Pabaiga, pradžia Nr. 3, 6, 10, 13 ir 14.
Šiuo tekstu užbaigiame pusmetį skelbtą pokalbių ciklą su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto prof. Arvydu PACEVIČIUMI, skirtą nušviesti projektą „Lietuvos egodokumentinis paveldas“ (akronimas LEGODOK) ir Lietuvoje pakankamai naują reiškinį – egodokumentus.
Mokslo Lietuva. Sprendžiant iš visko, kas buvo pasakyta, keliamas klausimas, kada egodokumentai buvo išskirti iš kitų dokumentų rūšių?
Arvydas Pacevičius. Ne visai taip. Kalbame apie formaliąją dokumento raidą, jo struktūrą, tam tikrus požymius, išskiriančius jį iš kitos raštijos, nepriklausančius nuo paveldo saugotojų ar tyrėjų valios. Yra tekę rasti daug egodokumentinių tekstų kalendoriuose, knygų priešlapiuose ir paraštėse. Kartais tiems įrašams įvardyti naudojamas egodokumentinės marginalijos terminas. Tačiau smalsu, kada jie išsirutuliojo į atskirą egodokumentų rūšį – autobiografijas, dienoraščius, atsiminimus ir pan.? Pagaliau, kada apskritai tokie tekstai Lietuvoje atsirado? Kada pradėta žmogaus rūpestį ar skausmą tokiu būdu išlieti? Manytina, kad pakankamai anksti – XV, o gal net XIV amžiuje. Bent jau Vroclove, kur tada gyvavo vokiškos kultūros tradicija, tokio egodokumentai, tiksliau tekstai, aptinkami inventorinio tipo dokumentuose, sutartyse, pajamų ir išlaidų knygose, kuriose staiga tarp dalykinės informacijos išnyra netikėti įrašai apie vaiko mirtį, ir raštinga pirklio žmona tarp pragmatinio teksto staiga išlieja beribį skausmą autobiografijos ar šeimos kronikos pobūdžio eilutėmis. Panašiai Lietuvoje bažnytinėse metrikų knygose, kuriose registruojamos jungtuvės, gimę ir pakrikštyti kūdikiai, mirtys, staiga atsiranda kunigo įrašas apie siaučiantį marą ar kitos asmeninės pa-stabos, susiję su kasdieniu ar net asmeniniu gyvenimu. Toks rašymas turėjo ir psichologinės iškrovos prasmę, taip pat tapo savotišku būdu perduoti svarbią žinią, informaciją ateinančioms kartoms. Klausimas, kada jis išsirutuliojo į aiškiai apibrėžiamą egodokumentikos žanrą, tebelieka atviras ir spręstinas pasitelkus suvienytas senosios raštijos, knygos istorijos, skaitymo ir rašymo kultūros tyrinėtojų pastangas.
Teisenos dokumentai: kiek telpa į egodokumento sąvoką
ML. Kada teisiniai skundai su liudininkų parodymais vadintini egodokumentais ir kada ne?
A. Pacevičius. Grįžtame prie mūsų pašnekesio pradžios, kai aptarėme skirtumus tarp Jakobo Preserio, taigi olandiškosios egodokumento sampratos ir vokiškosios, taigi platesnės savęs liudijimo (Selbstzeugnis) traktuotės. Aišku, skirtumas yra: olandai atsiriboja nuo tokio iš šalies primesto savęs liudijimo, stengdamiesi išgryninti tiriamąjį objektą ir nepasimesti egodokumentų įvairovėje. O vokiečiai prie egodokumentų priskiria ir su teisena susijusius dokumentus, dėmesio skiria liudininkų parodymams, kaltinamųjų prisipažinimams ir pan. Ispanams aktuali inkvizicijos procesų medžiaga, tos veiklos dokumentai. Bet ar inkvizicijos kankinimais išgautas prisipažinimas yra autentiškas ir atspindi tikrovę? Toks klausimas kyla. Pagaliau raganų teismai Europos šalyse. Ta tema medžiagą, surinktą Lietuvoje, skelbė teisės istorikas Vytautas Raudeliūnas. Tarp raganavimu kaltintų asmenų prisipažinimų esama ir lietuviškų tekstų, kai kurie turi egodokumentikos požymių. Ne paslaptis, kad ir carinė ochranka, ir KGB tarnyba turėjo metodų, kaip iš parodymų visumos išgauti jiems rūpimą tiesą. O tarp teisenos dokumentų esama ir prievarta rašytų autobiografijų ir prisipažinimų. Daugelis jų rašyti pirmuoju asmeniu. Taigi, egodokumentikos užuomazgų juose esama. Tyrėjas turi aiškiai pasakyti, ką, kokiais aspektais ir kokiu tikslu tirs. Tačiau pati savaime raganų teismų ir kita panaši medžiaga nėra egodokumentai. Tegalime kalbėti apie asmens (savi)raiškos problemą tokiuose dokumentuose. Panašiai yra ir su testamentais. Testamentai buvo labai įvairūs, atsirado gana anksti. Pvz. yra žinomas Vilniaus vaivados Jono Manvydo 1458 m. rugsėjo 1 d. testamentas lotynų kalba, sudarytas Vilniaus pilyje, kuriuo turtą užrašo žmonai Onai ir sūnums Jonui ir Vaitiekui bei dukroms Sofijai ir Jadvygai. Testamentų genezė ir raida Lietuvoje dar nėra pakankamai ištirta. Bet jie, ypač sudaryti „pirmąja ranka“ ir neredaguoti, nepatyrę juristų, notarų redakcijos priskirtini prie egodokumentų. Testamentai, kaip ir laiškai, dažnai yra kažkur viduryje tarp dalykinės (pragmatinės) ir privačios raštijos, kurią ir siejame su egodokumentika.
