Irena BILEVIČIŪTĖ
Atsiverčiu nedidelę, vos per 200 puslapių turinčią, ornamentuotais ir neįprastais piešiniais papuoštu viršeliu knygą: Erazmas Roterdamietis „Pagiriamasis žodis kvailybei“, Vilnius. 1963. Vert. M. Račkauskas. Profesoriaus ranka antraštiniame lape parašyta: „Mielai Irenai Bilevičiūtei, mano bendradarbei, su pagarba prof. M. Račkauskas 64. I. 3“ Tolimos, tolimos praeities vaizdai atplaukia taip aiškiai, lyg būtų viskas vykę tik vakar…
1963 m. metų žiema. Aš – antro kurso studentė, studijuojanti klasikinę filologiją (tai senosios graikų ir lotynų kalbų bei antikinės kultūros studijos) Vilniaus universitete, tą niūrią žiemos dieną stovėjau priglaudusi šąlančią nugarą prie karštos krosnies Klasikinės filologijos katedroje, Pilies skersgatvyje. Ne veltui šią vietą mes vadindavome „antiqua“ (senovė) – net centrinio šildymo neturėjo, todėl anksti rytą būdavo iškūrenamos krosnys. Įėjo profesorius Merkelis Račkauskas ir dėbtelėjo piktomis akimis į mane. Jis nieko man nedėstė, bet šito neaukšto, visada labai tvarkingo dėstytojo griežtumą visi žinojome ir jo bijojome. Piktokai liepė pasitraukti nuo krosnies, esą susirgsianti. Atsakiau, kad aš jau sergu, bet tuojau pasitraukiau. Tada Profesorius paklausė, kuo aš vardu, kelintame kurse ir ar moku skaityti lotyniškai ir graikiškai. Nedrąsiai atsakiau mokanti. Liepė išlinksniuoti ό ά ν θ ρ ω π ο ς (ho ánthropos – gr. žmogus). Pasiklausęs mano linksniavimo, sako:
– Paskambink ryt po pietų man į namus.
Visą parą buvau nelaimingiausia būtybė pasaulyje. Vis galvojau, gal negerai išlinksniavau, gal nereikėjo sakyti, kad būdama atrame kurse jau moku skaityti lotyniškai ir graikiškai. Bet „ryt po pietų“ vis tiek atėjo. Kiek kartų virpančią ranką tiesiau prie telefono ragelio ir vėl atitraukiau. Bet juk turėjau skambinti. Pagaliau paskambinau ir, virpančiu balseliu prisistačiusi, suklusau. Pokalbis buvo trumpas:
– Rytoj šeštą vakare ateik, paskaitysi korektūrą. Mano adresas…
Dar vieną parą neradau sau vietos. Lygiai šeštą vakare tiesiu vėl virpančią ranką, šįkart prie durų skambučio ir vėl atitraukiu. Galiausiai paspaudžiu ir stoviu nei gyva, nei mirusi. Atsidaro durys ir… Profesoriaus akių ir lūpų šypsena, malonūs žodžiai išsklaido mano baimę visam likusiam mūsų bendravimui.
– Irute, kaip džiaugiuosi, kad atėjai.
Tiesdamas man ranką sako:
– Moteris turi pirma ištiesti vyrui ranką.
Aš ir galvoju: „Kokia čia moteris – antrakursė, kaip ji drįstų pirma paduoti ranką Profesoriui?!“
O jis jau bučiuoja man ranką, padeda nusivilkti paltą. Jutau, kad darausi panaši į savo baltai raudonai juostuotą medvilnės palaidinukę. Buvau pakviesta į vieną iš dviejų kambarių. Kai susėdome prie rašomojo stalo, įdėmiai žiūrėdama į Profesorių (kad ko nepražiopsočiau) išgirdau sakant:
– Reikia susitarti dėl darbo. Pasiklausyk ir pasakyk, ar sutinki. Aš išverčiau ir leidžiu Lukrecijaus knygą „Apie daiktų prigimtį“. Viename puslapyje dedamas lotyniškas tekstas hegzametru, kitame puslapyje – taip pat eiliuotas lietuviškas tekstas. Dabar atsiuntė korektūrą. Vienam skaityti ilgai užtruktų. Norėčiau, kad padėtum. Sakei, moki skaityti lotyniškai. Gaila, kad esi tik antrame kurse. Na, gal. Norėjau paklausyti, kaip tavo balsas skamba kita kalba, todėl paprašiau išlinksniuoti graikišką žodį, dar norėjau išgirsti, koks jis, kalbant telefonu, todėl prašiau paskambinti. Nemėgstu gergždžiančių balsų. Tavasis man tiko. Ateisi kasvakar šeštą, tik nevėluok, išskyrus šeštadienį ir sekmadienį. Skaitysi nuo šeštos iki devintos, kas penkiolika minučių bus dešimties minučių pertrauka, kad nepervargtų tavo balsas. Skaitysi lėtai ir aiškiai. Devintą valandą būtinai vakarieniausi su manim. Turiu žmogų, D. Mironą (rodos, Mokslininkų namų komendantas), kuris visada ruošia vakarienę. Vienas niekada nevakarieniauju, pasikviečiu vieną ar du giminaičius arba gerus pažįstamus. Gyveni bendrabutyje? „Taure“? Uždaro 24 valandą? Tau pusvalandžio grįžti užteks, išeisi pusė dvyliktos. Už darbą aš sumokėsiu. Ar sutinki? Dar viena sąlyga – niekada nežiūrėk man į akis.
