Moderniosios geologijos pradininkas profesorius Juozas DALINKEVIČIUS (1893–1980) – labai turininga ir spalvinga Lietuvos mokslo asmenybė. Daug pasako jau faktas, kad mokydamasis Gardino gimnazijoje ne juokais susidomėjo astronomija, stebėjo Marso opoziciją, tapo Prancūzijos astronomų draugijos nariu, o už Neptūno ir Merkurijaus stebėjimus šešiolikmetis nusipelnė draugijos įkūrėjo žymaus astronomo Kamilio Flamariono (Flammarion) pasirašyto diplomo. Kelias aiškus – astronomijos studijos. Bet vienas dalykas per teleskopą stebėti dangaus šviesulius ir kitas – kalti matematines formules ir rutininius dalykus, be kurių astronomu netapsi. Astronomijos studijomis Peterburgo universitete pirmakursis greit nusivylė, tad įstojo į Peterburgo kalnų institutą, kuriame studijuodamas J. Dalinkevičius pasižymėjo dideliais gabumais, įgijo geologijos ir kalnų inžinieriaus specialybę.
o plačios šakos – profesoriaus Lietuvoje pradėtos ir plėtotos geologijos mokslo kryptys (Medžio
motyvas paimtas iš Tomo Sakalausko publikacijos „Mažvydo ąžuolas“, Švyturys, Nr. 1–2, 1997)
Šis netradicinis kelias į mokslus vėliau žadins mokslo populiarintojų vaizduotę, tad J. Dalinkevičius taps ne vieno žurnalistinio rašinio herojumi. Kurgi ne – senovės graikų mūzos Uranijos globojamą astronomiją iškeitė į požeminį pasaulį, už kurį romėnų mitologijoje buvo atsakinga sutuoktinių dievų pora – Mantas ir Manija. Teleskopą iškeisti į geologo plaktuką – tam reikėjo būti mažų mažiausia Dalinkevičiumi. Tiesa, Peterburgo kalnų institute, kuriame po studijų buvo paliktas gabus absolventas, jo vardas ir pavardė rusų kalba skambėjo taip – Iosif Adamovič Dalinkevič. J. Dalinkevičius taip pat puikiai išmanė markšeiderystės* mokslą, žinojo Žemės gelmių geologinių sluoksnių susidarymo ir slūgsojimo dėsningumus, tai vadindamas „sluoksnių logika“. Todėl ir jo devizas buvo „stratum logo“.
Juozo Dalinkevičiaus 120-osios gimimo metinės, minimos š. m. birželio 13 d., teikia naujų postūmių prisiminti iškilų mokslininką ir jo indėlį į Lietuvos geologijos mokslą. Mokslininko gimimo dienos išvakarėse birželio 12 d. Naujosios Akmenės kultūros namuose rengiama šiai gražiai datai paminėti skirta konferencija. Birželio 14 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje atidaroma J. Dalinkevičiui skirta paroda, o Lietuvos mokslų akademijoje vyks mokslinė konferencija „Moderniosios geologijos Lietuvoje raida ir rezultatai“. Pranešimus skaitys geologai Valentinas Baltrūnas, Algimantas Grigelis, Gediminas Motuza, Juozas Paškevičius, Vytautas Skuodis, Juozas Mockevičius, Rimantė Guobytė ir Jonas Satkūnas. Šių renginių informacinis rėmėjas yra ir Lietuvos mokslininkų laikraštis „Mokslo Lietuva“. Vilniaus universitete J. Dalinkevičiaus 120-osioms gimimo metinėms rengiamas akademinis leidinys, kurio sudarytojas prof. Algimantas Grigelis, tad šie metai pasibaigs knygos sutiktuvėmis ir dar vienu reikšmingu žymaus geologo paminėjimu.
1941 m. rugsėjo 22 d. J. Dalinkevičius pirmasis iš Lietuvos geologų buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu (tiesa, sugrįžus sovietams 1946 m. jam buvo patvirtintas tik nario korespondento vardas). 1941 m. gruodžio 2 d. jis paskirtas pirmuoju Lietuvos MA Geologijos ir geografijos instituto direktoriumi. Nieko nuostabaus, kad „Mokslo Lietuva“ apie žymųjį geologą spausdina pokalbį su dviem kitais vėlesnių laikų buvusiais Geologijos instituto direktoriais – J. Dalinkevičiaus mokiniu prof. akad. Algimantu GRIGELIU ir prof. Valentinu BALTRŪNU. Lietuvos geologijos instituto direktoriumi A. Grigelis buvo 1963–1977 m., o V. Baltrūnas – 1991–2001 metais. Pokalbis toli gražu neapsiribos J. Dalinkevičiaus vien kaip instituto vadovo veikla, bet aprėps daug platesnę jo mokslinės veiklos erdvę, taip pat Lietuvos geologijos mokslo raidos dalykus.
