Irena BILEVIČIŪTĖ
Pabaiga, pradžia Nr. 11.
Nuo pagyrimų raudonajam ciklamenui prasidėjo mūsų kito vakaro darbai. Per pirmąją šokolado pertraukėlę, gerokai patylėjęs, Profesorius prabilo:
– Tai buvo taip seniai. Norėjau studijuoti Peterburge, tačiau šaltas ir drėgnas oras kenkė mano sveikatai. Gydytojams patarus ieškoti šiltesnių vietų, išvažiavau į Odesą. Kviečiau, prašiau Sofiją važiuoti drauge, bet ji ištekėjo už to kvailio Čiurlionies, niekada jai to neatleidau.
Toliau pasakojo, kad jam teko dirbti mokyklų inspektoriumi. Kalbėjo apie Julijoną Lindę-Dobilą, tuo metu mokytojavusį Panevėžio gimnazijoje. Sakė, kad tekę vizituoti Panevėžio mergaičių gimnaziją, kurioje mokytojavo Salomėja Nėris.
– Profesoriau, papasakokite apie Salomėją Nėrį, – paprašiau.
Pasigirdo piktokas atsakymas:
– Salomėja Nėris buvo maža, stora, ryža ir šlakuota, ir daugiau niekada apie ją neklausinėk.
Susimąsčiau, kodėl? Taip ir nesužinojau.
Kartą per vakarienę buvau supažindinta ir su antruoju Profesoriaus vaikaičiu Tomu Venclova ir jo žmona, norėjusia Lietuvoje operuotis anginą. Tuo metu jie gyveno Maskvoje. Išsižiojusi klausiausi jų pasakojimų. Labai stebėjausi, kad Maskvoje tebėra kunigaikščių, aišku, slapta jais besivadinančių, pvz., muzikas Volkonskis, tolimojo Bolkonskio (L. Tolstojus „Karas ir taika“) palikuonis, kunigaikštytė Marina Kedrova ir kiti, kurių kultūrinis gyvenimas man kėlė nuostabą. Vėliau Tomo Venclovos teko pasiklausyti dar kartą, buvo labai įdomu.
Taip tęsėsi mūsų darbas, o raudonasis ciklamenas vis žydėjo rūpestingai prižiūrimas ir kas vakarą išklausantis daugybę pagyrų.
Kartą Profesorius papasakojo apie savo gyvenimą ir darbą užsienyje, o kalbėdamas apie Paryžių vis giliai atsidusdavo. Man buvo taip įdomu, kad užsimiršusi spoksojau į Profesorių… Staiga jis pašoko nuo kėdės, pradėjo vaikščioti po kambarį kalbėdamas:
– Juk sakiau tau į mane nežiūrėti!
Paskui šiek tiek aprimęs, sustojo už mano kėdės ir pasakė:
– Kaip tu nesupranti… Jeigu aš tik būčiau jaunesnis.
Gal po kelių savaičių Profesorius grįžo (kaip man dabar atrodo) prie tos pačios „akių“ temos:
– Norėčiau tavęs paklausti, nors ir žinau, kad dar negalėsi atsakyti – esi per jauna – kuri meilė yra gražesnė, bet ir skausmingesnė: pirmoji ar paskutinioji?
Tada aš lyg pradėjau susigaudyti, bet patikėti buvo sunku. Dabar, mielas Profesoriau, į tą klausimą galėčiau atsakyti štai ką: kol žmogus gyvas, jis negali žinoti, kuri meilė yra paskutinioji. Pakanka, kad mes visą gyvenimą prisimename savo pirmąją meilę, o ypač tuos, kuriems mes buvome pirmoji meilė.
Per vieną pertraukėlę buvau per-spėta niekada nepriimti jokių kvietimų kur nors susitikti su bet kuriuo Profesoriaus svečiu. Per tas vakarienes beveik visada būdavau vienintelė moteris. Tik kartą buvo atėjusi duktė Marija Račkauskaitė-Cvirkienė. Tada ji daugiau klausėsi, nei kalbėjo, tačiau apskritai skambindavo dažnai net mums dirbant ar vakarieniaujant, teiraudavosi Profesoriaus apie jo sveikatą, buitį, darbą. Manyčiau, kad kitu metu ji dažnai lankydavosi, nes gyveno netoliese. Buvo kartą ir Andrius atėjęs su Birute, būsimąja Cvirkiene. Labai miela, graži mergina. Abu buvo Dailės instituto studentai. Profesorius itin domėjosi jų studentiškais reikalais. Iš Profesorių aplankiusių artimųjų įsiminiau poetą Antaną Venclovą.
Sykį, dar nepradėjus mums dirbti, durų skambutis nemaloniai nustebino Profesorių.
