Dailininkas Vytautas Kasiulis sugrįžo į Lietuvą. Ir sugrįžo ne kaip sūnus paklydėlis, bet su visa prasmingai nueito kūrybinio gyvenimo kelio spalvų palete.
Sunku rinkti išbarstytas istorijos šukes
Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai išvakarėse, birželio 27-ąją, Vilniuje lankytojams duris atvėrė Vytauto Kasiulio dailės muziejus, o Tarybos darbo Vilniuje pirmąją savaitę, liepos 6-ąją, bus atidaryti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Išskirtiniai įvykiai, peržengiantys vien kultūrinio gyvenimo ribas. Daugiaprasmiai tam tikrą valstybės brandos etapą žymintys įvykiai, kuriuose jau šiandien galima įžvelgti savotiškų atskaitos taškų ateičiai.
Kalbant apie Valdovų rūmus dera ir tam tikras pakylėtumas. Išbarstytas senosios Lietuvos istorijos ir kultūros skeveldras ne vien renkame, bet tarsi iš naujo atrandame, pamatome naujomis akimis. Gyvenimą matuodami ateities masteliu randame labai stiprų, nors dar ir ne visad įsisąmoninamą ir įsisavinamą istorinį pamatą. Be galo svarbus veiksnys, ugdantis istorinę savimonę, palaikantis ir stiprinantis valstybingumo tradiciją, iš kurios išaugo ir modernios Lietuvos tautinė savivoka. Istorijoje, didžių protėvių siekiuose ir darbuose tarsi girdime savo pačių minčių ir siekių atgarsius. Šiuo atveju svarbu net ne siekių ir darbų mastas, kurį nustato gyvenamasis metas, išorinio pasaulio diktuojamos sąlygos ir istorinė realybė, o tautoje ir žmonėse glūdintis kūrybinis užtaisas, visada susijęs ir su atsakomybe. Ir ne vien atsakomybe už tautos ir valstybės ateitį. Šiandien ne mažiau svarbu rūpintis ir savo istorine praeitimi, jeigu norime, kad ji ir ateityje būtų sava, įsisąmoninta.
Pasakyta apie Valdovų rūmus, kurių atkūrimo istorija iš pradžių buvo kupina Sąjūdžio dvasios, bet pradėjus idėją materializuoti dainuojančios revoliucijos pamokos pamirštos. Paaiškėjo, kad ne tiek pati idėja ir jos įkūnijimas svarbu, kiek įkūnytojų personalijos. Jeigu ne tie asmenys daro kad ir gerus darbus, tai darbai išvirsta į blogus, bent jau tam tikros dalies vertintojų akyse. Tokios kampanijos prieš atstatomus Valdovų rūmus tikriausiai niekas nesitikėjo, istorinės teisybės atkūrimą lydėjo epitetai „muliažas“, „istorijos falsifikavimas“, o laikraščiuose tokios straipsnių antraštės kaip „neteisėta statyba“, „statybininkų piktnaudžiavimai“, „muziejininkų išlaidavimas aukcionuose įsigyjant meno kūrinius“… Kritikuojančiųjų išmonei ir vaizduotei nebuvo jokių ribų, ir to pakako, kad rūmų atstatymo darbai būtų sustabdyti. Jie nebuvo užbaigti 2009 m. Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmečio iškilmėms. Į šventę pakviestieji Europos valstybių monarchai ir prezidentai buvo priimami sustabdytos rūmų statybos prieigose.
Kaltinimai „siaubingais piktnaudžiavimais“ ir kitomis piktadarybėmis nepasitvirtino, bet tautoje buvo pasėta nepasitikėjimo sėkla pačia Valdovų rūmų atstatymo idėja. Įdomu, ar kam pakaks drąsos prisiimti atsakomybę už dorų žmonių šmeižtus, kas apmokės patirtus
materialinius valstybės nuostolius, nes bėgantis laikas ir infliacija kasmet kėlė rūmų statybos kainą. Kas suskaičiuos dėl darbų stabdymo prarastas lėšas, kompensuos sugaištą laiką? Visa ši valstybei garbės nedaranti istorija, sukeltoji psichozė ateityje tikriausiai taps pažinimo objektu siekiantiems tirti manipuliavimo visuomenės nuotaikomis formas, gal taikytas ir pilkąsias technologijas.
