Pradžia Nr. 3, 6, 10 ir 13.
Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas projektas „Lietuvos egodokumentinis paveldas“ vykdomas jau trečius metus, baigsis 2013 m. rugsėjo mėnesį. Projektu siekiama į Lietuvos mokslo apyvartą įvesti egodokumento terminą, pasiūlyti ir metodologiškai pagrįsti naujas ir konceptualias tyrimų kryptis, atminties institucijose dokumentinio tipo šaltinius ir tekstus pradėti registruoti į atskirą kategoriją. Jau sukurta projektui skirta svetainė ir duomenų bazė, atlikti egodokumentų tyrimai ir kai kurių šaltinių leidybos darbai. Suprantama, kad visuomenę svarbu pažindinti su Lietuvoje ne itin plačiai žinomu šiuo dokumentų ir šaltinių tipu, jo išskirtinėmis savybėmis, specifika, svarba mokslui ir kultūros istorijai. Apie tai tęsiame pokalbį su projekto vadovu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto profesoriumi dr. Arvydu PACEVIČIUMI.
Kaip nepasiklysti tarp „silva rerum“ medžių?
Mokslo Lietuva. Ar lengva susiorientuoti, ar nėra taip, kad tyrėjas kaskart rizikuoja patekti į tikrą naują „silva rerum“, iš kurio išsikapstyti galėtų padėti tik patikimi orientyrai. Ar jų turima? Išeis taip, kad istorikai remsis savo sistema, senosios raštijos ar archyvų tyrinėtojai vėlgi savąja, o bibliotekininkams iš to „silva rerum“ be nuostolių taip ir nepavyks išsikapanoti.
A. Pacevičius. Klausimas, mus sugrąžinantis į realybę ir prie esminių dalykų. Bibliotekinėse, archyvinėse klasifikacijose, kataloguose egodokumentikos skyrelio nerasime, apskritai šis terminas Lietuvoje vartojamas retai, dažniau kaip tam tikra metafora. Bet jau turime ledus laužiančią ir egodokumentikos lobių skrynią atveriančią knygą – straipsnių rinkinį „Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI–XX amžiuje“, kurią neseniai išleido Vilniaus universiteto leidykla ir atspaudė spaustuvė „Petro Ofsetas“. Manau, kad joje publikuojami straipsniai, tarp jų Lietuvos atminties institucijų darbuotojų, atvers akis nesuvokiantiems egodokumentikos lobių skrynios gylio ir pločio. Minėtos knygos medžiaga, taip pat projekto metu organizuoti seminarai, konferencijos, pagaliau diskusijos su bibliotekų, archyvų ir muziejų vadovais ir darbuotojais, ypač tais, kuriems moksliniai tyrimai yra svarbūs institucijos prestižo ir tapatumo tvirtinimo požiūriu rodo, kad dėmesys raštijai, suvokiamai plačiau nei memuarai ar autobiografija, auga. Nebuvo tokių asmenų, kurie prieštarautų nuomonei, kad laikas išskirti šią raštijos grupę bent iš bendros dokumentų masės, ypač asmenų archyvinių fondų, kuriuose gausu ne tik egodokumentinės, bet ir oficialios, pragmatinės dokumentikos. Pvz., Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktorė Virginija Čijunskienė pritarė, kad egodokumentus išskirti būtų naudinga, bet suabejojo greitomis galimybėmis keisti nusistovėjusią jų archyvavimo sistemą. Juk archyvas komplektuojamas visų pirma pagal sudarytoją – institucijos ar giminės fondą. Natūralu, kad archyve dokumentai kaupiami remiantis kiek kitokiais principais negu bibliotekų rankraštynuose ar muziejuose. Nepaisant to, kad klasifikaciją vargu ar kas greitu laiku pakeis, visi pripažįsta, kad tuos šaltinius būtų pravartu išskirti dėl kelių svarbiausių priežasčių. Pirma, tai labai paklausūs tyrinėtojams šaltiniai, tad mokslininkai mielai pasinaudotų galimybe susipažinti su visu jų sąrašu, ypač anotacijomis, prieinamomis virtualioje erdvėje. Antra, patiems archyvų, bibliotekų ir muziejų darbuotojams būtų lengviau orientuotis tokio tipo šaltiniuose, aktualu ir netgi įdomu juos aprašinėti, sisteminti, iškelti į dienos šviesą ir, esant galimybėms ir kompetencijoms, patyrinėti. Visi tie dalykai vienu ar kitu aspektu yra aptariami minėtame rinkinyje, kuriame pateikiamos žinios apie egodokumentinės raštijos lobius, saugomus įvairiose mūsų institucijose – Lietuvos valstybės istorijos archyve, svarbiausiose šalies ir užsienio bibliotekose ir pan. Rinkinyje publikuojami ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių mokslininkų straipsniai, tarp kurių pažymėčiau projekto LEGODOK vieno iš įkvėpėjų Sorbonos universiteto profesoriaus François-Joseph Ruggiu ir Elizabeth Arnoul publikaciją apie asmeninės dokumentikos nuo Viduramžių pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo tyrinėjimus Prancūzijoje, Fabiano Brändle iš Ciuricho straipsnį apie populiariąją autobiografinę literatūrą Šveicarijoje, taip pat mūsų projekto dalyvių ir talkininkų Waldemaro Chorążyczewskio, Agnieszkos Rosos, Stanisławo Roszako publikacijas. Manau, ši mokslinių straipsnių rinktinė paskatins egodokumentikos tyrimų refleksiją ir suvokimą, kad tik kartu, dalyvaudami diskusijose ir viešuose svarstymuose, užčiuopsime orientyrus, padėsiančius nepasiklysti tarp „daiktų“, t. y. tekstų „miško“, padarysime šį istorinės raštijos segmentą plačiau prieinamą ir naudojamą. Vienas iš svarbesnių prieigos ir sklaidos būdų šiuolaikiniame etape yra skaitmeninimas. Tereikia susitarti, ką ir kaip skaitmeninsime. Tikėtina, kad projekto metu sukurta „Legodok“ duomenų bazė, kurioje išskyrėme publikuotus ir archyvinius egodokumentus, padarys ir tyrinėtojų, ir paveldo saugotojų duoną bent kiek skalsesnę.
Tremtinių egodokumentai – dar neišsemta versmė
Arvydas Pacevičius. Archyvuose tiesiog netikėtose vietose aptinkama vertingų egodokumentų klodų, kartais egodokumentiniai tekstai būna įrišti kartu su oficialia, dalykine raštija kokioje nors kontorinėje namų knygoje ar inventoriuje. Štai kad ir prisimintoji V. Čijunskienė Lietuvos valstybės istorijos archyve yra surinkusi nemažai po 1823 m. filomatų bylos, taip pat XIX a. sukilimų iš Lietuvos ištremtųjų asmenų vertingų egodokumentikos pavyzdžių – kunigo Klemenso Kairio (1863 m. ištremtas į Tobolsko guberniją), Tomo Zano (1824 m. ištremtas į Orenburgą). Beje, prisimintina, kad T. Zanas būtent tremtyje, vadovaujant Aleksandrui von Humboldtui, pradėjo kryptingus mineralogijos, meteorologijos tyrimus, kuriuos aprašė savo „Tremties dienoraštyje“, kurį, regis, jau esame minėję.