Ar galėjau nesutikti – tai buvo daugiau negu kuklios studentės svajonės. Pamiršau, kad ir tą lotynišką hegzametrą nelabai moku skaityti.
Taip prasidėjo pats įdomiausias, nuostabiausias ir laimingiausias laikas mano gyvenime.
Nerašiau dienoraščio, todėl tiksliai iš eilės visų vakarų neprisimenu. Pagaliau eilė ne taip jau ir svarbi. Tačiau pirmą ir antrą vakarus prisimenu gerai.
Pirmasis vakaras. Taigi viską išgirdusi, nors ir ne viską supratusi, pvz., kodėl negaliu žiūrėti Profesoriui į akis, paėmiau spausdintus lapus ir nedrąsiai pradėjau skaityti lotyniškai:
Aeneadum genetrix, hominum divumque voluptas,
Alma Venus, caeli subter labentia signa
Quae mare navigerum, quae terras frugiferentis…
(Motin Enėjo gentiẽs, žmonių ir dievų malonume,
laimės lėmėja Venèra! Padangėj slankiųjų žvaigždynų
vaikštai didingai: lankaĩ tu bừrlaivius kẽliančią jūrą…)
Tačiau jau trečios eilutės pabaigą perskaičiau klaidingai. Tada Profesorius prisidėjo ranką prie ausies ir paklausė:
– Kaip?
Žinojau, kad Profesoriaus klausa labai gera, todėl dar kartą skaitydama tą eilutę, paskutinį žodį sukirčiavau kitaip. Tada Profesorius šyptelėjo sakydamas:
– A, tu ne tokia kvaila kaip tas Morkus. Aš jo klausiu, o jis vis tiek kartoja taip pat, aš juk nekurčias.
Nežinojau, kokį Morkų turėjo galvoje Profesorius, bet suvokiau pačią svarbiausią skaitymo paslaptį. Turiu prisipažinti, kad iš pradžių Profesorius dažnokai keldavo ranką prie ausies, bet antrą kartą skaitydavau taisyklingai. Tai buvo puiki hegzametro skaitymo mokykla ir, beje, lotyniškai man sekėsi lengviau negu lietuviškai.
Štai ir praėjo pirmosios penkiolika minučių. Pertrauka. Profesorius prieš mane padėjo išvyniotą šokolado plytelę ir sako:
– Per pertraukas turi nekalbėti ir valgyti šokoladą, kad pailsėtų balsas. Aš tau ką nors papasakosiu.
Visą likusį mūsų „korektūrišką“ laiką labiausiai laukdavau pertraukų, kad galėčiau pasiklausyti tų Profesoriaus pasakojimų. Dabar gailiuosi, kad nerašiau dienoraščio. Žimoma, buvo malonu ir gardžiuotis šokoladu – argi studentė galėjo šitaip pramogauti iš savo kišenės. Šokoladą valgiau kukliai – plytelės pakakdavo savaitei.
Pasakojo Profesorius apie save: kaip studijavo klasikinę filologiją Odesoje, sakė, kad Karolis Račkauskas-Vairas – jo brolis taip pat vertėjas. Kaune, Fredoje, dabar gyvena jo žmona, bet Profesorius gyvenąs Vilniuje, nes čia dirba. Per paskutinę pertraukėlę Profesorius prakalbo apie meilę ir pagarbą:
– Jei kas kada Tau sakys, kad myli – nesidžiauk, bet jei sakys, kad gerbia – tada gali būti laiminga, nes pagarba vertesnė už meilę.
Taip atėjo ir devintos valandos vakarienė. Nuėjome į kitą kambarį prie padengto stalo. Profesorius man liepė sėsti prieš jį. Įėjo aukštas stambokas pagyvenęs vyras. Buvome supažindinti: žymus gydytojas Napoleonas Indrašius ir aš – Profesoriaus bendradarbė.
– Mes jau pažįstami. Ji – mano pacientė.
Prisimenu – jaučiausi nejaukiai, nes gydytojo nesitikėjau čia sutikti. Profesorius nustebo, tačiau neklausinėjo. Gydytojas buvo pasodintas šalia manęs. Jam tada buvo per penkiasdešimt – pagyvenęs, mano akim žiūrint.
Per visas vakarienes valgiai būdavo kuklūs, o gėrimai – brangūs: benediktinas, konjakas, krupnikas. Geriama labai saikingai. Visi įsipildavo patys, kada ir kiek norėdavo, valgydavo irgi kiek kas norėdavo. Prašymų ir raginimų niekada nebūdavo. Beje, Profesorius visada gerdavo tik „savo“ konjaką – išsitraukdavo plokščią buteliuką iš švarko vidinės kišenės ir įsipildavo.
Kai gydytojas pripylė man taurelę, Profesorius perspėjo turbūt mus abu:
– Jai galima išgerti tik vieną taurelę ir kalbėkit, daktare, apie ką tik norit, tik ne apie ją.
Tą tėvišką globą jutau visą laiką.
Taip maloniai bevakarieniaujant, gydytojas, žvilgtelėjęs į mano rankas, tarė:
– Panele, ant jūsų piršto kuklus žiedelis su stikliuku. Tokioms gražioms rankoms tinka tik žiedas su brangak-meniu. Aš galėčiau tokį padovanoti.
– Ačiū, daktare, bet aš mėgstu žiedelius ir tik su stikliuku.
– Daktare, palikit ją ramybėje. Geriau pasiūlykite kokį visiems tinkantį tostą, – pastebėjo Profesorius.
– Siūlyčiau pakelti taureles už tai, kad visiems mums visur sektūūsi!
Tas žodis „sektūūsi“(netaisyklingai kirčiuojamas) tapo gydytojo Indrašiaus pravarde. Profesorius nevengdavo pasišaipyti iš savo svečių.
Taip besiklausant įvairių pašnekesių atėjo ir pusė dvylikos. Profesorius atsiprašė gydytojo sakydamas, kad man laikas grįžti į bendrabutį, uždaromą vidurnaktį, ir kad man netektų nakvoti lauke. Palydėjo mane į koridorių, padėjo apsivilkti paltą, pabučiavo į ranką ir išleisdamas pro duris pasakė:
– Iki rytojaus.
Antras vakaras. Nebejutau jokios baimės. Laukiau skaitymo, nes tos knygos, aišku, nebuvau skaičiusi, dar labiau laukiau Profesoriaus pasakojinų ir, žinoma, šokolado taip pat. Buvo smalsu, kuris svečias bus šiandien per vakarienę. Todėl apsivilkau savo vienintelę teatrinę juodą vilnonę suknelę ir išėjau į savo antrąjį darbo, pokalbių ir vaišių vakarą. Deja, per pirmąją pertrauką sulaukiau tokių Profesoriaus žodžių:
– Ateidama pas mane nesipuošk. Mes dirbame, turi būti kukli. Tau labai tinka ta juostuota medvilnės palaidinukė. Ir dar noriu pasakyti, kad aš gimiau per Tris karalius, bet nenešk man jokių dovanų.
Tą vakarą Profesorius pasakojo apie savo mylimą žentą Petriuką, kuris, anot Profesoriaus, pas Marytę ateidavęs tik pro langą. Ne taip, kaip Antanas, kitas žentas. Šis įeidavęs pro duris, ištiesdavęs gėlių puokštę būsimai uošvei, pabučiuodavęs jai ranką ir paklausdavęs, ar galėtų pamatyti jos dukrelę.
– Argi šitaip elgiasi įsimylėjęs vyras? – tebesistebėjo Profesorius.
Išgirdau ir daugiau linksmų istorijų apie žentelį Petriuką – rašytoją Petrą Cvirką.
Per vakarienę buvo profesorius Vytautas Mažiulis. Sėdėjo tyliai, buvo nekalbus, išėjo anksčiau už mane.
Taip tęsėsi malonus mano darbas iki žiemos švenčių, kurios visokį triūsą vertė pamiršti ir siūlė pramogauti.
Po Naujųjų metų pirmam darbo vakarui pasibaigus, Profesorius tarė:
– Norėčiau padovanoti paties anksčiau verstą Erazmo Roterdamiečio knygą „Pagiriamasis žodis kvailybei“.
Atsivertusi perskaičiau dedikaciją. Labai sujaudino dovanota knyga, o ypač dedikacija, nes prisiminiau Profesoriaus žodžius apie meilę ir pagarbą. Padėkojusi nesiryžau pasakyti, kad pagarbos dar nesu spėjusi nusipelnyti.
Artėjant Trims karaliams prislėgė mane nemenkas rūpestis: dovanėlė uždrausta, o tik žodžiu pasveikinti, man atrodė, nemandagu. Ką daryti? Klausiau kambario draugių patarimo. Beje, jos, klasikinės filologijos trečiakursės, prof. M. Račkausko nepažinojo, bet jau nebesijaudindavo, kai kasvakar grįždavau vidurnaktį, nes aš joms viską papasakodavau. Nusprendėme – galima dovanoti tik gėlių. Bet kokių? Nebuvo ir didelio pasirinkimo: sustojau prie ciklamenų vazonėliuose, tačiau kokios spalvos: baltos ar raudonos – kaip būsiu suprasta? Ai, tie prietarai… Kažkoks kipšas mano viduje šyptelėjo, ir aš ištiesiau ranką prie raudonojo ciklameno.
Štai ir Trys karaliai. Vėl sunerimusi lipu laiptais ir tiesiu ranką prie durų skambučio. Vos peržengusi slenkstį tiesiu Profesoriui suvyniotą vazonėlį ir išpyškinu:
– Sveikinu, Profesoriau, su gimimo diena! Čia ne dovana, čia gėlė.
Pastatęs gėlę į šalį, pabučiavęs man ranką, Profesorius tarė:
– Ačiū, Irute, ta gėlė man bus labai brangi.
Aš įėjau į kambarį pirma, o vėliau ir Profesorius su išvyniota gėle.
– Raudonas ciklamenas, – žvilgtelėjo į mane, bet aš jau akeles buvau nuleidusi.
– Kaip man ją prižiūrėti? Ja rūpinsiuosi tik aš pats. Šiandien man septyniasdešimt devyneri, ar aš tau atrodau senas?
– Ne, Profesoriau, Jūs nesenas.
„Septynesdešimt devyneri – tai begalybė“, – galvojau pati.
– Atsimink visam laikui: senų žmonių nėra, yra tik pagyvenę.
Tą vakarą šį tą sužinojau apie Profesoriaus jausmų pasaulį.
– Ne taip seniai gavau laišką iš savo ankstesnių laikų bičiulės. Ji norėtų susitikti. Paklausyk, ką aš jai parašiau: „Aš jau pagyvenęs ir tu nebe jaunutė ir mūsų meilė jau nebe ta.“
– Žinau, kad negalėsi man atsakyti – esi per jauna, – tęsė Profesorius, – bet kodėl moterys visada nori sugadinti savo pačių gražų jaunystės įvaizdį jas mylėjusių vyrų atmintyje, prašydamos senatvėje vėl susitikti. Niekada to nedaryk. Jei atgyja bičiulystė – pakanka laiškų.
Aš tų žodžių nepamiršau iki šiol. Mane tebežavi vyriškio subtilus sugebėjimas pasakyti tiesą senai, nebemylimai moteriai: „…tu nebe jaunutė ir mūsų meilė jau nebe ta.“
Dar Profesorius pasiguodė, kad per savo gimtadienį sulaukė ir nemalonių sveikinimų: vaikaitis Andrius padovanojo labai nemalonią dovanėlę, aišku, norėdamas tik pajuokauti, o jam buvę labai skaudu. Vėliau, vakarieniaujant, kai Profesorius kalbėjo telefonu, iš paties Andriaus sužinojau, kad jis įteikęs paketėlį, o jo senelis apsidžiaugęs ir labai dėkojęs. Kai išvyniojo, tai įpykęs švystelėjo į kampą. Mat ten buvo M. K. Čiurlionio reprodukcijos. Jaunystėje, pasakojo Andrius Cvirka, senelis buvo labai įsimylėjęs Sofiją Kymantaitę. Ak, tie Cvirkos!
Bus daugiau