MAGDEBURGO TEISĖ IR LIETUVIŠKASIS JOS KONTEKSTAS (2)

Pradžia 2012 m. Nr. 20

„Mokslo Lietuvoje“ rašėme, kad 2012 m. Aikės fon Repgov premija (Eike-von-Repgow-Preis) įteikta Lietuvos istorikei humanitarinių mokslų daktarei Jolantai Karpavičienei už Saksų-Magdeburgo teisės Lietuvoje istorinius tyrinėjimus ir publikacijas. Šią premiją skiria Magdeburgo miestas (Vokietija) ir Magdeburgo Oto fon Gerikės universitetas (Otto-von-Guericke-Universität). Ta proga spausdinome (ML 2012 11 15 Nr. 20 (486)) interviu su naująja premijos savininke Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docente dr. Jolanta Karpavičiene.
Turime dėkingą progą pratęsti šį pokalbį, kadangi š. m. gegužės 14 d. Vilniaus rotušėje vyko tarptautinė konferencija „Magdeburgo teisės kelias Europoje: miestų istoriniai ir dabarties ryšiai“. Konferencijos rengėjai – Lietuvos Respublikos Seimas, Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos savivaldybių asociacija, Vilniaus miesto savivaldybė, Valdovų rūmų muziejus ir Vilniaus universitetas. Konferencijos globėjai – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas.
Konferenciją atidarant sveikinimo kalbas pasakė Vilniaus meras Artūras Zuokas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Ukrainos vicepremjeras Konstantin Gryshchenko ir Vokietijos Federacinės Respublikos Saksonijos-Anhalto žemės ministras pirmininkas dr. Reiner Haseloff. Mokslininkai iš Vokietijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos analizavo Magdeburgo teisės istorinę raidą, išryškino savivaldos reikšmę Europos miestų identitetui, o išvardytų valstybių miestų vadovai ir savivaldybių atstovai pasidalijo bendradarbiavimo patirtimi, aptarė miestų
vaidmenį Europos integracijos vyksme, plėtojant Europos Sąjungos Rytų partnerystės programą.
Su dr. Jolanta KARPAVIČIENE toliau tęsime pradėtąją temą, kalbėsime apie Magdeburgo teisę Lietuvoje, šiai temai buvo skirtas ir jos pranešimas konferencijoje.
Apie vieną Jogailos dovaną Vilniaus vokiečiams
Mokslo Lietuva. Miela ponia Jolanta, grįžkime į 1387-uosius metus, kai Lenkijos karaliumi tapęs ir Lietuvą pakrikštijęs Jogaila paskelbė tris privilegijas: Vilniaus vyskupui, tuo įsteigdamas Vilniaus vyskupystę,
katalikams bajorams (akivaizdžiai juos ir katalikų religiją išskirdamas į valstybės religijos statusą) ir Vilniaus miestui suteikdamas Magdeburgo teisę. Tokiu būdu Vilnius pirmasis iš LDK miestų vokiečių miestų pavyzdžiu įgijo savivaldos teisę.
Jolanta Karpavičienė. Ar tai buvo toli į ateitį pramatyta, kad Magdeburgo teisė LDK atliks miesto teisės funkciją – sunku pasakyti. Vargu ar Jogaila mąstė taip giliai strategiškai. Prisiminkime kiek ankstesnius įvykius. 1381 m. kunigaikštis Kęstutis užėmė Vilnių, pašalino didįjį kunigaikštį Jogailą iš sosto ir pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. 1382 m. birželį Jogaila atvyko į Vilnių, o jo sąjungininkai vadovaujami Hanulo įteikė Jogailai pilies raktus. Jogaila susigrąžino didžiojo kunigaikščio valdžią. Tuo metu Kęstutis malšino Jogailos brolio kunigaikščio Kaributo maištą. Visai įmanomas dalykas, kad Hanulas buvo pirmasis Vilniaus vaitas, nors pačioje privilegijoje nei ši pareigybė, nei konkretus asmuo nenurodomi. Tikėtina, kad Magdeburgo teisės suteikimas Vilniaus „miestiečiams, miesto gyventojams ir visai miesto bendruomenei“ – taip Jogailos rašte įvardijamas šios teisės „gavėjas“ – galėjo būti ir Jogailos atsidėkojimo ženklas, tuo pačiu ir Vilniuje gyvenusių vokiečių protegavimas, kurie su Hanulu priešakyje rėmė Jogailą.
Jeigu net taip ir būtų buvę, labai greitai išryškėjo ir kita perspektyva. Po Vytauto mirties Žygimanto Kęstutaičio 1432 m. privilegijoje jau matome klasikinę Magdeburgo teisės suteiktį Vilniaus miestui pagal visus paramet-rus, užtikrinant miestui autonomines, juridines, socialines teises. Miesto autonomija garantuojama Magdeburgo teisės forma.
ML. Po Vilniaus Magdeburgo teisė buvo jau drąsiau suteikiama, bet dar nedaug LDK miestų ja buvo apdovanoti.

J. Karpavičienė. Jogaila 1390 m. Magdeburgo teisę suteikė Brastai, Trakai magdeburginę suteiktį įgijo XIV–XV a. sandūroje, o Vytautas 1408 m. šios teisės privilegija apdovanojo Kauną. Pastaruoju atveju Vytautas protegavo Kauno vokiečių bendruomenę, bet labai greitai ši teisė, nors šaltiniuose net iki XVIII a. pab. sinonimiškai vadinta vokiška Magdeburgo teise, prarado etninę reikšmę, tapo ne tik vokiečių, bet apskritai miestiečių teise. XV a. žinomos pavienės suteiktys, o šio šimtmečio pabaigoje Aleksandras jau ėmė vykdyti tikslingą miestų politiką, Magdeburgo teisę pradėjęs suteikinėti ir Palenkėje jau egzistavusioms ar naujai steigiamoms vietovėms bei slavų miestams. Per jo valdymo laikotarpį apie 40 LDK miestų, dabar esančių Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje, įgijo savivaldą. Taip valdovas stiprino Rytų politiką, savo socialinę atramą LDK priklausiusiose slavų žemėse. Polockas, Vitebskas, Minskas – buvo tarp tų svarbiausių miestų, gavusių juridinę autonomiją.
Magdeburgo teisė Trakų karaimams
J. Karpavičienė. Lietuvių etninių žemių Aleksandro dosnumas nepalietė, nes ten tuo metu nebuvo didesnių miestų. Įdomu, kad 1441 m. Kazimieras Magdeburgo teisę suteikė Trakų karaimams. Retas atvejis, kadangi Magdeburgo teisė vadinta krikščioniška teise. Ji Lietuvoje sklido kartu su krikščionybe kaip Vakarų pasaulio, okcidentinis reiškinys.
ML. Ar žinomas kitose Europos šalyse atvejis, kai nekrikščioniškai bendruomenei būtų suteikta Magdeburgo teisė?
J. Karpavičienė. Man toks atvejis nėra žinomas.
ML. Iš tautinių bendruomenių, regis, armėnams Lvove tokia teisė buvo suteikta.
J. Karpavičienė. Taip, bet armėnai krikščionys. Trakų karaimams suteiktoji Magdeburgo teisė rodo, kad tai nebuvo etninis ar net konfesinis, bet visų pirma socialinis ir teisinis mechanizmas, užtikrinantis savivaldą.
ML. Jei taip, tai kodėl Lietuvos totoriams ši teisė nebuvo suteikta? Totorių nuopelnai Lietuvos istorijoje pakankamai ryškūs, pakaktų prisiminti Aukso ordos chaną Dželaletdiną, Tochtamyšo sūnų, Vytauto įkurdintą su visa palyda Trakuose. Dželaletdinas su savo pulkais kovėsi Vytauto pusėje Žalgirio mūšyje. Tiesa, katalikiškoji Europa ilgus dešimtmečius LDK valdovus smerkė, kad jie naudojosi „saracėnų“, nekrikštų pagalba kovose prieš krikščionis. Gal šis savotiškas šleifas turėjo įtakos ir teikiant Magdeburgo teises? Tiksliau – susilaikant nuo teikimo totoriams.
J. Karpavičienė. Manau, kad priežastis kita. Trakų karaimai gyveno kompaktiškai ir sugyveno su krikščionimis. Kad karaimai galėtų bendruomeniškai gyventi, jiems ir buvo suteikta LDK tuo metu jau žinota išorinė forma. Jie turėjo savo vaitą, nors vidaus gyvenime tikrai nesinaudojo Saksų-Magdeburgo teisės šaltiniais, netaikė šios teisės konkrečių normų. Miesto suvereno, valdovo požiūriu tai buvo prievolinis vienetas, dabar sakytume – ūkio subjektas. Čia ir glūdi mesto teisės suteikimo prasmė: visų pirma ūkiniai ir socialiniai interesai, tik paskui tos teisės raiška įgauna ir politinę formą.

ML. Kodėl Lietuvos žydų bendruomenės negaudavo Magdeburgo teisių?
J. Karpavičienė. Magdeburgo teisės veikimo sfera žydų niekuomet neaprėpė. Tik XVII a. antrojoje pusėje tose vietovėse, kuriose žydų gausėjo, atsirado būdų, kaip tuos santykius reguliuoti. Bet tai atskira ir labai plati tema.
Kas tas „lietuviškasis sąjūdis“?
J. Karpavičienė. Noriu grįžti prie Magdeburgo teisės sklaidos etapų. Minėjome, kad per antrąjį šios teisės sklaidos laikotarpį XV a. pab.–XVI a. pr. magdeburginės privilegijos buvo suteiktos miestams Palenkėje ir slaviškojoje LDK dalyje. Lietuviškąsias LDK žemes šie procesai tuokart aplenkė. XVI a. antrojoje pusėje prasidėjo trečiasis tos sklaidos etapas, išprovokuotas ištiso priežasčių komp-lekso. Daugeliui LDK miestų, net ir mažesnių, pradėta masiškai suteikti Magdeburgo teisės privilegijas. Visų pirma tai Valakų reformos netiesioginis padarinys, kai pradėtas reguliuoti miestelių tinklas, iš jų išskiriamos didesnės gyvenvietės. Tuo metu taip pat vykdyta ir administracinė bei teismų reforma, kūrėsi bajoriškoji savivalda. Prof. Zigmas Kiaupa iškėlė mintį, kad taip galėjo būti iškelta alternatyva ir miestiečių savivaldai. Mat miestiečiai visados buvo valdovo atrama.
Per keliolika metų keliolika vietovių jau etninėje Lietuvoje gavo Magdeburgo teisę – taip valdovas stiprino savuosius miestus. Merkinė šią teisę gavo 1569 m., taip pat ir privatūs didikų miestai – tai Radvilų Biržai (1589), Kėdainiai (1590), Chodkevičių Skuodas (1572) ir Kretinga (1609).

Taigi ir etninėje Lietuvoje ėmė gausėti miestų skaičius. Edmundo Rimšos duomenimis, iš viso LDK buvo apie 250 miestų, gal net daugiau, kurie anksčiau ar vėliau buvo gavę Magdeburgo teisę.
ML. Kiek dabartinės Lietuvos teritorijoje tokių miestų buvo?
J. Karpavičienė. Iki XVIII a. vidurio dabartinės Lietuvos teritorijoje tokių miestų buvo 24 (Klaipėda, arba Memelis, buvo kitos istorijos kontekstas, į LDK neįėjo). Siekiant racionalizuoti valstybės valdymą ir miestus tvarkyti „iš viršaus“, 1776 m. magdeburginė savivalda daugelyje vietovių buvo suspenduota. Tuokart Magdeburgo teisę LDK išlaikė tik 11 miestų, tarp jų Vilnius, Kaunas ir Trakai. Kai XVIII a. pabaigoje Ketverių metų seimo metu Abiejų Tautų Respublikoje buvo inicijuota miestų reforma, stengtasi jiems suteikti vadinamųjų laisvųjų miestų privilegijas, kurias amžininkai suprato kaip Magdeburgo teisės sugrąžinimą ar suteikimą. Tą istorijos etapą tyrinėtojai vadina „lietuviškuoju sąjūdžiu“. Per šešis mėnesius 74 miestai LDK teritorijoje (dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje) gavo laisvo miesto privilegijas. Dažniausiai jos buvo suvokiamos kaip Magdeburgo teisės suteiktys, nors nuo pastarųjų gerokai skyrėsi. Tai štai iš tų 74 miestų 55 yra dabartinėje Lietuvos teritorijoje, iš jų 45 vietovės anksčiau jokios Magdeburgo teisės neturėjo. Dėl to magdeburginių miestų teisės statistika formaliai išauga iki 70 vietovių.

ML. Matyt, pasinaudota sunkia LDK padėtimi, politine Abiejų Tautų Respub-likos krize, tad būta progos paspausti paskutinį karalių Stanislovą Augustą.
J. Karpavičienė. Be jokios abejonės būta aibės įvairių niuansų, bet noriu pabrėžti bene pagrindinį to meto lietuviškumo momentą: visa tai rodo Lietuvos priklausymą Vakarų demokratinei civilizacijai ir tik taip tą procesą būtų įmanoma aiškinti.
Kaip tapti miesto piliečiu?
ML. Kaip apibūdintumėte to meto, t. y. XVII a. pab. miestiečių ir bajorijos santykius? Akivaizdu, kad Magdeburgo teisė sietina su miestiečių siekiu įgyti savo miestui savivaldą. O kiek tai buvo svarbu bajorams?
J. Karpavičienė. Miestai, viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais laikais turėję savivaldą, užsienio istoriografijoje dažniausias vadinami autonominiais miestais. Vartotina ir ikimoderniosios savivaldos apibrėžtis. Ji nesietina vien su idėjiniais dalykais, nes veikė labai konkretūs interesai. Juk ką ta Magdeburgo teisė reiškė miestiečiams?
ML. Turgaus, kasmetinių mugių rengimo galimybė.
J. Karpavičienė. Taip, bet turgaus teisę galėjo turėti ir miesteliai. Magdeburgo teisės suteikties miestiečiams esmė štai kokia: tokiame mieste teisėtoje santuokoje gimęs miestietis buvo laikomas prigimtiniu, o „įsirašęs į miestą“ – naujuoju miestiečiu. Jeigu jis nori įsirašyti į miestą, tapti miestiečiu, tai reiškė žmogaus laisvę, o baudžiavinėje santvarkoje asmens laisvė buvo kokybinis žmogaus egzistencijos rodiklis. Miestelio gyventojas taip pat laisvas, bet miesto gyventojas yra visai kitoks pilietis.

Vakarų ir Vidurio Europos miestuose buvo vedamos net specialios knygos, į kurias buvo įrašomi naujieji miestiečiai. Lietuvoje tokių specialių „registrų“ nebūta, tačiau įsirašymo į miestą faktai fiksuoti kitose savavaldžių miestų knygose. 2005 m. Agnius Urbanavičius išleido puikią mokslinę studiją* „Vilniaus naujieji miestiečiai 1661–1795 m.“ Per minėtą laikotarpį į Vilniaus miestą įsirašė daugiau kaip 4 tūkst. žmonių, įdomu, kad iš jų apie 70 – iš Magdeburgo miesto. Įdomi naujiena. Tai buvo atvykėliai pirkliai ir amatininkai.
Be žmogaus asmeninės bei socialinės laisvės buvo svarbus ir miestiečio turto garantijų aspektas. Ir trečias dalykas – galimybė verstis miesto amatu, su miestiška gamyba susijusia veikla. Tarkime, žmogus nori verstis pirklyste. Tam reikia tapti pirklių gildijos nariu, o be miesto pilietybės tai neįmanoma.

ML. Kaip buvo tampama miesto piliečiu?
J. Karpavičienė. Reikėdavo sumokėti į miesto iždą tam tikrą mokestį. Gausu pavyzdžių, ir ne tik Vilniuje, liudijančių, kad ir valstiečiai siekdavo įsirašyti į miestus. Tampant miesto piliečiu, buvo privalu užsitikrinti dviejų vietinių miestiečių, patikimų žmonių, laidavimą – kad naujasis miestietis nepabėgs su skolomis ar pan., turi būti, kas už visas galimas pasekmes atsako. Socialiniu požiūriu žmogus tampa saugesnis, nes prisiekia miestui (specialios priesaikos tekstas buvo įrašytas ir Magdeburgo teisės šaltiniuose) būti ištikimas, jam tarnauti, neišduoti paslapčių ir t. t. Priesaika priimama miesto rotušėje, prisaikdinamasis tampa viešai žinomu ir laisvo miesto nariu. Toks asmuo įgyja privilegijų, gali naudotis ūkinėmis lengvatomis, kurias turi miestas.

Lietuvoje Magdeburgo teisės sklaida buvo susijusi su vadinamąja svečių teise, reglamentavusia užsienio pirklių veiklą. Pvz., Kaune jau Vytauto laikais pradėjo klostytis praktika, kuri juridiškai buvo įforminta valdant Aleksandrui ir suvokiama kaip Magdeburgo teisės veikimo dalis. Tai reiškė, kad priklys iš Dancigo ar kito miesto, laivu pasiekęs Kauną, privalo šiame mieste sustoti, iškrauti savo prekes ir tris dienas čia buvoti. Būtinai privalo rotušėje pareikšti, kad atvyko, nedaryti slaptų sandorių, taip pat sandorių tarpusavyje, bet privalo prekes siūlyti vietos pirkliui. Atvykėlis privalo tas prekes parduoti didmena, nes tik vietos pirklys galėjo jas pardavinėti mažmena tiek pačiame mieste, tiek ir regione.
Kai rinkau disertacijai temą, Kaune aptikau tokį dalyką: du vokiečiai (sprendžiant iš pavardžių) įsivėlė į turtinį konfliktą dėl prekių. Dancigietis ir kaunietis pirkliai, pastarojo pavardė Bliumas, veikiausiai dar Vytauto pasikviestų pirklių palikuonis. Bliumas dėsto: „Aš esu kaunietis, apdovanotas Magdeburgo teise ir tik aš turiu teisę naudotis miesto lengvatomis“. Kitaip sakant, ekonominės lengvatos garantuojamos teisine forma. Tais laikais nebuvo kitokių būdų: nebuvo žemės kadastro, pasų. Vėliau atsiranda tam tikri pastarųjų prototipai – aptikau informacijos apie Radvilų išduodamus specialius pažymėjimus Biržų miestiečiams pirkliams. Kai jie pasienyje vykdami į Rygą parodydavo tuos „pasus“, įrodymą, kad yra magdeburginiai miestiečiai, galėdavo nemokėti muito.
Panašiai buvo susijęs visas komp-leksas ekonominių lengvatų, monopolių ir t. t. Dažnai magdeburginę teisę įsivaizduojame kaip vakarietišką reiškinį, kalbame apie aukštas materijas, bet visų pirma tos teisės suteikimas reiškė labai pragmatiškus dalykus. Kitokio būdo toms lengvatoms įgyti nebuvo.

Kad miestas neišsivaikščiotų
ML. Bet bajorams taip pat buvo suteikiamos privilegijos užsiimti vienokia ar kitokia veikla?
J. Karpavičienė. Buvo, bet tai jau visai kita tema, o mes kalbame apie miestiečių socialinį statusą bei ekonominę padėtį, kuriuos užtikrindavo Magdeburgo teisė. Kalbant apie šio reiškinio ištakas, reikia turėti galvoje vieną dalyką. Miestas yra universalus istorijos reiškinys. Senosios civilizacijos, graikų poliai, senovės Romos civilizacija – tai vis miestų civilizacijos. Bet šį kartą kalbame apie Vakarų Europos krikščioniškosios civilizacijos miestą, kuris užgimė brandžiais Viduramžiais Europoje. Kokia tokio europietiniu vadintino miesto esmė?
Tokiu miestu laikoma ne šiaip kompaktiškai gyvenama teritorija, kuriai būdingi urbanistiniai požymiai (nuolatinės posesijos, gatvių struktūra ir pan.) ir kurioje gyvena tam tikra ūkine veikla, dažniausiai susijusia su amatais ir prekyba, užsiimantys žmonės. Tai universalūs miesto bruožai. Europinio tipo miestas – tai asmeniškai laisvų žmonių bendruomenė, kuri naudojasi juridine, socialine ir ekonomine autonomija, renka savo valdžią, turi savuosius teismus. Šis savavaldaus miesto statusas apibrėžiamas miesto teisės suteiktimi, o pastarosios adresatas – miestiečių bendruomenė. Antai Aleksandras, suteikdamas Magdeburgo teisę Polockui, skelbia, duodąs polockiečiams privilegijų ir lengvatų, „kad miestas neišsivaikščiotų“.
Miestiečių bendruomenė suvokiama kaip juridinis vienetas, kuris dėl savo ekonominės veiklos pobūdžio, mobilumo, uždirbamų pinigų gali būti potencialus mokesčių mokėtojas. Miestiečių bendruomenė nevyksta į karą, bet geriau moka sidabrinės ir kitokius mokesčius.
ML. Bet juk miestiečiai turėdavo parengti ir apginkluoti karo atveju savo karius, turėjo savo vėliavas.
J. Karpavičienė. Taip, bet vėliau ši prievolė buvo keičiama pinigine išraiška, nes miestiečiai uždirba pinigus, kuriais miesto valdžia ir valdovas suinteresuoti. Valdovas suteikia miesto teisę, savivaldą arba autonomiją, t. y. pats miestas gali rinkti savo valdžią, tvarkytis, užtikrinti sąlygas savo gyventojams ir rinkti mokesčius iš miestiečių. Siuzerenui svarbu, kad miestas ekonomiškai ir socialiniu požiūriu būtų pajėgus, tad jis nesikiša į miesto vidaus gyvenimą. Miestas tvarkosi pats, susitaria, kaip surinkti mokesčius ir pasidalinti kitas prievoles, kaip paskirstyti turtą. Iš šios veiklos ir santykių atsiranda bendruomeniškumas. Maksas Vėberis gražiai pasakė: „Vakarietiškas miestas – tai bendruomenės užuomazga“. Dabartinės demokratinės Europos užuomazgos prasideda mieste, nes žmonės pažįsta vienas kitą, turi laiduoti vienas už kitą, sprendžia įvairius konfliktus, ginčus, jie susigyvena ir tie sugyvenimo elementai ir kuria bendruomeninio gyvenimo principą.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

* Urbanavičius A., Vilniaus naujieji miestiečiai 1661–1795 m., Vilniaus: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005.