JĮ DOMINO GEOLOGINIŲ SLUOKSNIŲ LOGIKA (2)

Pradžia Nr. 14.

Lietuvos geologai (ir ne vien šios profesijos žmonės) mini prof. akad. Juozo DALINKEVIČIAUS 120-ąsias gimimo metines. Apie žymųjį geologą kalbamės su prof. akad. Algimantu GRIGELIU ir prof. Valentinu BALTRŪNU.

Meistras ir parankinis
Mokslo Lietuva. Ar gerbiami pašnekovai pritartų teiginiui, kad M. Kaveckis ir J. Dalinkevičius buvo tam tikra prasme du poliai Lietuvos geologijos moksle?
Algimantas Grigelis. M. Kaveckis laikėsi labai aiškios krypties: ieškoti to, kas naudinga Lietuvai, ko reikalauja šalies augančio ūkio poreikiai.
ML. Sunku tokiai nuostatai prieštarauti.
A. Grigelis. Įdomu palyginti J. Dalinkevičiaus ir M. Kaveckio požiūrius. Pastarojo pažiūros labai gerai atsiskleidžia kad ir rašteliuose ar laiškuose savo bendradarbiams. M. Kaveckis pradeda žodžiais: „Ponui Juozui Dalinkevičiui“, bet kartais po kablelio dar būna pridėta – laborantui. Kad žinotum savo vietą. Vienoje ataskaitoje M. Kaveckis rašo: „Dalinkevičius, besikarstydamas Mūšos pakrantėse rado tokių ir tokių fosilijų…“

ML. Meistro ir parankinio santykis.
A. Grigelis. O J. Dalinkevičius varė savo linija, ir tai buvo fundamentalioji geologija. Jis anksti suprato, kad be detalių geologinių tyrimų, labai detalaus fosilijų surinkimo ir apibūdinimo neįmanoma nustatyti uolienų amžiaus. Jeigu to nėra, neįmanoma teisingai sudaryti geologinio žemėlapio. 1931 m. Lietuva jau turėjo geologinių žemėlapių, tačiau jie dar nebuvo tobuli.

ML. J. Dalinkevičiaus įžvalgumas tikriausiai nenusileidžia ir šiandieniniam požiūriui. Labai stiprios geologijos mokslinės mokyklos požymis. Iš kur tos pažangios mokslinės mokyklos pagrindus jis gavo? Juk ne Graco universitete, kad ir kaip gerbtume Austrijos geologinės mokyklos laimėjimus.
A. Grigelis. Akivaizdu, kad ne Graco universitete. Tai Peterburgo kalnų institute suformuotos pažiūros. Tame institute J. Dalinkevičius dirbo pas bene žymiausią markšeiderystės specialistą prof. Vladimirą Baumaną, vieną markšeiderijos* mokslo pradininkų. J. Dalinkevičiui vadovavo šis autoritetas, lietuviui patikėdavo vesti praktinius užsiėmimus, skaityti paskaitas. Vėliau V. Baumanas buvo perkeltas į Maskvos universitetą, o išvažiuodamas savo markšeiderijos kursą paliko skaityti ne kam kitam, o J. Dalinkevičiui. Po dvejų metų V. Baumanas grįžo į Peterburgą.
Peterburgo kalnų institute buvo suburta labai stipri geologijos ir kalnų inžinerijos mokslinė mokykla, ten dirbo ir tokie autoritetai kaip profesoriai Nikolajus Kurnakovas, Vladimiras Roždestvenskis. Jie vėliau tapo akademikais. Be to, J. Dalinkevičius dalyvavo daugelyje geologijos ekspedicijų įvairiuose Rusijos regionuose, kur įgijo daug patirties.

Pavyzdys jau buvo parodytas

ML. Vis dėlto J. Dalinkevičiaus „boso“ Kaune M. Kaveckio neišeina smarkiai kritikuoti, nes reagavo į kylančios Lietuvos valstybės poreikius, todėl ir rūpinosi taikomąja geologinių tyrinėjimų svarba.

