Arnoldas PIROČKINAS
Pradžia Nr. 10
Sunku nepriklausomybę paskelbti, dar sunkiau – apginti
Nepriklausomybės paskelbimas ir pagaliau net Vokietijos kaizerio pasirašytas jos pripažinimas dėl vokiečių savanaudiškų tikslų ir manevrų beveik devynis mėnesius Lietuvai nesuteikė realios valdžios. Neleista net sudaryti vyriausybės. Tačiau galiausiai viską išsprendė artėjanti vokiečiams nesėkmingo karo pabaiga ir pačioje Vokietijoje bręstantys revoliuciniai pokyčiai. Nežinia, ar Lietuvos Taryba dar turėjo atsiklausti vokiečių, bet lapkričio 2 d. ji priėmė labai svarbų dokumentą – Laikinąją Konstituciją. Be kitų dalykų, šis dokumentas pirmą kartą nustatė valstybės vyriausiųjų valdžios institucijų sistemą ir kompetencijas. Valstybės Taryba pagal šią Laikinąją Konstituciją tapo įstatymų leidimo organu: vykdė seimo ar parlamento funkcijas. Ji dar rinko prezidiumą, kuriam teko atlikti prezidento vaidmenį, pvz., sudaryti vyriausybę, t. y. ministrų kabinetą. Tad lapkričio 4 d. prezidiumas pavedė profesoriui Augustinui Voldemarui suformuoti pirmąjį nepriklausomos Lietuvos Ministrų Kabinetą. Po savaitės, lapkričio 11 d., prezidiumas patvirtino septynių narių A. Voldemaro pirmininkaujamą Ministrų Kabinetą. Taigi atsirado aukščiausioji Lietuvos valstybės vykdomoji institucija. Atsirado pačiu paskutiniu metu: tą dieną Maskvos bolševikų valdžios pasiųstos dvi divizijos šiaurės rytuose priartėjo prie menamų Lietuvos sienų! Tuo tarpu Lietuva dar neturi nė vieno kareivio, tik Krašto apsaugos ministeriją!
Lietuvos ministerijos kūrėsi visai tuščioje vietoje. Trūko visko. Finansų ministras Martynas Yčas iš privačių asmenų savo vardu suskolino 30 000 markių ir šią juokingai menką sumelę po 5000 paskirstė šešioms ministerijoms. Bene sklandžiausiai darbą pradėjo švietimo ministerija (valdytojas Jonas Yčas). Kai 1918 m. kovo 3 d. Breste Vokietija galiausiai sudarė sutartį su Tarybų Rusija, vasarą į Lietuvą iš Rusijos ėmė gausiai grįžti pabėgėliai. Iš jų nemaža buvo baigusių įvairius institutus, gimnazijas ir kursus, tad Lietuvoje nesunkiai gaudavo tarnybas vokiečių ne taip varžomose pradinėse ir aukštesniosiose mokyklose. Be to, ministerijai kurį laiką nereikėjo rūpintis mokytojų algomis!
Kur kas sunkiau kūrėsi Krašto apsaugos ministerija. Viena, Lietuvoje dar vis pajėgi vokiečių civilinė administracija ir kariuomenės vadovybė vengė aprūpinti lietuvius (jų kuriamą miliciją ir kariuomenę) ginklais ir šaud-
menimis, apranga. Antra, ėjęs krašto apsaugos ministro pareigas A. Voldemaras (tik 1918 12 24 jį pakeitė Mykolas Velykis) laikėsi „pacifistinės“ nuostatos: „Karo mes su niekuo nevedam ir nė vienas iš mūsų kaimynų – Vokiečių, Lenkų, Ukrainų, Rusų ir Latvių – neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti mums ir nereiks“ (P. Čepėnas, p. 291). Todėl jo gan vangiai žiūrėta į reikalą kurti kariuomenę. Pirmasis įsakymas, kad įkuriamas Vilniuje pėstininkų pulkas, paskelbiamas lapkričio 23 dieną. Gruodžio 5 d. čia pradėtas formuoti antrasis pėstininkų pulkas. Pavėluota su pirmuoju įsakymu ne tiek daug: vos 12 dienų nuo ministerijos įkūrimo, bet įvykiai buvo tokie spartūs, jog Lietuvos nepriklausomybė galėjo po savaitės kitos būti užgniaužta bolševikų divizijų, skaičiuojančių 18 000–22 000 durtuvų ir kalavijų. Gruodžio 23 d. bolševikai užėmė Uteną: iki Vilniaus liko vos 95 km. To dar neužteko: pačiame Vilniuje ar kažkur pavilnyje būrėsi lenkų POW būriai, pasiryžę anksčiau negu bolševikai užimti miestą.
Tuo tarpu ar todėl, kad neįvertino padėties rimtumo, ar todėl, kad pasimetė, gruodžio 20–21 d. į Berlyną išvyksta Lietuvos valdžios vadovai – Valstybės Tarybos pirmininkas A. Smetona, Ministrų Kabineto pirmininkas A. Voldemaras, o su jais ir finansų ministras M. Yčas. Išvyksta derėtis su vokiečiais dėl paskolos, tarsi nebūtų užtekę tam reikalui vieno finansų ministro. Palikti pavaduojantys pirmuosius du vadovus Stasys Šilingas ir Vladas Stašinskas aiškiai nekontroliavo padėties. Tada grupė besikuriančių pulkų karininkų savo demaršu privertė atsistatydinti S. Šilingą ir V. Stašinską. Gruodžio 26 d. sudaroma Mykolo Sleževičiaus vadovaujama antroji Lietuvos vyriausybė.
M. Sleževičiaus vyriausybei Vilniuje dirbti teko neilgai: 1919 m. sausio 2 d. anksti rytą, pradėjus lenkų POW ginkluotiems būriams atakuoti miestą, svarbiausios lietuvių įstaigos paskutiniu vokiečių traukiniu išvyko į Kauną. Priešintis nei bolševikams, nei lenkams jėgų neturėta. Tačiau ir lenkai čia viešpatavo neilgai: sausio 6 d. rytą Vilnius atsidūrė raudonosios armijos rankose. Tada prasidėjo intensyvus tarybinės santvarkos kūrimas, trukęs iki tų metų balandžio 20 d., kai miestą užėmė lenkų legionai, vedami Juzefo Pilsudskio.
Taigi Lietuvos nepriklausomybės gynimo centru tapo Kaunas. Čia M. Sleževičiaus vyriausybė sparčiai kūrė Lietuvos ginkluotąsias pajėgas ir ūkines bei administracines įstaigas. Šį darbą tęsė ir vėlesnės vyriausybės dvejus metus siaučiant įnirtingoms kovoms su trimis stipresnes kariuomenes turėjusiais priešais – bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Būta akimirkų, kai lietuviams vienu metu reikėjo atlaikyti tris frontus. Taip buvo 1919 m. rudenį: rugsėjo pradžioje šiaurės Lietuvoje siautėjo bermontininkai, pagrindinės lietuvių jėgos centre kovėsi su bolševikais, o pietuose Antantės atstovų nustatytą demarkacinę liniją visą laiką pažeidinėjo lenkai.
Aprašinėti visos kovų eigos – ne šio straipsnio tikslas. Galima tik pakartoti ir patikslinti pasakymą, jog net atskirai paimti priešai turėjo karinių jėgų daugiau už lietuvius. Antai 1919 m. spalio viduryje bermontininkai Lietuvoje laikė apie 50 000 žmonių, 100 patrankų, 50 minosvaidžių, 600 kulkosvaidžių ir 27 lėktuvus. Po metų, kai jau buvo išvyti bolševikai ir Maskvoje sudaryta taikos sutartis, kai sėkmingai prie Radviliškio buvo sumušti bermontininkai, Lietuva jau viena prieš vieną kovojo su lenkų Liucijano Želigovskio „maištininkų“ armija, tariamai nepavaldžia Varšuvai. Toji armija turėjo apie 50 000 karių, tuo tarpu lietuviai prieš juos galėjo pastatyti 25 000 vyrų.
Vis dėlto lietuviams ne kartą pavykdavo laimėti mūšius su gausesniais priešais. Bet taip būdavo ne visada. Antai 1920 m. rugsėjo 22–23 d. Seinų-Beržininko ruože lietuvių 17 pėstininkų batalionų, 3 raitelių eskadronai, 6 baterijos ir 144 kulkosvaidžiai buvo puolami gausių lenkų jėgų: 33 pėstininkų batalionai, 39 raitelių eskadronai, 33 baterijos ir 375 kulkosvaidžiai. Kautynės baigėsi tuo, kad lenkai paėmė į nelaisvę 40 lietuvių karininkų (tarp jų 2 pulkų vadai), apie 2000 kareivių, dvi baterijas (12 patrankų) ir daug kitų ginklų bei reikmenų (Lietuvių enciklopedija, t. 27, 1962, p. 189–190). Šis skaudus pralaimėjimas, ko gero, galiausiai nulėmė, kad lenkai po Suvalkų derybų palyginti lengvai užgrobė Vilnių ir ėmė veržtis Kauno link. Lietuviai neįstengė veikiai sukaupti jėgų. Kai jų pavyko surinkti, sėkmė juos lydėjo Giedraičių–Širvintų bare. Ta sėkmė nebuvo išnaudota, nes „geraširdės“ Tautų Sąjungos Karinės komisijos reikalavimu lapkričio 21 d. 9 val. ryto abi pusės nutraukė karo veiksmus, o lapkričio 29 d. Kauno geležinkelio stotyje, traukinio vagone, lietuvių ir lenkų atstovai pasirašė paliaubų sutartį. Pasirašant dalyvavo dar keturi Tautų Sąjungos Karinės komisijos nariai. Tuo baigėsi Lietuvos nepriklausomybės gynimo mūšiai ir prasidėjo sąlyginai taikus laikotarpis.