Paskatą pirmajam pokalbio klausimui suteikė pašnekovų į redakciją atsineštasis J. Dalinkevičiui skirtas „gyvybės medžio“ piešinys: medžio šaknys – Dalinkevičiaus eitieji mokslai, tarsi iš gimtosios žemės gautieji gyvybės syvai, o plačios šakos – profesoriaus Lietuvoje pradėtos ir plėtotos geologijos mokslo kryptys: stratigrafija, tektonika, paleo-geografija, geomorfologija, kvartero geologija, inžinerinė geologija, mineralinių žaliavų prognozė, geologinių žemėlapių sudarymas…
Prisiminkime Lietuvos geologijos pirmtakus
Mokslo Lietuva. Kaip matyti ir iš pateiktojo „gyvybės medžio“ piešinio, Juozo Dalinkevičiaus veikla geologijos moksle yra nepaprastai turininga, jis tapo Lietuvos modernios geologijos pradininku daugelyje tyrimo krypčių. Ar tai reiškia, kad iki J. Dalinkevičiaus Lietuvos geologijos moksle buvo visiška tuštuma?
Algimantas Grigelis. Visiško vakuumo nebuvo. Buvo senojo Vilniaus universiteto geologai ir paleontologai. Neturėtume pamiršti žymiojo Ignoto Domeikos, studijavusio matematiką Vilniaus universitete (1822), vėliau baigusio geologijos mokslus Paryžiaus aukštojoje kalnakasybos mokykloje (École des Mines) ir iškilusio Čilėje, kuri tapo jo antrąja tėvyne.
Dar XVIII a. pab. Vilniaus universitete (tada vadintas Vyriausiąja Lietuvos mokykla) kai kurias geologijos disciplinas kaip gamtos mokslų istorijos dalį dėstė Žanas Emanuelis Žiliberas, Johanas Georgas Forsteris, Stanislovas Bonifacas Jundzilas ir kiti žymūs mokslininkai. 1803 m., sekuliarizavus universitetą, jame įvedama mineralogijos disciplina, kurią dėstė Romanas Simonavičius, Feliksas Dževinskis, Ignotas Horodeckis, Ignotas Jakovickis. Iki 1832 m. mineralogijos discipliną išklausė per 3000 studentų. Vis dėlto 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, uždraudus krašto pažinimo draugijas, iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. visas tas laikotarpis solidesniam geologijos mokslui buvo ganėtinai tuščias, nors negalima teigti, kad ir tuo metu Lietuvoje nieko nebuvo tirta. Buvo pavienių mokslininkų, tyrinėjusių kai kuriuos geologijos objektus, atsidėjusius mineralogijos ir gamtos tyrimams. Tačiau ir tie pavieniai tyrinėtojai buvo veikiau mūsų kaimynai, o ne lietuviai.
Valentinas Baltrūnas. Neturėtume pamiršti kunigaikščio Antano Giedraičio (Antoni Karol Giedroyć, 1848–1909), pirmojo lietuvio geologo. 1878 m. jis baigė Freiburgo kalnakasybos akademiją, Rusijos valdžios pavestas tyrinėjo Lietuvą, Baltarusiją, Šiaurės rytų Lenkiją, Kauno ir Suvalkų gubernijose geologinių maršrutų metu surinktus duomenis panaudojo savo sudarytajam Pietų Lietuvos ir jos pakraščių geologiniam žemėlapiui. Tapo Rusijos geologijos komiteto bendradarbiu. Komiteto leidinyje skelbė savo tyrimų medžiagą. A. Giedraitis pirmas aprašė Lietuvos kvartero nuogulas.
A. Giedraitis taip pat tyrinėjo Amudarjos senvagę Turkmėnijoje, geologo darbą tęsė Sibiro geležinkelio statyboje. Tyrinėjo Užbaikalėje Šilkos, Argūnės ir Selengos upių baseinus, Jekaterinoslavo (Dniepropetrovskas) aukštojoje kalnakasybos mokykloje skaitė rūdinių naudingųjų iškasenų ir lauko geologijos paskaitas. Grįžęs į Lietuvą 1895 m. išleido savo tyrimų rezultatus apibendrinantį veikalą. Aprašė naujas kreidos, terciaro uolienų atodangas, pirmasis apibūdino vidurio Lietuvos prieledyninių ežerų nuosėdas. Nurodė, kurios naudingosios iškasenos turės pritaikomosios naudos.
A. Giedraitis gimė Karvio kaime 5 km į rytus nuo Maišiagalos prie Karvio ežero. Kaimo kapinėse yra palaidotų Giedraičių kapai, bet paties A. Giedraičio kapo ten matyti neteko. J. Dalinkevičiaus žinojo šio savo pirmtako mokslinius darbus.
A. Grigelis. Ne tik žinojo, bet ir pažinojo Londone gyvenusį Antano Giedraičio sūnų ir jo šeimą. Su tuo sūnumi J. Dalinkevičius susirašinėjo. Dar galima paminėti, kad Rusijoje A. Giedraitis dirbo kaip Rusijos geologijos komiteto geležinkelio trasų tyrinėtojas. Peterburgo–Varšuvos geležinkelio projektuotoji trasa buvo viena iš tų, kurią mūsų kraštietis tyrinėjo. Jam teko daryti sudėtingus profilius, numatyti, iš kur imti žemes pylimams, sankasoms ir kitiems sudėtingiems inžineriniams statiniams.
Minint A. Giedraičio 50-ąsias mirties metines J. Dalinkevičius ir Juozas Paškevičius parengė ir skaitė pranešimą Pabaltijo istorijos, gamtos mokslų ir technikos konferencijoje Vilniuje, o 1960 m. to pranešimo pagrindu išleido knygelę. 1996 m. įsteigta Antano Gied-raičio premija, skiriama jaunam (iki 35 metų) Lietuvos geologui.
A. Giedraitis laikomas kvartero geologijos Lietuvoje pradininku, tačiau kalbant apie prekvarterą nereikėtų apeiti dar anksčiau gyvenusio Konstantino Grevingko (Grewingk, 1819–1887) pavardės. Jis buvo Jurjevo (Dorpato, dabar Tartu) universiteto profesorius, tyrinėjo Kuršą ir šiaurės Lietuvą, sudarė ir pirmą prekvarterinį žemėlapį (1857 ir 1861 m.). Įdomu tai, kad 1857 m. Purmaliuose buvo išgręžtas pirmas gilus gręžinys, pasiekęs net permą. K. Grevingkas tą gręžinį aprašė, paskelbė jo profilį. Tai buvo labai nauja Lietuvai, nes aprašytas triasas ir permas.
ML. Koks buvo K. Grevingko ryšys su Lietuva, kodėl jį minime kaip Lietuvos geologijos mokslo atstovą?
A. Grigelis. K. Grevingkas savo kilme buvo latvis, tikroji pavardė Krievinis (Krieviņš). Jis domėjosi devonu ir permu. Tyrinėdamas šiuos sluoksnius Latvijos Kurše nesustojo ties Lietuvos riba. 1861 m. Išleido nemenką knygą „Livonijos ir Kuršo geologija su gretimomis sritimis“.
Tame pačiame Dorpato universitete studijavo ir lenkas Juzefas Semiradzkis (Józef Siemiradzki, 1858–1933), vėliau Lvovo universiteto paleontologijos profesorius (1901–1933). Priminsime, kad 1886 m. savo diplominio darbo tema jis pasirinko Papilės juros amonitų tyrimus.
Dar žodį kitą reikia pasakyti apie Česlovą Chmielevskį (1867–1921), profesionalų geologą ir paleontologą baigusį Karaliaučiaus universitetą. Taip susiklostė, kad baigęs mokslus grįžo pas tėvus į Panevėžį. Savo tyrimams Lietuvoje jis rado labai įdomią nišą. Rinko juros periodo fosilijas ir ypač daug surinko Papilėje. Jam pavyko surinkti tokias kolekcijas, kurios vėliau, matyt, ne už dyką buvo perleistos Tiubingeno ir Getingeno universitetams Vokietijoje. Ir dabar tos kolekcijos ten išliko. Č. Chmielevskio fosilijų kolekcijos sukėlė didelį susidomėjimą, tapo žinomos mokslo pasaulyje. Du mokslininkai iš tų kolekcijų tyrimo apsigynė disertacijas – tai Ernstas Krenkelis (1911 m.) ir Karlas Bodenas (1913 m.). O Papilės juros periodo foraminiferus (pirmuonis) tyrė Karaliaučiaus universiteto paleontologas dr. Rolandas Briukmanas (1904 m.).
V. Baltrūnas. Ta pačia proga pastebėsime, kad apie Papilės suakmenėjusias fosilijas ar ne vienas pirmųjų bent jau Lietuvoje žinias paskelbė Dionizas Poška, laiške pavadindamas „suakmenėjusiom varlėm“. D. Poška į Papilę buvo atvykęs 1863 m., per tris dienas surado šešias dešimtis suakmenėjusių fosilijų, papildžiusių Baublių muziejų.
A. Grigelis. Įdomu, kad pirmasis Papilės atodangoje amonitus rado, juos 1830 m. aprašė Eduardas Karolis Eichvaldas (1795–1876), Latvijos vokiečių kilmės zoologas, tuometis Vilniaus universiteto profesorius. Bet jis manė, kad tai permo periodo radiniai. Praėjus keleriems metams ši Eichvaldo kolekcija buvo patikrinta vokiečių geologo ir paleontologo Leopoldo Bucho (Christian Leopold von Buch, 1774–1853) Berlyno universitete. L. Buchas buvo didis juros periodo žinovas, vienas iš stratigrafijos kūrėjų, ir nustatė, kad būtent juros periodui priskirtini Eichvaldo radiniai.
Šiais keliais pavyzdžiais bandome užpildyti pasakymą, kad iki Dalinkevičiaus Lietuvos geologija buvo tarsi plynas laukas.
Kelelis pilkas parvedė namolio
ML. Vis dėlto XX a. pr. Lietuvos geologijos ir „gyvybės medžio“ šakos atrodė retos. Galima sakyti, kad visais laikais nėra lengva siekti mokslo aukštumų, nebuvo paprasta ir J. Dalinkevičiui. Užtat pradiniame kiekvienos mokslo krypties etape kur mesi sėklą, ten išdygs ir išaugs. Šia prasme J. Dalinkevičius tikriausiai buvo laimės kūdikis?
V. Baltrūnas. Ne vien Lietuvai būdingas toks mokslo vystymosi etapas, bet ir daugeliui šalių. Geologijos žinių diegimas į praktinį gyvenimą, žemės ūkį, pramonę, pagaliau mokslo plėtrą, siejasi su tuo, kad anksčiau ar vėliau valstybei neišvengiamai prireikia naujų žinių apie žemės gelmes. Jeigu ligi tol jos buvo labiau sporadiškos, fragmentiškos, Lietuvoje jas tyrinėjo dažniausiai iš kitur atvykę ir tam tikrą laiką universitete dėstę mokslininkai, vėliau tęsę savo veiklą kitų kraštų universitetuose. Tiesą sakant, panašiai yra ir dabar su visais mokslais – mokslininkų migravimas universitetų gyvenimo dalis.
Po Rusijos revoliucijų ir sumaiščių Lietuvai atkūrus valstybingumą taip pat prireikė žinių apie žemėje glūdinčius gelmių išteklius, nes reikėjo kurti savo pramonę. Tada ir atsirado profesorių, kurie kūrė ir kaupė žinias apie Lietuvos žemės gelmes. Profesoriai Mykolas Kaveckis (1889–1969) ir Juozas Dalinkevičius kaip sykis ir buvo tie profesoriai.
ML. Prisiminkime J. Dalinkevičiaus sugrįžimo į Lietuvą peripetijas.
A. Grigelis. Kaip išskirtinių gabumų absolventas J. Dalinkevičius buvo paliktas dirbti Peterburgo kalnų institute, nuo 1919 m. sausio 16 d. buvo instituto Geologinės žvalgybos ir Kalnakasybos fakultetų asistentas. Skaitė paskaitas, dalyvavo ekspedicijose, vadovavo praktikoms, bet diplominio darbo neapgynė. Matyt, revoliucijos sumaištyje kažkas sutrukdė. Po trumpo apsilankymo Lietuvoje 1924 m. rudenį, nutarė grįžti visam laikui, ką ir padarė 1925 m. pavasarį. Pradėjo dirbti Lietuvos universiteto Gamtos muziejaus vyresniuoju laborantu. Tas muziejus buvo įkurdintas Gamtos tyrimų stotyje Kaune (Fredoje išlikęs pastatas). Išliko nuotraukų, kuriose užfiksuota, kaip iš Gamtos tyrimų stoties arkliais traukiamais dviem vežimais išvykstama į geologinę ekspediciją į šiaurės Lietuvą.
Tik įsivaizduokime: 1922 m. įkurtame Lietuvos universitete jau buvo dvi geologijos krypties katedros – Mineralogijos ir Geologijos. Mineralogijos katedrai vadovavo chemikas doc. M. Kaveckis, o Geologijos – doc. Marijonas Tomašauskas (1868–1926). Pastarasis buvo baigęs tą patį, kaip ir J. Dalinkevičius, Peterburgo kalnų institutą, daug metų dirbęs Tolimuosiuose Rytuose su anglies kasyba susijusiuose darbuose. 1925 m. nuo liepos pradžios ligi spalio 11 d. M. Tomašauskas dalyvavo didelėje ekspedicijoje, o gruodžio mėnesį dar vyko į Zarasus tikrinti kažin kokių geologinių reiškinių. Persišaldė, grįžęs susirgo plaučių uždegimu ir 1926 m. sausio 11 d. mirė.
Mirus M. Tomašauskui dvi geologijos krypties katedros buvo sujungtos į vieną Mineralogijos ir geologijos katedrą, kuriai vadovavo doc. M. Kaveckis. Pastarąjį laikinai vadovauti įkalbėjo Gamtos mokslų fakulteto dekanas Zigmas Žemaitis. M. Kaveckis vėliau rašė, kad tas jo vadovavimo katedrai „laikinumas“ užsitęsė net 11 metų. Ekstraordinarinio profesoriaus vardą jis gavo 1929 m., kai dar nebuvo mokslų daktaru (apsigynė 1931 m.). Nepaisant to M. Kaveckis buvo išties žymi asmenybė to meto Lietuvos moksle.
J. Dalinkevičius faktiškai nuo 1925 m. buvo šios M. Kaveckio vadovautos katedros darbuotojas. Pirmoji jo 1925 m. ekspedicija tęsėsi tris mėnesius, arkliais po visą Lietuvą nuvažiuota per 1300 km. Jos metu ir buvo nustatytos svarbiausios būsimų tyrimų vietos, kuriose ateityje tikėtasi rasti valstybei naudingų mineralų.
Ir vėl studijos
V. Baltrūnas. J. Dalinkevičius laiko dykai neleido, dirbdamas 1926 m. įstojo į Lietuvos universiteto Technikos fakulteto Chemijos technologijos skyrių. Studijas pradėjo nuo VI se-
mestro, diplominį darbą parašė iš Lietuvos molio tyrimų, parengė diplominį plytinės projektą. Apsigynęs gavo diplomuoto technologo inžinieriaus vardą. Studijų metu vedė paleontologijos pratybas.
A. Grigelis. J. Dalinkevičius taip ir liko Gamtos muziejaus vyresniuoju laborantu net iki 1930 m., kol nebaigė Lietuvos universiteto Technikos fakulteto pas prof. Praną Jodelę. Baigęs buvo pakeltas jaunesniuoju asistentu, po metų – vyresniuoju asistentu.
ML. Jeigu nebūtų anksti miręs M. Tomašauskas, ar nebūtų geologijos moksle užėmęs tos vietos, kuri vėliau atiteko J. Dalinkevičiui? Juk M. Tomašausko startas Lietuvos universitete buvo daug sėkmingesnis negu J. Dalinkevičiaus.
A. Grigelis. Kodėl gi ne. Tuo metu geologams iškilo daugybės darbų būtinybė, tad ten būtų nesunkiai tilpę ir gerokai daugiau talentingų žmonių. Kai M. Tomašauskas mirė, J. Dalinkevičius tebuvo vyresnysis laborantas. Lyginant su Peterburgo kalnų institute turėtu statusu, tai buvo gerokas žingsnis atgal. Mat neturėjo instituto baigimo diplomo, nors jo kvalifikacijos abejonių nekėlė.