ML. Iš tiesų tai vienas iš veikiausiai mažai judintų mūsų kultūros ir mokslo paveldo klodų – tremtinių laiškai, užrašai ir kiti dokumentai. Štai kad ir kelios pirmos į galvą šovusios pavardės: etnologas Bronislovas Pilsudskis (1866–1918), maršalo Juzefo Pilsudskio vyresnysis brolis, ainų ir kitų Sachalino bei Kamčiatkos tautelių tyrinėtojas, pagaliau vienas pirmųjų prancūzų kalba parašiusių studiją apie lietuviškus kryžius. Neseniai pasirodė dvidešimtmečio B. Pilsudskio laiškai tėvui, rašyti tuo metu, kai buvo teisiamas su kitais revoliucionieriais-teroristais už dalyvavimą pasikėsinime į Rusijos carą Aleksandrą III. Arba štai Jonas Čerskis (1845–1892) – geologas, speleologas, paleontologas, tyrinėjęs Sibirą ir palikęs žemėlapyje kalnagūbrių ir ištirtų vietovių pavadinimų. Vardyti būtų galima daugybę vardų.
A. Pacevičius. Taip, egodokumentų kūrėjais nuo seniausių laikų buvo visų pirma mokslo žmonės, inteligentai, nerimstančios, oponuojančios, nesitaikstančios su rutina asmenybės. Represijų malūnas jas pirmąsias ir įtraukdavo. Ar ne Jūsų paminėtas J. Čerskis, tapęs tremtiniu, o tuo pačiu ir tyrinėtoju, 1873 m. buvo sutikęs prie Baikalo lietuvius tremtinius kunigus, tarp jų, pvz., ir Anuprą Jasevičių? Be jūsų paminėtų atvejų dar prisimintinas filomatas Ignotas Domeika, kurio „Tremtinio atsiminimus“ prof. Romualdo
Šviedrio dėka galime skaityti lietuviškai1. Būsimas pasaulinio masto mineralogas, gamtininkas, Santjago universiteto rektorius jau jaunystėje rašė dienoraštį, brūkštelėdamas į užrašų knygelę (vad. pulgilaresę) tai, kas jam ypatingesnio buvo nutikę. Deja, tą knygelę paskui iš I. Domeikos pavogė, bet, kaip jis rašo, dėl to per daug nenuliūdo ir atkūrė iš atminties svarbesnius savo klajonių epizodus. Tremtys Lietuvą persekioja jau nuo XVIII a. pab., vienu iš pirmųjų tremtinių carų valdomoje Lietuvoje buvo Vilniaus dominikonų prioras Faustas Ciecerskis (1760–1832). 1799 m. „už dalyvavimą sąmoksle“ prieš naują okupacinę valdžią atsidūręs Nerčinske, netoli Kinijos sienos, jis parašė neseniai naujo leidimo sulaukusius atsiminimus2 (pirmas leidimas 1865 m.). Totalitarinių režimų sąlygoti XX a. trėmimai, aišku, savo mastais niekaip negali būti lyginami su paminėtaisiais. Mūsų projekte pamėginome pasižvalgyti ir preliminariai suregistruoti mūsų muziejuose saugomus egodokumentikos lobius. Paaiškėjo, kad juose, be kita ko, yra labai daug mūsų aptariamo tremtinių, politinių kalinių egodokumentinio palikimo – aišku, XX a. antrosios pusės. Jis dar labai menkai, fragmentiškai tyrinėtas. Pvz., čia saugomi unikalūs laiškai, rašyti iš tremties tolimuose Rusijos kampeliuose artimiesiems ant beržo tošies, atminimų albumai su vaizdingomis tremties iliustracijomis ir kt. egodokumentai. Kaip čia neprisiminti fakto, kad molinės lentelės Lietuvoje naudotos lietuviškų mokyklų ir spaudos draudimo laikais XIX a. antrojoje pusėje, o beržo tošis su rašmenimis (kurių, beje, archeologai senosios Lietuvos kultūriniuose sluosniuose regis neranda) komunikacijai taikyta visai neseniai. Patvaldystė ir totalitarinis režimas privertė atgaivinti nuo Šumerų ar Kijevo Rusios laikų vartojamas susižinojimo, informacijos perdavimo, medijų (kaip dabar populiaru sakyti) priemones. Tyrinėtini, apmąstytini dalykai, keičiantys nusitovėjusias sampratas ir klasifikacijas. Mat Europoje, o ir Lietuvoje egodokumentai klasifikuojami dažniausiai pagal žanrą, o dokumentų rūšis, informacijos fiksavimo būdas, ypač literatūros istorijos tyrinėtojų schemose dažnai atsiduria antrame plane arba visai neminimi.
ML. Pradėjome apie tremtinius, o baigėme sistematika. Taigi, kas domina literatūros tyrinėtoją ir istoriką, į ką nukreipiamas tyrimas ieškant paslėptų pasakojimo gijų ir kontekstų?
A. Pacevičius. Literatūros tyrinėtojus domina visų pirma meninės išraiškos priemonės, kartais siekiama atskleisti, kaip autorius atsiskleidžia nagrinėjamame tekste, kuris šiuo atveju vadinamas įvairiai – intymioji literatūra, autobiografinė, memuarinė raštija ir pan. Dažniausiai remiamasi teorija, teigiančia, kad tokia (ego) dokumentinė literatūra – tai „autobiografijos pakto“ rezultatas (Philipe Lejeune terminas). Tas „paktas“ reiškia, kad netgi atvirai, sąžiningai rašantysis konstruoja būsimą santykį su skaitytoju, numano jo reakciją į intymiai dėstomus dalykus. Natūralu, kad tokiu būdu daug kas paslepiama arba falsifikuojama, ir daugelį dalykų tyrėjas turi „dekonstruoti“. Istoriką irgi domina autoriaus pozicija, bet teksto dekonstrukcija jam mažiau rūpi. Pasakojimo būdas istorikui svarbus visų pirma kaip egodokumentalumo ir informacijos apie vaizduojamą epochą šaltinis. Istorikus taip pat domina turinys, bet jiems rūpi ir kiti dalykai. Antai istorikas Rimantas Miknys teisininko, Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus Mykolo Römerio dienoraščiuose bando atsekti visų pirma modernios Lietuvos valstybės kūrimo atspindžius, patvirtinančius ar paneigiančius oficialią istoriografijos versiją, arba ją papildančius. O štai kultūros, taip pat literatūros tyrinėtojui svarbu, kaip tuose dienoraščiuose atsiskleidžia ir paties M. Römerio asmenybė, kaip jis rašo apie savo artimuosius, ką ir kaip dėsto apie kasdienybės dalykus, kaip išreiškia save ne tik istoriniame epochos kontekste, bet ir privačiame gyvenime. Pvz., tik patyręs tyrinėtojas gali pasakyti, ką M. Römeris žymėjo keistais apskritimais, kitomis figūromis, primenančiomis užšifruotą tekstą. Kaip parodė Zbigniewo Solako (1953–2004) tyrimai, taip M. Römeris dienoraštyje žymėjo vadinamuosius „darbus“ masonų ložėje, kurios nariu jis buvo. Prisimintina, kad M. Römerio dienoraščiai vis dėlto yra šiokia tokia egodokumentų išimtis, nes autorius žinojo, kad jo dienoraščiai bus paskelbti, vadinasi, tai ne vien sau ir artimiesiems daryti užrašai. Jis nurodęs sąlygas, dienoraščiuose rašė, kad praėjus tik 25 metams po jo mirties visa tai bus galima publikuoti. O kai kuriuos savo ankstyvos jaunystės dienoraščius jis sudegino, nes nenorėjo, kad jie būtų viešinami ir po jo mirties. Taigi, klausimas, kiek ir kur Römeris buvo atviras, lieka neatsakytas. Kas žino, gal ateityje į dienos šviesą iškils ir iki šiol nežinomų M. Römerio dienoraščio užrašų.
Tautinis atgimimas ir egodokumentai
ML. Ar galima teigti, kad istorikai ir literatai pirmieji įžvelgė egodokumentų svarbą?
A. Pacevičius. Vargu ar matematikui ar fizikui labai rūpėjo ir rūpi čia dėstomi dalykai, nors mokslo istorijos tyrinėtojas, aišku, vertina Alberto Enšteino ar minėto I. Domeikos egodokumentinį palikimą. Nuo pat pradžių šis žanras labiausiai domino istorikus, vėliau įsitraukė ir literatūros tyrinėtojai, nors tuomet, kai kilo vadinamos memuaristikos bumas (XIX a. antroji pusė) literatūros ir istorijos mokslų disciplinos dar ieškojo savo vietos mokslų sistemoje. Štai kad ir „Vilniaus universiteto bibliotekos dovanų knygoje, 1792–1832“ išlikęs įrašas, kad Teodoras Narbutas Vilniaus universiteto bibliotekai dovanoja originalų Jono Cedrovskio, Boguslavo Radvilos kliento, „Atsiminimų“ rankraštį. Įdomu, kad dovanojimo įraše pabrėžiama šio egodokumento svarba, jis priskiriamas „istoriniams paminklams“, taigi suvokiama, kad jei ne dabar, tai vėliau tas tekstas turės labai didelės reikšmės istorikams, praeities tyrinėtojams. T. Narbutas suprato, kad jo gyvenamojo meto istorikų nelabai domina tokie subjektyvūs „nerimti“ tekstai, mat būta nepatiklumo ir skeptiško nusiteikimo jų atžvilgiu. Dėmesys egodokumentikai auga kartu su moderniais tautinio atgimimo sąjūdžiais, t. y. XIX a. antroje pusėje. Tada mėginamas konstruoti herojais grįstas valstybės modelis, visuomenės dėmesys krypsta į tautos didvyrius, egodokumentikoje ieškoma pagrindo tautos panteonui. Suprantama, jį kuriant remiamasi pirmiausia didikų, aristokratų memuarais, iškeliamais į dienos šviesą, publikuojamais – tiesa, dažnai kupiūruojant ir praleidžiant nenaudingas modernios valstybės kūrimui detales. Tokiu būdu ir minėtieji J. Cedrovskio atsiminimai XIX a. antrojoje pusėje sulaukė kelių publikacijų (vieną jų parengė Mykolas Balinskis), o prieš tai jie buvo masiškai perrašinėjami ir platinami. Vienas nuorašo fragmentas saugomas Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, jame išlikęs ir evangelikų reformatų bažnyčios Vilniuje, Pylimo gatvėje, piešinys.
Taigi XIX a. egodokumentikos raidos požiūriu yra labai svarbus, bet žvelgiant į lietuvių egodokumentiką, siejamą su tautinio atgimimo ir valstybingumo kūrimu, ypač jos refleksiją, svarbesnė yra XX a. pirmoji pusė. Tuomet pradėti rinkti ir publikuoti serijiniai nepriklausomybės kovų dalyvių savanorių, knygnešių atsiminimai. Atsigręžta ir į XIX a. tremtinių, posukiliminių represijų aukų egodokumentiką. Pvz., paskelbti minėto kunigo Anupro Jasevičiaus (1805–1884), tremtyje Irkutsko srityje, Tunkos kaime, buvusio 1868–1874 m., atsiminimų fragmentai3, rasti Kauno kunigų seminarijos bibliotekoje. Grįžtu prie dviejų minėtų stulpų – istorikų ir literatų. Manau, kad tiek vieni, tiek kiti gana anksti suvokė egodokumentų svarbą. Tačiau jų viešinimo istorija rodo, jog publikavimo kelyje iškildavo įvairių kliūčių. Antai minėtą 500 p. A. Jasevičiaus atsiminimų rankraštį yra turėjęs savo rankose Juozas Tumas-Vaižgantas, bet jo nuomone šis buvęs „nuobodus, be galo smulkmeniškai dėstąs visą ištrėmimo istoriją“4. Šioje citatoje, manau, atsiskleidžia literatūros tyrinėtojo klasikinė pozicija: smulkmeniškai dokumentuotas, gal grįstas dienoraščio užrašais, tekstas jam yra neįdomus kaip stokojantis meniškumo, įtaigos, vaizdingumo ir pan. Nieko nuostabaus, kad Vaižgantas Jasevičiaus atsiminimų nepublikavo, o pasiuntė juos kažin kam į Tilžę, tolesnis jų likimas nežinomas (fragmentai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje)5. Taigi kalbant apie ištakas, mokslininkų susidomėjimą šiais tekstais visuomet buvo aktuali konjunktūra, visuomenės „užsakymas“, tam tikri atminties komunikacijos kontekstai, pagaliau, techninės ir finansinės galimybės publikuoti ir tokiu būdu „įpaveldinti“ visą, nekupiūruotą egodokumentikos šaltinį. Su šiais klausimais susiduria ir šių dienų tyrinėtojai. Tik dabar galime plačiau žvelgti ir matyti ne tik ideologines egodokumentų turinio ir sklaidos potekstes, bet ir jų tarpdiscipliniškumą, ryškėjančias naujas ir aktualias tyrimų kryptis, peržengiančias tradicines istorijos ir literatūros disciplinas. Tai kultūros ir istorijos antrolopogija, socialinė psichologija, kolektyvinės ir kultūrinės atminties tyrimai, medijų studijos. Man egodokumentikoje svarbi kultūros informacijos ir komunikacijos perspektyva, išryškėjanti tyrinėjant (ego)dokumentų rinkinių kilmę ir raidą, sudėtį, sklaidą ir vartojimą, ypač privačios ir viešos erdvės sankirtoje. Ji aprėpia ir bibliotekininkystę, ir archyvistiką, ir dokumentotyrą, ir muzeologiją – apskritai komunikacijos ir informacijos mokslus. Tačiau į egodokumentikos tyrimus būtina žvelgti kompleksiškai. Archyvistika (anksčiau vartotas archeografijos terminas), gal net paleografija, apskritai pagalbiniai istorijos mokslai, jų siūlomi metodai taip pat svarbūs, be jų neįmanoma išsiversti tiek nagrinėjant egodokumentų klasifikacijos problemas, tiek gilinantis į konkrečius matų, chronologijos, demografijos, netgi klimato kaitos ir kt. dalykus, iškylančius tiriant, rengiant publikavimui, pvz., senuosius kelionių dienoraščius. Tik kompleksiškai žvelgiant bus galima atsakyti į fundamentalius klausimus – pvz., kada privati raštija buvo formalizuota ir įgijo tradiciniams dokumentams būdingus sandaros, struktūros požymius? Šis klausimas buvo keliamas pernai Viurcburge, Vokietijoje, vykusioje konferencijoje. Paaiškėjo, kad įvairių šalių mokslininkai labai skirtingai supranta šį egodokumentikos tapsmo ir raiškos klausimą.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
1 Ignotas Domeika. Mano kelionės. Tremtinio atsiminimai. T. 1–2. Vilnius, 2002–2008.
2 Faustyn Ciecierski. Znaczniejszych przypadków pewnego z Syberii powrotnego Polaka w 1801 roku. Wrocław, 1998.
3 Anupras Jasevičius (Anupras Žemaitis). Iszginimas ir sugrižimas. Mūsų senovė, 1938, t. 2, nr. 2 (16), p. 78–79.
4 Aldona Prašmantaitė. Žemaičių vyskupijos dvasininkai, 1863 m.sukilimo tremtiniai, Tunkos dvasininkų tremtinių bendruomenėje. Iš Bažnyčios istorijos studijos. T. V. Vilnius, 2012, p. 310.
5 Daugiau apie A. Jasevičiaus atsiminimus ir Tunkos tremtinius žr.: Aldona Prašmantaitė. Žemaičių vyskupijos dvasininkai, 1863 m. sukilimo tremtiniai, Tunkos dvasininkų tremtinių bendruomenėje. Iš Bažnyčios istorijos studijos. T. V. Vilnius, 2012, p. 307–342.