Arnoldas PIROČKINAS
Pradžia Nr. 10, 11.
Kaip pravertė Lietuvai nedideli laimėjimai
Iki šiol kalbėjome vien apie praradimus, nuostolius ir kliūtis Lietuvos kelyje į nepriklausomybę. Tačiau būkime teisingi: išsamiam jos būklės vaizdui nepagailėkime vietos tam tikriems teigiamiems paveldėtiems reiškiniams. Nors tai skamba kaip paradoksas, bet iš tikrųjų ir jų būta. Vis dėlto vieno kito būta.
Vokiečiai, turėdami galvoje savo kariuomenės poreikius, Lietuvoje nutiesė keturias linijas plačiųjų geležinkelių: Lauksargiai–Tauragė–Šilėnai (sujungė su Radviliškio–Šiaulių ruožu), Palemonas–Gaižiūnai, Šiauliai–Joniškis–Jelgava ir Kretinga–Skuodas–Priekulė (Latvijoje). Iš šiandien turimų plačiųjų geležinkelių 30 proc. siekia kaizerinės okupacijos metus. Be plačiųjų geležinkelių, jie tiesė kiek
600 mm vėžės pločio siaurųjų geležinkelių (pvz., Šiaulių–Biržų linija). Vokiečiai Kaune įrengė tarp Nemuno salos ir dešiniojo kranto žiemos uostą, atvedė į jį geležinkelio atšaką.
Palyginti su 1913 m., vokiečių okupacijos laiku ir po to iki 1920 m. pab. sparčiai plito švietimo įstaigų tinklas. Tas plitimas ėjo ne tiek iš okupacinių žinybų pusės, kiek iš pačių gyventojų proveržio duoti savo vaikams mokslo. Kai 1918 m. lapkričio 11 d. įkurtoji Lietuvos švietimo ministerija ėmė apskrityse skirti savo įgaliotinius, vadinamuosius instruktorius (vėliau pervadinti inspektoriais), tai jie paprastai rasdavo nemaža veikiančių pradžios mokyklų.
1913 m. Lietuvoje buvo 875 pradžios mokyklos su 1022 mokytojais ir 51 221 mokiniu (Dr. A. Juška. Lietuviškos mokyklos augimas // Židinys, 1938, Nr. 5–6, p. 676). Tuo tarpu 1920 01 15 duomenys (Švietimo darbas, 1920, Nr. 5/8), p. 13–18) rodo tokius skaičius. Švietimo ministerijai iš viso priklausė 1173 pradžios (žurnale – pradedamosios) mokyklos. Iš jų lietuvių – 1059, žydų – 55, lenkų – 21, vokiečių – 25, latvių – 10, gudų (t. y. baltarusių) – 1, rusų – 1 (Lentelė Nr. 1). Jose dirbo 1483 mokytojai, iš jų vyrų – 703, moterų – 780 (Lentelė Nr. 2; jų pasiskirstymą tautybėmis praleidžiame). Pradžios mokyklose mokėsi 71 648 mokiniai. Iš jų berniukų 42 000 (= 41 968?), mergaičių – 29 680 (Lentelė Nr. 3; tautybių skaičiai praleisti).
ministras Martynas Yčas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras Juozas Tūbelis, vidaus reikalų ministras Vladas Stašinskas
Mokslo lygis pradžios mokyklose, palyginti su caro valdymo laikais, tikriausiai bus sumenkęs, nes ir mokytojų kvalifikacija buvo menkesnė. Antai 1919 m. spalį iš 1203 pradžios mokyklų mokytojų tik 552 buvo baigę keturias vyrų ar penkias moterų gimnazijos klases (Vireliūnas, A. Naujiems metams stojus // Švietimo darbas, 1920, Nr. 1(4), p. 4). Išeitų, kad toks mokslas laikytas pakankamu mokytojui, dirbančiam pradžios mokykloje. Dauguma mokytojų nė to neturėjo: buvo baigę rusiškas šešiametes miestines mokyklas (gorodskije učilišče), prilygstančias 1939 m. Lietuvos šešių skyrių pradžios mokyklai. Šiek tiek mokytojų buvo baigusių mokytojų seminarijų du kursus. Jie jau laikyti „cenzuotais“ pedagogais. Na, o baigę visą rusiškos mokytojų seminarijos mokslą žmonės laikyti ypač kvalifikuotais švietimo darbuotojais. Jie dažniausiai dirbdavo progimnazijose, gimnazijose, apskrityse pradžios mokyklų instruktoriais (inspektoriais) ar Švietimo ministerijoje, kaip cituotas Antanas Vireliūnas ir jo viršininkas Juozas Vokietaitis, 1919–1931 m. vadovavęs jos Pradžios mokslo departamentui ir kartu buvęs „Saulės“ draugijos mokytojų seminarijos direktoriumi.
To meto Lietuvos švietimo vadovams buvo visai aišku, kad būtina kuo skubiausiai kelti mokytojų kvalifikaciją. Pagrindinė jų kalvė turėjo būti mokytojų seminarijos. Jau 1918 m. vasarą į Kauną iš Voronežo grįžusių „Saulės“ draugijos mokytojų kursų pagrindu atidaroma mergaičių mokytojų seminarija. Tais pačiais metais dar spėta Vilniuje įkurti mokytojų seminariją. 1919 m. Švietimo ministerija atidarė mokytojų seminarijas Panevėžyje ir Marijampolėje, o 1920 m. pradžioje Šiauliuose.
Spartesniam mokytojų prusinimui pasinaudota jau vokiečių okupacinių žinybų toleruota ar net skatinta priemone – ilgesniais ar trumpesniais vasaros kursais. 1919 m. ministerija paskelbia „Metiniams pradedamųjų mokyklų mokytojų kursams programą“ (Švietimo darbas, 1919, Nr. 1, p. 28–29). Nors kursai vadinosi metiniai, bet iš tikrųjų jie trukdavo du vasaros mėnesius, sakykime, nuo birželio 20 d. iki rugpjūčio 20 d. 1920 m. jie vyko Kaune, Marijampolėje, Alytuje, Jurbarke, Telšiuose, Šiauliuose, Panevėžyje, Rokiškyje ir Ukmergėje. Po poros metų dalis šių kursų pertvarkomi į dvimečius kursus, kurių klausytojai galėjo atsidėti vien mokslui. Dalis jų net gaudavo stipendijas.
Būta dar trečios mokytojų ugdymo priemonės: prie Šiaulių, Marijampolės, Panevėžio ir Kauno mokytojų seminarijų sudarytos komisijos egzaminuodavo savarankiškai pasiruošusius asmenis, kurie norėdavo įgyti jaunesniojo pradžios mokyklos mokytojo vardą (Laikinosios taisyklės jaunesniojo pradedamosios mokyklos mokytojo vardui įgyti // Švietimo darbas, 1920, Nr. 3(6), p. 13–14). Vėliau komisija veikė prie Švietimo ministerijos. Šis cenzo įgijimo būdas buvo labai populiarus, nors iš mokytojų reikalavo nemažų pastangų.
Jau pernelyg išplitus straipsniui, apie to meto Lietuvoje įsteigtas gimnazijas ir progimnazijas pasakysime visai trumpai. Pirmosios lietuviškos gimnazijos susikūrė 1915 m. rudenį: spalio 18 d. pradėjo darbą gimnazija Vilniuje, lapkritį atsirado Šiauliuose, gruodį – Kaune. 1918 m. Lietuvos švietimo ministerija iš vokiečių paveldėjo 36 gimnazijas ir vidurines mokyklas (anų laikų terminologija: mokyklos tarp pradžios mokyklų ir gimnazijos vyresniųjų klasių) su 304 mokytojais ir 6081 mokiniu. 1920 m. šių mokyk-lų skaičius išaugo iki 40, mokytojų jose dirbo 437, mokinių mokėsi 9213
(P. Čepėnas, p. 105). Šios knygos skyrius „Švietimas okupacijos metu“, p. 99–106, mokyklų būklę nušviečia ypač išsamiai.
Vidurinės mokyklos (mūsų dienų terminu tariant) patyrė tuos pačius sunkumus, kaip ir pradžios mokyklos. Visų pirma trūko kvalifikuotų mokytojų. Šį trūkumą per ilgesnį laiką galėjo pašalinti universitetas ar kitokios aukštosios mokyklos. Lietuvos vyriausybė jau 1918 m. lapkričio 29 d. pateikė Lietuvos Valstybės Tarybai atkuriamo Vilniaus universiteto statuto projektą. Gruodžio 5 d. po debatų jis priimtas trečiuoju skaitymu. Buvo numatyta, kad Vilniaus universitetas darbą pradės visai netrukus – 1919 m. sausio 1 d. (Vilniaus universiteto istorija 1579–1994. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994. – P. 187–189). Deja, lietuviams realizuoti savo iniciatyvos nepavyko dėl žinomų įvykių.
Lietuviško aukštojo mokslo kūrimas vyko Kaune. Čia dar 1919 m. spalio pradžioje, valstybei ypač sunkiu metu, būrelis šviesuolių ėmėsi kurti Aukštuosius kursus. 1920 m. sausio 27 d. jie buvo atidaryti. Kursai sulaukė didelės paramos. Matydama jų sėkmę, vyriausybė po poros metų įkūrė Kaune Lietuvos universitetą: 1922 m. vasario 16 d. jis buvo atidarytas. Universitetui dėję pamatus privatūs Aukštieji kursai liudija, kaip lietuvių visuomenė, nepaisydama visokių sunkumų, kurių radosi kovų dėl nepriklausomybės metais, pasiaukojamai, nesidairydama į šalis pelningo darbo, kūrė Lietuvos švietimą ir mokslą.
Norisi tikėtis, jog šio šešerių metų Lietuvos būties eskizo turėtų pakakti, kad galėtume kalbėti apie tą jos laikotarpį, kai, poeto Antano Miškinio žodžiais tariant, „Tave papuošt žadėjom / Kaip savo tikrą savo seserį. / Esi pačioj jaunystėj / Ir pačiame pavasary.“
Bus daugiau
* Iliustracijos iš leidinio Aničas J. Jonas ir Martynas Yčai. – Vilnius: „Vaga“, 2007.