Giminingų sielų sąšauka Svėdasuose

Alma ŠVELNIENĖ
Šių laikų šventės, ko gero, įgauna kitokį atspalvį, nei būdavo ,,anais“ laikais – kai susirinkdavo žmonės, kuriems visiškai nesvarbu, apie ką bus kalbama, bet eidavo, nes „daug kas eina“… Dabar į renginius susirenka tie, kuriems iš tikrųjų įdomu, svarbu ir kurie kalba ir girdi širdimi.
Tokia giminingų sielų sąšauka vyko šių metų gegužės 18-osios vidurdienį Svėdasų bibliotekoje. Renginiu „Mename literatūros klasiką Vaižgantą“ minėjome 80-tąsias rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto mirties metines. Svėdasų gyventojus į literatūros popietę šįkart pakvietė Svėdasiškių draugija „Alaušas“, miestelio biblioteka ir Vaižganto giminaičių sambūris „Ainiai“.
Žodį tarė keli kraštiečiai. Vytautas Rimša dalijosi mintimis tema „Vaižganto filosofinių ir moralinių nuostatų atgimimas nepriklausomoje Lietuvoje“. Atkūrus nepriklausomybę, kai tradicinę tautinę lietuvių kultūrą, moralę ir papročius neregėtu greičiu daug kur ėmė stelbti turtas ir nešvarūs pinigai, per trumpą laiką visuomenėje buvo perrūšiuotos ir devalvuotos tikrosios tautos dvasios vertybės, mūsų kraštiečio Vaižganto skelbta moralė ir gyvenimo filosofija tarsi iš naujo atgijo. Dalis žmonių vėl pasisuko į Vaižganto gyvenimo pavyzdį ir jo kūrybą, kurioje, kaip atgaivos šaltinyje, ėmė ieškoti tikrųjų gyvenimo vertybių ir atsparos taškų – tų rašytojo įvardytų ir pagarsėjusių „dvasios deimančiukų“. Anot kalbėtojo, dabar pagarba Vaižganto asmenybei, jo gyvenimo ir bendravimo su žmonėmis būdui, nepakartojamai ir pamokomai jo kūrybai ėmė didėti – panašiai, kaip anos, Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais, rašytojui gyvenant Kaune ir retsykiais apsilankant gimtuose tėvų namuose ar nuo vaikystės pamiltuose Svėdasuose. Vaižganto kūrybos grožis, esminės jo gyvenimo nuostatos ir filosofija neabejotinai turi išliekamąją vertę.
Svėdasų bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Violeta Gliaudelienė pasakojo, kaip bibliotekoje kaupiamas ir saugomas kūrybinis Vaižganto palikimas. Nuo senųjų raštų tomų iki mažiausių paminėjimų spaudoje. Ypač daug medžiagos sukaupta segtuvuose, kurie maloniai pateikiami visiems rašytoju besidomintiems skaitytojams ir svečiams. Keletą įdomesnių nuotraukų bei atsiliepimų apie Vaižganto gyvenimą ji parodė ir popietės dalyviams.

Pranešimą apie Vaižganto kūrybos filosofiją skaito kraštietis Vytautas Rimša
Pranešimą apie Vaižganto kūrybos filosofiją skaito kraštietis Vytautas Rimša

Įdomiai ir šiltai kalbėjo rašytojo giminaičiai.
– Vaižgantui skirtų renginių, minėjimų ir pagarbos Svėdasuose negali būti per daug, – teigė vienas šio renginio organizatorių ir rašytojo giminaičių, Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ pirmininkas, inžinierius Algimantas Indriūnas. – Su Svėdasais rašytoją siejo ypatingi santykiai – čia jis priėmė sakramentus, aukojo pirmąsias šv. Mišias, lankė artimuosius.
Kalbėtojas įžvelgė daug panašumų tarp kanauninko Vaižganto ir jo jaunesniojo giminaičio, savo dėdės, kunigo klebono Aleksandro Papučkos, kunigavusio Svėdasuose bei kitose Lietuvos vietovėse.

Bibliotekos dokumentus apie Vaižgantą komentuoja Violeta Gliaudelienė
Bibliotekos dokumentus apie Vaižgantą komentuoja Violeta Gliaudelienė (Dalios Paulavičienės nuotraukos)

Uteniškis Vytautas Nakutis – Vaižganto sesers anūkas, gimęs ir augęs tame pačiame Malaišių kaime kaip ir Vaižgantas, – dalijosi vaikystės prisiminimais ir gražiais močiutės pasakojimais apie visame krašte garsėjusį jos brolį. Močiutė apie Vaižgantą žinojusi labai daug – anais laikais ji vesdavusi ekskursijas žmonėms, atvykusiems į Malaišius susipažinti su Vaižganto tėviške ir gyvenimu. Daug ką ji papasakojusi ir V. Nakučiui.
Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos mokytoja Rimutė Kniežienė džiaugėsi, kad rašytojo kūryba sugrąžinta į programinę literatūrą ir mokiniai jį myli, kad gimnazijoje vyksta renginiai, skirti Vaižganto atminimui. Pastaruoju metu gimnazija užmezgė ryšį su Daugpilio (Latvija) mokykla, kurioje mokėsi Vaižgantas.
Literatūros popietę, skirtą Vaižgantui, vainikavo Svėdasų etnografinio ansamblio moterų (vad. Rožė Lapienienė) atliekamos lietuvių liaudies dainos.
Susiderino, rodos, nesuderinami dalykai – oficialus renginys buvo jaukus, šiltas, savas. Laikas pralėkė lyg akimirka, norėjosi dar būti ir klausytis. Pabuvome kitoje epochoje, praturtinome ir atgaivinome dvasią, prisiminėme žmogų, išgarsinusį mūsų kraštą. Tuo pačiu perkratėme ir savo moralines nuostatas, nes būdamas Svėdasų krašto žmogus esi įpareigotas bent jau būti ne žemiau nei mokė Vaižgantas.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.