A. Grigelis. Paieškos buvo itin aktyvios, aptikta labai svarbių statybinių medžiagų. Kartais nėra paprasta atsakyti, kokius klodus kuris atrado ar nuodugniai ištyrė. Pirmasis dar K. Grevingkas apžiūrinėjo šalia baltų klinčių stūksančius gelsvų dolomitų klodus šiaurės Lietuvoje. Kad ten esama klinčių, žmonės žinojo nuo senovės. Buvo klinčių laužyklų, nes tas klintis išdegdavo, naudodavo iš jų pagamintas kalkes. Lygiai taip pat pietų Lietuvoje tokiomis pačiomis kalkėmis, tik gautomis iš baltosios kreidos, žmonės baltindavo pirkias.
Valentinas Baltrūnas. Taikomasis geologinių tyrinėjimų poreikis ėjo iš valdžios institucijų. Kiek vėliau, 1936 m. sudarytas Lietuvos energijos komitetas su atskiromis sekcijomis. Vienai iš sekcijų – Žemės turtams tirti – vadovavo technologai: prof. Pranas Jodelė (1871–1955), o jo dešinioji ranka buvo asistentas Adolfas Damušis. Pasitelktas ir J. Dalinkevičius, pas P. Jodelę baigęs Technikos fakultetą, taip pat ir kitų geologų. Jie tiesiog gavo vyriausybės pavedimą ieškoti naudingų iškasenų, nes vargu ar patys tokią užduotį būtų sau kėlę.
A. Grigelis. Mes drąsiai peršokome į 1936 m., kai jau buvo labai daug padaryta ir būtent Lietuvos – Vytauto Didžiojo universiteto dėka.
V. Baltrūnas. Proga priminti, kad bene pirmas cemento fabrikas Lietuvoje buvo 1914 m. pastatytas prie Pamerkių kaimo kitapus Merkio (Mielupyje). Vadintas Valkininkų cemento fabriku. Tą fabriką statė P. Jodelė, cementas gamintas iš vietinės žaliavos – ledyno atvilktų baltos kreidos luistų Merkio pakrantėse. Tačiau pradėtą gamybą nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Vėliau buvo sugriautas ir pats pastatas.
A. Grigelis. Prof. P. Jodelė buvo žymus chemikas technologas, spe-cialistas, bet ir geologijoje nepėsčias.
Parašė ir vadovėlių, 1922 m. išleido knygą „Geologiniai tyrinėjimai su Lietuvos geologijos daviniais“, statybinėms medžiagoms ir technologijoms skirtų knygų. Todėl P. Jodelė ir buvo ta asmenybė, kuria buvo galima drąsiai remtis kaip vienu Lietuvos energijos komiteto vadovų. Beje, jo cemento fabrikas po Pirmojo pasaulinio karo sunyko, tačiau atminimas apie tai ilgam liko gretimame Kašėtų kaime, kur vienoje troboje apie 1970 m. teko matyti ant sienos kabantį jauno Prano Jodelės fotoportretą. Beje, Jonas Basanavičius buvo vienas iš P. Jodelės cemento fab-riko statybos bendrovės akcininkų.
V. Baltrūnas. Dar 1901 m. Plimute (Masačusetso valstija, JAV) išleistas pirmas lietuviškas vadovėlis „Geoliogija“. 2011 m. „Geologijos akiračiuose“ straipsniu teko to vadovėlio 110-ies metų sukaktį paminėti. Tą knygelę parašė S. M. inicialais pasirašęs autorius. Spėjama, kad tai Stasys Matulaitis, tuo metu dirbęs JAV ir parašęs daug panašių mokslo populiarinimo knygelių. „Geoliogija“ – savotiški geologijos mokslo pagrindai, buvo 114 puslapių.
A. Grigelis. Jeigu neklystu, autorius rėmėsi Archibaldo Geikie (Archibald Geikie, 1835–1924) knyga?
V. Baltrūnas. Taip, tai Edinburgo universiteto profesoriaus parašyta knygelė, kurią į lietuvių kalbą išvertė veikiausiai medikas S. Matulaitis. Labai protingai parašyta knygelė su kvalifikuotai išdėstytais bendrais geologijos mokslo dėsningumais ir pagrindais, nepasenusiais ir mūsų laikams. Ko gero, praverstų perskaityti ir mūsų geologiją studijuojantiems pirmakursiams.

ML. Ta knygelė buvo skirta Lietuvos ar JAV lietuvių skaitytojams?
V. Baltrūnas. Veikiausiai lietuviškai skaitantiems, nes Lietuvoje galiojo spaudos draudimas. Tačiau knygelė iš JAV patekdavo ir į Lietuvą, skaitytojai galėdavo susipažinti su geologijos mokslo pradmenimis.

