Arnoldas PIROČKINAS
Vertinant Lietuvos būvį po 1920 m. lapkričio 29 d. pasirašyto su Lenkija susitarimo dėl karo veiksmų nutraukimo, visada reikia turėti galvoje labai sudėtingas pasaulio verpete atsidūrusios jaunos ir silpnos valstybės problemų ir jas sukeliančių dėmenų visumą. Iš tų dėmenų Lietuvos kelią iki 1940 m. birželio 15 d. išskirtinai nužymėjo išorinis dėmuo – tarptautinė konsteliacija (astronomijos terminas), t. y. besiklostanti ir sparčiai kintanti valstybės geopolitinė padėtis. Iš visų vidinių dėmenų bene vienas jautriausių ir paveikiausių buvo Lietuvos žemės ūkis. Todėl šiais dviem dėmenimis ryžtamės pradėti mūsų valstybės raidos per tuos du dešimtmečius apžvalgą.
Lietuvos Respublikos geopolitinė būklė 1920–1940 m.
Nuo 1920 m. pab. iki 1939 m. rugsėjo vidurio svarbus Lietuvos geopolitinės būklės bruožas buvo valstybės ribojimasis su Latvija, Vokietija ir Lenkija. Kai pastarųjų metų rugsėjyje Lenkija žlugo, Lietuva suėjo į tiesioginį sąlytį su Tarybų Sąjunga. Daugelis valstybių, turėdamos bendras sienas, neišvengia teritorinių ir kitokių nesutarimų. Ne išimtis tuo atžvilgiu buvo ir Lietuva.
Palyginti nesunkiai, nors iš pradžių taip pat būta tam tikrų abipusių pretenzijų, pavyko sienų klausimą išspręsti su Latvija. Dar 1920 m. rugsėjo 28 d. abiejų šalių vyriausybės pasirašė susitarimą nustatyti sienas arbitražo būdu. Buvo sudaryta komisija, vadovaujama D. Britanijos mokslininko ir visuomenės veikėjo prof. Džeimso Jango Simpsono (James Young Simpson). Pagal jos pateiktą projektų 1921 m. gegužės 14 d. abi valstybės pasirašė sutartį, kuri galutinai įtvirtino valstybės sieną Lietuvos šiaurėje. Taigi buvo pašalinta skaudžiausia dingstis kilti nesantaikai tarp abiejų broliškų baltų tautų ir valstybių.
Vis dėlto, nepaisant tiek abiejų vyriausybių geranoriškų deklaracijų, tiek gausių organizacijų ir veikėjų nuoširdžių pastangų, Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimas ilgą laiką buvo gana vangus. Tik 1934 m. sudaroma Lietuvos, Latvijos ir Estijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis, ženklinanti tam tikrą valstybių suartėjimą. Joje įsipareigota: „Tartis užsienio politikos bendros svarbos klausimais ir teikti savitarpę politinę ir diplomatinę pagalbą savo tarptautiniuose santykiuose.“
Glaudesnį politinį ir diplomatinį Lietuvos bendradarbiavimą su Latvija ir kartu su Estija trukdė labiausiai du dalykai. 1918–1924 m. Latvijos užsienio politikai vadovavęs ir ją formavęs užsienio reikalų ministras Zigfridas Mejerovičius (Zigfrids Meierovics, 1887–1925), nepaisydamas lenkų pretenzijų į Latvijos Latgalą ar bent jos dalį, manė, kad vis dėlto Lenkija galinti būti pagrindinė atsvara ypač grėsmingai komunistinei Rusijai. Todėl Vilniaus klausimu jis rėmė ne Lietuvą, bet Lenkiją. Jo nuomonė tam tikru mastu veikė vyriausybės ir nemažos dalies latvių visuomenės poziciją. Savo ruožtu Lietuva, atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus (taip pat Klaipėdos krašto) klausimu Maskva ją ryžtingai palaikė, vengdavo visko, kas būtų netikę šiai „sąjungininkei“, todėl iš esmės torpedavo Lenkijos lipdomą antitarybinį bloką nuo Rumunijos iki Suomijos. Būta ir kitų, smulkesnių abi valstybes ir jų vadovybes tolinančių skirtybių, bet jas nagrinėti ar net išvardyti – ne mūsų tikslas.
Lietuvos santykiuose su Vokietija skirtini du laikotarpiai. Iki kokių 1932 m. jų būta korektiškų, net palankių Lietuvai. Čia taip pat daug reiškė Vokietijos pastangos neleisti šiame regione įsistiprinti Lenkijai. Tad tų santykių nesugadino nė 1923 m. sausio 15 d. įvykdytas Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos Respublikos, kai kurių istorikų nuomone, įvykdytas net su Vokietijos pritarimu.
Po 1932 m. Vokietijoje smarkiai sustiprėjo nacionalsocialistų, vadovaujamų Adolfo Hitlerio, įtaka. 1933 m. jis tapo vyriausybės vadovu – reichskanc-leriu. Jo atvirai revanšistinė politika nepaprastai skatino visokiais būdais priešintis Lietuvos valdymui Klaipėdos krašto vokiečius, troškusius vėl grįžti į reichą. Kai jų veiksmai peržengė įstatymus ir net virto politinėmis žmogžudystėmis, Lietuvos vyriausybė ėmėsi ryžtingų priemonių, turėjusių sustabdyti klaipėdiškių pronacistinių organizacijų veikimą. Tada hitlerinė Vokietija griebėsi taikyti Lietuvai totalinį ekonominį spaudimą, kuris buvo ypač skaudus šalies žemės ūkiui. Pateikiame to spaudimo vieną pavyzdį. 1930 m. iš Lietuvos į Vokietiją buvo eksportuota 148 211 gyvų kiaulių, o 1935 m. – vos 31 (Povilaitis B. Lietuvos žemės ūkis. 1918–1940. Jo raida ir pažanga. 2-asis leidimas. – Vilnius, 1997, p. 157).
Su trečiąja savo kaimyne Lenkija Lietuva buvo nutraukusi visus oficialius santykius – ir diplomatinius, ir ūkinius, ir kultūrinius. Nebuvo sudaryta nė taikos sutartis. Beveik visą paliaubų laiką Lenkija prie demarkacijos linijos vykdė įvairias provokacijas. Vilniuje ir krašte laikė dideles karines jėgas, kurios kiekvienu momentu galėjo pradėti ginkluotą žygį į Kauną. Įtempti santykiai su Lenkija visais atžvilgiais buvo žalingi Lietuvai. Nepaprastai apsunkino jos tarptautinę padėtį. Kartu turėjo neigiamų padarinių šalies viduje. Nesileidžiant į išsamesnį jų atskleidimą, reikia tenkintis vienu pavyzdžiu. Vilniaus ir Suvalkų regionų miškų masyvai būtų davę Lietuvai nemaža pajamų, kurios būtų padėjusios atkurti ir plėtoti šalies ūkį. Netgi medienos plukdymas iš Nemuno aukštupio, jeigu būtų pasiekęs 1913 m. lygį, būtų galėjęs papildyti Lietuvos iždą kokiais penkiais ar šešiais milijonais litų kasmet (priešokupacinis litas tolygus bene 6–7 dabartiniams litams). Toji mediena būtų davusi darbo Rusnės ir Klaipėdos lentpjūvėms.
Tarybų Rusija (nuo 1922 m. Tarybų Sąjunga) tada nesiribojo su Lietuva, bet ryšiai su ja buvo labai artimi ir intensyvūs. Tačiau abiejų šalių valstybiniai, oficialieji santykiai buvo paradoksalūs. Nepaisant to, kad Lietuvą valdė „buožių“ vyriausybės, o po 1926 m. gruodžio 16 d. perversmo ji tapo „fašistinė“, nepaisant to, kad Lietuvoje rado prieglobstį baltarusių ir ukrainiečių politinių emigrantų grupelės, nepaisant to, kad šalyje gana griežtai persekioti komunistai ir jų šalininkai, bolševikų vadovaujama proletariato diktatūra visą laiką oficialiai deklaravo ginanti Lietuvos teises į Vilnių ir Klaipėdą. Tą savo nuostatą Tarybų Sąjunga patvirtino ne viena sutartimi su Lietuva (1926, 1933 m.) ir kitais pareiškimais. Ši Tarybų Sąjungos pozicija Lietuvai buvo didelė paspirtis. Tarptautinis Tarybų Sąjungos „palankumas“ Lietuvai turėjo savanaudiškų motyvų. To ypatingo palankumo lyg ir ne per daug būta prekybiniuose santykiuose: Lietuvos prekybinis balansas su Tarybų Sąjunga visą laiką buvo neigiamas.
Tam tikrą poveikį nepriklausomosios Lietuvos gyvenimui darė Prancūzija, Anglija ir JAV. Šių didvalstybių santykiai su Lietuva nebuvo visai tolygūs. Tačiau nei jų, nei kitų mažesnių valstybių (Skandinavijos šalių, Čekoslovakijos ar Italijos) Lietuva negalėjo laikyti tokiais artimais draugais, kurie būtų turėję intereso ją ryžtingai ginti. Iš esmės imant, Lietuvai reikėjo pasikliauti savo jėgomis viliantis, kad kritišku atveju susiklostys tokios aplinkybės, jog ji neliks viena. Deja, šios viltys neišsipildė…
Žemės ūkis – Lietuvos Respublikos ekonomikos šerdis
Žemės ūkis tais dviem dešimtmečiais, kaip ir nuo amžių iki tol, buvo Lietuvos ekonomikos pagrindų pagrindas, o kaimas (iki nepriklausomybės ir dvaras) – toji terpė, kuri subrandino Lietuvos nepriklausomybės idėją ir ją realizavusias jėgas.
Žemės ūkiui palankios aplinkybės
Po 1914–1920 m. niokojimų pirmasis atsigavo Lietuvos žemės ūkis. Jis ėmė teikti šaliai išteklių, leidžiančių tenkinti užgriūvančius po karų poreikius. Kvalifikuotas lietuvių ekonomikos specialistas, prieš okupaciją buvęs žymus visuomenės veikėjas, bolševikmečiu persekiotas ir engtas Domas Cesevičius teigia, kad „žemės ūkis pagal sėjamosios žemės plotus, derliaus ir gyvulių skaičių prieškarinį lygį (t. y. 1913 m. – A. P.) pralenkęs jau 1922–1923 m.“ Tuo tarpu pramonėje atsikūrimas vyko lėčiau: „…jeigu pramonės įmonių skaičius prieškarinį lygį viršijo jau 1923 m., tai darbininkų skaičius pramonėje prieškarinį lygį pralenkė tik apie 1927 m.“ (Cesevičius D. Lietuvos ekonominė politika 1918–1940 metais. – Vilnius, 1995,p. 26–27).
Dviejų stambių šalies ekonomikos šakų skirtumą D. Cesevičius aiškino „žemdirbių darbštumu, žemdirbystės paprastumu ir pasitikėjimu, kad didelio karo nebus ir įsivyraus aukštos kainos žemės ūkio gaminiams“. Galima sutikti, kad žemdirbiai neprivalėjo kokio nors specialaus mokslo. Sugebėjimas dirbti žemės darbus buvo iki tol ir dar kurį laiką po 1920 m. tarsi savaime perduodamas iš kartos į kartą tėvų vaikams. To pakako gana primityviai ano meto žemdirbystei. Ji buvo palyginti nesudėtinga ir nereikalavo didelių kapitalų. Na, o dėl žemdirbių darbštumo yra ko ir suabejoti: juk šalia Žemaitės „Marčios“ Driežo stovi jo priešingybė Vingiai.
Kur kas svarbesnis veiksnys už D. Cesevičiaus nurodytus buvo ta aplinkybė, jog iš Europos žemės ūkio sistemos iškrito milžiniškas Rusijos potencialas. Bolševikų įvykdytas perversmas, kelerius metus trukęs pilietinis karas, o paskui prasidėjęs „buožių“ persekiojimas, Pavolgio badas ir galiausiai kolektyvizacija padarė Europos aprūpinimui žemės ūkio produktais tokių didelių spragų, jog Lietuvos žemės ūkio gaminiai neturėjo konkurentų. Taigi kokį dešimtį metų Europos rinkos už juos siūlė palyginti aukštas kainas: jos buvo svarbiausias stimulas jaunos Lietuvos ekonomikai.