ML. O ūkio, bažnytinės knygos ar tai ne pragmatinė raštija?
A. Pacevičius. Inventoriai, vizitacijų aktai, metrikų knygos ir kiti dokumentai neabejotinai priskiriami pragmatinei raštijai. Bet jose irgi galima ieškoti egodokumentalumo apraiškų. Kita vertus, reikia atskirti, kas buvo ūkio knygos kitose šalyse, ir kas buvo Lietuvoje. Užsienyje ūkio arba namų knygos buvo kiek kitokios, jas nuosekliai iš kartos į kartą rašė raštingi žmonės, tęsė šeimos ir giminės tradiciją. Jose daug intarpų apie šeimą, kokie vaikai kada gimė ir t. t. Tokie dokumentai priskirtini egodokumentinio tipo namų (šeimos) kronikoms. Prancūzijoje, Vokietijoje susiformavo kiek kitokia privataus gyvenimo dokumentavimo tradicija. Lietuvoje tie dalykai paprastai atsiduria tarp vadinamųjų marginalinių egodokumentų – kažin kur kažin kas rašė spausdintos knygos priešlapiuose ar pabaigoje, ant kalendoriaus lapelių, rankraštinėje knygoje radęs tuščią lapą ir t. t. O Vakarų šalyse tai buvo tradicija, kur namų knyga nebuvo vien inventorinė ūkio reikalų knyga. Ten buvo užrašoma ne tik kada karvė apsiveršiavo ar avis atsivedė ėriukų, bet ir su šeima susijusių dalykų, egodokumentinių pobūdžio tekstų. Lietuvoje buvo įprasta tokius įrašus apie svarbiausius šeimos ir giminės gyvenimo įvykius daryti vos ne kultinėmis tapusių knygų priešlapiuose – pvz., Petro Skargos „Šventųjų gyvenimuose“ ar net „Lietuvos statuto“ spaudiniuose ar jų nuorašuose. Protestantams tokia šeimos kronikos vieta tapdavo Biblijoje buvę tušti ar specialiai įrišti popieriaus lapai, Jonas Mekas savo atsiminimuose mini tokią knygą buvus namuose Semeniškiuose. Kita vertus dera prisiminti, kad Lietuvoje asmeniniai, šeimų ir giminių archyvai dėl istorinių aplinkybių yra išdraskyti ir išblaškyti. Tą patį galime pasakyti ir apie egodokumentinius tekstus. Nemažai jų pastaruoju metu atrasta iš naujo, sudėlioti iš fragmentų ir priverčia naujai pažvelgti į mūsų šeimos ir privataus gyvenimo istoriją. Pvz., tokie yra daug egodokumentikos požymių turintys atminimų albumai, kuriuos pastaruoju metu sistemiškai tiria Reda Griškaitė ir paskelbė minėtame rinkinyje „Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė“ jiems skirtą plačią studiją. Beje, atminimų albumai funkcionavo ir tarpukario, ir sovietmečio privačioje ir viešoje erdvėje, juos netgi sovietinėje armijoje vadinamieji dembeliai kruopščiai dailindavo, kad turėtų ką parsivežti namo ir parodyti. Bet tai jau atskiras žanras ir atskira tema, mat egodokumentinių tekstų pirmuoju asmeniu juose būdavo mažai.
Egodokumentai kaip integrali humanitarinių ir socialinių tyrimų dalis
A. Pacevičius. Taigi reikia skirti atskiras egodokumentikos tyrimo tradicijas, mokyklas. Kokia kryptis Lietuvoje susiformuos, dar negalėčiau drąsiai prognozuoti. Bet kad vykdant mūsų projektą tyrėjai gavo naują ir labai stiprų impulsą, abejonių nekyla. Galima teigti, kad ryškėja apskritai nauja tyrimų tendencija, pastebima ir mūsų istorikų, šaltiniotyrininkų darbuose (paminėtinas tęstinis leidinys „Istorijos šaltinių tyrimai“). Tokiuose tyrimuose egodokumentai suvokiami jau nebe kaip atskira memuarinių šaltinių grupė, bet mėginama egodokumentinę prieigą taikyti ir kitiems šaltiniams. Egodokumentinė prieiga reiškia mėginimą kiekviename istoriniame tekste ieškoti subjektyvumo, dokumento kūrėjo asmenybės saviraiškos. Netgi Lietuvos metrika, dalykiniai inventoriai, bibliotekų katalogai gali būti perskaitomi kaip jų sudarytojų mentaliteto išraiška ir atspindys. Ap-skritai tokie pokyčiai reiškia archyvų mokslo, šaltiniotyros, istorijos tyrimų antropologizavimą, tyrimų metodologijos papildymą egodokumentalumo teorija. Visi šie pokyčiai tyrimų lauke reiškia tarpdalykinių studijų svarbos augimą. Į juos turi įsitraukti įvairių institucijų mokslininkai. Svarbu, kad ir mūsų projekte dirbo mokslininkai iš labai skirtingų institucijų. Vadinasi, tai tarpdisciplininis ir tarpdalykinis tyrimų laukas.
ML. Gal tas institucijas pavardykime?
A. Pacevičius. Tai Lietuvos istorijos institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Klaipėdos ir Vilniaus universitetai, pagaliau kaip atskira grandis pastarojo universiteto Komunikacijos fakultetas. Yra daugiau institucijų, kuriose egodokumentais domimasi, tačiau ne vien ir net tiek savo tyrimo temos vystymui, bet kaip tyrimo šaltiniu, arba paveldo objektu. Galiu paminėti istorikes Vilmą Žaltauskaitę, Jolitą Sarcevičienę, tiriančias savimonės problematiką, tapatumų raišką, J. Sarcevičienė taip pat nagrinėja šeimos ir kasdienybės istoriją, V. Žaltauskaitė kunigų indėlį į Lietuvos kultūrą ir jų tapatumo raišką XIX a. pab.–XX a. pr. Šioms tyrėjoms egodokumentas svarbus ne tik kaip informacijos šaltinis, bet ir kaip visuomenės raidos, mentaliteto rodiklis, būtinas kultūros atributas ir ženklas. Egodokumentai domina ir politinės istorijos tyrėjus. Didelės apimties dienoraštyje aptikus frazę, kad tūlas didikas parėmė vieną ar kitą politinę grupuotę, todėl seimas priėmė vienokį ar kitokį sprendimą, galima daryti platesnes išvadas apie visos valstybės struktūrą ir raidą. Šitai domina ir politinės valstybės istorijos tyrėjus, tačiau praverstų sisteminis požiūris, paremtas ne tik pragmatine-dalykine raštija, bet ir egodokumentika. Kasdienybės istorijos, regionų raidos ar kitų naujausios istorijos krypčių tyrėjams kaip tik svarbios yra mažiau tyrinėtos socialinės grupės, atskiros asmenybės, atsiskleidžiančios per biografistiką, neįmanomą be egodokumentinių šaltinių platesnio panaudojimo. Egodokumentikos tyrimai yra skirti mano ir kitų raiškai, kuri savo ruožtu yra integrali bendros valstybės ir tautos raidos ir gyvenimo dalis.
Žinoma, reikia kritiškai vertinti egodokumentus, taikyti įvairius tyrimo įrankius, metodus ir t. t. Svarbu iš karto atsijoti, kas buvo rašoma sau ir kas skirta viešumai, o tai tikrai nėra paprasta padaryti. Pagaliau, kam, jei ne komunikacijos ir informacijos mokslams, turi rūpėti klausimas: o kaip vyko ir tebevyksta egodokumentų – dienoraščių, memuarų, korespondencijos – publikavimo, viešinimo procesas? Tenka pripažinti, kad visu tuo domėtis tik pradedame, nes mūsų pajėgos ir galimybės dar pernelyg menkos, kad tokią svarbią problematiką įvairiapusiškai ištirtume. Suprantama, pirmiausia buvo skelbiami didžiūnų, svarbiausių valstybės asmenų dokumentai, bet labai įdomu tyrinėti, kaip nuo didžiųjų buvo einama prie mažiau reikšmingų, ne itin garsių ir kur būtent sustota? Pagaliau, kodėl sustota? Kodėl vienoje šalyje apie tuos vadinamus paprastus žmones daug parašyta ir jų egodokumentų daug paskelbta, o kituose kraštuose beveik nieko? Kokiame amžiuje, istorijos tarpsnyje kyla susidomėjimo vienokiais ar kitokiais egodokumentais kreivė? Visa tai komunikacijos ir informacijos mokslų tyrimo objektas.
