„Mokslo Lietuvos“ pašnekovas – A. Stulginskio universiteto Energetikos ir biotechnologijų inžinerijos instituto direktorius doc. dr. Kęstutis NAVICKAS. Su juo kalbamės apie asociacijoje „Slėnis Nemunas“ vykdomą projektą „Biomasės kaip atsinaujinančio energijos šaltinio panaudojimo biokuro gamybai inovacinės praktikos sklaida“.
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Kęstuti, kaip slėnio „Nemunas“ mokymuose propaguojate biodujų gamybą iš biomasės?
Kęstutis Navickas. Kai atsiranda valstybės interesų ir ta sritis patenka į tam tikras vystymo programas, tada prireikia ir mokymų. Atsinaujinanti energetika Lietuvoje įgauna vis svarbesnę vietą, nors pakanka trikdžių ir nesusipratimų, tačiau ilgainiui visa tai išsispręs. Biodujų energetika viena iš atsinaujinančios energetikos rūšių, tik gan savita. Tai biodujų gamyba anaerobinėmis sąlygomis – pūdymu. Keli to savitumo bruožai. Pirma, didesnė žaliavų dalis gaminti biodujas yra žemės ūkyje, o kita dalis pramonėje. Žemės ūkio atliekos – mėšlas ir srutos, gali būti nugaišę gyvuliai, runkelių lapai ir t. t. Iš pramonės ateina cukraus, alaus, mėsos ir kitos gamybos atliekos.
Biodujų gamyba ne tik teikia energijos, bet padeda tvarkyti aplinką, nes organinės medžiagos paverčiamos degiomis dujomis. Natūralioje aplinkoje tas procesas vyksta nevaldomai, bet jeigu organines atliekas talpinsime į uždaras talpas, galima išsiskiriančias biodujas kaupti ir naudoti. Taigi nieko labai išmoningo nedarome, tik panaudojame tam tikras talpas, jas periodiškai pripildome organika ir paimame pagamintas dujas.
ML. Darbo gauna organiką pūdančios bakterijos ir tą procesą prižiūrintys darbuotojai.
K. Navickas. Procesas žavus tuo, kad veikia natūralios bakterijos, kurių nereikia kurti, panaudojamos gamtoje esančios.
ML. Jei viskas taip paprasta, kodėl nuo seno Lietuvos ūkininkai biodujų negamino ir nenaudojo? Skirtingai nuo kinų, vokiečių ir kitų tautų žemdirbių.
K. Navickas. Be paminėtų tautų tas dujas naudojo ir intensyviai naudoja austrai, danai ir kitos tautos. Viena priežasčių, kodėl Lietuvoje biodujos nebuvo gaminamos ir naudojamos, buvo ta, kad prieš karą elektros energija buvo mažai naudojama, fermose elektros įrenginių beveik nebuvo. Net malūnų girnas sukdavo vėjas, vanduo, arba arklių varomi maniežai. Nuo pokario energija mūsų krašte santykinai buvo pigi. Net ir dabar pasigirsta svarstymų – verta ar neverta gaminti elektros energiją, kai pigiau nusipirkti? Jeigu viską tik vešimės iš kitų kraštų, nebus nieko gero. Vykstant diskusijai apie atominę elektrinę, paskaičiavau, kiek Lietuvai kainuotų, jei tą patį elektros energijos kiekį, kurį planuojame gaminti, bandytume pasigaminti iš biodujų. Taigi, kad gautume tuos pačius 640 MW, tektų investuoti tiek pat lėšų, užtat įdarbintume dar ir savų darbuotojų. Atominių reaktorių ne kiek-vienas gali statyti, o bioreaktorius stato patys Lietuvos statytojai. Šiuo atveju žaliavas energijai ne importuotume, o gamintume savo ūkiuose ir sunaudotume gamybos ir buities atliekas. Be to, gamintume ne vien elektros energiją, bet ir šilumą, kurią galėtume panaudoti racionaliau, negu ato-minėje elektrinėje.
Kitas dalykas: visos deginamos mineralinės medžiagos į atmosferą išmeta daug teršalų. Augant mokesčiams dėl teršalų, deginimas vis brangsta. Europos Sąjunga reikalauja mokėti ne tik už teršalus, bet ir už didinamą šiltnamio efektą. Tada jau tenka galvoti apie švaresnius energijos gavimo būdus.
Kai atliekos pūva natūraliai, išsiskiria apskaitomas metanas, už kurį mes privalome susimokėti. Moka gyvulius auginantys ūkiai, skerdyklos ir t. t. Teks mokėti ir už gyvulių mėšlą, kaip šiltnamio efektą didinantį šaltinį. Vadinasi, ir mūsų gaminamiems žemės ūkio produktams teks vis sunkiau konkuruoti tarptautinėse rinkose.
ML. Kokie sunkumai kyla norintiems gaminti biodujas? Lyg ir paprastas procesas, tereikia tik padėti puvimo bakterijoms.
K. Navickas. Ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti iš supaprastinto pasakojimo. Kad puvimo bakterijos sėkmingai darbuotųsi, joms reikia tam tikrų sąlygų, papildomos šilumos, kuriai pagaminti būtina tam tikra įranga. Kas dar stabdo? Niekas nenori būti pionieriais. Panašiai ir kitose šalyse, tačiau Vokietijoje ar Danijoje labai intensyvi informacijos sklaida. Man teko nemažai stažuotis Danijoje. Nelabai suprasdavau daniškai, bet kiekvieną savaitę laikraščiuose ir žurnaluose rasdavau straipsnių apie biodujas. Ten naudojama išties totalinė propaganda – ne tik informacijos sklaida. Valstybė, visuomenė, politikai įsitikinę, kad biodujas reikia kuo plačiau gaminti ir naudoti.
ML. 1973 m. Danijoje prasidėjusios naftos krizės pasekmė. Danai iš esmės pakeitė energetikos strategiją, priėmė naują energetikos strategiją. Joje aiškiai apibrėžti prioritetai: taupiai naudoti energiją ir iškastinį kurą keisti atsinaujinančiais energijos ištekliais. Šios strategijos dėka trečdalis šalyje pagaminamos energijos gaunama iš atsinaujinančių šaltinių.
K. Navickas. Visai teisingai. Kai Danijoje energetiniai ištekliai pabrango ne 30 proc., o tris kartus, šalyje prasidėjo visuotiniai bankrotai – ūkininkai, verslininkai ir valstybė priėjo liepto galą. O kada Lietuvoje prabilta apie atsinaujinančius energijos šaltinius? Kai prieš 20 metų grįžau iš Danijos, pradėjau danų patirtį skleisti populiariuose straipsneliuose. Niekas nenorėjo nei klausyti, nei girdėti, nes energija buvo labai pigi: „Ką čia paistai, mes ne kokie danai“…
Dabar trečdalį elektros energijos danai pasigamina iš atsinaujinančių šaltinių, o suvartoja tris kartus daugiau elektros energijos už Lietuvą. Taigi danai iš atsinaujinančių išteklių pasigamina tiek elektros energijos, kiek iš viso reikia Lietuvai. Danijos teritorija 43,1 tūkst. km2 (Lietuvos – 65,3 tūkst. km2), šalyje gyvena 5,6 mln. gyventojų (Lietuvoje apie 3 mln.). Lietuvos atsinaujinančiosios energijos tankis toks pats kaip Danijos, tik mes tomis galimybėmis nepasinaudojame. Kodėl? Stokojame gerų energijos gamybos ir naudojimo tradicijų, sektinų pavyzdžių. Jei vienas kitas ūkininkas pasistatys biodujų jėgainę ir įsileis pasižiūrėti kad ir kaimynus, geru pavyzdžiu užkrės ir kitus.
ML. Galima užjausti ir ūkininkus, kuriuos esam greiti apkaltinti konservatizmu ar nesugebėjimu įžvelgti ekonominės naudos iš inovacijų. Niekas neapdraustas nuo nenumatytų sunkumų, ir ne vien technologinio pobūdžio, bet neretai ir nuo valdžios netikėtų sprendimų, kaip kad nutiko su saulės energetika.
K. Navickas. Pritardamas pasakysiu, kad kartais koją gali pakišti ir bankai. Žinau keletą atvejų, kai didžiosios gyvulių fermos laimėjo ES Struktūrinių fondų konkursus, o bankai atsisakė skolinti pinigų. Klausiame – kodėl? Girdi, Lietuvoje nėra tokių projektų įgyvendinimo pavyzdžių. Tai kas, kad tokius projektus sėkmingai vykdo vokiečiai, austrai ir kitų šalių ūkininkai. Bankų užsienio pavyzdžiai neįtikina – na, tai ten… Esama ne visada pamatuoto nepasitikėjimo. Kai taip, tuomet kiti potencialūs biodujų gamintojai tokių projektų nesiima. Blogi pavyzdžiai užkrečia ne mažiau nei geri.
Arba kas vyksta su atsinaujinančios energijos įstatymu ir šios srities politikos kaitaliojimu? Buvo pasamdyta garsi užsienio konsultavimo bendrovė apskaičiuoti ir nustatyti tarifus atsinaujinančiai energijai. Ne mūsų Kainų komisija, ne Lietuvos institucijos, bet brangiai apmokami bendrovės konsultantai nustatė superkamos saulės energijos kainą. Staiga mūsų valdžios vyrai susigriebė, kad supirkimo kaina per didelė. Jeigu ta kaina išties per didelė, reikia tą konsultacinę bendrovę patraukti į teismą, kadangi dėl klaidingų apskaičiavimų Lietuvos žmonės patyrė nuostolių. Kompanija brangininkė tuos šimtus milijonų nuostolių tegu ir padengia. Dabar saulės energijos jėgainių statytojai, patyrę nuostolių, patrauks Vyriausybę į teismą ir jeigu laimės procesą, nukentės Lietuvos, t. y. visų mūsų pinigai. Visiška netvarka.
Jeigu paanalizuotume, kokias kainas už atsinaujinančių šaltinių energiją moka Italija, Vokietija, Austrija, tai pamatytume, kad Lietuvoje numatyta supirkimo kaina nebuvo labai didelė. Iš esmės juk atsinaujinančią energetiką ne valstybė paremia, bet šalies visuomenė mokėdama už tą energiją. Gamindami biodujas iš atliekų švariname aplinką ir gaminame šilumą ar elektros energiją, taigi vienu šūviu nušauname du zuikius. Netgi tris, kadangi bakterijų perdirbtą substratą išvežame į laukus kaip trąšą. Iš laukų paėmę organiką atgal sugrąžiname trąšas.
ML. Atsinaujinančios energijos savikainos skaičiuotojai šios trigubos naudos paprastai neįskaičiuoja.
K. Navickas. Įrodyti, kaip reikia skaičiuoti, pavyksta labai sunkiai. Net norintiesiems biodujas gaminti, su kuriais diskutuojame apie jų verslo planus, tenka aiškinti, kad iš atliekų be biodujų gaus ir laukams trąšų, kainuojančių nemažus pinigus. Kai apskaičiuojami energetikos moksliniai modeliai ir trąšas įskaičiuojame, gauname nemenką naudą. Sugrįžusio į laukus azoto ar fosforo juk jau nereikės pirkti. Susitvarkę aplinką, pašalinę dvoką iš tvartų ir šiukšlynų, gauname dar vieną didelį privalumą, gerindami aplinkos kokybę.
ML. Ar biodujų gamybai tinka tvenkinių, ežerų dumblas, pagaliau sapropelis?
K. Navickas. Netinka. Buvo entuziastų, su kuriais išbandėme šią galimybę. Dumble jau susikaupę išpuvusios organinės medžiagos, į aplinką išskyrę dujas (metaną). Nedidelis sluoksnis išsiskiria, bet organikai apmirus ši medžiaga nugula į dugną ir bakterijoms jau nėra ką veikti. Su sapropelio naudojimo pradininku ir entuziastu Antanu Ciūniu aptarėme šios trąšos panaudojimo galimybes biodujų gamybai ir jos atsisakėme.
Iškėlėte klausimą, kodėl Lietuvoje taip lėtai įsibėgėja biodujų gamybos ir naudojimo reikalai. Išties priežasčių gana daug. Nėra tradicijos, gerų pavyzdžių, todėl šio verslo imtis žmogui nėra paprasta. Tai nėra labai pigus užsiėmimas, kainuoja įranga ir rizika. Daug kam atrodo, kad gerokai sumaniau gaminti elektrą, nors ir ten kyla įvairių nenumatytų kliūčių.
Vokietijoje veikia daugiau kaip 7 tūkst. biodujų jėgainių, bet vokiečiai nesiblaško, jeigu įvedė energijos supirkimo kainą, tai jos ir laikosi. Tiesa, priklausomai nuo valstybės interesų vieniems gamintojams kaina gali būti sumažinama, kitiems padidinama, bet tai ne verslo žlugdymo siekis. Lietuvoje nėra drąsu investuoti pinigų į stabilumo neturinčią sritį. Tai kelia nerimo, nes valstybė, prisiimanti įsipareigojimų dėl atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo, turėtų jų ir laikytis. Tuo labiau, kad visa tai fiksuota Lietuvos energetikos strategijoje ir Atsinaujinančios energijos strategijoje, taip pat ES direktyvose iki 2020 m. įsipareigota 23 proc. elektros energijos gaminti iš atsinaujinančių šaltinių.
ML. Jau patys tų įsipareigojimų strateguotojai ir vykdytojai pripažįsta, kad pakaks ir perpus mažesnių skaičių, nes visų įsipareigojimų įvykdyti nepavyks.
K. Navickas. Galima elgtis ir taip, bet pagalvokime apie ateitį: negi yra manančių, kad gamtinės gujos ar naftos produktai dar galės pigti? Nepigs ir tas pats uranas, naudojamas atominėse elektrinėse. Pasaulyje iškastinių energijos išteklių atsargos mažėja. Yra dalykų, kurių net nuspėti neįmanoma. Kas dar neseniai galėjo pagalvoti, kad kinai taps energijos gamybos iš saulės, vėjo, biomasės lyderiais? Kinai plėtoja būtent šias energijos rūšis. Jeigu kinus, vokiečius ar danus laikome naivuoliais, tai ir toliau elkimės kaip kad ligi šiol darėme.
ML. Nepaisant visų sunkumų ir nuolat kylančių naujų problemų, alternatyvūs energijos šaltiniai Lietuvoje vis plačiau panaudojami ir šis procesas neabejotinai spartės. Kitų šalių pavyzdžiai privers sparčiau suktis ir mus. Ar nekils konkurencija tarp pačių įvairių sričių atsinaujinančių energijos šaltinių naudotojų?
K. Navickas. Atsakysiu, kodėl ėmiausi biodujų problematikos, o nesiėmiau vėjo, saulės ar kitos alternatyvios energetikos dalykų. A. Stulginskio universitete dėstau visus šiuos gamybos būdus, bet labiausiai domiuosi būtent biodujų gamyba. Jeigu mums rūpi ekonomikos reikalai, neišvengiamai tenka įsivelti į šią sritį. Mat didesnį pinigų srautą sukame čia. Jei turėtume mažai žemės, neišmaitintume savo šalies, tai visa ši kalba būtų tuščia. Turėjau partnerių Italijoje, pradėjome aiškintis, ar galima biodujų gaminti Sicilijoje. Mes matome vieną šaltinį – atliekas, iš kurių gaminamos biodujos. Sicilijoje žmonių daug, bet auginti ten mažai ką galima – apie biomasę galima pamiršti. Apie biodujas diskutuoti būtų lyg ir šventvagystė. Bet pastebėjome, kad aliejaus gamyboje lieka daug išspaudų ir jas italams pasiūlėme nukreipti į biodujų gamybą. Italai gamina daug sūrių, o išrūgas, miestelių organines atliekas taip pat galima nukreipti dujų gamybai. Inventorizavome Sicilijos biomasės gamybos galimybes, parengėme tam skirtas publikacijas tarptautinėje spaudoje. Dabar dar vienoje konferencijoje apie tai paskelbsime.
ML. Kodėl Jums parūpo Sicilija? Buvote sužavėtas Francio Fordo Coppolos režisuoto filmo „Krikštatėvis“, o gal Damiano Damiani serialu „Aštuonkojis“ apie Sicilijos mafiją?
K. Navickas. Viskas daug paprasčiau. Turiu Italijos universitetuose pažįstamų, teko keletą kartų lankytis. Atvyko vienas doktorantas devyniems mėnesiams pagal mainų programą, dirbo mūsų laboratorijoje, tad netyčia ir pradėjau domėtis Sicilijos galimybėmis. Pamėginome nauja biodujų gamybos rinka sudominti Lietuvos verslininkus, kadangi Sicilijoje nė vienos biojėgainės žemės ūkyje dar nėra pastatyta. Kuo mes prastesni už vokiečius ar austrus, kodėl nepradėjus tokių jėgainių statyti kad ir Sicilijoje? O kad Lietuvoje šio verslo laukia gera ateitis, man nekyla abejonių.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas