Nuaidėjo „Poezijos pavasario“ balsai, pasiekę blausią akademinės visuomenės padangę. Šventinis šurmulys paviliojo ir kelis mokslo vyrus, deja, ne iš pačių jauniausių, o iš jau pražilusių būrelio.
Žingsniuoja du pavargę, bet nepasiduodantys negalėms profesoriai. Gamtą tyrinėjantis akademikas porina:
– Pakiliai nusiteikęs stebėjau renginio atidarymo Nacionalinėje dailės galerijoje programą. Pasiklausius apvytusių mergelių ūbavimų, išsivėpusių bernelių kvaksėjimų apėmė nuobodulys. Į nuplikusią mano galvą lindo minorinės mintys. Bet reikalą išgelbėjo Algimantas Baltakis. Visuomet jį vertinau kaip tekstų, tinkamų Gorbulskio ir Raudonikio dainelėms, rašytoją. O dabar klausausi Baltakio ir negaliu atsidžiaugti: literatūros klasiko raiškios, be „išsidarkymų“ eilės tarp neartikuliuotų įvairaus plauko poetų ulbėjimo nuaidėjo kaip intelektinė atgaiva, puošianti renginio pradžią.
– Žavus „pavasarėlis“ linksmai plito mūsų Lietuvėlės keliais ir keleliais, užsukdamas į miestelius, pasiilgusius literatūrinio žodžio, – antrina akademikas humanitaras. – Man įspūdį darė Šv. Kotrynos bažnyčioje muzikaliai paruošta popietė „Skambančios tarmės“. Suvirpėjo sąmonės labirintuose jau gęstanti viltis, kuždanti, kad dar ne viskas prarasta tautinės kultūros baruose.
Ir štai atskuba gudruolis Dominykas, sudrumsdamas šventinę nuotaiką:
– Taigi, taigi, mano ponai, viltis – geras vaistas nuo infarkto, prie jūsų abiejų jau atskubančio.
•••
Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje š. m. gegužės 30 d. rinkosi būrelis geranoriškai nusiteikusių ir garbingai užsitarnavusių pensiją senjorų. Juos sušaukė nenuilstantis Lietuvos kultūros politikos instituto direktorius p. Antanas. Kažin ar būčiau prie jų prisijungęs, nes nesitikėjau išgirsti ko nors konstruktyvaus. Bet išvydęs gudruolį Dominyką, vikriai įsisukusį į garbingų senjorų, tarp jų ir profesorių-emeritų gretas, nutariau pasiklausyti spektakliuko, numatyto atlikti rimtai ir pakiliai. Iš pradžių visi pasirašė kažin kokį raštą – gal atsišaukimą ar peticiją, kurią jie jau buvo anksčiau apsvarstę internetu. Vėliau išsiaiškinau, kad šis raštas – tai visuomeninių organizacijų vienijimosi susitarimas. Iškart suprasti, kas čia dedasi, sutrukdė garbingo amžiaus asmenų gausa ir jų sentimentalūs pagraudenimai.
Organizacijų atstovams pasirašius dokumentą prasidėjo kalbos. Kuo toliau, tuo sunkiau buvo klausytis plepėjimų apie žinomus sudarkyto gyvenimo faktus. Nė vienos konkrečios, vertos dėmesio minties – vien verkšlenimai. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad keli pasisakymai buvo ryškesni, bet ir jie užstrigo bendrose neartikuliuoto plepėjimo seklumose. Praslinkus daugiau nei dviem valandoms, išsekę šnekoriai lėtai skirstėsi. Pokalbio organizatorius, save ir kitus ramindamas, stengėsi situaciją gelbėti:
– Mielieji, visą, ką šiandien esate išgirdę, atidžiai apsvarstykite, kai susirinksime kitą kartą, tikiuosi išgirsti jūsų konkrečius pasiūlymus, kaip pažaboti valdžios savivalę, taip begėdiškai kompromituojančią mūsų valstybę. Jei būsime ryžtingesni, gal pavyks sukurti susivienijimą, kurį vertėtų pavadinti „Tautos ateitis“.
Tas užkietėjęs cinikas Dominykas, netikėtai prisėlinęs, rikteli man į ausį:
– Kokie mieli tie dorovingieji mūsų emeritai! Jų kataraktos pažeistos akys nepastebi esminės priežasties: užsislėpusios įtakingos jėgos, užvaldžiusios visas mūsų gyvenimo sritis, kryptingai ir sistemingai kompromituoja Lietuvą.
Nepriklausomas socialinis etnografas, 2013 m. gegužės 29 d.–birželio 2 d.
