Dr. NE.ŠUNININKĖ
Iš anksto perspėju šunims atsidavusius žmones – šio teksto geriau neskaitykite. Susinervinsite ir dar, ko gero, sugalvosite autorę šunimis užpjudyti. Todėl ir pasislėpiau po slapyvardžiu. Kad nei jūs, nei jūsų šuo manęs neužuostų.
Mano požiūris į šunis gana prieštaringas nuo pat vaikystės, kai mane apkandžiojo kaimynų šuo, kvailų kvailiausia bolonkė, su kuria labai meiliai žaidžiau; maža to – seniausiai su ta bolonke buvau pažįstama, visada mūsų santykiai buvo draugiški. Aš vaikas irgi buvau labai geras, niekada jos neerzindavau, o ji staiga, nei iš šio, nei iš to, atsidėkodama už mano meilumą, ėmė mane ir krimstelėjo. Tarkim, gal jai buvo atsibodę su manimi žaisti, bet tuomet galėjo tiesiog pabėgti. Ko jai, kvaišai, reikėjo kandžiotis? Nuo to laiko apie bolonkių protinį lygį esu labai nekokios nuomonės ir kitaip, kaip bolonkėmis šios veislės padarų niekada nevadinsiu.
Suprantama, kad ir dabar daugelio palaidų šunų bijau, ir nieko čia nepadarysi – vaikystės trauma išlieka visam gyvenimui. Palaidus šunis apdairiai rūšiuoju. Žinau, kad manęs nepuls koliai ir haskiai, kartais visai meilūs gali būti ir grėsmingai atrodantys vilkiniai šunys, kad visai nepavojingi yra miesčioniškieji puošeivos pudeliai ir, žinoma, mano mėgstamiausios veislės šunys – spanieliai. Tačiau visokie buldogai, rotveileriai ir neaiškūs mišrūnai, jei jie laksto be pavadėlių ir be antsnukių, man kelia siaubą. O šunys, kaip visiems seniai žinoma, visokius siaubus labai gerai jaučia ir pasistengia juos dar labiau padidinti.
Klausiantiems, kodėl aš neturiu šuns, visada labai logiškai, taigi beveik moksliškai paaiškinu – aš pati sau esu šunytė, kurią labai dažnai reikia vesti pasivaikščioti, tad kam man dar šuo? Kad keltų iš paties saldžiausio miego šeštą valandą ryto? Apsieisime. Nors kartais, vedžiojant save pačią po patį gražiausią mūsų mikrorajono parkelį ir ant manęs lojant kokiam nors palaidam siaubūnui, patyliukais pagalvoju – o gal ir gerai būtų turėti nuosavą keturkojį gynėją? Bet jau ta šešta valanda ryto…
Visais laikais, esant pavojui, žmonija kūrė visokias draugoves ir draugijas. Manyčiau, esame pribrendę draugijos įkūrimui, kuri vadintųsi, kad ir taip: „Žmonių apsaugos nuo šunų draugija“. Žinoma, ji būtų visai nereikalinga, jei būtų taip, kaip sename optimistiniame sovietiniame posakyje: mano milicija saugo mane. Gal pakeiskime tik vieną žodelį ir tapkime nepriklausomybės laikų optimistais? Ar išeis? Turbūt ne. Reiktų keisti daugiau esminių žodžių. Ar tikrai saugo? O gal tiesiog nesusipranta, kad oriai pavaikščiojus po kokią nors žaliąją miesto erdvę ir pravėdinus savo solidžią uniformą nuo pritvinkusio kabineto kvapų, be gryno oro naudos, galima būtų turėti ir kitą, labai apčiuopiamą naudą – susirinkti nemažai baudų ir baudelių už per didelę keturkojų laisvę bei parko teršimą?
Kol mūsų policija mūsų nesaugo, kol mūsų angelai sargai yra prikepę savo sėdynėmis prie kėdžių, būsimos „Žmonių apsaugos nuo šunų draugijos“ nariams galiu papasakoti šį tą naudingo. Netikėtai išradau labai veiksmingą apsigynimo priemonę visai beviltiškai atrodančioje situacijoje. Kaip ir visi didieji išradimai bei atradimai, padaromi lyg ir netyčia, taip ir šis, turėjo savo priešistorę, tai yra reikėjo sukaupti pakankamai patirties ir žinių, kad tą atradimą padaryčiau. Antraip to „netyčia“ ir nebūtų buvę.
Taigi jau minėjau, kad dažnai mėgstu pasivaikščioti mūsų mikrorajono parkelyje. O jame mėgstu vaikščioti ne tik aš, bet ir visa plejada šunų savininkų su savo numylėtiniais. Juos sutikdama, dažnai prisimenu sparnuotą posakį: „Šunys ir vaikai yra mylimi žmonijos sąskaita“. Kad šunys, tai aišku ne tik man, bet, tikiuosi, ir jums. Bet kad vaikai? Kažkaip nelogiška, juk vaikai – mūsų džiaugsmas, ateitis, aukso fondas. Kas sugalvojo tokį nežmonišką posakį?
O vis tik žmoniškas tas posakis, bet reikėjo nugyventi nemažą dalį gyvenimo, kad suprasčiau ne tik pirmąją posakio dalį, bet ir antrąją. Per tragiškuosius Černobylio įvykius, kai darbe aptarinėjome būsimas pasekmes ir mums, ir kitiems, pro kuriuos praslinko radioaktyvusis debesis, viena bendradarbė, sukandusi dantis ir pabalusi iš pykčio, išreiškė savo „žmogiškąsias“ emocijas:
– Man nusispjauti, kaip bus su kitais, man tik svarbu, kad mano sūnui ko nors neatsitiktų.
Tuomet ir išsiaiškinau – mylime vaikus, kaip dalį savęs paties, o į kitus, kurie ne mūsų dalis, t. y. į likusią žmoniją – nusispjauti.
Bet grįžkime prie pirmosios posakio dalies, o kartu ir į mano žaliąjį parkelį. Jame daug žmonių, vedžiojančių savo keturkojus be antsnukių ir pavadėlių. Atsiprašau, neteisingai pasakiau – juk jie nevedžioja tų šunų – jie tik kartu su jais arba paskui juos vaikšto, labai gerbdami šunų laisvę ir gerovę, o jūs, ne šunininkai, žinokitės, jūs neverti nė menkiausios pagarbos. Jei neturite šuns, tai galite ir nevaikščioti; visos gražiausios miesto žaliosios erdvės priklauso tik mums. Galite pakvėpuoti grynu oru, iškišę nosį per balkoną. Nelįskite į tas žaliąsias erdves ir nenervinkite mūsų brangiųjų keturkojų.
Tarp keleto kultūringų ir daugelio nekultūringų šunininkų po parkelį vaikšto ir viena moterėlė, netiesiogiai suteikusi pirminių žinių mano būsimam atradimui. Nors vėliau už tas žinias aš būsiu jai dėkinga, bet pradinė mūsų pažintis buvo visiškai nemaloni.
Visiškai nesu linkusi skirstyti žmonių pagal jų socialinius rangus arba teikti aukštiems rangams daug dėmesio, tuo sukeldama nemažą aukštai „pasinešusiųjų“ susierzinimą. Tačiau šią moterėlę „išrangavau“ pati, nes jos elgesys prašėsi paaiškinimo platesniame socialiniame kontekste.
Moterėlė priklauso visai žemam rangui, pasidariau sau išvadą žvilgtelėjusi į nenusakomos veislės jos keturkojį mišrūną, o svarbiausią – į jos pačios veido išraišką. Išraiška bylojo apie neapykantą visam supančiam pasauliui, matyt, pasaulis ją skriaudė ir niekino. O gal pati gamta dar motinos įsčiose įdrėbė pykčio ir neapykantos geną. Jos juodas kaip velnias mišrūnas-baisūnas piktas, kaip ir pati šeimininkė. Šunėkas visada laksto palaidas ir visuomet puola mane, žiodamas reto baisumo nasrus. Visada ant moterėlės šaukiu, kad tuoj iškviesiu policiją, jei ji neprisiriš šuns arba tučtuojau jo nenusives į šunims skirtą aptvarą. Ji niekada neprisiriša ir neveda savojo mišrūno ten, kur jis tikrai gali lakstyti palaidas. Ji tik teatrališkai pamosikuoja rankomis, vaizduodama, kad šunį norėtų nubaidyti, bet, ak, jis nepaklūsta, ar nematote, kad jis nepaklūsta. Akivaizdu, kad ji jokio paklusnumo nenori, puikiausiai matau jos akyse šviečiantį slaptą pasitenkinimą vykstančiu veiksmu – bijokitės nors kartą kas nors ir manęs, dabar aš atsikeršiju visam pasauliui už man suteiktą socialinį statusą, o mano šuo kilsteli mano rangą į aukštesnį lygį. Vaidinimą kuo puikiausiai perpranta ir juodasis mišrūnas, nė kiek nekreipdamas dėmesio į mosikavimus ir kuo uoliausiai vykdydamas slaptą šeimininkės norą.
Galop nusispjaunu, vaidinimai nusibosta: apsiskaičiuoju kokiomis valandomis vaikšto moterėlė, ir tomis valandomis manęs parkelyje nėra. Tegul kilnoja savo socialinį rangą ant kitų kailio.
O šįkart visas gražus mūsų žygeivių pulkelis ropinėja po Vilniaus kalnus ir miškus; šįkart mūsų nuolatinis vadas užsiėmęs kažin kuo kitu ir įsiūlo mums vedlį gerokai jaunesnį už save, labai energingą ir greitą. Pūškuojame ir šnopuojame, o prieš patį stačiausią priešpaskutinį kalną aš ir dar viena moteris pasiduodame – pamojuojame žygeivių būreliui – eikite, nelaukite, finišas nebetoli, kelią žinome, mes sugrįšime savo greičiu.
Grįžimas netikėtai tampa labai komplikuotas. Miške pasirodo trejybė; tikrai ne šventoji trejybė. Socialinis jų rangas šviečia iš tolo – melsvai rausvi vyro ir moters veidai, užtinę akys; šalia nenusakomos veislės mišrūnas, didžiulis, vos ne pusės veršio dydžio, mažiausiai metus nepraustas ir dvejus metus nešukuotas. Su didžiausiu džiaugsmu jis puola pirma manęs einančią bendrakeleivę. Ji apsimeta stulpu, bet tas mažai tepadeda, juk apie stulpus šunys mėgsta lakstyti. Aš žinau, kad stulpu pasiversti man nepavyks, nes mano baimė per didelė, nepavyks stovėti ramiai ir laukti ar įkibs šis veršis į mano šlaunis arba į nugarą, ar ne. Iš tolo šaukiu šeimininkams, kad jie pasiimtų prie savęs šunį.
Ir tuomet prasideda spektaklis, daug kartų matytas parkelyje. Šeimininkė beveik visiškai tikslai atkartoja apkalbėtos moterėlės teatrališkus mostus rankomis, o veide šviečia tas pats slaptas pasitenkinimas dėl šuns elgesio.
Tačiau aš matau ir jaučiu, kad šįkart spektaklis kur kas pavojingesnis. Jokie šūksmai dėl policijos nepadės, miestas toli, šuns įsiūtis grėsmingas – jis keršija ne už vieną, bet už du nenusisekusius gyvenimus, kelia dviejų šeimininkų socialinius rangus aukštyn su dvigubu, gal ir keturgubu pykčiu; o ir jo paties aukštis toks, kad gali krimstelti ne tik koją. Sukuosi kaip vilkiukas ratu, mosuodama šiaurietiško vaikščiojimo lazdomis prieš nirtulingai pražiotus nasrus. Ačiū Dievui, nors tokią apsaugą turiu. Rėkiu ir rėkiu. Daugybę kartų rėkiu:
– Pasiimkite šunį, ar girdite, kuo greičiau pasiimkite šunį!
Girdėti tai, žinoma, jie girdi, bet niekas neskuba jo pasiimti, moteris ir toliau teatrališkai mosuoja rankomis, tik dar labiau paskatindama šunį. Įsijautusio šuns nasrai vis labiau artėja ir artėja prie mano kojų.
Žmogus, ilgai pjudomas žvėrimi, galop pats pavirsta žvėrimi. Pavirstu ir aš. Protas nebeveikia, veikia tik rankos, įtūžis, laukinio žvėries apsiginimo instinktas. Padarau veiksmą, kurio iš pradžių bus labai gėda, bet kai nuslūgs emocijos, visiškai save pateisinsiu – ar aš nuolankiai turėjau laukti, kol man iškabins šlaunies ar dar vertingesnės mano kūno dalies gabalą? Suprasiu, kad laukinėse situacijose laukinis instinktas pasirenka patį geriausią sprendimą.
Kai moteris su teatriniais mostais priartėja prie manęs per pasiekiamą atstumą, atsivėdėjusi tvoju su lazda jai per nugarą.
Juk ji šio spektaklio režisierė.
Tepasiima aplodismentus.
Prieš pat pasiekiant mano lazdai jos kūną dar spėja švystelėti abejonė: ką aš darau, juk jos šuo sudraskys mane į gabalus, puls ginti šeimininkės dar įnirtingiau nei dabar, keldamas jos rangą. Tačiau rankos nebepaklūsta jokioms abejonėms.
Bumpt! Keršto ir ginties veiksmas įvyko.
Apstulbstu, dievaži, apstulbstu. Šįkart aš pavirstu į stulpą, bet iš nuostabos, o ne iš baimės. Rezultatas žaibiškas ir visai netikėtas.
Tą pačią sekundę, kai mano lazda atsitrenkia į šunininkės nugarą, įnirtingasis plėšrūnas užčiaupia nasrus, nuleidžia uodegą ir nelyg švelnusis Dievo avinėlis taikiai nubidzena tolyn. Šeimininkė nustebusi žvilgteli į mane, lyg žiojasi kažką sakyti, tačiau pamačiusi mano įtūžusias akis, greitai nuseka paskui šunį. Stipriosios lyties atstovas atsargiai aplenkia mane, išlaikydamas nepasiekiamą atstumą, nežiūrėdamas nė į vieną šios dramos dalyvį – nei į mane, nei į savo moterį, nei į šunį – čia ne mano šuo, čia ne mano moteris, o aš pats visai atsitiktinis praeivis.
Atsipeikėjusi atsiminsiu, kad aš ne Dr. Ne.Šunininkė, o Dr. Etologė. Prisiminsiu, kad mūsų socialiniai rangai ir visokie norai susisluoksniuoti į įvairiausius lygius – tikrai ne žmogiškasis išradimas, o senutėlis senučiukas biologinis paveldas. Gyvūnų pasaulyje rangai išsiaiškinami labai paprastai – prikuliant savo priešininkus. Nors kartais užtenka ir grėsmingos pozos, ypač tuomet, kai priešininkas žymiai menkesnis.
Kažkas panašaus, paveldėto iš gyvūnų, ką tik įvyko. Vienas kirtis – ir subliuško dirbtinai keliamas rangas.
O kas geriau, jei ne šunys, užuodžia tuos socialinius rangus ir žaibiškai į juos reaguoja?
Deja, kol kas negalėčiau pasakyti šio šuniško dėsnio veikimo ribų. Logiškai galvojant, mano panaudota priemonė vargu ar būtų paveiki, jei, sakykime, jus užpultų palaidas bankų asociacijos valdybos pirmininko šuo. Bet pabandyti būtų labai įdomu. Parašykite, jei pavyks, gal drauge sugalvosime kitokį teorinį šio reiškinio paaiškinimą. Patarčiau būti atsargiems ir prieš pradedant bandymą apsiginkluoti ne vien tik šiaurietiško vaikščiojimo lazdomis. Kūno vietas, kurios, jūsų nuomone, yra jums svarbiausios, padenkite kuo nors neperkandamu – gal pavyktų pasiskolinti iš muziejaus viduramžių riterio šarvus?
Visgi gudriausia būtų, jei šiam tyrimui prikalbintumėte keletą policininkų. Gal, kiek paeksperimentavę, jie sugalvotų mus saugoti?
Ak, kaip poetiškai ir maloniai atsipalaidavę tuomet vaikščiotume po žaliąsias miesto erdves, ak, kaip dažnai galėtume pakelti savo mėlynas akis į poetiškąjį Lietuvos dangų, besišviečiantį pro medžių šakas ir jų žiedus, ir, ak, (atsiprašau, atsiprašau, tenka grįžti žemėn) visai nereikėtų sukti galvos apie tai, kad jūsų gražūs baltieji sportiniai bateliai netikėtai įlapnos į visai nepoetišką šunišką krūvelę. Ak!