Doc. dr. Egidijus MAŽINTAS
Lietuvos edukologijos universitetas
Pabaiga, pradžia Nr. 10.
Ivanas, Michailas ar Algirdas, Vytautas?
Mokslininkai nurodo dešimtis šaltinių, iš kur mūsų protėviai sėmėsi žinių rinkdami vardus atžaloms. Spėdamas orą ar rinkdamas vaikui vardą dažnas žemaitis dėmesį kreipė į jį supančią gamtą, žinoma, ir savęs nepamiršo.
Po vaiko gimimo baltų gentyse Gudijoje prasidėdavo tikras spektak-lis. Tėvas išnešdavo mažylį į lauką ir paskelbdavo vardą. Susirinkusiems kaimynams sakydavęs, esą rado kopūstuose ar gandras atnešė, tuo tarsi siekdamas suklaidinti pamestinukams bijodavusias kenkti dvasias. Vardai, kaip tam tikri talismanai, vaikus saugojo ir nuo blogos akies, ir nuo prakeikimo. Baltai savo sūnų nevadino švelniai: Gerutis, Laimutis, Skaistutis, rinkdavo jiems stiprius vardus: Algirdas, Vytautas, Kęstutis, Birutė, Danutė, Daumantas, Švitrigaila, Jogaila, Algimantas, Mindaugas. Nuo tos vardo gavimo akimirkos mažas ir silpnas vaikelis tapdavo aplinkinių gerbiamu kilnaus vardo savininku.
Antai Vytauto arba Algirdo, Kęstučio vardai ilgainiui asocijavosi su vadovavimu, ryžtu, siekiu nugalėti, sugebėjimu burti bendraminčius kovai už šventus tautinius ir valstybinius idealus. Lietuvoje veikia dešimtys Vytautų, Algirdų, Kęstučių klubų, į kuriuos buriasi įvairių profesijų atstovai, o juos vienija vardo pirmtakų didžiųjų kunigaikščių Vytauto, Algirdo, Kęstučio asmenybės. Veikia taip pat Jonų, Darių, Algimantų, Onučių, Biručių, Danučių, Janinų, Neringų, Vytenių, Mindaugų, Daumantų nedideli klubai, deja, vienijantys pensijinio amžiaus Lietuvos ir emigracijoje gyvenančius lietuvius. Jau seniai norėjau paklausti prof. Donato Katkaus Vilniaus Šv. Kristoforo orkestro meno vadovo, kodėl jo orkestras pabūgo didžiojo kunigaikščio Gedimino, Kęstučio, ar Vytauto vardo? Kiek vilniečiams primestas Kristoforas svarbesnis už anuos tiek daug šalies sostinei nusipelniusius didžiavyrius?
Peržvelgiau Rimdžiūnų vidurinės mokyklos mokinių sąrašus. Iš 57 besimokančių tik 15 turi lietuviams priimtinus (25 %) vardus: Darius, Bronislavas, Violeta, Elena, Robertas, Inga, Artūras, Kristina, Saulė, Lina, Auksė, Gražina, Mantas, Monika, Vilija. Neaišku, kodėl vengiama suteikti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardų? LDK kunigaikščių vardai ypač retai pasitaiko tarp gudų. O iki 1940 m. gudai savo tautybę užrašydavo „litvinais“. Įžymūs menininkai – Ch. Sutinas ir M. Šagalas gyvendami Paryžiuje užrašydavo po pavarde „litvin“. Dabar suteikiami vardai vaikams kelia nuostabą, bet tokių jau kupinos ir švietimo įstaigos Lietuvoje: karinos, kirilai, darjos, aleksandrai, vitalijai, majos, dianos, igoriai ir t. t. Labai keistai užrašytos lietuvių šeimų, kurių atžalos mokosi lietuviškoje mokykloje pavardės: Jurkoit, Antropiansky, Mickevič, Bublevič, Chudalėjev, Radionov, Janulčik, Bublevič ir kt. Iš pavardės neįmanoma nustatyti, kokios lyties tai mokinys. Gal to ir siekiama? Jie iš lietuviškų Kemeliškių, Rimdžiūnų, Gervėčių, Varnėnų, Zavelcų ir kt. kaimų. Kaip elgtis lietuvėms mokinėms turinčioms pase pavardę Lukšo, Mažeiko arba Urbanovič, jos ne Lukšaitės, Mažeikaitės, Urbanavičiūtės. Su tokia skriauda, matyt, susitaikyta, bendruomenėje jos prisistatomos lietuviška tradicija, o pasai rodo ką kita. Tačiau ar norėčiau, kad iš mano pavardės civilinio skyriaus darbuotojas į pasą parašytų Mazin arba Mazintoic. Ir taip reiktų gyventi su keliomis pavardėmis? Su svetima pase, o su nuosava namie, tarp draugų. Baisu pagalvoti.
Studentiškų vardų ir pavardžių „turgūs“
Jų galima aptikti daugelyje valstybių. Tai rimtos įstaigos, užsiimančios asmenvardžių prekyba. Pagal pageidavimą už tam tikrą mokestį jums parinks tinkamiausią vardą ir pavardę. Antai atsivertę Lietuvos telefonų knygą, joje vien su Jono vardu rasite dešimtis Jonaičių, Petraičių, Vasiliauskų, Juozaičių. Įsivaizduokite, kad tarp trijų šimtų Jonų Vasiliauskų jums reikia rasti kažin kieno rekomenduotą Rimdžiūnuose gyvenusį studentą Joną Vasiliauską. Ką daryti? Danijoje panaši pavardė yra Hansen, Larsen, Petersen. Hansų Hansenų ten begalė. Tai virto galvos skausmu ne tik šių vardų bei pavardžių savininkams, bet ir darbdaviams, diplomus išduodančioms mokslo įstaigoms. Pernai Danijoje apie du tūkstančius Larsenų gavo universitetų diplomus. Nenuostabu, kad už tam tikrą atlygį Danijoje sėkmingai veikia įstaigos, siūlančios naujas pavardes ir vardus tradicines pavardes turintiems danams.
Mažytėje Lietuvoje kai kurios bėdos mažesnės arba taip tik atrodo, kol pats su jomis nesusiduri. Galima atlikti paprastą eksperimentą: užtenka įrašyti kieno nors (dar įdomiau – savo) vardą ir pavardę į Google interneto paieškos sistemą ir prieš akis išsirikiuos koks tuzinas bendravardžių ir bendrapavardžių.
Tikros ar tariamos bėdos?
Renkant kūdikiui vardą, neretai sunku apsispręsti, nes tėvus veikia šeimos, draugų, aplinkinių, svarbių mums žmonių nuomonė. Dažnai ne tik netrūksta informacijos, dargi susipainiojame jos gausoje. Internetas, žiniasklaida, knygos, mokymo įstaigos, mūsų socialinio rato žmonės, organizacijos – tai reikiamos informacijos suteikiantys šaltiniai, tačiau jos gausa ne visada palengvina sprendimą. Dažnai turime keletą vardo parinkimo kelių, todėl svarbu sugebėti tiksliai įvertinti alternatyvius pasirinkimus.
Š. m. balandžio 4 d. dienraščio „Sovietskaja Belorusija“ priede „Sąjunga/Belarus–Rosija“ Nr. 13 (593) p. 1–2 straipsnyje „Vestuvės abiem pusėms“ žurnalistas S. Golesnikas aprašo Dubrovensko ir Krasninskio rajonus Baltarusijos ir Rusijos pasienyje. Rusai pereina sieną ir Liaduose meldžiasi Šventosios Dvasios cerkvėje. Straipsnio autorius pastebi, kad pusė Arlauskų ir Valių kaimuose gyvenančių šeimų mišrios. Tokios baltarusiškos-rusiškos vedybos buvo dažnos sovietmečiu. Po to štilis. Ir štai žurnalistas kažin kodėl džiaugiasi, kad ši tendencija atsigauna. Aprašyta gudės Oksanos Mickevič ir maskviečio Vasilijaus Suchovo pažintis internete, atvedusi į santuoką. Priminsiu, kad lietuviai ir gudai niekada netoleravo santuokų nei su maskoliais, nei su lenkais. Išskyrus kunigaikščių santuokas iš išskaičiavimo su slavų karališkų ar caro šeimų atstovėmis. Savo genofondą baltai ypač saugojo. Patys gabiausi ir talentingiausi iš visų baltų genčių – prūsų ir jotvingių kunigaikščiai niekada nesielgė kaip lietuviai kunigaikščiai, nesidairydavo svetur moterų, neimdavo nei slavių, nei kitos tautybės žmonų. Buvo sukūrę vieningos baltų tautos genofondo modulį (kaip ir žydai). Visi mišrūnai kenkė ir naikino mūsų brolius ir seseris jotvingius ir prūsus.
Prisiminkime didžiuosius Lietuvos kunigaikščių vaikus, kurie tapdami kitų valstybių karališkų ar cariškų šeimų nariais sutikdavo per specialias jau bažnytines apeigas priimti pravoslaviškus, lenkiškus ar kitus tikėjimus ir slaviškus krikščioniškus vardus. Taip jie nutauto ir ištirpo svetimose kultūrose.
Netinkamo pasirinkimo pasekmės
Tai, kad vardą būtina rinkti atsakingai, aišku daugeliui jaunų šeimų. Nerimaujama, ar vardas neš sėkmę, ar bus kenksmingas. Manoma, kad nuo vardo priklauso ir žmogaus kūno pojūčiai, savijauta, emocinė būsena, elgesys.
Didžiausia tėvų klaida, kad krikštydami atžalą bažnyčioje, kunigų paraginti, suteikia naujagimiui užsienyje, kažkur labai toli nuo Lietuvos gyvenusio šventojo arba apaštalo vardą. Tai didelė nelaimė tų vardų savininkams. Lietuvoje duoti krikščionišką vardą sūnui arba dukrai – tai pasmerkti jį klaidžioti po krikščioniškąją Europą, ieškant savos vietos. Tokie žmonės labai sunkiai suranda save gimtinėje. Todėl nuo senų senovės lietuviai vengė ir baiminosi duoti savo atžaloms svetimus nelietuviškus vardus. Koks likimas ištiks pakrikštijus naujagimį kad ir Brunono vardu? Kaip jūs manote? Orientuojamasi į uolų krikščionių misionierių Brunoną, kuris sulaukęs pilnametystės miške buvo užmuštas. Argi tokio likimo norima vaikui, kad sulaukęs pilnametystės būtų užmuštas kur nors skersgatvyje?
Post Scriptum
Svetimų vardų ir pavardžių ordos susilpnino senąjį šeimos ir ją jungiančių jėgų pamatą visuose sluoksniuose, pradedant bajorais, diduomene, baigiant visais kitais nūdienos visuomenės luomais ir klasėmis. Nenoriu sužadinti vilčių, kad esą dar galima atstatyti vardų ir pavardžių pusiausvyrą. Tautos šaknų griovimo jėgos suponavo lietuviškos tradicijos mirtį. Graudu, kad mes nesuvokiame baltiškų vardų atsisakymo pavojaus. Vardų ir pavardžių rašymas Lenkijoje tapo klausimo išplėtimu už savo teritorijos ribų. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių karūnavimo iškilmėse giedamomis vardą šlovinančiomis giesmėmis gamtadievystės žyniai ir vaidilutės pakylėdavo didžiuosius kunigaikščius į kosmogeninę hierarchiją. Didžiųjų kunigaikščių vardų galybė buvo įtvirtinama per ypatingas ceremonijas, apeigas ir ritualus. Mes, baltai, senovėje buvome vadinami ugnies garbintojų arba kerėtojų tauta. Lietuvos didieji kunigaikščiai ir karalius Mindaugas savo vardo magiškųjų galių įgijo per apeigas šventųjų ąžuolų, šaltinių apsupty, prie degančios amžinosios laisvės ugnies, kurstytos skaisčiosios vaidilutės ir vyriausiojo žynio. Vytautas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila, Švitrigaila, Skirgaila ir kiti kunigaikščiai užėmė aukštesnę vietą – kažkur tarp žemės karalių ir dangaus valdovų. Žynys Lizdeika klūpojo prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą, o krivis Vaidila prieš Vitebsko didįjį kunigaikštį Algirdą, o vėliau Romos popiežius klūpos prieš Karolį Didijį. Senieji ir naujieji didieji Lietuvos kunigaikščiai, kurių žemės nuo Rusijos iki Ukrainos ir dar toliau, įsivaizdavo esą Perkūno įpėdiniai. Atlikdami jiems deramus vardo ir pareigų pašventinimo ritualus, žyniai ir vaidilos prisimindavo garsių jų pirmtakų – milžinų vardus, kurių dosnumas leido puoselėti Lietuvos valstybės didybę. Prigimtinio lietuvių tikėjimo dainiai – žyniai ir vaidilos norėjo ir tikėjo, kad jų valia dievams ir deivėms aukojamuose daiktuose būtų išreikšta tam tikra apeigoje dalyvaujančio asmens vardo kilmės ir galios (magijos) estetika. Vardas kaip užkeikimas, kaip mitinė legenda.