Vykdyto projekto rezultatai ir pamokos
ML. Mūsų visą pusmetį trukusio pašnekesio pabaigoje: kaip apibūdintumėte kone trejus metus vykdyto projekto rezultatus ir pamokas?
A. Pacevičius. Regis, daug dalykų aptarėme, bet visko neišsemsi… Kaip ir buvo planuota, atlikti kompleksiniai egodokumentų tyrimai, siekiant susisteminti turimas žinias, tobulinti klasifikaciją ir įvedant į mokslinę apyvartą naują terminą, kuriant informacinę sistemą ir duomenų bazę, populiarinant rezultatus ir naujas mokslo žinias. Svarbiu rezultatu laikyčiau egodokumentų inventorizaciją, aprašymus, kuriais virtualioje erdvėje galės naudotis ir tyrėjai, ir visi trokštantys žinių. Manau, kad projektas visų pirma paliks pėdsaką fundamentinių tyrimų požiūriu. Jie matomi paskelbtose ir greitai pasirodysiančiose publikacijose. Iš viso, kaip numatyta, parengtos net šešios knygos. Kai kurios iš jų jau išleistos arba atiduotos spaudai. Tai minėtas straipsnių rinkinys „Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI–XX a.“, taip pat Juozapo Mykolo Karpio „Ganytojiškasis laiškas Žemaičių vyskupijos dvasininkams“, kuriame su partneriais iš Klaipėdos universiteto (Vacys Vaivada, Roma Bončkutė ir kt.) pamėginome egodokumentikos apraiškų paieškoti ir oficialiame, pragmatiniame dokumente –vyskupo ganytojiškame laiške. Ypač laukiu pasirodant dviejų sudėtingų, didelių apimtimi šaltinių publikacijų. Tai „Juozapo Jurgio Hilzeno dienoraštis, 1752–1754 m.“, kurį plačiai aptarėme ankstesniame pokalbyje, taip pat „Butlerio kelionės į Italiją ir Vokietiją 1779–1780 metais dienoraštis“. Priminsiu, kad M. Butleris, Prienų seniūnas, marijonų vienuolijos, o tuo pačiu ir Marijampolės miesto fundatorės Pranciškos Ščiukaitės-Butlerienės sūnus, su šeima ir gausia palyda vyko „pasikultūrinti“ į Veneciją, kelionės užrašai labai detalūs, pateikta daug kasdienybės istorijai svarbios informacijos: pradedant maisto ir valgymo kultūra ir baigiant opera. Tai tekstas, be kita ko, dokumentuojantis kultūrinio turizmo apraiškas XVIII a. Lietuvos gyvenime. Šios šaltinių publikacijos svarbios tiek egodokumentikos teorijos, tiek ir praktinių, taikomųjų aspektų požiūriu, nes buvo tobulinama kelionių dienoraščių rengimo ir pateikimo metodika. J. J. Hilzeno dienoraštis skelbiamas dviem kalbomis, tad kyla daug neaiškumų, kaip suderinti tokią Lietuvos mokslo pasaulyje nelabai įprastą „dvikalbystę“. Be išvardytų knygų, dar baigiama rengti metodinė studija „Didaktiniai Lietuvos egodokumentų tyrimo ir panaudojimo aspektai“ ir „Lietuvos egodokumentų bibliografija“. Jose mėginome studentams, jauniems ir patyrusiems tyrėjams pateikti svarbios susistemintos informacijos, naudingos metodinės medžiagos, leidžiantis į įdomią, bet tuo pačiu reikalaujančią tam tikrų įgūdžių, kelionę po egodokumentikos pasaulį. Yra daugiau dalykų, susijusių su egodokumentų tyrimo problemomis, kurių mes vien šiuo projektu neišspręsime, kai ką reikės tyrinėti ir projektui pasibaigus. Antai neramina klausimas, koks vaidmuo egodokumentikos sklaidoje tenka žiniasklaidai, viešajai nuomonei, kaip šiuo atveju veikia įvairūs propagandos mechanizmai, cenzūros nebuvimas (arba buvimas). Daugybės veiksnių visuma, kurią tyrinėti labai svarbu ir įdomu. Egodokumentų socialinės sklaidos ir atminties mechanizmų tema man žadėjo parašyti straipsnį garsi europinio masto tyrinėtoja Anna Bagerman iš Olandijos, kur šie dalykai labai plačiai tyrinėjami. Regis, kad straipsnis atidėtas vėlesniam laikui. Pagaliau, svarbu patyrinėti, kaip mūsų laikais dėmesys tokio pobūdžio dokumentinei literatūrai priklauso nuo spaudos, knygų spausdinimo ir kitų komunikacijos priemonių. Kodėl visuomenei pateikiami vieno autoriaus memuarai, o kito ne? Kur veikia atsitiktinumas, o gal esama dėsningumų? Taigi, dar yra ką patyrinėti ir aiškinantis nežinomus egodokumentų telkinius, ir plečiant informacinę sistemą, ir gilinantis į metodologines, teorines problemas. Tarp jų paminėtinos šios tyrimų kryptys: egodokumentika kaip socialinių ir kultūrinių praktikų visuma, individualus ir kolektyvinis tapatumas, erdvės ir laiko raiška egodokumentikoje, egodokumentų funkcionavimas visuomenėje ir kt.
Tarp teigiamų ir itin svarbių šio projekto rezultatų paminėčiau sėkmingą jaunųjų tyrėjų įsiliejimą į mokslinį darbą ir kitas veiklas. Egodokumentų duomenų bazę pildė jaunos istorikės, dabar jau doktorantės Toma Zarankaitė ir Milda Kvizikevičiūtė. Jos, beje, paskelbė ir savo pirmuosius straipsnius minėtame rinkinyje „Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė“. Prie Hilzeno dienoraščio dirbo doktorantė iš Torunės Joanna Orzeł. Iš jaunųjų, bet labiau patyrusių, pažymėčiau jau žinomą iš gausių publikacijų Komunikacijos fakulteto doktorantą Tomą Petreikį, kurio straipsnis „Egodokumentai knygų paraštėse“ minėtoje rinktinėje jau sulaukė gražių atsiliepimų. Labai svarbiu dalyku laikau ir tarptautinį bendradarbiavimą, ypač su strateginiais partneriais Lenkijoje, taip pat Prancūzijoje. Šis bendradarbiavimas leido projekte išryškinti lyginamąją tyrimų perspektyvą. Gaila, kad šiame etape nepavyko įtraukti į tyrimus kaimynų iš Baltarusijos, Rusijos, Latvijos, tačiau ryšiai užmegzti ir, manau, jie bus plėtojami. O apie pamokas kalbėti dar anksti, reikia sulaukti ekspertų, recenzentų įvertinimų, nesinori užsiimti savigyra ar saviplaka. Tačiau man buvo svarbi patirtis, susijusi su vadyba, komandiniu darbu, finansinių išteklių administravimu ir kitomis veiklomis, iš pirmo žvilgsnio atsietomis nuo mokslinių tyrimų. Visų tų dalykų mokėmės visus trejus metus, bet tobulinti tikrai dar yra ką. Galbūt tai pavyks padaryti projekto tęsiniuose… Pabaigoje noriu nuoširdžiai padėkoti projekto vykdymo grupės nariams Waldemarui Chorążyczewskiui, Šarūnui Liekiui, vykdymo grupę ir projektą beveik prieš metus palikusiai Julijai Zinkevičienei. Tariu ačiū partneriams profesoriams Stanisławui Roszakui, Romualdui Šviedriui, Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoms, be kurių pagalbos neturėtume fundamentalių Hilzeno ir Butlerio dioenoraščių publikacijų. Dėkoju Juozui Markauskui ir „DIZI“ kompanijai, kūrusiai interneto svetainę ir Legodok duomenų bazę (adresas internete: http://legodoc.lt/), VU Komunikacijos fakulteto ir Vilniaus universiteto vadovybei ir administracijai, Lietuvos mokslo tarybai ir visiems, kuriems padedant ir dalyvaujant kartu bandėme atverti egodokumentikos lobių skrynią. Tikiuosi, kad šis pokalbių ciklas bent kiek prisidėjo prie bendro supratimo, kas gi yra tie egodokumentai, ir kodėl juos tyrinėti yra svarbu. Ačiū Jums, mielas Gediminai, už taiklius klausimus, privertusius pasukti galvą dėl, regis, elementarių dalykų, ir kantrybę diskutuojant. Juk polemikoje gimsta mokslinė tiesa…
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas