Algimantas GRAŽULIS
Pabaiga, pradžia Nr. 13.
Senojo uosto kompleksai ir kiti statiniai
Senojo uosto kompleksai – tai Danės (Dangės) uostas – teritorija su visa istorine urbanistine struktūra ir infrastruktūra – akvatorija, krantinėmis, mūro ir fachverko statiniais, tiltais ir kultūriniu sluoksniu; Senasis Pilies uostas – teritorija su visa jo istorine urbanistine struktūra ir infrastruktūra – akvatorija, krantinėmis, statiniais, įrengimais ir kultūriniu sluoksniu; Pauliaus Lindenau statykla ir taisykla – teritorija su fizine funkcine struktūra – verfės akvatorija, krantinės, statiniai, įrengimai ir kultūrinis sluoksnis; Darbų uostas – teritorija su urbanistinės funkcinės struktūros dalimis ir fragmentais – akvatorija, krantinėmis, molu (jo dabar nesimato), statiniais; Keleivinių laivų prieplauka – teritorija su urbanistinės funkcinės struktūros dalimis ir fragmentais – akvatorija, pilko granito krantine ir kt.; „Seilortaunas“ – urbanistinė anglų jūrininkų kvartalo (anglų ir škotų kolonija Vitėje) teritorija – fizinė, funkcinė struktūra, susidedanti iš istorinio gatvių tinklo ir valdų (posesijų), juos atitinkančių statinių, anglikonų bažnyčios liekanų. Kultūrinis Senojo uosto kompleksų bei jų dalių ir fragmentų sluoksnis apima ir po vandeniu esančią jo dalį.
Didžioji Klaipėdos senamiesčio dalis stovi ant 2 metrų ir dar storesnio grunto sluoksnio, per šimtmečius supilto iš laivų. Išlikęs XIII–XX a. statyto Senamiesčio stačiakampis, reguliaraus išplanavimo gatvių tinklas (XIII a., seniausias Lietuvoje, buvusios salos teritorijoje). Senamiesčio urbanistinė struktūra ir jo istorinių pastatų architektūra turi daug tik uostamiesčiui būdingų bruožų. Tai atsispindi LAI1 pateiktose XIII ir XVI a. Klaipėdos plano schemose, kuriose nurodyta saloje esanti pilis su uostu greta jos ir miestas saloje esančioje į rytus. Paliktas senasis kelias prie marių bei uosto, o tiltai per Dangę įrengti taip, kad netrukdytų laivybai. Iš pat pradžių miestas buvo išmatuotas pagal taisyklingą stačiakampį planą, kurio pagrindą sudarė dvi susikertančios gatvės. Viena ėjo iš vakarų į rytus, jungdama pilį su bažnyčiomis, kurias numatyta pastatyti rytiniame (nuo pilies) miesto gale (LAI, p. 75). Ši istorinė urbanistinė struktūra sietina su Vakarų ir Vidurio Europos viduramžių miestų planavimo tradicija, ten paplitusia jau XIII a. Planingo Klaipėdos formavimo pagal taisyklingą stačiakampę schemą negalima priskirti Lietuvos miestų statybos praktikai, nes šį miestą lietuvių (A. G. – kuršių ar baltų apskritai?) žemėse statė Ordinas. Apie tokias to meto planavimo tradicijas LDK duomenų nėra (A. G. – stačiakampė planavimo schema čia sietina su valakų reforma, kuri Žygimanto Augusto motinos karalienės Bonos iniciatyva pavėlavusi mus pasiekė iš Vakarų Europos tik XVI a. vid. (Kaunas, Jurbarkas apie 1540 m. pirmieji buvo išmatuoti pagal stačiakampį planą). Klaipėdoje dėl hidrografinių ir istorinių ypatumų ilgą laiką buvo statomi sąlyginai lengvi pastatai iš fachverko konstrukcijų. Tai ilgametė Vakarų Europos šalių statybos tradicija. Daugelis mokslininkų ir tyrėjų fachverką laiko gotikos stiliumi arba bent jau sieja su šiuo laikotarpiu. Jau XIII a. pab. Klaipėda galėjo būti užstatyta mediniais ir fachverkiniais pastatais, iš kurių daugiau išsiskyrė bažnyčios (išskyrus apylinkėse dominuojantį mūrinės pilies kompleksą).
Klaipėdos uostamiesčio raidos ir architektūros ypatumai
Nors Klaipėda itin senas miestas, dėl gamtinių ypatumų jos senamiestyje (istorinėje miesto dalyje) nerasime tokių erdvių gotikinių ar vėlesnio laikotarpio skliautuotų rūsių kaip Vilniuje ar Kaune. Istoriniuose pastatuose senųjų rūsių labai nedaug, jie vėlyvi, dažniausiai kuklūs, žemi. Klaipėda pelnytai didžiuojasi pilies ir Princo Frydricho bei Princo Karlo bastionų komplekso poternomis, tačiau tokio tipo bastioniniai gynybiniai įtvirtinimai buvo paplitę ne tik Baltijos jūros regiono valstybėse. Nesigrožėsime Klaipėdoje ir puošniais baroko ansambliais. Klaipėda nuo Vilniaus, Kauno, Kėdainių ir kt. miestų ilgą laiką skyrėsi istorinio branduolio senojoje dalyje esančių kvartalų itin mažu dydžiu. Dar vienas ypatumas, kad juos dažnai sudarė viena ar keletas itin mažų valdų. Tokie vienos ar kelių valdų kvartaliukai pasižymėjo trapumu, dažnai buvo pravažiuojami ar pereinami. Palaipsniui ši struktūra transformavosi į gerokai didesnę – „pasažą“. Pasažai būdingesni, o ir dabar yra išlikę struktūriškai „jaunesnėje“, t. y. vėlyvesnio, XVII–XVIII a.
užstatymo Klaipėdos senamiesčio dalyje už buvusios Senosios Dangės. Pvz., jie yra išlikę už Didžiosios (dabar – Didžiojo) Vandens gatvės Turgaus aikštės link bei greta Tiltų, Daržų ir Šaltkalvių gatvių. Tokia pasažo planinė-erdvinė struktūra su įvažiavimu ir išvažiavimu bei joje dominuojančiais lengvų, dažnai fachverko konstrukcijų sandėliais Lietuvoje būdinga tik Klaipėdos senamiesčiui. Tai itin įdomus ir labai reikšmingas Klaipėdos istorinės dalies (Senamiesčio) planinės erdvinės struktūros elementas, išsirutuliojęs dėl tik uostamiesčiui būdingų ūkinių poreikių tenkinimo. Tikėtina, kad tokia Klaipėdos istorinio centro valdos ar valdų dviejų galų sandara yra uostamiesčio raidos vėlyvesnio laikotarpio rezultatas. Šis daugelio jūros pirklių kartų sukauptos patirties materialus pavidalas iki šiol itin patogus ūkinei veiklai bei gerai tinka ir gyvenamajai paskirčiai.
Fachverko konstrukcijų Klaipėdoje imta vengti tik po 1854 m. didžiojo gaisro. 1855 m. statybos policijos nuostatuose reikalauta statyti tik mūrinius namus ir sandėlius. 1900 m. fachverko statyba pačiame mieste apskritai apribota. Vis tik ilgaamžei tradicijai nebuvo lemta išnykti. Atsižvelgiant į ano meto Vakarų Europos moderno-jugendo stiliaus tradicijas Klaipėdoje fachverkas ar jo elementai transformuoti dažniausiai į žymiai puošnesnį, įmantresnį, tačiau itin išieškotą ir skoningą pavidalą (Celiuliozės fabriko administracinis pastatas su stilingu fachverkiniu mezoninu). XIX–XX a. pr. fachverko elementai tapo daugelio reprezentacinių miesto pastatų stilistikos ir puošybos elementais, o puošnias ar net įmantrias fachverkines vilas, kurhauzus ir kotedžus buvo pradėta statyti Girulių, Smiltynės (poilsio vila Smiltynės g. 11, 3 aukštų kurhauzas Smiltynės g.) ir kt. kurortiniuose Klaipėdos priemiesčiuose. Dideli fachverkiniai sandėliai statyti fabrikų ir uostų teritorijose (pvz., trąšų fabriko „Union“ labai dideli suglausti fachverkiniai sandėliai).
Klaipėdiškiai neįsivaizdavo gyvenimo be didelių, dažnai iki lubų gėrybių prikrautų sandėlių, dažnai būdavusių prie jų gyvenamųjų namų. Klaipėdos senamiesčio kvartaluose, jų siluetuose ilgai dominavo tik uostamiesčiui būdingi dideli sandėlių pastatai, o greta jų esantys gyvenamieji miestiečių namai dažniausiai buvo kuklūs. Nuo kitų mūsų miestų Klaipėdos senamiestis skyrėsi sandėlių dydžiu, kurie dažniausiai buvo erdvūs (net 4–6 aukštų, o jų aukštis – net 16–20 m).
Pvz., greta gyv. namo Aukštosios g. 5 anksčiau stovėjo 16 metrų aukščio XVIII a. grūdų ir sėmenų sandėlis 2 aukšto lygyje fachverkiniu koridoriumi sujungtas su minėtu namu. Vienintelis didelio tūrio XVIII a. sandėlių kompleksas, dabar vadinamas Menininkų namais, išlikęs Bažnyčių ir Daržų gatvių sankirtoje irgi yra itin aukštas. Vėliau, jau XVIII–XX a. pr., didelio tūrio sandėliai buvo uostų teritorijų greta Dangės, Klaipėdos pilies ir Kuršių marių, taip pat Naujamiesčio ir priemiesčių dominantės. Paminėtini išties įspūdingi XVIII a. „Ryžių sandėlio“ tūriai greta Klaipėdos pilies fosos, 1810 m. statytas „Dramblio namas“ greta Liepojos (dabar – H. Manto) gatvės. Ilgą laiką pagrindinė dominantė ir viso miesto panoramos puošmena – kompozicinė atsvara Pilies kompleksui – buvo ne kartą atstatinėta ir konstruota įspūdingų matmenų ir raiškos fachverkinė Šv. Jono bažnyčia.
Klaipėdos vėjo malūnai ir malūnai-lentpjūvės
Dabar jau užmiršta ir tai, kad Klaipėdos miesto siluetai ir panoramos nuo kitų mūsų miestų skyrėsi ne tik sandėlių tūrių ir plokštumų akcentais, bet ir vėjinių malūnų gausa. Kai kuriose istorinėse litografijose, graviūrose (pvz., V. Barto graviūra „Klaipėdos uostas 1809 m.“) pamatę „olandiškus“ vaizdus su gausybe malūnų greta marių ir kitų vandens telkinių susižavime jais ir dar labiau nustembame sužinoję, jog tai ne Amsterdamas, bet mūsų Klaipėda. K. Demereckas nurodo dar XVIII a. pab. Klaipėdoje buvus 24 olandiško tipo vėjo malūnus-lentpjūves ir 14 vėjo malūnų (Istoriniai miestai, Sena ir šiuolaikiška, 2003 m. p. 199). Vėjo malūnai-lentpjūvės išsidėstę daugiausia marių pakrantėje, greta gausybės medienos uostų su besisukančiais sparnais sudarė labai gyvą miesto vaizdą, suteikė jam reikšmingą dinamiškumo, gyvybės dalį. Iki 1854 m. spalio 4 d. didžiojo Klaipėdos gaisro uostamiestyje vyravo fachverkiniai sandėliai bei namai ir tik po jo jų skaičius sumažėjo. Pasižvalgę po senamiestį dar ir šiandien pamatysime nemažai sandėlių ir pastatų iš fachverko konstrukcijų.
Be abejo, kitas Klaipėdos istorinio uostamiesčio architektūros ypatumas – plaukiojanti architektūra, t. y. stovintys ir plaukiantys laivai ir laiveliai jūrų uostuose, Mariose ir Dangės upėje. Besisukantys malūnų sparnai ir nuolat judantys ir besikeičiantys laivų siluetai sudarė itin gyvos, kintančios architektūros miesto aplinką.
Uostamiestyje iš dalies išlikusios dvi jūrinės bastioninės tvirtovės. Senamiestyje yra Klaipėdos pilies ir bastionų
kompleksas, susidedantis iš pilies liekanų, Princo Frydricho bastiono su poterna, Princo Karlo bastiono su poterna, fosos liekanų. Išlikusioje fosos dalyje yra uostas (kadaise buvusio Senojo Pilies uosto dalis). Smiltynėje, Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje, apie 0,5 km nuo jos pabaigos, yra Neringos arba Kopgalio fortas. Jis įrašytas į Kultūros vertybių registro Statinių sąrašą. Nurodyta architektūrinė jo vertė. Fortas dar vadinamas Kopgalio tvirtove. Pastatytas 1865–1871 m. ir yra Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje. Restauruotas 1972 m. Dar viena miesto jūrų tvirtovė (Miško arba „Plantagės“) buvusi stadiono vietoje, Klaipėdos miesto pakraštyje, šiaurės vakarų pusėje.
Išlikusios ir Klaipėdos – jūrinio miesto-tvirtovės – gynybinių įrenginių sistemos liekanos. Šios liekanos įrašytos į Kultūros vertybių registrą ir yra valstybės saugomas Bastionų kompleksas. Susideda iš „Gelderno“ bastiono, rytinės kurtinos su poternomis, „Purmarko“ bastiono senojo ravelino, fosos, Prūsijos bastiono liekanų, malūno bastiono liekanų. Senamiestyje yra Pylimo ir Galinio pylimo gatvėse. Nurodyta istorinė, technologinė, architektūrinė vertė. Kompleksas pastatytas XV–XVII a., XVIII a. Tačiau šie ir kiti kultūros paveldo objektai nėra tinkamai atskleisti. Reikėtų atskleisti šio komplekso vertingąsias savybes, jį išryškinti atkuriant jo istorinių vandenų sistemą arba bent jos fragmentus ir atgaivinti dabar susiklosčiusioje urbanistinėje miesto istorinio branduolio struktūroje. Liekanos naikinamos bei žalojamos. Pvz., 2008 m., visiškai nesuvokiant Klaipėdos kaip miesto-tvirtovės vertės ir reikšmės, greta gerai išlikusio, raiškaus miesto gynybinių įrenginių pylimo, buvusio kanalo (fosos) vietoje (teritorijoje) jau pastatytas keliolikos aukštų pastatas.
Pauliaus Lindenau laivų statyklos statinių kompleksas yra greta Klaipėdos pilies ir bastionų komplekso. Jis susideda iš laivų korpusų dirbtuvės, technologinio tilto, vamzdžių dirbtuvės ir kalvės, valčių ir jachtų dirbtuvės. Nurodyta šio komplekso istorinė, techninė, technologinė vertė. Ši laivų statykla pastatyta XX a. pirmoje pusėje.
Miesto istorinė dalis, kurioje yra ir vadinamasis Vitės kvartalas (anglikonų kvartalas, MLE I t., 57 psl.) – istorinis uosto ir jūrininkų kvartalas, priemiestis yra labai reikšminga Klaipėdos istorinio uostamiesčio dalis, tiesiogiai susijusi ir su Prūsijos karališkąja šeima. Nurodyta urbanistinė, architektūrinė ir istorinė vertė. Labiausiai pakeisti ir sunaikinti yra istoriniai uostai bei Vitės anglikonų kvartalas. Pvz., natūralus Vitės žvejų uostas veikęs jau 1817 m., Bomelio Vitės žvejų uostas, išsilaikęs iki Antrojo pasaulinio karo. 1893 m. ten įrengtas pagrindinis Klaipėdos žvejų uostas. Po ketverių metų, sparčiai daugėjant laivų, rekonstruotas. 1900 m. ten galėjo švartuotis ir žiemą praleisti 200 kuterių, kuršvalčių.
Klaipėdos jūrinės architektūros paveldą sudaro vis dar nuskurdinti istorinio uostamiesčio siluetai, matomi iš Kuršių marių ir tik menki jų fragmentai – iš Baltijos jūros. Kai kurie Klaipėdos uostamiesčio istorinės dalies siluetai gerai apžvelgiami iš Kuršių marių ir nerijos.
Klaipėdos istorinio uosto kultūrinis kraštovaizdis pasižymi nuolat besikeičiančia, dinamiška urbanistine-architektūrine struktūra. Jos panoramų, siluetų, atskirų kvartalų ir gatvių perspektyvų dalį ir iš dalies urbanistinės struktūros sudėtinę dalį sudaro plaukiojanti architektūra – įvairių dydžių, formų, spalvų ir paskirties laivai. Kiekvienas laivas – tai plaukiojanti ar anksčiau plaukiojusi sala ar salelė – autonomiška struktūra, dažnai su savita sociokultūrine aplinka. Neišliko ir kol kas nėra atkurtų istorinių burlaivių, kurie labai praturtintų uostamiesčio vaizdą. Istorinis uostamiesčio kraštovaizdis praradęs gyvą „olandišką“ koloritą – neliko nė vieno panoramų ir siluetų būdingo elemento – kadaise pakrantėse gausiai pasklidusių malūnų ir malūnų-lentpjūvių su besisukančiais sparnais; sudegė ar sunyko dauguma savo siluetais dominavusių didžiųjų uostamiesčio sandėlių gyvenamųjų valdų kvartaluose, neliko prieš karą stovėjusių bažnyčių vertikalių (nugriautos ar susprogdintos sovietmečiu). Sunku įžvelgti Klaipėdos miesto-jūrų tvirtovės siluetus, daug kur neliko net kontūrų.
Istorinės Klaipėdos ir jos aplinkinių kaimo gyvenviečių istoriniai ypatumai – dominuojantis namudinis verslas ir amatai – jūros verslas – žvejyba, jūros valčių gamyba, pvz., iki 1945 m. daugybė kurėnų buvo neatskiriama pamario kaimų dalis, tinklų gamyba, priežiūra, žuvies apdorojimas, pardavimas ar kitoks perleidimas, nendrių sodinimas ir gavyba ir kt.; dominuojantys istorinės Klaipėdos verslai – prekyba, žvejyba, laivyba (jūrininkystė visoje jos įvairovėje), laivų statyba, remontas, namų, kitų pastatų tarp jų didelių prekių, žaliavų ir pramonės produkcijos sandėlių statyba, uostų ir jų infrastruktūros statyba, remontas, priežiūra ir pan.
Saviti buvo Klaipėdos turgūs – jų prekių asortimentas, prekiavimo būdas, specifiniai kvapai ir pavadinimai (Malkų, Šieno, Žuvų, Žąsų ir t. t.). Reikėtų atgaivinti šias tradicijas.
Straipsnyje remtasi 2009 m. autoriaus parengta medžiaga.
* Atvirukai iš „Klaipėda senuose atvirukuose“/ Kęstutis Demereckas. – Klaipėda: Libra memelensis, 2007. – 256 p.
1 Lietuvos architektūros istorijoje. – A. G. past.