Tyrė klintis, tinkančias gaminti cementą
A. Grigelis. Norėčiau pratęsti pradėtą mintį, kadangi užsiminiau apie Menčius ir ten J. Dalinkevičiaus aptiktas permo klintis (tai kalcio karbonatas), tinkančias gaminti cementą. 1929 m. J. Dalinkevičius su Zigmantu Novickiu atliko šiuos savo tyrinėjimus: kirto klintyje šurfus, siekė nustatyti, kiek tos klintys grynos ir kiek dolomitizuotos. Mat dolomitas (kalcio-magnio karbonatas) dėl magnio priemaišos netinkamas gaminti cementą. J. Dalinkevičius ir Z. Novickis rado keliasdešimties hektarų plotą, kur magnio priemaiša buvo mažesnė negu 1 proc. Prieita išvados, kad šios klintys tinka gaminti cementą. Tačiau iki Antrojo pasaulinio karo taip ir nesugebėta pradėti tos gamybos. Tiesa, 1930 m. viena estų firma „Kiršas ir Co“ Menčiuose turėjo karjerą ir išdegdavo kalkes, bet cemento negamino. Mat cemento gamyba gan brangus malonumas.

ML. Ar pigiau buvo prieškariu iš Anglijos į Lietuvą įsiveži Portlando cementą?
A. Grigelis. Ne tik tai. Pabrėžčiau, kad J. Dalinkevičius iki 1940 m. atliko daugelio geologijos sričių fundamentinius šios srities tyrimus. Po M. Tomašausko 1924–1925 m. atliktų tyrimų ataskaitos (išspausdinta 1927 m.) J. Dalinkevičius žurnale „Gamta“ (1936 m. Nr. 2) savo publikaciją pavadino „Kiek mes pažįstame Lietuvą geologiniu atžvilgiu ir kokie mūsų tyrinėjimų uždaviniai artimiausioje ateityje“. Galiu pasakyti, kad J. Dalinkevičius buvo labai įžvalgus, neabejotinai aukštos klasės geologijos specialistas. Jis sugebėjo įžiūrėti, kas būtinai darytina Lietuvos geologiniuose tyrimuose.

ML. Kaip gerbiami pašnekovai vertina katedros vedėjo M. Kaveckio sprendimą būtent J. Dalinkevičių ir Z. Novickį nukreipti į Šiaurės Lietuvą tyrinėti klinties klodų? Juk pats M. Kaveckis į šią tyrimų sritį nesiveržė.
A. Grigelis. Jau pirmoje ekspedicijoje į Šiaurės Lietuvą 1925 m. vasarą M. Kaveckis atliko, kaip jis pats vadino, rekognoskuotę. Kartu su J. Dalinkevičiumi apvažiavo kone visą Lietuvą ir tikriausiai pastebėjo savo pavaldinio polinkį. Manau, kad M. Kaveckis neatsitiktinai jam davė tyrinėti Papilę ir Šiaurės Lietuvą. 1926 m. pagrindinė užduotis Dalinkevičiui buvo Papilė: važiuok ir daryk kasinius, gręžk gręžinius, rink suakmenėjusią fauną.

ML. Sunkus fizinis ir organizacinis darbas, kai teko telkti darbininkus ir visa kita.
A. Grigelis. Darbininkams buvo mokama po 5–6 litus už darbo dieną, tad norinčių padirbėti pakako. O M. Kaveckis pasiėmė sau tyrinėti mineralinius vandenis.
V. Baltrūnas. M. Kaveckis pagal išsilavinimą buvo geochemikas, tad
geologijoje nebuvo labai stiprus. Labiau linko į geochemiją. Jam mineralinius vandenis, meteoritus tyrinėti buvo pats tas.
A. Grigelis. Iš archyvinių duomenų negalėčiau tvirtinti, kad M. Kaveckis J. Dalinkevičių būtų siuntęs kur sunkiau, o pats būtų rinkęsis lengvesnę temą.

Tas prieštaringai vertinamas žemėlapis

V. Baltrūnas. Tam tikros istorijos būta su M. Kaveckio sudarytu Lietuvos geologiniu žemėlapiu. Jis sudarytas anksčiau už J. Dalinkevičiaus žemėlapį, tačiau blogiausia, kad buvo klaidingas. Studentams jo nerodome. Aš ir pats apie jį sužinojau tik per geologijos kandidatinio minimumo egzaminą…
A. Grigelis. O be reikalo nerodote. Tai paplitęs požiūris, kuriam pritarti neskubėčiau, šiuo atveju reikia vertinti istoriškai, tyrimų raidoje. Kaveckis užsiėmė Lietuvos geologinio žemėlapio sudarymu, darė šį darbą kryptingai, rinko medžiagą. 1931 m. tą žemėlapį jau buvo padaręs. Kaveckis kai kurių dalykų tuo metu nežinojo, kaip kad nežinojo ir Dalinkevičius. Pastarasis nebuvo pirmas to žemėlapio sudarytojas, kadangi nebuvo darbo grupės šefas. Paprastai šefui tenka tokio žemėlapio autoriaus garbė. Todėl Kaveckis tėra to žemėlapio sudarymo išraiška, jo pavardė figūruoja kaip autoriaus. Faktiškai žemėlapį sudarė Mineralogijos ir geologijos katedros darbuotojai, nežinoję dviejų svarbių dalykų. Pirmas: nežinotas Biržų-Pasvalio gipsų susidarymo amžius. Kadangi gipsų klodai buvo pragręžti ir Purmaliuose, tad buvo gretinamas permas su devonu. Permas – jaunesnė geologinė sistema. Žemiau eina karbonas, kai Lietuvos teritorijoje buvo sausuma (išskyrus patį ankstyviausiąjį karboną). Devonas ir permas pasižymėjo panašiais sedimentacijos reiškiniais. Ir devone, ir perme buvo lagūnų, kuriose formavosi gipsai. Aptariamo meto Lietuvos geologai tuos gipso sluoksnius tapatino, taip ir parodė žemėlapyje.
Ir antras dalykas, kurio jie nežinojo: kiek Lietuvoje paplitęs terciaras. M. Kaveckio žemėlapyje terciaro parodyti dideli plotai, o iš tikrųjų tie ploteliai yra visai maži – tik neogenas Anykščių apylinkėse. Vėliau visa tai išaiškino Dalinkevičius.
Beje, Kaveckis 1932 m. viename savo straipsnių, skirtame ekspediciniams darbams, pripažino padaręs klaidą ir tai daug ką keičia. To nežinojome iki 2012 m., kol neišsiaiškinome sudarinėdami knygą apie M. Kaveckį. Ligi tol kartojome tą patį, kad Kaveckio sudarytas geologinis žemėlapis neišlaiko kritikos. Tą nuomonę reikėtų koreguoti. Tokios buvo istorinės geologijos mokslo tyrimų aplinkybės, tad Kaveckio labai kritikuoti nereikėtų. Kai ruošdamas knygą radau 1932 m. Kaveckio frazę apie pripažintą klaidą, tuojau atkreipiau kai kurių mūsų profesorių dėmesį, kurie savo straipsniuose kartojo įprastą Kaveckio žemėlapio vertinimą. Ne visai prastas tas žemėlapis buvo, žinant to meto Lietuvos geologijos lygį. Jeigu į visas aplinkybes neatsižvelgtume, kristų šešėlis ant to meto mūsų geologijos lyderių kompetencijos ir profesionalumo.
V. Baltrūnas. Kaveckiui koją pakišo požiūris savo darbuose neminėti bendraautorių, jo vadovaujamos Mineralogijos, vėliau Mineralogijos ir geologijos katedrų mokslo darbuotojų. Jeigu būtų suminėti visi bendraautoriai, tai atsakomybė už geologinį žemėlapį būtų kolektyvinė.

A. Grigelis. Klaidos pripažinimas iš dalies atperka šią kaltę. Kai Kaveckis 1931 m. apgynė savo disertaciją, geologinių tyrimų srityje jis reiškėsi mažiau. Rūpinosi katedros reikalas, tyrė mineralinius šaltinius, tyrinėjo meteoritus, taigi pasuko šiek tiek į šoną. Jam visa tai buvo gal ir įdomiau. 1929–1933 m. Lietuvoje nukritę meteoritai buvo tiriami paieškos ir tyrimo komisijos, kurią be Kaveckio sudarė Kazys Sleževičius, Povilas Brazdžiūnas ir Bernardas Kodaitis (Kodatis). 1930 m. vasarą Kaveckis dalyvavo Prancūzijos geologų sąjungos 100 metų minėjime. Ten susipažino su Prancūzijos geologijos garsenybe mineralogu, vulkanologu ir meteoritų žinovu Antuanu Fransua Alfredu Lak-rua (Antoine François Alfred Lacroix, 1863–1948), Prancūzijos geologų draugijos pirmininku, Mokslų akademijos sekretoriumi. Į Paryžių Kaveckis nusivežė Andrioniškio meteorito (nukritusio 1929 m. vasario 9 d.) gabaliukų ir sėkmingai išsimainikavo į kitus meteoritus. Už vieną gabalėlį gavo retą Vakarų Afrikoje 1924 m. nukritusio meteorito skeveldrą (achondritą Bereba). Tokie mainai buvo paplitę. Kaveckis parsivežtas meteoritų liekanas laikė savo nuosavybe. Kai kuriuos saugojo namuose, kai kas vėliau atsirado ir katedroje.