Žemės ūkio reformos reikšmė
Deklaruodami kiek kitokius tikslus, Lietuvos valstybės kūrėjai ir gynėjai atvėrė dar vieną efektyvų žemės ūkio ekonomikos vystymo resursą. Iki 1913 m. Lietuvos žemės ūkis vis dėlto buvo gana ekstensyvus. Toks jis tikriausiai liko visą dešimtmetį ir po 1920 metų. Intensyvėti jis pradėjo ket-virtajame dešimtmetyje. Tačiau intensyvumo stoką trečiajame dešimtmetyje smarkiai kompensavo 1919 m. pradėta žemės ūkio pertvarka. Ji vykdyta dviem kryptimis: spartinant dar prieš karą Rusijoje pradėtą vadinamąją Stolypino reformą, kuri Lietuvoje reiškėsi kaip senųjų gatvinių kaimų išskirstymas į vienkiemius ir apie juos vientisų žemės valdų sudarymas. Šiai pertvarkai, rodos, niekas neprieštaravo.
1919 m. Lietuvoje prasidėjo ir kita pertvarka: ryžtasi dvarų ir kitų stambių žemės valdytojų žemes išdalyti bežemiams ir mažažemiams. Ši pertvarka paprastai vadinama žemės reforma.
Žemės reforma turėjo ne tik šalininkų, bet ir įtakingų priešininkų. Ja buvo nepatenkinti komunistų ideologijos veikėjai. Tačiau įdomiausia, kad iš esmės žemės reformai priešingas buvo ir Antanas Smetona su jį supančiais Tautos pažangos partijos nariais. Tas priešiškumas buvo viena iš priežasčių, kodėl pirmojo Lietuvos prezidento ir jo partijos narių neišrinko į Steigiamąjį Seimą. Tas pats nutiko tautininkams ir kituose trijuose Seimuose (1922, 1923 ir 1926). Ir D. Cesevičius, buvęs Tautininkų sąjungos generalinis sek-retorius, praėjus daugeliui metų nuo žemės reformos, jau tarybiniais laikais rašydamas minėtą studiją, nenuslėpė savo nepritarimo žemės reformai: „Jeigu pirmąją Lietuvos žemės reformos dalį – kaimų skirstymą į vienkiemius ekonominiu požiūriu reikia vertinti teigiamai, tai dėl antrosios jos dalies – dėl dvarų išparceliavimo į smulkius ūkius – galima turėti daug abejonių“ (ten pat, p. 58). Šiame aptakiame pasakyme slypi tautininkų nuomonė, kad dvarai, stambūs ūkiai esą žemės ūkio kultūros židiniai ir ekonomiškai pranašesni už smulkiuosius ūkius.
Tačiau ar ši apskritai teisinga pažiūra taikytina po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos dvarams?
Visų pirma Lietuvos paprastų žmonių nepakantumą dvarams ir norą juos pašalinti iš gyvenimo kėlė daugumos dvarininkų priešiškumas ar mažių mažiausiai svetimumas lietuvybei. Bet tai ne ekonominis motyvas. Ekonominiu požiūriu bene vienas (?) agronomas Jurgis Krikščiūnas yra atkreipęs dėmesį, kad didelė dalis Lietuvos dvarininkų, valdžiusių šimtus ir net tūkstančius ha žemės, prieš karą gyvendami miestuose ir užsieniuose, mažai rūpinosi savo dvarais. Pagrindinis jų pajamų šaltinis buvo negailestingai kertami miškai. Dar labiau apleisti dvarai per karą, kai daugumas jų savininkų pasitraukė į Rusiją. Norėtume pridėti, kai nemaža jų, būdami priešiški Lietuvai, stojo į Juzefo Pilsudskio ir Liucjano Želigovskio legionus ar apsigyveno Varšuvoje arba nuo Lietuvos atplėštame Vilniuje. Tie, kurie liko Lietuvoje, retas kuris nebūtų tikęs Jono Marcinkevičiaus romano „Benjaminas Kordušas“ prototipu.
J. Krikščiūnas, tęsdamas dvarų būklės charakteristiką, sako: „Žemės Ūkio Ministerijos surinktais duomenimis, po karo (Pirmojo pasaulinio – A. P.) dirvonavo apie 35 % dirbamos dvarų žemės; daug kur nebuvo trobesių; trūko darbo jėgos, sėklos ir t. t.“ (Krikščiūnas J. Lietuvos žemės reforma // Žemės ūkis, 1943, Nr. 1 (219), p. 4–5). Tad valstiečiams išdalyta dvaro žemė iš karto patekdavo į gana intensyvios žemdirbystės apyvartą. Patys dvarininkai vargu ar būtų įstengę tai padaryti, nes dauguma „dvarų buvo smarkiai prasiskolinę, net per 50 % jų tikrosios vertės“ (Šalčius P. Lietuvos žemės ūkio dinamika // Žemės ūkis, 1943, Nr. 5 (223), p. 351).
Žemės reforma 1919–1938 m. išparceliavo iš viso 717 968 ha žemių (B. Povilaitis, cit. veik., p. 46–47). Kiti autoriai nurodo kiek kitokius skaičius. Nevienodai taip pat nurodomas sudarytų sklypų skaičius. Antai J. Krikščiūno straipsnyje pateikiama, kad iki 1938 m. pradžios jų sudaryta 77 656. Jų būta įvairios paskirties. Vadinamieji naujakuriai gavę 38 489 sklypus-ūkius (bendras žemės plotas 360 068 ha). Be to, dar 25 924 mažažemiams buvo pridėta 89 628 ha (J. Krikščiūnas, cit. str., p. 6). Tad sudėję abu skaičius, gautume, kad Lietuvoje per reformą atsirado dar 64 413 žemės ūkių.
Iš tikrųjų tiek ūkių neprisidėjo, nes dalis gavusių žemės asmenų ilgainiui savo sklypus pardavė. Jų skaičių šaltiniai taip pat nurodo skirtingą. Antai „Tarybų Lietuvos enciklopedija“ (toliau TLE, t. 4. – Vilnius, 1988, p. 656) nurodo, kad jau 1930 m. 35,4 % naujakurių savo žemės buvo netekę. O štai kitas tarybinis leidinys pateikia dar įspūdingesnį skaičių: jau 1926 m. pradžioje beveik pusė naujakurių buvo praradę gautąją žemę (žr. rusišką „Istorija Litovskoj SSR. – Vilnius, 1973, p. 338). Šių duomenų pateikimas rodo šaltinių politinę tendenciją „demaskuoti“ žemės reformą. Kaip ten buvo ar nebuvo, bet viena aišku: naujakurių prarastoji žemė, pasikeitus savininkams, iš ūkio apyvartos nedingo. O kiek dėl jos praradimo galima kaltinti Lietuvos valdžią ir santvarką, derėtų atidžiai pasvarstyti.
Žinoma, nemažai naujakurių būtų prarastą žemę išlaikę, jei būtų sulaukę efektyvios finansinės ir kitokios paramos. Dėl jos stokos žemės reforma ir apskritai ūkinė valdžių politika buvo smerkiama ir iš dešinės, ir iš kairės. Iš tikrųjų nepakankama parama buvo labai akivaizdi. Pvz., J. Krikščiūno apskaičiavimu, vien 345 000 ha gavusiems naujakuriams bežemiams įsikurti 1937 m. kainomis būtų reikėję kiekvienam ha skirti po 650 Lt, t. y. iš viso 224 mln. Lt. Tuo tarpu jie iki 1938 01 01 iš Žemės ūkio ministerijos ir Žemės banko buvo gavę iš viso paskolų ir pašalpų 72 934 209 Lt. Beje, ir iš šios sumos ne visi pinigai suvartoti pagal paskirtį (J. Krikščiūnas, cit. str., p. 9).
Bus daugiau
1 Naujoji Romuva, 1936 m., p. 417.
2 Naujoji Romuva, 1936 m., p. 709.