Nepriklausomybės kaina
Už paliaubas, kurios truko iki 1938 m. kovo 19 d., kai Lietuva po Lenkijos grėsmingo ultimatumo užmezgė su ja diplomatinius santykius, reikėjo brangiai užmokėti. Visų pirma ji neteko beveik trečdalio savo etnografinių žemių. Pagal sutartį su Maskva jos plotas būtų buvęs 88 111 km2 su 3,3 milijono gyventojų. 1920 m. pabaigoje Lietuvos valstybė valdė 52 822 km2 teritoriją, kurioje, 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio surašymo duomenimis, būta 2 028 971 gyventojas. Lietuva prarado savo istorinę sostinę Vilnių, kuris XX a. pr. buvo tapęs jos didžiausiu ekonomikos ir kultūros centru. Jai didelės reikšmės būtų turėję kiti miestai: Gardinas, Suvalkai, Lyda, Seinai.
Per šešerius metus, prasidėjusius nuo 1914 m. karo pradžios, Lietuva neteko daug gyventojų. Vien 1915 m., kai ėmė grėsti vokiečių okupacija, į Rusiją pasitraukė apie 300 000 lietuvių pabėgėlių, o su kitų tautų pabėgėliais jų skaičius siektų net 700 000 (Lietuvių enciklopedija, 1960, p. 300). Pirmojo pasaulinio karo pradžioje į Rusijos kariuomenę paimta apie 75 000 Lietuvos vyrų, iš kurių 11 173 žuvo, 17 712
sužeista. 1919 01 05–1920 11 29 vykusiose kovose žuvo ir mirė nuo žaizdų 1444 Lietuvos kariai, šauliai ir partizanai. Beveik dvigubai daugiau – 2812 – mirė dėl įvairių ligų. Tad iš viso Lietuvos ginkluotosios pajėgos neteko per tą laiką 4256 žmonių. Nemaža būta sužeistųjų: 93 karininkai, 2438 kareiviai ir 146 šauliai. Dar 226 kariai dingo be žinios (Vitkus, A. Lietuvos istorijos įvykių chronologija, 1918–1926. – Kaunas: Varpas, 2000. – P. 402).
Karų metais labai padidėjo mirtingumas. Antai 1915 m. krašte mirė 4874 daugiau, negu gimė kūdikių, 1917 m. šis skaičius dar labiau išaugo – iki 10 781, o 1918 m. pralenkė ir jį: mirčių būta 14 346 daugiau negu gimimų. 1919 m. minusinis prieaugis siekė 10 835. Tik 1920 m. atsirado pliusinis prieaugis: gimė 3155 kūdikiais daugiau, negu būta mirimų (žr.: Lietuva: enciklopedija, t. 1. – Vilnius, 2008. – P. 159–160).
Kaizerio armijai užėmus beveik visą Lietuvą, vokiečių okupacinė administracija netaupė vietos gyventojų: darbingus vyrus ėmė į priverčiamuosius darbus, dėl tariamai didelių ir tikrų nusikaltimų beatodairiškai baudė mirties bausmėmis. Karų metais ypač pagausėjo kriminalinių nužudymų. Tačiau žmonių praradimai pinigais neįvertinami. Tuo atžvilgiu parankiau apskaičiuoti materialinius nuostolius, o Lietuvoje jų būta ypač didelių.
Rusijos valdžia, ėmus neišvengiamai artėti vokiečių divizijoms, stengėsi iš Lietuvos evakuoti stambiąsias pramonės įmones. Jų išgabenta į šalies centrus net 160. Tarp jų minėtina ir Vilniaus žemės ūkio padargų gamykla „Vilija“, kuriai pradžią davė Petras Vileišis. 1912 m. pramonės įmonių Lietuvoje būta 3504, o vokiečių okupacinė administracija čia likusių suregistravusi 975. Iš jų veikė tik 654 (Lietuva: enciklopedija, p. 1162–1163). Liko sunaikinta Nemuno laivininkystė: nemaža garlaivių ir baidokų paskandinta, daug jų išgabenta į Vokietiją.
