Rytas TAMAŠAUSKAS
Gegužės mėnesį suėjo 45-eri metai, kai tarp mūsų nėra profesoriaus Juozo Tonkūno (1894–1968). Kitąmet, kovo pabaigoje, minėsime gimimo 120 metų sukaktį.
Prisiminimų vietos
Su Akademijos miesteliu (Dotnuvos sen., Kėdainių r. sav.) Žemės ūkio akademijos dėstytojas Juozas Tonkūnas susijęs nuo 1924 m. Buvęs Žemės ūkio akademijos rektorius (1928–1934) ir Lietuvos švietimo ministras (1934–1939), politinis kalinys ir tremtinys (1941–1955) įamžintas 1991 m. Akademijos parke, paminklo agronomams tremtiniams plokštėje. Keli stilingi pastatai Stoties gatvėje ir moderni pradinė mokykla Parko gatvėje 1930 m. atsirado vadovaujant aukštosios mokyklos rektoriui. Apie tai byloja įrašas prie Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos centrinio pastato. Prie vieno J. Kriščiūno gatvės namo, kuris vadintas Naujuoju rektoratu, 1994 m. pritvirtinta memorialinė lenta mena buvusius gyventojus Tonkūnus. Valinavos kultūrinės ganyklos jau šešis dešimtmečius yra žolininkų bandymų laukai. Žemdirbystės instituto mokslininko J. Tonkūno kapas lankomas Gėlainių smilčių kalnelyje.
Žemdirbystės instituto centrinių rūmų antrajame aukšte, visai prie aktų salės, glaudžiasi 252-asis kabinetas, kuriame 1961–1968 m. dirbo Pievų ir ganyklų skyriaus vedėjas ir mokslinis bendradarbis J. Tonkūnas. Po jo mirties kabinetas atiteko Leonui Kadžiuliui. Apie tai ir užsukau pas jį pasišnekučiuoti, glaustai primindamas asmens istorijos kontekstą, reikalingą dairantis kabinete. Beje, apie lemtingas sankirtas su pirmtaku L. Kadžiulis rašo neseniai Lietuvos mokslų akademijos išleistoje knygoje „Akademija ir akademikai atsiminimuose“ (Vilnius, 2013, sudarė Domas Kaunas).
Lemtingi tolimi ir artimi susitikimai
L. Kadžiulis prisimena kelias netiesiogines patirtis: pradinukas Leonas (gimė 1926 m.) kalendoriuje grožisi jauno švietimo ministro portretu; 1950 m. studentas L. Kadžiulis, tyrimo duomenis statistiškai apdorojęs pasiremdamas J. Tonkūno knyga ir tai sąžiningai nurodęs diplominio darbo literatūros sąraše, stalinizmo metais galėjo „sudegti“ dėl cituojamo leidinio autoriaus – kalinio.
Valinavos bandymų laukuose 1956 m. pavasarį iš arti susipažino jaunasis Dotnuvos bandymų stoties mokslinis darbuotojas ir Lietuvos valstybinės selekcijos stoties skyriaus vedėjas, „suvargęs ir ligotas“ sugrįžęs iš sibirų, bet priglobtas pastarosios stoties direktoriaus Jono Bulavo. 1956 m. rudenį įkurto Žemdirbystės instituto vieno skyriaus vedėju paskirtas J. Tonkūnas, o jo pagalbininku, moksliniu darbuotoju tapo L. Kadžiulis. 1962 m. pr. apsikeitė pareigomis („apie tai atskira istorija“, – sako kalbinamasis; „kai puolamas institutas ir ypač jo direktorius Petras Vasinauskas, aš negaliu su tokia biografija“, – teigęs J. Tonkūnas; „matau, kad Tonkūną labai gerbi ir supranti, tai ir imkis“, – išsikvietęs L. Kadžiulį, paraginęs tuometinis žemės ūkio ministras Vytautas Vazalinskas). Naujajam skyriaus vedėjui teko dar ypatingi šešeri metai šalia patyrusio mokslininko autoriteto. Bendravo važinėdami po šalies ūkius. Kartu atliko kai kuriuos bandymus, parašė keletą mokslinių straipsnių („Ne viską suspėjo Tonkūnas paskelbti. Kai ką teko pabaigti iki spaudai tinkamo pavidalo ir skelbti kartu“), knygas „Pašarinės žolės, pievos ir ganyklos“ (1958 m., su kitais), „Pievos ir ganyklos“ (1966, 1977 m.), bendrą pranešimą (po J. Tonkūno mirties) skaitė pievininkų kongrese Australijoje 1970 m. Tiek J. Tonkūnas, tiek L. Kadžiulis dėl vienodos veiklos laikomi žolininkystės mokslo Lietuvoje kūrėjais. Pirmasis buvo Mokslų akademijos narys korespondentas, jo mokiniu save laikantis L. Kadžiulis vėliau taip pat tapo akademijos nariu korespondentu (nuo 2011 m. – narys emeritas). Bendravo šeimos. Švęstos Juozinės. Paminėtos J. Tonkūno sukaktys – 65 ir 70 metų.
