Maloniai sutikus Lenkijos žurnalo „Forum Akademickie“ vyriausiajam redaktoriui Piotrui Keracinskiui perspausdiname kiek sutrumpintą šiame leidinyje publikuotą vyriausiojo redaktoriaus pokalbį su JAV Elektros ir elektronikos inžinierių instituto (IEEE) viceprezidentu Jaceku Žurada (Jacek M. Żurada), kuris dėsto elektronikos ir kompiuterių mokslus Luisvilio (Louisville) universitete JAV, kaip vizituojantis profesorius skaitė paskaitas daugelyje pasaulio universitetų. Manome, kad pokalbyje gvildenti klausimai sudomins ir Lietuvos mokslo visuomenę. Tikimės, kad Lietuvos mokslininkai juos aptars savo diskusijose. Prof. J. Žurados pokalbį su P. Keracinskiu į lietuvių kalbą išvertė Vilniaus Gedimino technikos universiteto prof. habil. dr. Raimundas Kirvaitis.
Gerbiamasis prof. dr. Jacekai Žurada, kodėl išvažiavote iš Lenkijos?
Baigiau doktorantūros studijas ir stažuotę Ciuricho politechnikos institute – ETH. Įsitraukiau į intensyvų mokslinį darbą JAV, kurio nenorėjau nutraukti. Lenkijoje tai laikotarpis iki Solidarumo, todėl buvo sunku apsispręsti grįžti į tėvynę.
Ar šiandien irgi taip apsispręstumėte?
Nemanau, kadangi dabar jau nėra suvaržymų. Todėl raginu doktorantus iš Lenkijos grįžti į tėvynę ir žinias bei tyrimų įgūdžius, kuriuos įgijo JAV, pritaikyti savo šalyje.
Lenkijoje visi giriasi stažuotėmis ir pranešimais, skaitytais konferencijose JAV. Ar tai pasaulio mokslo rojus?
Beveik. Čia galima gauti didelių lėšų moksliniams tyrimams, nepriklausomai nuo to, ar juos vykdys didelė ar maža mokslininkų grupė iš vieno ar kelių universitetų, ar tyrimai vykdomi vienoje srityje, ar jie tarpsritiniai. Esama daug įvairių mokslinių tyrimų finansavimo šaltinių. Žinoma, kiekviena paraiška tyrimams labai atidžiai nagrinėjama, tačiau geros idėjos visuomet turi gerų galimybių.
Kas traukia tyrėjus į Ameriką?
Ne tik galimybė gauti dotacijų – lėšų tyrimams, bet ir sistemos autonomija, atvirumas ir lankstumas, nepriklausomybė vykdant tyrimus ir nekultivuojama hierarchija moksle.
Nėra hierarchijos?
Įgijęs daktaro laipsnį mokslininkas gali vykdyti bendrus tyrimus su tos pačios krypties bet kuriuo mokslininku. Nėra paremtos mokslo laipsniais ir titulais vertikaliosios hierarchijos, nustatančios mokslininkų santykius. Vertinamas tik asmeninis įdirbis, jo apimtis ir kokybė.
O uždarbis?
Mokslininkų uždarbis du ir daugiau kartų viršija vidutinius. Tačiau jis labai skiriasi įvairiose mokslų srityse, nes paklausa nustato uždarbį.
Teologai ir humanitarai uždirba mažiau už inžinierius, gydytojus ar teisininkus, kurie gali rasti gerai apmokamą darbą ir ne mokslo srityje. Mokslininkų uždarbiai skiriasi iki keturių kartų.
Ar asmuo po doktorantūros likęs universitete gauna didesnį už vidutinį šalies atlyginimą?
Garantuotai. Tačiau nepaklausios darbo rinkoje specialybės asistentas uždirba mažiau už dirbančius paklausų darbą privačiame sektoriuje. Amerikoje mokslininkai uždarbiu nesiskundžia.
Lenkijoje problemiškas mokslo ir ūkio bendradarbiavimas.
Daugelio Amerikos universitetų mokslininkai vieną savaitės dieną gali dirbti savo firmoje. Apie tai pakanka tik informuoti rektorių. Universitetai kuria sistemą, o jos tikslas – skatinti technologijų perdavimą, patentavimą – dengia patentavimo kaštus, o po to dalijasi su išradėju lėšomis, gautomis už licencijos pardavimą.
Ar studentai ir doktorantai mokomi bendradarbiauti su verslu, patentuoti ir apsaugoti intelektinę nuosavybę?
Yra tų krypčių dalykų studijų. Žinių komercializavimas, ypač techniškųjų ir taikomųjų mokslų srityse, tampa vis svarbesne studijų programų dalimi, dažnai privaloma.
Ar patentas gali tapti daktaro disertacija?
Gali, bet tai nedažnas atvejis. Atvirkščiai, doktoranto tyrimų dalis gali tapti patentu. Daktaro disertacijos esmė yra mokslo inovacija ir žinių plėtra. Patento paskirtis kita.
Lenkijoje nepopuliarios tiksliųjų ir technikos mokslų studijos. Ar panašiai yra ir JAV?
Man atrodo, kad techniškųjų krypčių studijos yra sunkesnės ir reikalauja daugiau pastangų, nei, pvz., humanitariškųjų mokslų studijos. Joms reikia gero mokyklinio parengimo, ir šis reikalavimas siaurina stojančiųjų gretas. JAV vykdoma dviejų lygių kandidatų studijuoti atranka: po abitūros ir po bakalauro studijų – į magistrantūros studijas, o po šių – į doktorantūros studijas. Į tuos aukštesniuosius lygius pritraukiame ne tik JAV studentų, bet ir studentų iš bet kurios pasaulio šalies.
Kaip atsirenkate doktorantus?
Kontaktuodamas su universitetais ir jų rėmėjais, o taip pat su pačiais kandidatais – konferencijų dalyviais. Pasitaiko ir labai nestandartinių variantų: būdamas dekanu priėmiau keturis puikius doktorantus iš Kinijos Jiaotongo universiteto.
Kas moka už studijas?
Pakvietusieji į doktorantūrą privalo rasti stipendijų šaltinių priimtiems doktorantams. Technikos mokslų srityje beveik visas magistrantų ir doktorantų studijas finansuoja universitetai, kartais – fondai ar vykdomi projektai. Tik nedidelė dalis remiama pramonės ar verslo. Magistrantai ir doktorantai ne tik nemoka, doktorantai 4–5 metus dar gauna stipendijas.
Kodėl universitetai prisiima tokias išlaidas?
Universitetai vykdo savo švietėjišką misiją ir mokslinius tyrimus. Tai uždaras ratas: doktorantas vykdo tyrimus, tuo pačiu mokosi.
Ar jie įdarbinami pagal gautas dotacijas?
Taip, kol rengia daktaro disertaciją, arba podoktorantūrinėje stažuotėje. Po to jau turi verstis patys.
Ieškoti darbo kur nors kitur?
Absolventai dažniausiai nelieka universitete, kurį baigė, ar kuriame parengė daktaro disertaciją. Turi susirasti darbą kur nors kitur. Tai taisyklė su retomis išimtimis. Dabar vis dažniau techniškieji universitetai reikalauja iš būsimų dėstytojų darbo stažo po doktorantūros.
Kaip klostosi mokslininko karjera JAV ir ką galite pasakyti apie habilituoto daktaro laipsnį Lenkijoje?
Mokslininko karjerą lemia asmeninis įdirbis, išreiškiamas visų pirma publikacijomis, o po to – citavimu. Nepažįstu nė vieno, padariusio karjerą moksle be svarių publikacijų. Tai visuotinis reikalavimas. O habilituoto daktaro laipsnis teikiamas kai kuriose šalyse ir, tikriausiai, turi prasmę. Norintis tapti nepriklausomu mokslininku privalo turėti pakankamai savų publikacijų ir įnešti indėlį į savo mokslo kryptį. Habilitacija, kaip tam tikru būdu apibrėžta procedūra, gali tą nepriklausomybę mokslininkui suteikti. Remiu habilitacijos esmę, nors tai nereiškia, kad ji visur turi būti. Tai yra tam tikros Europos dalies tradicija ir nematau pagrindo jos atmesti.
Ar Gdansko politechnikos institutas, kurį Jūs baigėte, gerai Jus išlavino? Klausiu, nes dabar dažnai kalbama apie prastą rengimo lygį Lenkijos universitetuose.
Išlavino labai gerai, ypač pirmuose kursuose. Tie pagrindai neprarandami. Gavau puikų išsilavinimą, kurį nedvejodamas prilyginčiau tam, kurį suteikia geri užsienio universitetai, turiu galvoje JAV ir Šveicariją, Vokietiją ir Japoniją, nes šias šalis pažinau asmeniškai.
Kas per institucija yra IEEE (Institute of Electrical and Electronics Engineers)? Kaip ištariate šią santrumpą?
IEEE (ai triple i) – tai didžiausia pasaulyje tokio pobūdžio institucija, vienijanti 440 tūkst. narių. Nors vadinama institutu, tai yra mokslininkų ir inžinierių, dirbančių elektros ir elektronikos, kompiuterijos, telekomunikacijų ir informatikos inžinerijos srityse, draugija. Jos tikslas – kurti ir įgyvendinti technologijas, revoliuciniu būdu gerinančias žmonijos gyvenimo lygį ir kokybę.
Kaip patekote į IEEE?
Dar būdamas doktorantu Lenkijoje paskelbiau straipsnį IEEE žurnale. Tada neįsivaizdavau, kad kada nors su šia institucija turėsiu ką nors bendra. Būdamas JAV įsitikinau, kad tai svarbi ir įtakinga organizacija, be kurios mokslo ir technikos pažanga būtų kur kas lėtesnė. Įstojau į ją. 1994 m. Floridoje suorganizavome pirmąją konferenciją apie neuroninius tinklus. Nuo tada mano ryšiai su IEEE tapo artimesni. Buvau renkamas į vis aukštesnes ir atsakingesnes pareigas.
Lenkijoje manoma, kad tapti IEEE žurnalo redakcinės kolegijos nariu – nemažas laimėjimas. Kodėl ši institucija pradėjo leisti žurnalus, ir ar tikrai jie tokie prestižiniai?
Iš 200 aukščiausiai vertinamų mūsų srities žurnalų IEEE leidžia 160. Žurnalai skatina technikos vystymąsi. Aštuntajame dešimtmetyje prasidėjo intensyvus mikroelektronikos vystymasis, devintajame dešimtmetyje – informatikos, dešimtajame dešimtmetyje – internetinių ryšių. Dabar visa tai yra išmaniuosiuose telefonuose ir internete, surištame su jutikliais ir duomenų bazėmis. Kartu su naujomis technologijomis radosi naujų žurnalų. IEEE ketverius metus vadovavau periodinių leidinių komisijai ir naujų žurnalų steigimo procesui. Turime mokslinių leidinių – žurnalų ir konferencijų darbų rinkinių, skelbiančių mokslo naujoves, ir vadinamųjų techniškųjų žurnalų, skirtų inžinieriams praktikams.
Visam tam reikėjo lėšų.
Mūsų institucija – ne pelno siekianti, tad ir lėšos, kurias uždirbame, leidžiamos institucijai išlaikyti ir žurnalų leidybai.
Tai reiškia, kad apmokate spaudos kaštus ir redakcijų bei mokslo tarybų darbą.
Iš tiesų apmokame įvairius kaštus: už publikacijų parengimą ir spaudą bei mūsų portalo IEEEXplore infrastruktūros vystymą bei palaikymą. Tačiau visų pirma remiamės šimtų savanorių armija. Autoriai, recenzentai, redaktoriai, mokslinių komitetų vadovai negauna honorarų. Apmokamas tik personalas, tiesiogiai dalyvaujantis spausdinant ir platinant žurnalus. Apmokamas personalas taip pat organizuoja konferencijas – per tūkstantį konferencijų kasmet.
Lenkijoje labai vertinami bibliometriniai rodikliai. Ką darote, kad IEEE leidiniai pasiektų aukštus rodiklius? Kas už tai atsakingas?
Sėkmę garantuoja teisingai nustatyti publikacijų kokybės kriterijai ir gerai organizuotas leidybos procesas. IEEE žurnalų redakcinė kolegija skiria vyriausiuosius redaktorius. Redaktorius, pripažintas savo srities autoritetas, remiasi nedideliu patyrusių recenzentų skaičiumi ir žino, kaip vertinti straipsnius, kuriuos priimti ir kuriuos atmesti, išmano procedūras ir, žinoma, straipsnių vertę.
O kaip su reitingavimu ir bibliometrija?
Nesiekiame rodiklių, bet juos sekame. Bibliometriniai žurnalo rodikliai proporcingi jo straipsnių citavimui mokslinėje literatūroje, o tai, savo ruožtu, yra žurnalo skaitomumo ir jo kokybės pripažinimo, o ne specialių pastangų, pasekmė. Reikšmingas ir gerai parašytas straipsnis, paskelbtas tinkamame žurnale, bus cituojamas daug kartų, o darbai, skelbiantys mokslo krypties lūžį, bus cituojami tūkstančius kartų ir neretai daugelį metų.
Ar esate bibliometrijos šalininkas?
Bibliometrija turi daug rodiklių. Apskritai jie rodo, kiek kitų tyrėjų pastebėjo publikaciją. Tai išmatuojama citavimų ir nuorodų skaičiumi. Hiršo (Hirsh) indeksas tinka kiekvieno individualaus tyrėjo publikacijoms vertinti. Citavimo faktorius vertina žurnalo kokybę. Galima kritikuoti šiuos ar kitus rodiklius, tačiau kiekvienas jų turi ir tam tikrą prasmę. Kita vertus pasitaiko, kad autorius publikuoja tik gerindamas savo bibliometrinius rodiklius, pvz., skelbia apžvalginius straipsnius, kurie, nors ir nebūdami originalūs, paprastai gausiai cituojami. Bibliometrinių rodiklių siekimas tampa svarbesniu už mokslinio darbo kokybę ir žinių plėtros uždavinį. Todėl kartais į bibliometrinius rodiklius tenka žiūrėti rezervuotai.
O kaip konkuruojate su didžiosiomis akademinėmis leidyklomis: Kluwer, Springer, Elsevier?
Yra esminis skirtumas tarp IEEE ir didžiųjų leidybos koncernų, kurie publikuoja daug žurnalų ir pelną dalijasi su akcininkais. Neturime akcininkų, tik dalyvius. Pritraukiame savanorius. IEEE gaunamas pelnas atitenka visuomenei, pvz., studentams, nustatant jų publikacijoms simbolinę kainą, remiant jų dalyvavimą konferencijose ir papildomą lavinimąsi. Mūsų organizacija tam tikra prasme yra pasaulinė visuomenė.
Ar dar leidžiate popierinius žurnalus? Kaip vyksta elektroninė leidyba?
Popierinių leidinių era baigiasi ir, matyt, greitai jau nieko nespausdinsime. Dominuos XML formatas, labai patogus ir lankstus – medžiagą galima grupuoti, rūšiuoti, viskas surišta, įskaitant ir nuorodas į šaltinius, prieinamus vienu pelės spragtelėjimu. Į XML formatą keičiame ir senuosius leidinius, nes šis formatas patogus ir leidėjui, ir autoriui, ir skaitytojui.
Ar jūsų leidiniai atviri?
Taip, bet tai yra tam tikras iššūkis, nes dar nėra modelio, kuris išliks ir ateityje. Autoriai rašo straipsnius, kad juos cituotų. Kai juos publikuojame klasikiniame žurnale, jis prieinamas tik prenumeratoriams, tad ribojamas straipsnių prieinamumas ir cituojamumas. Autorius gali pakeisti situaciją, apmokėdamas atvirą straipsnio prieigą. Tada straipsnis žurnalo internetiniame puslapyje bus prieinamas visiems ir visada. Moka ne skaitytojas, bet straipsnio autorius. Dabar atvira prieiga IEEE žurnale kainuoja nuo 1350 iki 1750 dolerių.
Ne kiekvieno kišenei tokios išlaidos.
Tada reikia susitaikyti, kad tekstas atiduotas leidėjo dispozicijai ir bus prieinamas tik žurnalo prenumeratoriams.
Ar publikacijos atviros prieigos kaina nestabdo mokslo žinių plėtros?
Daugelyje šalių ši kaina nėra neįveikiama kliūtis. Ir problemos tikrai nėra, kai mokslininkų kolektyvas vykdo kelių šimtų tūkstančių metinio biudžeto projektą. Nors maždaug prieš 5–8 metus atviros prieigos galimybė buvo sutikta su entuziazmu, dabar nėra masinio siekio apmokėti atvirą prieigą. Tad didžiąją dalį straipsnių publikuojame tik prenumeratoriams.
Ar JAV valstybės finansuotų mokslinių tyrimų rezultatai turi būti skelbiami atvira prieiga?
Dabar tokios prievolės nėra. Tačiau toks reikalavimas taikomas biologijos ir medicinos mokslų darbams, kuriuos finansuoja beveik vien valstybė, t. y. mes – mokesčių mokėtojai. Tie mokėtojai domisi naujais vaistais ir gydymo metodais. Netgi atsirado visuomenės spaudimas, kad po tam tikro laiko, pvz., 6 mėnesių, visi straipsniai būtų atverti. Nors, tarkime, kieto kūno fizikos ar informatikos srities straipsniai visuomenės tiek nedomina, manau, kad panašus atvirumo principas, kažkiek vėluodamas, įsigalios tiksliųjų ir technikos mokslų srityse.
Europos Komisija nusprendė, kad nuo 2016 m. straipsniai, skelbiantys valstybės finansuotų tyrimų rezultatus, turės būti skelbiami atviros prieigos pavidalu.
Einame ta kryptimi, bet viską lemia rinka. Jei autoriai mokės, atversime prieigą. Jei to nebus, liksime prie prenumeratorių.
Ar manote, kad mažai žinomo pasaulyje universiteto autorius gali išspausdinti straipsnį gerame tarptautiniame žurnale?
Mokslo leidinių pasaulis yra visiškai atviras, sakyčiau, ypač demokratiškas. Jei kas parašys tikrai gerą straipsnį, tai net pats žinomiausias žurnalas priims jį nepriklausomai nuo autoriaus darbovietės.
Ar verta stoti į IEEE?
Be mažiausios abejonės. Narystė leidžia kelti kvalifikaciją, skaityti naujausią literatūrą. Mūsų organizacijos autonomija leidžia jos iškiliems nariams vystyti mokslą ir kurti technologijas, kurios neseniai buvo tik mokslinės fantastikos objektas, o dabar vykdo mokslo ir technikos revoliucijas globalizuotame pasaulyje. Jau pusė IEEE narių gyvena ne Šiaurės Amerikoje.