Panevėžio srities lietuvių kariuomenės
daliniams 1918 12 29–1919 06 01
Ypač smarkiai nukentėjo Lietuvos žemės ūkis. Dėl karo veiksmų sudeginta 1200 kaimų (14 270 sodybų, 2000 vienkiemių, 270 dvarų). Iš viso pelenais virtę 57 080 trobesių (ten pat, p. 1194). Tos pačios enciklopedijos kitame straipsnyje nurodomi kiek mažesni skaičiai: „…Lietuvoje (be Vilniaus kr.) buvo sugriauta 40 miestelių, 1013 kaimų, 242 dvarai, 1791 vienkiemis, >10 f-kų, >13 250 gyv. namų ir 24 680 negyv. pastatų“ (p. 1136). Vokiečiai beatodairiškai kirto miškus: Lietuvoje jų iškirto 20 proc. Medieną išvežė į Vokietiją. Išbadėję belaisviai kasė durpes, kurias baidokais taip pat gabeno į Vokietiją.
Kas apskaičiuos, kiek turto dėl rekvizicijų, prievolių ar tiesiog atviro plėšimo neteko gyventojai per tuos šešerius metus. Pvz., 1919 m. arklių buvo 38 proc., galvijų – 44 proc., kiaulių – 44 proc., avių – 30 proc. mažiau negu 1913 metais.
Sutrikus prekybai, miestų ir miestelių gyventojai nebuvo aprūpinami maisto ir pramonės prekėmis. Įsigalėjo beveik visuotinis skurdas ir badmiriavimas.
Tad apibendrintai tiktų sakyti: Lietuvos valstybė 1920 m. pab. pradėjo sąlyginai taikų gyvenimą būdama visiškai nuskurdinta. Kartu ją slėgė įvairios skolos užsienio valstybėms – Vokietijai, JAV, Anglijai ir Prancūzijai. Nuo 1918 m. lapkričio 11 d. sudaromoms vyriausybėms didelė problema buvo lėšos. Ypač neatidėliotinai jų reikėjo gauti krašto apsaugos poreikiams. Ats. plk. Kazio Ališausko teigimu, 1919–1920 m. per 70 proc. Lietuvos biudžeto skirta karo reikalams (Lietuvių encik-lopedija, t. 11, 1957, p. 40). Gal ne visai be pagrindo 1918 m. gruodžio 20–21 d. trys minėti Lietuvos valdžios vyrai iškeliavo į Berlyną: čia jiems pavyko su Darlehnkasse Ost valdyba susitarti dėl 100 milijonų markių paskolos.
1919 m. sausio 29 d. Kaune Minist-rų Kabinetas priėmė mokesčių įstatymą ar potvarkį. Tada į valstybės iždą ėmė srūti vietinių gyventojų markės. Tačiau jų toli gražu neužteko. Tad tų metų gegužės 31 d. Anglija suteikė Lietuvai 200 000 svarų sterlingų paskolą, o gruodį Anglijos bankai, išsireikalavę iš Lietuvos linų supirkimo monopolį, davė dar 160 000 svarų, kurie išgelbėję valstybę nuo bankroto. Tų pačių metų spalį Anglija sutikusi iš sandėlių parduoti beveik 7000 šautuvų, 16 patrankų ir šaudmenų. 1919 m. Lietuva įsiskolino Jungtinėms Amerikos Valstijoms 6 milijonus dolerių už įvairius reikmenis, laikytus šios Likvidacinės komisijos sandėliuose. Kažkiek įsiskolinta Prancūzijai už gautus garvežius, amuniciją bei kitus karo reikmenis.
Vyriausybė kreipėsi į tautiečius, kad šie atvertų savo kišenes: 1919 m. 11 milijonų markių įplaukė į valstybės iždą už išplatintą vidaus paskolą. JAV išparduota už maždaug 2 milijonus dolerių Lietuvos laisvės paskolos lakštų. 1920 m. antroji vidaus paskola davė 28 milijonus markių.
Jeigu kam rodytųsi, jog Lietuvai sekėsi skolintis, tai toks sprendimas būtų ne visai tikslus. Iš tikrųjų užsienio kapitalas nepasitikėjo Lietuvos valstybės ateitimi. Tą nepasitikėjimą labai stip-rino jų delsimas ją pripažinti de jure. Iki 1920 m. pabaigos tai buvo padariusios tik dvi valstybės: Vokietija ir 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi Tarybų Rusija. Iki to laiko net nevisavertis de facto suteiktas Lietuvai vos vienas kitas: 1918 m. Švedija, 1919 m. Japonija, Norvegija, Anglija, Suomija ir Latvija, o 1920 m. – Prancūzija ir Lenkija (liepos 4 d.).
Bus daugiau
* Visos nuotraukos išskyrus vieną iš knygos: V. Lesčius. Lietuvos kariuomenė. 1818–1920 m. – V., 1998.