Pradžia Nr. 1, 12.
Algimantas PILIPONIS
Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos
Technikos fakulteto dėstytojas
Nuo 1965 m. politechnikumui vadovavo rūpestingas direktorius Vytautas Abromas, 1966 m. pastatytas politechnikumo rūmų kairysis priestatas. Jis buvo numatytas pradiniame autoriaus L. Sokolovskio rūmų projekte. Pastate įsikūrė biblioteka su fondais ir erdvia skaitykla, radiotechnikos, ryšių ir mašinų gamybos kabinetais ir laboratorijomis, aktų sale, o kiek vėliau ir mokyklos muziejumi… Gražiame Antakalnio rajone, V. Grybo gatvėje, duris atvėrė 720 vietų bendrabutis politechnikumo moksleiviams, o nuo 1971 m. ir dėstytojams – jauniems specialistams, perkeltiems iš Aguonų gatvėje įsikūrusio Vilniaus technologijos technikumo bendrabučio, kuriame Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos nutarimu glaudėsi įvairiuose Vilniaus technikumuose dėstę iš kitur atvykę technikos, o kartais ir meno ugdytojai ir net ministerijos darbuotojai.
Įsiminė, kai mus keturis absolventus tik ką po KPI baigimo, 1968 m. sausį atvykusius pagal paskyrimą dėstytojauti, nukreipė gyventi į Aguonų g. 20, ketvirto aukšto 67 kambarį. Prajuokinę taksistą su savo kuklia manta ir knygomis visai mums nepažįstamame Vilniuje, keturiese taksi vykome iš geležinkelio stoties į mažiau nei už pusės kilometro esančią Aguonų gatvę. Skirtame kambaryje radę jau vieną gyventoją skubėjome į savo būsimą darbovietę ieškoti teisybės dėl blogų gyvenimo sąlygų. Humoro nestokojantis pavaduotojas ūkiui mums papasakojo neva savo istoriją, kai kambarėlyje ankštai su šeima gyvenusiam ir norėjusiam prasikuisti sūnui tėvas pasiūlęs dar palaipsniui įsigyti ir keturias ožkas, kad vėliau po vieną jų atsisakius gyvenimas atrodytų vis šviesesnis… Taip ir gyvenome, kol sukūrę šeimas persikėlėme į V. Grybo g. 39 esantį bendrabutį.
Minėtas žydų kilmės direktoriaus pavaduotojas visai neblogai tvarkėsi su išsiplėtusiais mokyklos rūmais, nauju bendrabučiu ir dar iš anksčiau mokyklos turėtu žemės mokomuoju ūkiu su arkliais, karvėmis ir ožkomis dabartiniame Žirgo gatvės rajone Antakalnyje bei statybomis gyvenamojo namo darbuotojams. Apie 1975 m. atėjęs atsisveikinti man sakė labai mylįs savo kolektyvo žmones, politechnikumą, Vilnių ir Lietuvą, bet žmonos ir vaikų norai apsigyventi Izraelyje nulėmė… Prisiminiau ožkas ir šypsodamasis pamaniau, kad ir jos, kartais gali pakeisti gyvenimą ir visai nesvarbu realiai ar virtualiai. O neilgai trukus atėjo nauja politechnikumo vadovų ir administratorių karta, ir rasdavosi vis daugiau progų išmokti labai populiarios pobūvių užstalės dainos „Ir praganiau ožius baltaragius švelnius“.
1972 m. Vilniaus politechnikumas šventė įkūrimo 50-metį, per pusę amžiaus parengęs 8040 technikų. Mokyk-la įrašoma į Respublikinę jubiliejinę garbės knygą. Ta proga šalia bibliotekos skiriama viena ryšių skyriaus auditorija ir joje atidaromas mokyklos muziejus. Jo ekspozicijas itin kūrybingai plėtojo chemijos dėstytoja Sofija Pilinkienė ir ryšių ekonomikos dėstytoja Gražina Vidūnienė. Jų ir mokyklos dailininkų, laborantų Mackevičiaus, Klišauskienės, Anikėno, o vėliau ir Čivilienės pastangomis respublikinėse apžiūrose Vilniaus politechnikumo muziejus ne kartą buvo pripažintas geriausiu tarp Lietuvoje specialiojo vidurinio mokslo švietimo įstaigų. 1975 m. pasirašyta pirmoji tarptautinio bendradarbiavimo sutartis su VDR Leipcigo inžineriniu mašinų gamybos technikumu, gamybinėms-pažintinėms praktikoms atlikti tuo metu atvėrusi duris ir galimybes pasižvalgyti kaip ten už „grenze“ (vok. sienos).
Ilgametis mokyklos direktorius Vytautas Abromas sunkiai susirgo, perėjo tik dėstytojauti, o po sudėtingos operacijos Kauno klinikose mirė. Politechnikumui nuo 1974 08 26 vadovauti skirtas praktinio, vadybinio darbo patirtį „Praktikos“ susivienijime ir Šiaulių politechnikume turėjęs direktorius Juozapas Mažintas. Mokykloje 1975–1980 m. diegiama kabinetinė sistema, veikė techninė taryba, gausūs specialybės būreliai. 1979 m. vakarines studijas pradėjo keturios sutrumpinto mokymo gamybos meistrų grupės. 1982 m. Vilniaus politechnikumui minint 60-metį išleista didžiausia – 900 absolventų – laida, sukakties proga mokyklos aktų salėje atidaroma gausi dėstytojų ir moksleivių kūrybos, nuveiktų darbų paroda. Vien tik dienine mokymo forma dirba šeši skyriai – bendratechninis, mašinų gamybos, mechanikos, ryšių, radijo ryšių, radiotechnikos.
Ši atsirėmusi į gražias kalvas, žalumoje skendinti, mažoje Olandų gatvelėje įsikūrusi mokykla buvo ne tik viena didžiausių ir seniausių Lietuvoje ir Baltijos šalyse specialiųjų vidurinių mokyklų. Kai iš tuometės sąjunginės Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos 1984 m. atvyko inspektoriai, po visapusiško susipažinimo su ruošiamomis specialybėmis ir infrastruktūra, sunkiai galėjo išvardinti didesnes panašaus profilio mokyklas* nors jų, didelėje šalyje buvo aplankę daugybę… Aptariant vizito išvadas su ministru, šviesios atminties profesoriumi H. Zabuliu, pažadėjome ekspertams ištaisyti pastebėtus trūkumus, bet į rekomendacijas įvesti specialybės dalykų dėstymą rusų kalba nesuskubome atsižvelgti… Mat kai kuriose grupėse buvo dėstoma rusų kalba, o keliose – lenkų kalba (atkėlus keletą grupių iš Naujosios Vilnios mechanikos technikumo bei Staklių ir automatinių linijų specialybę). Metodinės medžiagos lietuvių kalba pakankamai buvo išleidęs Vilniaus universitetas, Kauno politechnikos institutas, trūkstamos parengę, išvertę ir išleidę su Ministerijos pagalba mūsų bei kitų technikumų dėstytojai. Tais laikais apsieiti be rusakalbių grupių Vilniuje būtų ne tik nesuprantama ir neatleistina valdžios požiūriu, bet ir neracionalu baigusių specialistų skirstymo prasme. Iš kitų respublikų studijuoti atvykę jaunuoliai, baigę mokslą ir socializavęsi mūsų kultūrinėje terpėje, skirstymo komisijai pareikšdavo norą likti Vilniuje, nes čia negąsdino lietuvių kalbos nemokėjimas bei su tuo susijusios komunikacinės problemos. Egzistavęs kurį laiką sąjunginis skirstymas glumindavo ir lietuviškas grupes baigusius jaunuolius, norėjusius likti arčiau namų. Todėl sutinkantys net į kaimus vykti kitų respublikų pasiuntiniai, dėl atsirasiančių komunikacinių bendravimo sunkumų darbovietėse, būdavo sėkmingai pakeičiami mūsų iš kaimo kilusiais absolventais, o pirmieji dažnai užpildydavo sąjunginio poreikio vietas.
Ne vienas jų dirba(o) įvairiose ūkio šakose vyriausiuoju specialistu, inžinieriumi, vadybininku, žinomu pramonės ir ekonomikos, mokslo ir kultūros veikėju (pvz., žemės ūkio ministras V. Einoris, Lietuvos atkuriamojo karinio laivyno vadas J. A. Leišis, VGTU prof. habil. dr. A. Butkus, šio universiteto prorektorius prof. habil.dr. A. Valiulis, KTU prof. P. Bražėnas ir daugelis kitų). Daug dėstytojų, darbuotojų, moksleivių ir studentų kartų čia studijavo, tiesė kelius į šviesesnę Lietuvos rytdieną. Turėjome istorinėje mokyklos raidoje ir žymių sportininkų – olimpiečių, pasaulio čempionų, Lietuvos rinktinių narių, garsinusių ne tik mokyklos bet ir visos šalies vardą. Tai olimpinių žaidynių dalyviai leng-vaatlečiai J. Pipynė, A. Aleksiejūnas, irkluotojas V. Briedis, pasaulio imtynių čempionas R. Bagdonas, kelios dešimtys čia išaugusių sporto meistrų, iškilių krepšininkų (V. Palionis – Vilniaus „Statyba“, A. Šidlauskas – Kauno „Žalgiris“).
Už masinio sveikatingumo skatinimą 1981 m. technikumui skirta 3-oji vieta respublikoje. Tai sąlygojo krepšinio, tinklinio, rankinio, stalo teniso, dviračių, lengvosios atletikos, plaukimo, slidinėjimo, šaudymo ir orientacinio sporto sekcijos, kuriose treniravosi ir rungtyniavo ne vien studentai, bet ir dėstytojai: žinomos krepšininkės N. Rosėnaitė, V. Valkūnienė, rankininkė R. Juknevičiūtė, nusipelnęs respublikos lengvosios atletikos treneris A. Kalinauskas, orientacininkas A. Burokas – Seimo gynėjas, krašto apsaugos kariūnas, regbio tarptautinės kategorijos teisėjas A. Grumbinas, tinklininkas J. Nemeika…
Saviveiklos meniniai kolektyvai, būreliai, sekcijos, ūkiskaitinė veikla ir mokslinė taikomoji eksperimentinė plėtra padėjo ugdyti kūrybingus specialistus, visapusiškas asmenybes. Mūsų mokyklos absolventai atsiliepia kone iš visų pasaulio kontinentų. Dėstytojai daugelyje kraštų stažavosi, dalyvavo projektuose, konferencijose, dirbo pedagoginį darbą.. Mokyklos bibliotekos fonduose nemažai mūsų mokyklos dėstytojų parengtų knygų. Už visa tai jiems esame dėkingi.
įkurtoje Mechatronikos laboratorijoje; nuotraukos iš asmeninio Algimanto Piliponio albumo
1984–1986 m. pagaliau baigtas dešiniojo rūmų korpuso priestatas. Čia išplėstos valgyklos patalpos, įsikūrė naujų kabinetų ir laboratorijų, diskotekų salė. 1986 m. politechnikumas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Sofijos A. S. Popovo silpnų srovių elektronikos technikumu Bulgarijoje ir pradėjo keistis dėstytojų ir studentų grupėmis pažintinėms praktikoms atlikti. Tai buvo antrieji Vilniaus politechnikumo tarptautiniai partneriai. Vėliau jų skaičius padidėjo, siekdamas Lenkiją, Švediją, Vokietiją, Belgiją, Estiją, o su ES programų partneryste dėstytojai ir studentai per abipusius mainus tobulinosi ir kitose šalyse. Pastovių užsienio partnerių įtakos dėka mokykloje buvo įsteigtos Elektrinių pavarų automatizuoto valdymo (Švedija), Intelektualaus būsto technologijų (Belgija), Staklių su skaitmeniniu programiniu valdymu (Vokietija) laboratorijos, Automobilių diagnostikos mokymo centras (Estija, ES, Toyota- Japonija). Talentingų dėstytojų pastangomis įrengta Mechatronikos (R.Butkevičius), atnaujinta JAV įranga – Elektroninės medicininės
aparatūros laboratorija (J. Liumparas), Informacinių technologijų centras ir eilė kitų…
Mokykloje buvo gausi saviveiklininkų šeima: pučiamųjų orkestras, mišrus choras, estradiniai ansambliai, tautinių šokių kolektyvas, raiškiojo skaitymo būrelis, kaimo kapela. Daug metų vyko Pabaltijo politechnikumų – Vilniaus, Rygos, Talino, Kauno ir Kaliningrado – festivaliai. Papūtus pertvarkos vėjams, 1989 m. mišrus choras buvo pakviestas koncertuoti Anglijoje, palaikė kūrybinius saitus su kitų šalių kolektyvais. Sporto komandos daugelio varžybų dalyvės ir prizininkės. Dėstytojų krepšinio komanda lankėsi ir rungtyniavo Čekijos Libereco miesto Technikos universitete. 1988 m. įkurtas kultūros klubas, kuriame mokiniams sudarytos sąlygos ugdyti savo gebėjimus, o 1989 m. pradėjo veikti metodikos centras. Tais pačiais metais mokykloje įteiktas ir 20 000-asis diplomas…
Bus daugiau
* Tada politechnikume dienine, vakarine, ir neakivaizdine studijų formomis mokėsi per 3,5 tūkst. jaunuolių, o kasmet buvo išleidžiami per 800 penkiolikos specialybių technikų. – A. P. past.