Pradžia Nr. 1
Algimantas PILIPONIS
Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos
Technikos fakulteto dėstytojas
Kuo mažesnė tauta, tuo labiau ji turi būti išmokslinta – technišku mokslu apsiginklavusi.
K. Pakštas
Okupacijos, karas ir pokaris nenustelbė Valstybiniame technikume dirbusių pedagogų, studijavusio jaunimo ir tarnautojų bei techninio personalo siekių. Jie kartu su gimtine, nors kartais ir atplėšti nuo jos, žengė garsindami savo darbais ir siekiais mokyklą, rašydami jos metraštį, būdami tiesioginiai XX a. Lietuvos istorijos dalyviai. Ne vienas jų nuėjęs gyvenimo atkarpą, amžinu miegu ilsisi gimtinės žemėje, kiti likimo nublokšti iš Lietuvos, rado prieglobstį kaimyninėje Lenkijoje, Europos šalyse, tolimojoje Australijoje, už Atlanto vandenyno ar Uralo kalnų…
1945 m. Valstybiniame technikume tęsė mokslą karo negandų išblaškyti jaunuoliai, o vakariniu būdu ruošiami, perkelti iš P. Cvirkos gatvėje veikusio instituto, būsimieji amatų mokyklų mokytojai. Nuo tų metų rudens direktoriumi skiriamas R. Grikenis, o jau nuo 1946 m. sausio mėn. B. Voronkovas, Vilniaus universitete dėstęs teorinės mechanikos kursą ir lietuvių kalba išleidęs šio dalyko vadovėlį. Mokinių tebuvo 500, kartu su ketverius ir penkerius metus trukusiais apmokymais, mat penkerių metų kursas buvo numatytas parengti kvalifikuotus inžinierius.
1947 m. Vilniaus Valstybiniam technikumui suteikiamas Vilniaus Politechnikumo vardas ir nuo rugpjūčio 15 d. vadovauti atvyksta Sergijus Baublys iki tol dirbęs Kauno politechnikume. Tai vienas iš šešių gausios ir nemažiau garbingos šeimos sūnų. Jo tėvas – Petras Baublys – pedagogas, 1905 m. kartu su J. Jablonskiu surengęs pirmą nelegalų mokytojų suvažiavimą Vilniuje lietuviškoms mokykloms steigti ir plėtrai aptarti (suvažiavimo idėją parėmė tik ką iš Bulgarijos į Lietuvą sugrįžęs lietuvių tautos atgimimo tėvas dr. J. Basanavičius). Penktasis sūnus Sergijus gimė 1912 m. Lydoje. Baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją, aktyvus skautų organizacijos narys, aukštąjį išsilavinimą įgijo Čekoslovakijoje, grįžęs į Lietuvą nuo 1937 m. mokytojavo Kaišiadorių, o vėliau Alytaus amatų mokyklose. S. Baublys buvo ne tik inžinerinės grafikos specialistas, puikus pedagogas, bet ir labai humaniškas žmogus, padėjęs siekti mokslo našlaičiui Mykolui Mankevičiui, kurio tėvus karo metais Vilniaus krašte nužudė ir sudegino nacistiniai baudėjai, bei daugeliui kitų paramos prireikusių žmonių.
Vadovaujant S. Baubliui imtasi visų priemonių pagreitinti būtiną patalpų remontą, sunkesniems darbams pasitelkti ir karo belaisviai, vokiečiai. Gerinamos darbo sąlygos, keliamas mokslo lygis, įkuriamos iki 1959 m. veikusios Švietimo ministerijos mokymo priemonių gamybos dirbtuvės. 1951–1955 m. S. Baublys vadovavo Kauno politechnikumui, dabartinei Kauno technikos kolegijai ir tuo metu stiprintos abiejų mokyklų draugystės gijos nusitęsė iki šių dienų…
Nuo 1948 m. rugpjūčio 20 d. Vilniaus politechnikumui vadovauti paskiriamas J. Brašiškis. Sutvarkomas mokyklos kiemas, aplinka apsodinama medžiais ir dekoratyviniais krūmais, o mokyklos kolektyvas aktyviai dalyvauja ir karo sugriauto Vilniaus tvarkymo talkose. Nuo 1945 iki 1948 m. kairysis mokomųjų rūmų korpusas paskiriamas bendrabučiui, o 1948–1952 m. jame įkurdinti prie Ministrų tarybos veikę vadovaujančių įmonių ir statybų darbuotojų kursai. Iki 1950 m. politechnikume buvo rengiami technikai-elektrikai, statybininkai, vidaus degimo variklių mechanikai, kurių pirmoji pokarinė laida tesudarė 100 absolventų. Nuo 1950 iki 1960 m. mokykla veikė kaip Žemės ūkio mechanizacijos technikumas per dešimtmetį parengęs per 1500 žemės ūkio mechanikų, elektrikų, statybininkų. 1950–1951 m. mokyklai vadovavo R. Grikenis, o 1951–1952 m. N. Dombrovskis. Iki 1952 m. mokykla išleido beveik 2000 specialistų (1922–1932 – 538; 1932–1942 – 900; 1942–1952 – 554).