– Kas čia trukdo, – burbtelėjo jis.
Įėjo Antanas Venclova. Mus supažindino. Aš jau norėjau išeiti, kad jiems netrukdyčiau, bet Profesorius liepė sėdėti ir garsiai pareiškė, kad mes turį skubaus darbo: skaitome korektūrą. Tačiau poetas vizito tikslo taip ir nepasakė, pati suvokiau, kad geriau čia manęs nebūtų buvę. Pažiūrėjęs į Marijos Cvirkienės paveikslą ant sienos, Antanas Venclova prašneko:
– Parduokit man šį Marijos paveikslą.
– Kam tau pirkti – kai numirsiu ir taip tau atiteks. Gal nori konjakėlio, Antanai?
– Neatsisakyčiau. Jūsų puiki fisharmonija, – tęsė poetas. – Parduokit man.
– Patinka fisharmonija? Betgi jau sakiau – kam tau pirkti, po mirties ir taip tau atiteks. Gal vis dėlto išgertum konjakėlio? – vėl paklausė Profesorius.
– Būtų puiku – konjakėlio taurelė. Tai kokią korektūrą skaitote?
Profesorius pradėjo aiškinti, o aš vis galvoju, kaip čia Profesoriui priminus, nes tą žadėtajį konjakėlį vis pamiršta. Baigęs aiškinti apie mūsų darbą, vėl paklausė:
– Tai, Antanai, gal, sakau, konjakėlio?
– Mielai, – pakartojo savo norą poetas.
– O kaip tavo poezija? – paklausė savo žentą ir vėl įsileido į kalbas.
Galiausiai A. Venclova atsisveikino ir išėjo. Neiškentusi ir sakau Profesoriui:
– Profesoriau, siūlėte, siūlėte konjako, bet užmiršote pavaišinti.
– Neužmiršau! Tegul nusiperka – žinos, kiek kainuoja. Jis ir taip labai gailisi, kad gyvena Cvirkos gatvėje, mat kai pats numirs, tai jau tos gatvės nebegalės pavadinti jo vardu. Kokia ta jo poezija, va Petriukas – tai gerai rašė.
Kartą buvo ir Petriuko sesuo Aniceta. Pasakodama apie savo šeimą vis šypsojosi, juokėsi. Aš ir paklausiau:
– Ar jūs visada tokia linksma?
– O kodėl turėčiau liūdėti: vyras geras, vaikai geri, gyvenimas geras.
Supratau, kad linksmumas – Cvirkų giminės puikus bruožas.
Profesorius per vieną pertraukėlę sako:
– Šiandien svečiuosis Gieda Gaideliai!
– O kas tie Gieda Gaideliai? – nesupratau.
– Argi neskaitei „Gieda gaideliai“?
– Skaičiau.
– Neprisimeni, kas juos parašė?
– Prisimenu – Juozas Baltušis.
– Matai, Baltušis viena ausim negirdi, kai jam iš to šono kalbi, tai jis negirdėdamas vis galvoja, kad žmonės tik apie jo kūrybą ir tekalba, tada ir sako: „A, „Gieda gaideliai“? Taigi aš parašiau.“ Todėl aš jį ir vadinu Gieda Gaideliai.
Rašytojas Juozas Baltušis, man esant, buvo atėjęs du kartus. Tą vakarą buvo pasodintas prieš mane. Be mudviejų su Profesoriumi, dar buvo gal trys svečiai. Šeši jau didelė kompanija. Baltušis kalbėjo visą vakarą ir jo pasakojimo neįmanoma pakartoti. Pasakojo jis ir apie savo gyvenimą
Maskvoje 1941 metais. Apie vieną moterį iš tų laikų, neseniai parašiusią laišką ir norinčią susitikti. Rašytojas paaiškinęs jai, kad neverta – teliekąs jaunystės paveikslas prisiminimuose ir be jokios pauzės staiga sako:
– Pažiūrėkit, pažiūrėkit į jos akis – tai tigro nagai, taip ir sminga į širdį.
Visi sužiuro į mane, bet jau mano akelių nebespėjo pamatyti – „tigro nagai“ buvo „susmigę“ į lėkštę po nosimi.
Pagyvenusių ponų išradingi komplimentai nedrąsiai studenčiokei buvo paprasčiausias būdas garbiems senjorams prasiblaškyti – juose nebuvo nė krislelio tiesos, bet tada mane gerokai trikdė.
– Palik ją ramybėje, – čia, aišku, Profesorius.
Kitą kartą įsidrąsinusi paprašiau, kad papasakotų apie aktorę Moniką Mironaitę. Rašytojas giliai atsiduso:
– O, Monika! Nėra ir nebus kitos tokios pasaulyje. Šimtą metų į priekį ji viską manyje išdegino.
Tuo ir baigė pasakojimą apie savo žmoną Moniką Mironaitę.
Dažnai spėliodavau, kodėl Profesorius niekados nevakarieniaudavo vienas, kaip ir nepabosta tie svečiai. Vėliau atsakymą į savo pamąstymus radau viename Profesoriaus man rašytų laiškų.
Prisimenu dar vieną vakarą, kada tas šaipokas vaikaitis Andrius labai užrūstino savo senelį. Vakarieniavome trise. Suskambo telefonas, ir Profesorius nuėjo atsiliepti. Andrius pasiūlė pažiūrėti šeimos albumą: nuotraukos senovinės, Smetonos laikų. Geriausiai prisimenu dvi. Vienoje nuotraukoje abi Račkauskaitės: puošniomis ilgomis suknelėmis, įspūdingomis skrybėlaitėmis, labai lieknos, jaunos ir gražios – iš tiesų gražuolės – Kapri saloje. Kitoje nuotraukoje Profesorius tais pačiais Smetonos laikais įsibridęs vandenin, aišku, su maudymosi kostiumu – kelnaitėmis iki kelių. Andrius tyčia ją man parodė ir pradėjo juoktis, o kaip tik tuo metu grįžo Profesorius. Dievulėliau, tokio pikto nebuvau mačiusi.
viename laiškų
– Kaip tu drįsti rodyti mano nuotraukas?! Kas tau leido? – šaukdamas abiem rankom čiupo albumą.
Andrius šypsojosi toliau – nė šešėlio savigraužos!
Vėliau keletą kartų prašiau Profesorių parodyti kitas nuotraukas, patikinau, kad į „nepageidautinas apžiūros“ nė nežvilgtelėsiu, tačiau, kaip gaila, griežtai pasakė:
– Ne, ir neprašyk!
Per vieną paskutiniųjų pertraukėlių Profesorius vėl grįžo prie meilės ir pagarbos temos, kuria ir pradėjo mūsų bendrą darbą. Dabar anuos savo pastebėjimus papildė tardamas, kad mylėti galima ir negerbiant, o gerbti galima ir nemylint. Bet jei abu jausmai – meilė ir pagarba – susilieja, tai stipresnio jausmo nebūna. Tas, kuris, tuos jausmus išgyvena, yra laimingas, o tas kitas, kuriam jie skirti, ir pats nemylėdamas, turėtų būti laimingas ir pagerbtas, įvertintas. Tada Profesorius padovanojo man savo nuotrauką, ant kurios buvo parašyta „…su maža meile ir didele pagarba…“
Mūsų darbas ėjo į pabaigą, mano sveikata negerėjo ir, anot gydytojo, išeitis viena – akademinės atostogos.
Tačiau dar buvo viena įsimintina vakarienė. Atėjusi vieną šaltą ir snieguotą žiemos vakarą nustebau – užuot skaičiusi korektūrą buvau pasodinta prie padengto stalo. Svečių susirinkę daugiau nei paprastai. Kitų jau nebeprisimenu (nors buvau supažindinta), tik atmenu, kad buvo Petro Cvirkos netikras brolis (neprisimenu, deja, nei vardo, nei pavardės), kuris po vakarienės iki bendrabučio mane palydėjo, nors ir nebuvo dar taip vėlu. Per vakarienę visi svečiai, truputį pašnekėję, pritilo, nes ruošėsi kalbėti Profesorius. Suvokiau, kad ši vakarienė kitokia, apsidžiaugiau, kad ir apie mane niekas nebekalba. Profesoriaus kalba buvo trumpa – jis pasiūlė tostą:
– Už Vasario šešioliktąją!
Tik tada aš supratau ir nustebau: man nebuvo tekę švęsti Vasario 16-osios, bet dar labiau stebėjausi, kad Profesorius taip manimi pasitikėjo. To vakaro įvykių niekam nepasakojau.
Galiausiai baigėme skaityti korektūrą. Profesorius už dviejų mėnesių darbą man sumokėjo dvidešimt penkis rublius – ir veltui būčiau skaičiusi tą korektūrą: to, ką patyriau per tuos du mėnesius, jokiais turtais neįvertinsi. Profesorius prašė paskambinti, užeiti, o jei išvažiuočiau namo, būtinai parašyti, be to, dar laukia ir antra korektūra. Gaila, bet jos nebuvo. Profesorius apie tai man parašė tų metų kovo 21 d. laiške.
Dar ir dabar skaitant Profesoriaus laiškus, malonius prisiminimus žadina patarimai – ir laiškuose patarinėjo vengti vienatvės.
