų puolė pilį, kelis kartus sudegino miestą, o Klaipėdos mūšio 1323 m. būta vieno didžiausių. Tuomet sudegintas miestas (išskyrus pilį) ir daug laivų, taip pat 3 gretimos pilys. Nuolat puolama ir deginama Klaipėda (dažnai puldavo ne tik žemaičiai su sembais, bet ir dancigiečiai, lenkai), kaip ir dauguma reikšmingiausių Baltijos jūros istorinių uostamiesčių, ilgainiui įgavo sunkiai įveikiamo miesto-tvirtovės pavidalą ir bruožus (išskirtina dabartinė Senamiesčio teritorija) su kadaise stūksojusiomis dar bent trimis jūrinėmis tvirtovėmis ir uostų gynybiniais (muitinės) bokštais. Beveik visa seniausioji Senamiesčio dalis, kartu su naująja pilimi (šioje vietoje tebėra išlikusios Klaipėdos pilies ir bastionų komplekso liekanos, kurios yra paskelbtos kultūros paminklu) buvo salose tarp dviejų Danės (Dangės) atšakų (išskyrus nedidelę ūkinę dalį su Ordino malūnu, plytine, tvartais šiauriniame Dangės krante). Taip pat ji apima ir pirmosios, medinės miesto pilies vietą, kurios teritorija dabar turėtų būti po vandeniu (kai kurie šaltiniai ją nurodo kadaise buvus saloje) ir jau už Danės (Dangės) senvagės buvusį (dab. D.Vandens gatvė), prie Klaipėdos 1722 m. prijungtą Frydricho miestą.
Istorinį Klaipėdos uostamiestį bei jo infrastruktūrą įvairiais istoriniais tarpsniais sudarė, o iš dalies ir dabar sudaro Klaipėdos senamiestis (ankstyvajame miesto raidos etape seniausioji jo dalis irgi buvo saloje tarp dviejų Dangės atšakų). Tai kadaise įtvirtinto uostamiesčio, t. y., miesto-tvirtovės kompleksas (įskaitant pilį), apimantis ir pirmosios miesto pilies vietą bei prie Klaipėdos 1722 m. prijungtą Frydricho miestą, buvusį už Dangės senvagės (dabar D. Vandens gatvė) bei istorinė miesto dalis (su šiaurinėje jos pusėje, prie jūros buvusia tvirtove), esanti į šiaurę nuo Dangės upės, su jūrų uostais ir uostų sen. kvartalais, taip pat Smiltynė, Smeltė ir kt.
Bus daugiau
* Atvirukai iš Klaipėda senuose atvirukuose / Kęstutis Demereckas. – Klaipėda: Libra memelensis, 2007. – 256 p.
1 Straipsnyje data ir kraštas (žemė) nurodoma pagal Matą Pretorijų, tačiau kartu paaiškinama, kad Ordino laikais administ-racinė Sembos teritorija buvo pakeista.
2 Vladas Žulkus nurodo pirmąją Ordino pilį buvus kitoje vietoje prie marių, o pirmasis branduolys – dabartinės pilies teritorija. Be to, jis atsisako ankstesnės nuomonės, kad dabartinė Dangės atšaka tokia buvusi jau XIII a.; ji iškasta kiek vėliau. – A. G.