Jis dirbo ir kaip kalnų geometras
A. Grigelis. Verta prisiminti, kaip dirbo Dalinkevičius. Jis plačiai reiškiasi spaudoje, 1927 m. žurnale „Kosmos“ (Nr. 1) rašo straipsnį „Lietuvos geologinių tyrinėjimų reikalu“. Straipsnyje teigia: „Mūsų valstybė dėl sunkios ekonominės padėties negali įsteigti geologinės įstaigos su kokiais nors etatais“. Labai teisingas pastebėjimas.

ML. Turima minty tokio pobūdžio įstaiga kaip dabar veikianti Lietuvos geologijos tarnyba?
A. Grigelis. Jau tada Geologinių tyrimų tarnybos steigimo būtinybė buvo suprasta.
V. Baltrūnas. Dauguma Europos valstybių tokias tarnybas turėjo, nes tai valstybės civilizuotumo požymis – žinoti, kas valstybės gelmėse glūdi ir kokias naudingąsias iškasenas galima eksploatuoti.

A. Grigelis. Dalinkevičius 1930 m. jau turi padaręs Lietuvos ir jos pakraščių podiliuvinio reljefo žemėlapį. Kam reikėjo? Tam, kad ant jo Dalinkevičius galėtų padėti geologijos duomenis. Geometriškai projektuojant sluoksnių išeigas į šį paviršių, reikia žinoti, koks yra tas paviršius: lygus ar nelygus, su įdubomis ir visu kuo. Nuo to priklauso geologinės linijos, skiriančios dviejų skirtingų amžių uolienas, priklauso jų konfigūracija. Tai štai minėtą žemėlapį padaręs Dalinkevičius galėjo sudaryti patikimesnį geologinį žemėlapį, o Kaveckis tą darė ir be podiliuvinio reljefo žemėlapio.
V. Baltrūnas. „Podiliuvinis“ paviršius – tai senų uolienų paviršius, kurį dengia kvartero periodo nuogulos („diliuvis“). Kaveckis nebuvo išėjęs markšeiderijos kurso, kaip kad Dalinkevičius Peterburgo kalnų institute, todėl ir nepasigedo jokio papildomo žemėlapio.
A. Grigelis. Dalinkevičius viską braižė pats, visur pažymėdamas inicia-lais J. D. ir metais. Jeigu atsirastų norinčių kurį nors žemėlapį persibraižyti savo vardu, nuplagijuoti, tai tektų turėti reikalų su autorinių teisių apsaugos reikalavimais.
V. Baltrūnas. Daro įspūdį Dalinkevičiaus noras, kuo aiškiau pateikti medžiagą skaitytojui, kruopštumas ir tvarkingumas: faktinė medžiaga surašyta atskirai ant kalkutės, kad neužgožtų paties žemėlapio.
A. Grigelis. Jis dirbo kaip kalnų geometras, parašė ir vadovėlį „Kalnų geometrija“. Atkeipkime dėmesį, kad kalbama apie žemės gelmėse „palaidotus“ geologinius sluoksnius, o ne žemės paviršių. Tai podiliuvinis, pokvarterinis paviršius, glūdintis po ledynų sąnašomis.
Ką toliau daro šio geologinio žemėlapio sudarytojas Dalinkevičius? Ištyrinėja jurą, nustato visą juros fauną, paskelbia jos sąrašus, rašo apie Lietuvos jurą. Ištyrinėja apatinę ir viršutinę kreidą. Parašo darbą „Lietuvos kreida ir jos ichtiofaunos svarba stratigrafijai“. Dalinkevičius visą laiką ėjo fundamentinių tyrimų kryptimi.
Pagaliau 1935 m. Dalinkevičius pirmas sudarė visų Pabaltijo valstybių geologinį žemėlapį. Jame pateikė geologinius sluoksnių profilius per Baltijos jūrą iki Minsko. Žemėlapis dar nėra labai detalus, bet iki Dalinkevičiaus tokio išvis nebuvo. 1936 m. Dalinkevičius jau žino daug daugiau negu žinojo tik atvykęs į Lietuvą dirbti. Straipsnyje „Kiek mes pažįstame Lietuvą geologiniu atžvilgiu ir kokie mūsų tyrinėjimo uždaviniai artimiausioje ateityje“ jis parodo visą būsimų tyrimų programą. Kol 1930 m. paskelbė podiliuvinį Lietuvos geologinį žemėlapį, buvo sudaręs galybę profilių. Jie saugomi Vievyje Lietuvos geologijos muziejuje, kur yra ir J. Dalinkevičiui skirta ekspozicija.
V. Baltrūnas. Tie podiliuviniai sluoksniai nėra horizontalūs, todėl svarbu žinoti jų kritimo kampą. Kai kurie sluoksniai banguoja ir visa tai reikia apskaičiuoti. O priklauso nuo žemės gelmių tektonikos, geologinių sluoksnių judėjimo.

ML. Ar jau galėtume išsitarti, kad tuo metu, praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pradžioje J. Dalinkevičius jau buvo išskirtinė figūra Lietuvos geologijoje?
A. Grigelis. Mano nuomone, dar ne. Tuo metu jis dar privatdocentas, bet ne tai svarbiausia, kad nebuvo profesorius. Jis jau žino visą prekvarterą, turi sudaręs Pabaltijo valstybių geologinį žemėlapį, kuris po to tobulintas. Žemėlapyje matomi žemės plutos sluoksniai nuo Gardino iki Helsinkio, nuo Heilsbergo iki Minsko ir nuo Rasytės–Tilžės–Kauno iki Vilniaus. Po viso to J. Dalinkevičius jau gali sudarinėti Lietuvos geologinį žemėlapį.
Maždaug tuo metu Dalinkevičius daro savo generalinį posūkį į Lietuvos mineralinių išteklių apibendrinimus. Katedros vedėjas M. Kaveckis aptariamu metu rodė kiek mažesnį aktyvumą. Įdomu šias dvi mokslo asmenybes palyginti. Kaveckis ėjo tiesmukai, jam rūpi tyrimas ir mineraliniai turtai. Dalinkevičiui labai svarbu gelmių sandara, sluoksnių sąranga, stratigrafija, tektonika. Jis padaro žemėlapį, į kurį sudeda visas turimas žinias. Visa tai 1936 m. – ne taip jau prastai atrodo. Visa tai jo padarytas indėlis.

Geologas mąsto braižydamas
A. Grigelis. Šiek tiek peršokome į priekį, tad grįžkime į 1936 m., kai dekanas Z. Žemaitis leido Mineralogijos ir geologijos katedrą padalyti į du kabinetus. Katedros pavadinimas ir vedėjas liko tie patys, bet doc. Dalinkevičius gavo visišką savarankiškumą. Vadovavo Geologijos kabinetui ir už tai gaudavo papildomą atlyginimą. Atsirado atskirų etatų, buvo pasidalytas tarp kabinetų turtas.
1939 m. Dalinkevičius parašo knygelę „Lietuvos mineralinės žaliavos“, antrą knygelę – „Statybinių medžiagų terminologijos reikalu“. Iki užgriūnant Antrajam pasauliniam karui Lietuvos ir Latvijos geologai 1940 m. gegužės 13–14 d. spėja surengti lietuvių ir latvių geologų suvažiavimą Kaune su ekskursijomis.
V. Baltrūnas. Šio suvažiavimo keturių dalyvių nuotrauka2 buvo spausdinta „Mokslo Lietuvoje“.
A. Grigelis. Jeigu sugebėjome parodyti, kaip nuosekliai J. Dalinkevičius ėjo į geologinių žinių gausinimą Lietuvoje, tai savo užduotį įvykdėme. Manau, jis buvo užsibrėžęs tikslą sukurti Lietuos geologinio žemėlapio tarnybą, kurią mes šiandien taip ir vadiname. Dalinkevičius sukūrė net 17 Lietuvos geologinių žemėlapių. Nuolat juos tobulino ir toliau visą gyvenimą nesiliovė domėjęsis. Galiu paliudyti savo patirtimi, nes nuo trečio kurso dirbau pas J. Dalinkevičių laborantu.

ML. O gerbiamasis profesorius Valentinas gal taip pat turėjo kokių nors asmeninių ryšių su žymiuoju geologu?
V. Baltrūnas. Kai studijavau Vilniaus universitete, J. Dalinkevičiaus aktyvumas dėl amžiaus jau buvo gerokai sumažėjęs. Prisimenu tuo metu sklandžiusį mitą, kad Dalinkevičius turėjęs posakį: „Geologas mąsto braižydamas“. Buvo kalbama, kad Dalinkevičius tuo posakiu mintyje turėjo savo sudaromą Lietuvos geologinį žemėlapį. Tik braižydamas, sudarydamas geologinius pjūvius ar žemėlapius geologas sugeba sintezuoti visą savo tyrimuose ir literatūroje sukauptą medžiagą, suvokti požemio erdvinį vaizdą ir gali jį išreikšti kartografiškai. Viso pasaulio geologai tokį žemėlapį matydami, jį skaitydami supranta, ką jo kūrėjas norėjo perteikti.

ML. Ar studentus dabartiniai profesoriai taip pat ugdo? Tikriausiai braižoma kompiuteryje, nors tai mąstyti juk netrukdo.
V. Baltrūnas. Pirmame ir antrame kurse geologiją studijuojantiems studentams braižymo pakankamai daug. Geologinis kartografavimas, geologinių žemėlapių sudarymas yra vienas iš pagrindų.

Permainų metais
ML. Asmeniniai potyriai, kontaktai su Dalinkevičiumi yra ypač įdomūs, gali turėti ir išliekamosios vertės. Labai įdomu išgirsti ir apie jo mokslinę veiklą didžiųjų permainų metais: J. Dalinkevičiui 1940 m. suteikiamas profesoriaus vardas, 1941 metais išrenkamas Lietuvos MA akademiku, sovietinė ir nacistinė okupacija… Pagaliau antroji sovietinė okupacija, kai akademiko vardas jam nepripažįstamas, nuo 1946 m. jis Lietuvos MA narys korespondentas.
A. Grigelis. Daug kas nėra įsidėmėjęs, gal ir nežino, kad Dalinkevičius Lietuvos MA akademiku buvo išrinktas 1941 m. rudenį. Išlikęs jo laiškas
bendrakursiui Kalnų institute Karlui Bogdanovičiui, rašytas lenkų kalba, gautas iš Lenkijos MA Žemės muziejaus archyvo. Bogdanovičius grįžęs į Lenkiją tapo pirmuoju Lenkijos geologijos instituto direktoriumi. Dalinkevičiaus laiške Bogdanovičiui rašoma, kad 1941 m. rugpjūčio 9 d. buvo paskirti pirmieji Lietuvos mokslų akademijos akademikai: M. Biržiška, V. Jurgutis, A. Janulaitis, Z. Ivinskis, V. Mykolaitis-Putinas, J. Matulis, A. Rimka, A. Salys, S. Šalkauskis. Iš viso devyni asmenys. Šie pirmieji akademikai 1941 m. rugsėjo 22 d. išrinko dar penkis naujus Akademijos tikruosius narius: J. Dalinkevičių, P. B. Šivickį, K. Vasiliauską, P. Šalčių ir V. Krėvę-Mickevičių.
Deja, 1946 m. J. Dalinkevičiui buvo pripažintas tik Lietuvos MA nario korespondento vardas.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
* Markšeiderija – kalnakasybos mokslo ir technikos sritis, natūriniais matavimais ir geometriniais būdais padedanti nustatyti žemės gelmėse naudingųjų iškasenų struktūrą, formą ir dydį, iškasenose esančius komponentus, jų erdvinį išsidėstymą, uolienų deformacijas ir kitas savybes, būtinas iškasenų gavybai ir pan. – G. Z. past.
1 Profesorius Mykolas Kaveckis – inžinierius, mineralogas, geochemikas / Vilniaus universitetas; sudarytojas ir mokslinis redaktorius Algimantas Grigelis. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012. – 608 p.
2 Baltrūnas V. Suvokęs bekraštę erdvę, supratęs begalinį laiką… – „Mokslo Lietuva“ 2003, Nr. 11 (279), p. 12.