Tenka tik apgailestauti, kad dabar visur peršamas gyvenimo būdas „mylėk save“, skatinantis savanaudiškumą, abejingumą artiman žmogui.
Ką čia bepridursi – Profesoriaus laiškai buvo tikras džiaugsmo šaltinis, gaivinantis mano nuolat skaudančią galvą šaltą žiemą niūriame kaime, kuriame leidau savo akademines atostogas. Labai džiaugiausi Profesoriaus patarimų iliustracija: „Tikiuosi, kad tu, mano miela Irute, dar ir dar rašysi: ką veiki, ką matai, ką girdėjai, su kuo susipažinai, kur nueini, kaip leidi sekmadienius ir pan. Man viskas labai įdomu, kas tave liečia.“ Buvo malonus ir kitų bendrų vakarienių dalyvių dėmesys, apie kurį Profesorius rašydavo: „Mironas dėkoja už atmintį ir prašo Tave pasveikinti“, arba kitame laiške rašo: „Sektūūsi“ po senovei pas mane, teiravosi apie Tave, sakėsi pasiilgęs.“ Malonūs Profesoriaus rašyti net atsi-sveikinimai: „Lik sveika ir gero ūpo!“
Ypač malonu buvo patirti, jog Profesorius gyvena ne vienas, nes žinojau, kaip jis nemėgsta vienatvės: „Kai tik atvažiuosi, tuoj paskambink man. Pas mane gyvena Andrius su žmona, ir dabar svečiai renkasi mano darbo kambary…“
Grįžusi skambinau ne kartą, lankydavausi. Kadangi sveikata nepagerėjo, gydytojas paskyrė ambulatorinį gydymą. Tuo atveju turėčiau likti gyventi bendrabutyje, bet reikia gydytojo pažymos dėl būtino ambulatorinio gydymo. Deja, gydytojas vis sakydavo tą patį: „Ateikite rytoj“. Netekusi kantrybės pasiguodžiau Profesoriui, o jis ir sako:
– Dešimt rublių duokit tam „ Sektūūsi.“
– Profesoriau, argi Jūs tikrai galvojate, kad jam reikia tik mano dešimt rublių?
– Betgi nesi kvaila. Aišku, tavo dešimt rublių jam nereikia. Nueik ryt, gausi pažymą.
Taip ir buvo, tačiau gydytojas man papriekaištavo, kad pasiskundžiau Profesoriui.
Per vieną viešnagę gavau dovanų Profesoriaus anksčiau leistą knygą. Antraštiniame lape Profesoriaus ranka parašyta: Gerb. Irenai Bilevičiūtei, mielai mano bendradarbei prof. M. Račkauskas 1964. IV. 22 Vilnius. Tačiau mano skambučiai ir vizitai retėjo. Nebebuvo jokių korektūrų ir, aišku, jokių kitų darbų, todėl per viešnagę jaučiausi nejaukiai, žymūs svečiai mane varžydavo. Kadangi stubijuoti nebegalėjau dėl sveikatos, susiradau darbą – reikėjo turėti, iš ko pragyventi ir kur gyventi. Į kaimą grįžti nenorėjau: runkelius ravėti ir karves melžti man fiziškai buvo per sunku ir, be abejo, neįdomu. Aš norėjau būt mokytoja ir gyventi mieste, geriausiai – Vilniuje, tą miestą jau spėjau pamėgti.
Tų pačių metų rudenį buvo išleista knyga – Lukrecijus „Apie daiktų prigimtį“ – lotyniškai ir lietuviškai mano jau perskaityta, net garsiai „gražiu“ hegzametru. Profesorius pakvietė, sakė norįs padovanoti man mūsų bendrą darbą – buvo labai malonu.
1967 m. Profesorius buvo išleistas į užtarnautą poilsį – jam buvo aštuoniasdešimt dveji – ir tada persikėlė į Kauną. Taip ir nutrūko mano bend-ravimas su profesoriumi Merkeliu Račkausku, net dabar jaučiuosi dėl to kalta, bet jau post factum.
Šiandien jau šv. Juozapas tų pačių 2009-ųjų metų. Šiandien baigiau savo prisiminimus apie profesorių Merkelį Račkauską. Jaučiuosi, lyg būčiau grįžusi iš tolimos šalies ir ten palikusi labai brangų žmogų. Nemanau daryti nei apibendrinimų ar kokių nors išvadų: per trumpai bendravau, per menkai pažinojau. Jeigu M. Račkausko artimiesiems ar jį pažinojusiems kada nors teks paskaitinėti šiuos prisiminimus ir patirti nemalonių jausmų, iš anksto atsiprašau, nes šito nei norėjau, nei siekiau.
O kad dabar galėčiau pasikalbėti su Profesoriumi…