Įdomu, kad J. Dalinkevičius visą laiką turėjo mokytis, net ir po 1930-ųjų, baigęs antrą aukštąjį mokslą. 1932 m. išvyko į Graco universitetą Austrijoje, kur pusantrų metų tobulinosi. Vėliau jo buvimas Grace dar buvo pratęstas. Kai ką darė ir savo paties nuožiūra, todėl katedros vedėjas M. Kaveckis nebuvo patenkintas, mat jam pačiam teko skaityti visus geologijos kursus Lietuvos universitete. 1933 m. Graco universitete J. Dalinkevičius apsigynė disertaciją „Lietuvos terciaro nuogulos ir Šventosios upės vidurinio devono oldredas kaip jų substratas“. Tapo filosofijos daktaru mineralogijos ir geologijos mokslų srityje. 1935 m. Lietuvoje J. Dalinkevičius apsigynė habilitacijos darbą iš Lietuvos kreidos tyrimų, gavo dėstymo teises (venia legendi) ir privatdocento titulą. Dar po metų tapo docentu, o 1940 m. profesoriumi.
Katedra suvienijo talentingus geologus
ML. Pašnekovų dėka šauniai įsibėgėjome, bet jeigu galima šiek tiek pristabdykime įsibėgėjusius žirgus. Būtų puiku, jei sugrįžtume į 1926-ųjų vasaros geologinę ekspediciją.
A. Grigelis. Kas vasarą vyko universiteto geologinės ekspedicijos, jų „bosas“ buvo M. Kaveckis. Jis laikėsi nuomonės, kad tyrimų rezultatai turi priklausyti darbo vadovui, o ne pavaldiniams. Todėl M. Kaveckio ataskaitose retai aptinkamos jo darbuotojų pavardės, tarp jų ir J. Dalinkevičiaus. Jis M. Kaveckio ekspedicijų ataskaitose tik vienoje vietoje paminėtas, girdi, atliko chemines analizes, o visa ekspedicijų medžiaga pateikta M. Kaveckio vardu.
ML. Katedros darbuotojai ne kartą skirstėsi darbais.
A. Grigelis. 1926 m. Mineralogijos ir geologijos katedros ekspedicija buvo suskirstyta į dalis. Pats katedros vedėjas su Jokūbu Ošmianu atliko Nemuno vidurupio mineralinių versmių tyrimus. M. Kaveckis plaukė luotu, Birštone turėjo įsitaisęs mažą cheminės analizės laboratoriją, iškart darydavo vandens analizes. Turime pripažinti, kad M. Kaveckis buvo puikus chemikas.
V. Baltrūnas. Vėliau M. Kaveckis ir persimetė į požemio vandens cheminės sudėties, meteoritų tyrimus. Jam kaip chemikui tie darbai buvo suprantamesni ir mielesni.
A. Grigelis. Iš laiko perspektyvos vertinant Mineralogijos ir geologijos katedros darbą, tenka pripažinti, kad joje buvo susibūręs kvalifikuotų tyrėjų kolektyvas, katedroje vyravo mokslinė dvasia. Nežiūrint paties vedėjo gal kiek savotiškų pažiūrų, dirbta labai produktyviai. Pas M. Kaveckį taip pat dirbo Č. Pakuckas, 1932 m. Papilėje tyręs juros fauną, o 1933 m. apgynė habilitacinį darbą iš Papilės juros amonitų.
Kai jaunimas apsiplunksnavo, kilo ir tam tikros įtampos. M. Kaveckis savo knygoje tiesiai rašė: „Aš gi jiems sudariau sąlygas…“ Išties visiems surado jų vietą. J. Ošmianas 1929 m. išvyko į Paryžių, kur Sorbonoje už savo dar papildytą diplominį darbą, parašytą Kauno universiteto Mineralogijos kabinete, įgijo mokslų daktaro laipsnį. Tyrinėjo ir apgynė daktaratą iš permo klinčių.
J. Dalinkevičius nuo 1926 m. dirbo su kalnų inžinieriumi Zigmantu Novickiu, baigusiu Jekaterinoslavlio (Dnepropetrovsko) kalnų institutą. Be geologijos, jie dar išmanė ir uolienų gręžimo darbus, todėl „šefo“ pavedimais daug kur gręžė permo, juros, kreidos sluoksnius.
ML. Kur sunkiausi ir „juodi“ darbai, tai tekdavo kalnų inžinieriams?