Iš Kauno ir Joniškėlio Žemės ūkio technikumų 1951–1952 m. atkeliamos trys mechanikų grupės, o trečias autoremonto ir eksploatacijos kursas perkeltas į Kauno politechnikumą. 1951 m. prie technikumo, atlikti žemės ūkio praktiką, priskirtas Buivydiškių mokomasis ūkis, po poros metų pakeistas į panašų ūkį Antakalnio gatvės pabaigoje. Kaip rašoma mokyklos met-raštyje, 1952–1956 m. technikumui vadovavo karo dalyvis, pulkininkas tačiau nuoširdus, linksmas ir draugiškas G. Kutylovskis. Po jo 1956–1957 m. V. Mažrimas, 1957–1958 m. V. Beržiūnas, 1958 m. V. Malinauskas, 1958–1960 m. V. Leonas. Technikumo patalpose 1953–1955 m. mokėsi ir grupės, kurioms dėstyta lenkiškai. Dėl augančio viduriniosios grandies specialistų poreikio 1952 m. įsteigiamas neakivaizdinis, o 1961 m. ir vakarinis skyriai.
Nuo 7-ojo dešimtmečio kūrėsi naujos pramonės įmonės Vilniuje, o kaimiškuose regionuose – žemės ūkio specialistų rengimo institucijos. Mokyklos įranga, metodinėmis priemonėmis, vadovėliais, dėstytojais bei sukaupta patirtimi paremiamos besikuriančių Ukmergės ir Vilniaus Žemės ūkio technikumų mokomosios bazės, o mūsų mokykla vėl reorganizuojama į Vilniaus politechnikumą. Jame pradėti rengti pramoninio profilio, ryšių, o kiek vėliau ir transporto specialybių technikai. Nuo 1960 m. mokoma pjaunant apdirbti metalus, gaminti įrankius, radijo aparatūrą, šaldymo ir kompresorines mašinas, taip pat pramonės įmonių įrengimų montažo ir remonto, žvalgomojo gręžimo. Šių specialybių mokosi 2000 mokinių.
Kaip ir 1947 m., politechnikumui vadovauti atvyksta Kauno politechnikumo atstovas V. Minkus ir 1960–1965 m. sėkmingai darbuojasi Vilniaus politechnikume. Nuo 1961 m. įvedamos kino mechaninių įrenginių, nuo 1962 m. – pašto ryšių, skraidymo aparatų radioelektronikos įrenginių, autotransporto eksploatacijos, fototechnikos, rentgeno ir elektromedicininės aparatūros remonto ir montažo, pramonės įmonių šiluminių įrengimų, nuo 1963 m. – radijo ryšio ir transliavimo, rajoninio elektros ryšio ir radiofikavimo, nuo 1964 m. – pramonės įmonių elektros įrengimų, radiotechninių matavimų specialybės. Moksleivių skaičius išauga iki 3 tūkst.
Tokia mokyklos specialybių plėtra nebuvo atsitiktinė, technikų kalvė priimdavo mokinius ne tik su viduriniu, bet ir su 8 klasių išsilavinimu, pastarųjų buvo dauguma. Kaime darbo rankų poreikis mažėjo, o miestų infrastruktūrai, ūkiui ir pramonės įmonėms reikėjo vis daugiau viduriniosios grandies specialistų. Tapo įprasta, kad vienam specialistui su aukštuoju išsilavinimu būtų parengti keturi specialųjį vidurinį išsilavinimą ir atitinkamą kvalifikaciją turintys absolventai. Taip panorėję greičiau tapti savarankiški, atsidurti ir galbūt pasilikti mieste, jaunuoliai turėjo kartu su profesine kvalifikacija įgyti ir tuomet privalomą vidurinį išsilavinimą. Tai ir keldavo nemenkų problemų iš mokyklos „išsilaisvinusiems“ ir dar didesnę naštą užsikrovusiems nepilnamečiams. Politechnikumui privalomo viduriniojo išsilavinimo metai taip pat buvo sudėtingi.
Žinoma, ne visi vienodai sielojosi dėl to, kas tada vyko. Kiti susitaikė su likimu neatlaikę spaudimo, dar kiti padejuodami į pedagoginį darbą bandė žiūrėti kaip į amatą ir tiesiog vykdė mokymo planus. Tačiau dauguma dėstytojų su meile ir atsakomybe vykdė švietėjišką misiją, atidavė savo patirtį ir energiją jaunajai kartai lavinti, todėl šiandieniniai laimėjimai remiasi tų dienų darbu. Be sunkumų auklėjant pagal tuo metu diegtus komunistinio auklėjimo kompleksinius darbo planus, reikėjo dar būti atsakingam už privalomą vidurinį išsilavinimą, gerą profesinį parengimą ir būtinai užsiimti visuomenine veikla, ją iš anksto dar ir suplanuojant, buvo dar ir privalumų. Vienas tokių – ilgos vasaros atostogos. Todėl dėstytojų netrūkdavo. Iš aukštųjų mokyklų atsiunčiami absolventai – jauni inžinieriai be gamybinio stažo, bet po paskyrimo, vykdomo likus metams iki instituto baigimo buvo mokomi inžinerinės pedagogikos, o vyresnieji – iš pramonės įmonių, ar su vienokia ar kitokia gamybinio darbo patirtimi prieš jų valią sprausti į labai formalizuotos didaktikos rėmus. Visa tai gerokai nuvertindavo pedagoginį darbą, o šūsnys įvairiausių, kartais visai beprasmių, popierinių „visa iškenčiančių“ planų, ataskaitų kartais varydavo į neviltį… Kaip svarbu tada buvo nepersistengti, nepakenkti kilniai pedagogo misijai, veltui negaišti brangaus ir nesugrąžinamo tiek dėstytojui, tiek mokiniui laiko. Tam laikmečiui labai tiko nerašytas, bet tarp dėstytojų pasklidęs posakis „tris rašau, du minty“…
Mūsų atmintyje šie laikai dar ne tokie tolimi, todėl reiktų, kad panaši, bet jau šiuolaikinė, vadinamoji krepšelių paradigma būtų palaipsniui keičiama valstybiniu užsakymu, o analizės ir savianalizės, vietiniai ir tarptautiniai ekspertai paliktų kolegijų vadovams, administracijoms ir dėstytojams daugiau kūrybinės laisvės, laiko ir galimybių bendram labui, dirbant su socialiniais dalininkais, tobulinti kvalifikaciją, dalyvauti konferencijose, dirbti projektuose, publikuoti empirinių, eksperimentinės plėtros, taikomųjų tyrimų straipsnius, tiesiog būti įdomiais studentams ir naudingiems socialinei aplinkai. Kolegijos atliekamos misijos kokybinis rezultatas turėtų tiesiogiai priklausyti nuo įsidarbinimo pagal studijoms pasirinktą specialybę, nuo absolvento kilimo profesinės karjeros laiptais įmonėse pelniusiose ne tik vietinį pripažinimą, bet ir išsikovojusiose aukštas pozicijas tarptautinėse rinkose.
Jeigu valstybė nori, kad jaunimas neieškotų darbo užsieniuose, reikia ieškoti ir rasti, kuo glaudesnių ir savalaikių mokslo-studijų-verslo-gamybos abipusiai suinteresuotų ryšių, juos visapusiškai skatinti ir jau esamus tobulinti. Juk būtų skausminga, jeigu savoje protėvių, senelių ir tėvų gintoje bei puoselėtoje žemėje po kelių dešimtmečių turėtume vis labiau įsileisti mums svetimų civilizacijų bei neuniversaliųjų kultūrų pėdsakus, kurių elementus ypač lingvistinius jau dabar nesunkiai galime įžvelgti. Reikėtų atstatyti kitados galiojusią tvarką, kai įmonės buvo suinteresuotos studentiškų gamybinių praktikų vykdymu, už jų organizavimą skatinti finansiškai. Savo ruožtu įmonės, vykdydamos studento-praktikanto adaptacijos stebėseną, atsirinktų sau reikiamus būsimus specialistus, vengdamos juos „importuoti“ iš svetur.
Turi būti formuojama reali, ne akademinė studentų atliekamų kursinių ir baigiamųjų darbų tematika, tegul ir paprasta pradiniame etape. Ji skatintų studentą įgyti daugiau fundamentinių žinių bei taikomojo pobūdžio gebėjimų ir pamilti dar studijų metais pasirinktą profesiją – savo galva ir rankomis įdiegta nors ir kukli gamybinė, technologinė, organizacinė ar vadybinė inovacija įmonėje, motyvuoja tobulėti. Tai žadins sveikas studentų ir dėstytojų ambicijas per europinių programų mainus norėsiančių savame krašte siekti aukštesnės gyvenimo kokybės.
Vokietija po Antrojo pasaulinio karo nuniokota, vargstanti, bet tikslingai panaudotos paramos bei gerai rengiamų specialistų dėka, atkurta demokratiniais pagrindais, kartu su Prancūzija, šiandien savo galinga ekonomika remia krizės labiausiai pažeistas savo partneres Europos Sąjungoje. Vokiečiai kartais dėl aukštos gamybos kultūros vadinami Europos japonais. Todėl nė kiek nestebino Heseno žemės mokyklose, įmonėse ar organizacijose matytas inovacijas skatinantis Georgo Lichtenbergo šūkis – „Ich weis nicht, ob es besser wird, wenn es anders wird. Aber es muss anders werden, wenn es besser werden soll“ [Aš nežinau, ar bus geriau, kai bus kitaip, bet reikia, kad būtų kitaip, jeigu norime, kad būtų geriau]. Ir klaidinga būtų manyti, kad be šiandien besirenkančių užsienius dirbti ir ypač studijuoti kas nors sukurs geresnę Lietuvą, į kurią bus malonu sugrįžti… Tai jų rankos ir protai reikalingi – čia ir dabar. Modernėjant mokymo įrangai tobulėja ir dėstytojai, o į auditorijų duris jau beldžiasi gamybos ir savaime įgytas verslo kompetencijas formalizuoti siekiantys specialistai.
Bus daugiau