Praeitis nežeidžia mokslininkų bičiulystės, todėl L. Kadžiuliui miela prisiminti.
Kabinetas-muziejus
Vis dėlto dėmesį į dviejų agronomų saitus norėčiau atkreipti labiau dėl kitų priežasčių. Mokslininkas L. Kadžiulis iki šiol – jau 45-erius metus – tebesaugo J. Tonkūno daiktus ir dokumentus tame pačiame kabinete. Jį, nors toks statusas ir nesuteiktas, drįsčiau pavadinti akademikų Juozo Tonkūno ir Leono Kadžiulio kabinetu-muziejumi. Jame tarsi ekskursijoje regiu dabarties įtakas, ieškau artimesnės ir tolimesnės praeities užuominų.
Štai antkapinio paminklo medinis maketas – pagal šį architekto Jaunučio Makariūno sumanymą ant J. Tonkūno kapo Gėlainiuose 1969 m. buvo pastatytas paminklas, jame įkomponuotas skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurtas bareljefas. Kelios bylos, kuriose surašyta, kaip Akademijos gyventojų ir Lietuvos mokslininkų aukota pinigų rengiantis statyti antkapį. Dokumentai apie paminklą tremtiniams agronomams – nuo P. Vasinausko ir L. Kadžiulio iniciatyvų iki pašventinto paminklo Akademijos parke (skulptorius Vladas Vildžiūnas, architektas Rimantas Dičius). Virš rašomojo stalo – padidinta portretinė J. Tonkūno nuotrauka. Tai, kas išvardyta, priglausta kabinete jau nesant J. Tonkūno.
Dar plačiau reikėtų aptarti L. Kadžiulio biblioteką, dokumentus, senąjį rašomąjį stalą, prie kurio dar Dotnuvos bandymų stotyje rašė kandidatinę disertaciją, – apie tai, kas susikaupė nuo 1950-ųjų Akademijoje.
Originalus liudijimas – aplinkos autentika
Praeitis sprūsta formomis, spalvomis, garsais, kvapais… Medinis rašomasis stalas, prie kurio nuo 1955 m., sugrįžęs po 14-os kalinimo ir tremčių metų, dirbo Selekcijos stoties Agrotechnikos skyriaus vedėjas, nuo 1956 m. rudens – jau Lietuvos žemdirbystės instituto Pievų ir ganyklų skyriaus vedėjas J. Tonkūnas. Stalas dar iš XX a. tarpukario laikų, prikaltoje skardos atplaišoje pažymėtas inventoriaus 25-uoju numeriu, 1961 m. kartu su mokslininko manta atkeliavęs į dabartinį kabinetą (stalas stovi kitoje vietoje, nei buvo; anot L. Kadžiulio, „atsiprašėm ir patraukėm“). Ne jaunesnė ir šalia besišliejanti medinė keturkojė kėdė. Stalinė lempa, prietėmiu teikusi mokslininkui šviesą. J. Tonkūnui, buvusiam aistringam medžiotojui, bičiulių padovanoti elnio dvišakiai ragai.
Atverstas stalinio kalendoriaus lapelis su 1968 m. balandžio 20-osios data, kuriame yra paskutinis J. Tonkūno įrašas ranka pieštuku apie tris bandymus Valinavos laukuose. Dr. Aldona Kaselytė iš Akademijos paliudijo: tądien, šeštadienį, J. Tonkūnas su kitais kartu sėjo, būsimajai žemės ūkio mokslų disertantei perdavė ganyklų mišinių bandymus; išvažiuodamas mopedu apvirto; prie jo atskubėjo A. Kaselytė su bandymų technike Aleksandra Beleckaite. „Jam iš nosies kraujas srūva, o jis mus apibarė: „Ko čia lekiat? Baisus dalykas – ant smėlio senis apvirto. Jūs bandymus tvarkykit“, – tokie buvo paskutiniai jo žodžiai“.
Balandžio 23 d. kalendoriaus lapelyje instituto sekretorė Vanda Gaurilčikienė įrašė apie ginamą selekcininko Jono Bulavo disertaciją Kaune (nors
J. Tonkūnas jautėsi prastai, bet išvažiavo: „aš negaliu nevažiuot – jis priglaudė“; tądien ištiko priepuoliai). Balandžio 24 d. – be įrašų, bet L. Kadžiulis prisimena: J. Tonkūnas „atėjo į institutą pats atsiprašyti, kad šiandien negalės dirbt, nes jam negera“. Ilgą laiką kalendoriuje buvo atverstas gegužės 6-osios lapelis – žymėjęs mirties dieną. Taip kalendoriuje įstrigo paskutinis J. Tonkūno pavasaris.
Ant stalo – masyvaus albumo mediniai viršeliai, inkrustuoti gintaro gabalėliais. J. Tonkūno tarsi tebelaukia iš užjūrių atkeliavęs cigarų rinkinys, meniškai išraižytoje dėžutėje – cigarečių pakelis ir degtukai.
Su L. Kadžiuliu varstome rašomojo stalo stalčius, lytime J. Tonkūno gyvenimą. Daugiausia palikta taip, kaip pats tvarkė. Kai kas jau įdėta po 1968-ųjų. Rašymo priemonės, užrašų knygelės, sąsiuviniai, laiškai, nuotraukos, profesinės sąjungos nario knygelė, demonstruoti skirti žolių sėklų pavyzdžiai, spaudiniai, disertacijų autoreferatai… Kai kurie mokslininko dokumentai pabiri, gausu užrašų lapeliuose, didžioji dalis – bylose. Ne visos jos įvardytos. Mašinraščiai ir rankraščiai, daugiausia lietuvių ir rusų kalbomis (apie rašymą: „čia Dievo dovana; jam greitai liedavosi“). Parengti pranešimai ar jų juodraščiai, recenzijos, mokslinio darbo organizavimo 1962–1968 m. planai, bandymų stebėjimų duomenys ir apibendrinimai, ataskaitos, Dotnuvos selekcijos stoties, Žemdirbystės instituto ir kitų žemės ūkio tyrimo įstaigų dalykiniai raštai… Spausdintas šapirografu 1928 m. „Bendrosios žemdirbystės kursas“ tikriausiai yra paties J. Tonkūno paskaitų pluoštas. Akademijos apylinkių istorijai įdomus Lietuvos žemės ūkio akademijos Dotnuvos dvaro 1947 m. žemės planas. Žemės ūkio mokslo istorijai svarbios bylos: „Lietuvos žemės ūkio akademijos jungtinės tarybos nario prof. J. Tonkūno byla“, „Prof. J. Tonkūno moksliniai darbai ir straipsniai“ (1920–1968 m. publikacijų bibliografija, 138 pozicijos).
Darbo planai, protokolai, susirašinėjimas, tyrimo žurnalai, mokslo darbų mašinraščiai – tai vis sieninėse spintose tebesaugomi Selekcijos stoties, Žemdirbystės instituto ir bandymų stočių dokumentai, tai, kas daugiausia susiję su 12 metų (po sibirų)
J. Tonkūno gyvenimu ir moksline veikla Akademijoje. Čia ir asmens byla,
J. Tonkūno knygos, įrėmintų nuotraukų vitrinėlė „Lietuvos valstybinės selekcijos stoties kultūrinėse ganyklose“, herbarai įstiklintose dėžutėse.
Kelios nuotraukos primena veidus, Juozo ir Janinos Tonkūnų buitį Akademijoje. Jų buto didžiajame kambaryje kabėjo dailininko Kazio Šimonio paveikslas „Vartai. Kosmosas“ (tapytas 1962 m.), J. Tonkūnui padovanotas 1964 m. minint jo 70-metį. Po mokslininko mirties šeimos valia simbolių paveikslas paskirtas Žemdirbystės institutui („šeima nusprendė: tegul lieka čia, bibliotekoje“). Ir šiandien dailininko kūrinys puošia instituto biblioteką.
Išties Žemdirbystės instituto 252-ame kabinete-muziejuje gausu J. Tonkūno aplinkos. Tik kai ką užrašiau vardydamas, nes dokumentai laukia atidaus žemės ūkio mokslo istoriko. Pagarbi Juozo Tonkūno ir Leono Kadžiulio bičiulystės ir atminties išraiška, apribota erdvės, bet nepavaldi laikui.