A. Grigelis. Bet pasižiūrėkime, kaip darbo metu tie kalnų inžinieriai atrodė. Turime J. Dalinkevičiaus nuotrauką atodangoje prie Šiaušupio. Jis stovi su geologo plaktuku, prie kojų kibiriukas, bet apsivilkęs švarką su liemene ir skrybėle. Patys profesoriai ir universiteto darbuotojai, skirtingai nuo dabartinių, patys juodo darbo nedirbo ir rengėsi truputį kitaip negu mes šiandien.
Geologų darbais turiningi 1926-ieji
ML. Praėjo vos nepilni penkeri metai nuo Lietuvos universiteto Kaune įkūrimo, ir štai nuo 1926 m. rengiamos didelės universiteto geologinės ekspedicijos, apimančios visą tuometę Lietuvą. Stebėtinai greit ant kojų stojosi Pirmojo pasaulinio karo nualinta Lietuva, nors ir neturėdama didelių išteklių. Kone visose srityse buvo matyti pažanga. Bijau, kad palyginimas su Antrąja nepriklausomybe būtų ne pastarosios naudai. Jeigu ne ES Struktūrinių fondų parama, vaizdas visiškai liūdnas.
A. Grigelis. Kai J. Dalinkevičius 1926 m. panoro tirti Papilės atodangas, ten aptiko juros sluoksnių, ištyrė daugiau kaip 30 atodangų. Ventos dešiniajame krante išgręžęs gręžinį po juros uolienomis aptiko mergelingų molių. Šiauriau Papilės rado baltų klinčių be magnio oksido (MgO) priemaišų.
Galima tik stebėtis, kaip vien universiteto lėšomis jam pavyko padaryti didelius kasinius vien per 1926 m. ekspediciją. Padarė tris gręžinius, prie pagrindinės atodangos (Nr. 1 pagal J. Dalinkevičių, priešais Papilės geležinkelio stotį) pragręžė jurą iki permo. Aišku, tai nemažai kainavo. 1926 m. J. Dalinkevičius jau buvo spėjęs aplankyti Akmenę, Menčius, Karpėnus, kur buvo permo klinčių. Bet M. Kaveckis tuo metu buvo linkęs labiau telkti dėmesį į baltos kreidos radimvietes ir jos panaudojimą, nes tai irgi labai gera žaliava tam pačiam cementui gaminti. Tai irgi kalcio karbonatas, tik kita uoliena.
Nežinau, kaip ten atsitiko, bet nuo 1927 m. kiekvieną vasarą, po planuotų universiteto ekspedicijų, vadovaujamų M. Kaveckio (dažniausiai iš Kauno), J. Dalinkevičius į lauko darbus dar vykdavo žurnalo „Kosmos“ arba ir savo lėšomis, pasirinkdamas vietas, kuriose jis pats norėjo dirbti. Per atostogas 1927 m. vasarą jis toliau tyrė Papilės juros, o Lietuvos šiaurėje ir šiaurės rytuose devono sluoksnius. Ieškojo karbonatų, numatė kitas detalaus tyrimo vietas. Keletą vasarų tyrinėjo Skirsnemunės kreidos klodus, darė gręžinius Šventosios upės slėnyje.
V. Baltrūnas. Neseniai vienam valdininkui priminiau J. Dalinkevičiaus ekspedicijų metines finansines ataskaitas. Dabar mes rašome plačiausias dešimčių puslapių ataskaitas, pateikiame smulkmeniškus skaičiavimus, o J. Dalinkevičiaus ataskaita tokia: jis gavo ekspedicijai 20 tūkst. litų, ataskaitos lentelėje keturios eilutės – darbininkų samdymas, arklių nuoma, pirkiniai. Ir visa apyskaita, kuriai užtenka vieno ekspedicijai vadovavusio J. Dalinkevičiaus parašo. Tai atsiskaitymas minėtas lėšas ekspedicijai išrūpinusiam katedros vedėjui M. Kaveckiui.
ML. Taip moksle ir turi būti.
V. Baltrūnas. Vadovas turėtų pasirašyti etikos deklaraciją ar įsipareigojimą, vadovautis etika ir juo turėtų būti visiškai pasitikima. Pavyzdys – Pirmosios nepriklausomybės laikai.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
* Markšeiderija – kasybos sritis, kuri naudingųjų iškasenų žvalgybos ir eksploatacijos, kasybos įmonių, kitų statinių bei įrenginių statybos techniniams uždaviniams spręsti naudoja žemės paviršiaus ir kasinių geometrinius matavimus. – G. Z. past.