Sugrįžimo simbolis
Vytauto Kasiulio dailės muziejus, kaip ir Valdovų rūmai, taip pat laikytinas simboliu, istorinio laiko ženklu. Simbolis tiek, kiek patys suvokiame jo prasmę ir vertę. Tai ne vien materiali kultūros institucija, eksponuojanti meno turtus. Visų pirma tai sugrįžimo simbolis, po pasaulį išblaškytų Lietuvos talentų grįžimo gimtinėn materializuota išraiška. Tokių pavyzdžių būta ir anksčiau, kai į Lietuvą su savo kūriniais ir rinkiniais grįžo Kazimieras Žoromskis (1913–2004), Kazys Varnelis (1917–2010), Pranas Domšaitis (1880–1965), Janina Monkutė-Marks (1923–2010), dar vienas kitas menininkas. Dabar pasitinkame dailininko Vytauto Kasiulio (1918–1995) kūrinių kolekciją ir asmeninį šio menininko archyvą. Ši 950 meno kūrinių dovana Lietuvai skirta dailininko našlės Bronės Kasiulienės sprendimu, o jos valią įgyvendino dailininko sūnus Vytautas Kasiulis.
Kaip tvirtina Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, Vytauto Kasiulio kūrybinio paveldo sugrįžimas į Lietuvą nebuvo nei staigus, nei greitas. Su dailininku V. Kasiuliu ir jo žmona Brone R. Budriui teko bendrauti nuo 1973 m., kai Paryžiaus senamiestyje buvo rengiama Lietuvos gintaro dirbinių paroda. Atėję į parodos atidarymą Kasiuliai R. Budrį pakvietė apsilankyti sau priklausančioje „Galerie Royale“ Paryžiaus centre. Be V. Kasiulio darbų galerijoje buvo rodomi antikvariniai dailės rinkiniai, senoji tapyba ir taikomoji dailė. Išvydę, kaip susidomėjęs R. Budrys apžiūrinėjo tuos kūrinius, Kasiuliai pakvietė jį apsilankyti savo bute, kur buvo saugoma nemažai vertingų senosios dailės kūrinių. Užsimezgė glaudesnis asmeninis ryšys, tęsęsis keletą dešimtmečių, kurio baigtinis rezultatas buvo dailininko našlės apsisprendimas V. Kasiulio darbų kolekciją dovanoti Lietuvai. Apsispręsti padėjo 2009 m. Vilniuje surengtoji paroda „Vytauto Kasiulio rojaus sodai“, kuriai V. Kasiulio darbus paskolino ne tik dailininko našlė, bet ir Lietuvos muziejai bei kolekcininkai. Parodą aplankiusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pritarė sumanymui steigti Vytauto Kasiulio dailės muziejų, vėliau įvairiopai skatino jo kūrimą.
Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausioji patarėja Virginija Būdienė pastebi, kad V. Kasiulio kolekcijos grąžinimas į Lietuva buvo ne vieno ir ne dviejų Lietuvos žmonių ir lietuvių išeivių rūpestis. Dailininko šeimai visų pirma reikėjo patikėti, kad Lietuva deramai sutiks platų tarptautinį pripažinimą pelniusio dailininko kūrinius, suteiks jiems deramas eksponavimo sąlygas. Apsisprendimo reikėjo pirmiausia pačiai Lietuvai, ir ne bet kokio apsisprendimo. Nutarta steigti V. Kasiulio dailės muziejų, paskui pradėtos derybos su V. Kasiulių šeima. Prie derybų prisidėjo Lietuvos ambasada Prancūzijoje ir atskiri išeivijos asmenys. Asmeniškai su dailininko našle Brone Kasiuliene tuo reikalu telefonu kalbėjosi ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Taigi nors V. Kasiulio kūrinių grįžimas prasidėjo gerokai anksčiau negu gali atrodyti, tačiau Prezidentės D. Grybauskaitės išreikštas pažadas, kad Lietuva V. Kasiulio kūrinius ir archyvą deramai sutiks, paspartino įvykių eigą.
Devynerių metų neprireikė
R. Budrys sako, kad vaikui gimti pakanka devynių mėnesių, o muziejui sukurti reikia devynerių metų. Šį kartą taisyklė buvo pažeista, bet išėjo ne kaip visada, o tik į naudą. V. Kasiulio dailės muziejų kaip naują Lietuvos dalės muziejaus padalinį nutarta įkurti sostinės istoriniame pastate Goštauto g. 1, šalia Nacionalinio operos ir baleto teatro. Tai neoklasicistinės architektūros pastatas, kuriame XX a. pirmoje pusėje buvo įsikūrusi Vilniaus mokslo bičiulių draugija (Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie, 1907–1939). Priminsime, kad iki 1913 m. draugija glaudėsi grafo Juzefo Pšezdzieckio (Józef Przeździecki)dovanotame name Vilniaus priemiestyje Naujininkuose, o 1913–1939 m. pasistatytame name Tilto (Mostowa, vėliau J. Lelevelio, T. Narbuto, K. Požėlos), dabartinėje Goštauto gatvėje. Statytas pagal inžinierių Henriko Wojnickio ir Jano Trojano projektą už Baltosios Vokės dvarininko Hilario Lenskio (Hilary Lęski) ir kitų aukotojų lėšas. Statybos pradėtos 1910 m., baigta įrengti 1929 m. Dvarelį primenančiame dviaukščiame pastate veikė Vilniaus mokslo bičiulių draugijos muziejus, biblioteka, saugotas archyvas, vyko ne tik draugijos narių susirinkimai, bet ir įvairūs visuomenės renginiai. Po Antrojo pasaulinio karo pastate veikė LTSR revoliucijos muziejus (1949–1980 m.), o 1984 m. pastatą perdavus Lietuvos dailės muziejui nuo 1986 m. veikė Lietuvos tarybinės dailės galerija. Nuo 1991 m. įrengtos Lietuvos dailės muziejaus meno kūrinių saugyklos.
Labai gerai, kad pastatą pavyko išsaugoti, nes virš jo ne kartą buvo pakibęs Damoklo kardas. Siūlyta griauti, mat trukdė moderninti Vilnių. Neoklasicizmas tarsi kokia atgyvena badė architektūros novatorių ir įvairaus plauko sostinės perstatytojų akis. Šalia Operos ir baleto teatras, kitoje gatvės pusėje buvo statomi Politinio švietimo namai (dabar Vilniaus kongresų rūmai). Vis dėlto sveiko proto pakako atsispirti pasiryžėlių siekiams griauti praeities paveldą.
Per dvejus metus pagal šiuolaikinius reikalavimus rekonstruotas pastatas, jame išplėstos viešosios erdvės, suformuotas nacionalinių ir tarptautinių parodų centras, švietėjiškų renginių ir meno sklaidos erdvės, įrengta konferencijų salė, specialus apšvietimas eksponuoti dailės kūrinius. Įvesti visi reikalingi muziejui ryšio ir komunikacijų tinklai, muziejininkų reikmėms ir neįgaliesiems tarnaujantis liftas, keliantis iš rūsio į pirmą aukštą. Reikalingas paaiškinimas: statant Žaliąjį tiltą dabartinės Goštauto gatvės danga buvo paaukštinta daugiau kaip dviem metrais, tad mūsų aptariamas pastatas atsidūrė tarsi duobėje ir norint į jį patekti tenka pirmiau leistis žemyn.
Po rekonstrukcijos gerokai atnaujintas pastato fasadas, įgijęs neo-klasicistiniams rūmams būdingą solidumą, kurio anksčiau čia lyg ir nepastebėdavome. Neminėsime visų įrengtų muziejui būtinų techninių ir technologinių naujovių, tik pasakysime, kad sostinė įgijo išties įspūdingą naują kultūros objektą. Priminsime, kad muziejaus pastatas rekonstruotas ES Sanglaudos skatinimo programos, Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis, o darbus atliko statybų bendrovė „Irdaiva“. Sutelktumas kuriant šį muziejų stebina ir teikia vilčių, kad tautoje dar rusena kibirkščių, iš kurių esant reikalui gali pliūptelėti liepsna.
Kuriant V. Kasiulio dailės muziejų tarsi susitelkusios dangiškosios jėgos būtų laiminusios ir padėjusios įgyvendinti šį toli gražu ne eilinį projektą. Siekdamos susigrąžinti V. Kasiulį, trys Lietuvos institucijos – Prezidentūra, Lietuvos ambasada Prancūzijoje ir Lietuvos dailės muziejus – tarp savęs ne konkuravo, bet veikė kaip reta sutartinai. Žinoma, esminis momentas buvo Bronės Kasiulienės išmintingas apsisprendimas Lietuvai padovanoti V. Kasiulio kūrinius ir archyvą. Atidarytojo muziejaus ekspozicijoje yra ne viena šios įstabios lietuvės moters nuotrauka. Viena spinduliuoja jaunystės grožiu ir moteriška elegancija, kita, kurioje V. Kasiulis su B. Kasiuliene abu jau brandaus amžiaus, spindi gyvenimiška patirtimi ir ramia išmintimi. Žvelgdamas į šią nuotrauką pamanai: kad ir kiek toli į pasaulį nužengtum, bet tikroji viso kūrybinio gyvenimo kelionė tikrąją prasmę ir vertę įgyja sugrįžus… Dailininkas Vytautas Kasiulis sugrįžo į Lietuvą. Ir sugrįžo ne kaip sūnus paklydėlis, bet su visa prasmingai nueito kūrybinio gyvenimo kelio spalvų palete.
Už Kasiulio stilių
muziejus
Nėra reikalo priminti, kad ir pažangiausios techninės naujovės dar nesukuria muziejaus auros, be kurios ir šis statinys būtų tik vienas iš daugelio Vilniuje. Galima drąsiai pasakyti: su šiuo muziejumi taip neatsitiks. Tvirtas garantas – pirmiausia paties dailininko Vytauto Kasiulio kūryba. Meno žinovams ji gerai žinoma, ir ne tik Lietuvoje. Nemažos dalies naujojo muziejaus lankytojų tikriausiai laukia didelis netikėtumas, nauji potyriai ir tikra dvasios puota, nes tik taip galima nusakyti būsimą susitikimą su vieno iškiliausių ir tarptautinį pripažinimą pelniusio Lietuvos menininko kūryba.
Nauji muziejai atidaromi ne kasdien ir netgi ne kasmet, todėl šis įvykis nusipelno atidesnio ir neskubraus žvilgsnio. V. Kasiulio dailės muziejaus atidarymo dieną žurnalistams buvo skirta spaudos konferencija, kuri buvo pakankamai įspūdinga. Į ją atvyko (išvardysiu gal ir ne pagal rangą) dailininko sūnus Vytautas Kasiulis iš Paryžiaus su žmona Nelly, įvykdęs mamos Bronės Kasiulienės valią ir perdavęs tėvelio sukurtus darbus jo vardu pavadintam muziejui. Dalyvavo Lietuvos ambasadorė Prancūzijoje, taip pat Marokui ir Andoros kunigaikštystei Jolanta Balčiūnienė, Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausioji patarėja Virginija Būdienė, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, direktoriaus pavaduotoja mokslui Laima Bialopetravičienė ir V. Kasiulio dailės muziejaus vedėja Ilona Mažeikienė.
Buvo prisimintos reikšmingos muziejaus kūrimo ir V. Kasiulio kūrinių kelio į Lietuvą peripetijos, bet tuo neapsiribota. Žvilgsniai krypo į ateitį. V. Būdienė ragino naujajam muziejui drąsiau imtis edukacinės veiklos, nes muziejus neturi būti sustingusio meno buveinė – tai ir mokykla, ir kūrybos vieta. Kalbėtoja linkėjo Lietuvai tapti šalimi, kuri skleistų pasaulyje ne išpopuliarėjusį, bet svetimą singlą „Gang-nam Style“, o Kasiulio stilių.
Lietuvos ambasadorei Prancūzijoje J. Balčiūnienei V. Kasiulio kūryba primena „lietuvišką“ Marką Šagalą. Kūriniuose galima jausti tą pačią nostalgiją ir kartu iš prancūzų perimtą Paryžiui būdingą virpesį. Anot ambasadorės, ši dermė nepaslėpė Kasiulio kūrybos lietuviškumo, prasimušančio net ir tuose paveiksluose, kuriuose Paryžiaus gatvės ir kiti šio miesto vaizdai. Taigi mes susigrąžinome ne tik didelį menininką, bet ir dalį savo istorijos, kadangi V. Kasiulio archyvas Lietuvos meno istorijos tyrinėtojams bus svarbus tyrimų ir pažinimo šaltinis.
Jeigu ekonomika yra šalies kūnas, tai kultūra – mūsų tautos dvasia, mūsų siela, – tvirtino ambasadorė J. Balčiūnienė. Ji dėkojo dailininko sūnui V. Kasiuliui, kuris pagarbiai įvykdė motinos apsisprendimą. Ambasadorė išreiškė viltį, kad šis ir kiti Lietuvos muziejai nemokamai įleis mokinius į ekspozicijų sales. Pagaliau, kodėl muziejuose negalėtų vykti dailės pamokos vaikams, o menotyrininkai vakarais argi negalėtų visuomenei skaityti paskaitų, pažindinti vilniečius su menu – taip atplėštų žmones nuo televizijos ekranų.
Muziejaus darbuotojai vien Kasiulio kūryba nežada apsiriboti, nors iš saugyklų į dienos šviesą tikrai turės ką iškelti ir parodyti dar daug visuomenei nematytų šio dailininko darbų. Bus rengiamos ir kitų menininkų parodos. Rudeniui įsibėgėjus, spalio 22 d. numatoma atidaryti tarpukariu kūrusio lenkų kilmės vilniečio dailininko Mykolo Raubos (1893–1941) peizažinės tapybos parodą „Kelias į Vilnių“. Taigi žadamas įdomus susitikimas su toli gražu Lietuvoje nepakankamai žinomu kūrėju. Veikiausiai lapkričio mėnesį sulauksime litvakų kilmės garsaus menininko Arbit Blato (1908–1999) parodos, skirtos Europos miestų peizažams.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas