Pasitinkant prof. Onos Voverienės monografiją „Mokslotyra“
Dr. Birutė RAILIENĖ
Lietuvos mokslų akademijos
Vrublevskių biblioteka
Išravėkite piktžoles, ir tada jūsų darželiuose rūtos sužaliuos
Vincenta Lozoraitienė
Ženklas, kad visuomenė pripažino reiškinio egzistavimą – sąvokos atsiradimas visuotinėje enciklopedijoje. Mokslotyra (tiesa, tada ji buvo pavadinta „Mokslatyra“) Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje (1981) buvo apibrėžta taip: „Mokslatyra – mokslo šaka, tirianti mokslo funkcionavimo ir raidos dėsningumus; mokslinės veiklos struktūrą ir dinamiką; mokslo sąveiką su kitomis socialinėmis institucijomis ir materialiniu bei dvasiniu visuomenės gyvenimu“ (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 1981, T. 7). Beveik po trijų dešimtmečių Lietuvos visuomenei buvo pateiktas žymiai platesnis mokslotyros apibrėžimas: „Mokslotyra – disciplina, nagrinėjanti mokslo, kaip žinių sistemos, plėtros ir funkcionavimo ypatumus, mokslo organizavimą ir valdymą, mokslo kolektyvų ir institucijų veiklą, jų sąveiką su kitais socialiniais institutais“ (Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2009, T. 15). Šiuolaikinė mokslotyra neatsiejama nuo mokslo istorijos, mokslo filosofijos, mokslo sociologijos. Ji analizuoja įvairius mokslinės veiklos aspektus – komunikacinius ir informacinius mokslo procesus, mokslinių institucijų veiklą, mokslininkų bendruomenių šalies ir globaliu mastu raidą, mokslinės veiklos rezultatų vertinimo poreikį ir galimybes.
Atsivertus prof. habil. dr. Onos Voverienės Mokslotyrą prieš akis rikiuojasi svarbiausi mokslo organizavimo ir valdymo faktai, kuriuos kiekvienas besidomintis mokslu turėtų žinoti. Aprašyti patys pirmieji bandymai tyrinėti mokslą nuo XVIII a., mokslotyros raida iki 2000 metų. Chronologiniuose rėmuose atskirai aprašyti mokslotyrinė veikla Rytų ir Vakarų Europoje – akcentuota Suomijos, Vokietijos, Rusijos, Vengrijos patirtis. Lietuvos mokslotyrinei praktikai skirta didelė dalis straipsnių, juose rasime pačius aktualiausius mokslo politikos, akademinės veiklos kritinius akcentus, mokslinės veiklos vertinimo rodiklių taikymo istoriją.
Lietuvoje susidomėjimą mokslotyra galėtume sieti su Džono Desmondo Bernalo monografija Socialinė mokslo funkcija (The Social Function of Science, 1939), kurios rusiškas vertimas pasirodė 1965 m. Jau kitais metais ir Lietuvos mokslininkai galėjo perskaityti rusų kalba Genadijaus Dobrovo Mokslas apie mokslą (Наука о науке, 1966), JAV mokslotyrininko Dereko de Sola Praiso studijos Mažas mokslas, didelis mokslas (Little Science, Big Science, 1963) rusišką vertimą (Малая наука, большая наука, 1966). Tačiau, kaip rašo autorė: „didžiausią susidomėjimą, tikrą revoliuciją ir jausmų audrą Lietuvos mokslininkų bendruomenėje sukėlė Vasilijaus Nalimovo ir Zojos Mulčenko 1969 m. pasirodžiusi monografija Mokslometrija (Наукометрия, 1969). Ši knyga tapo ypač paklausi, spaudoje „pasipylė“ recenzijos, atsiliepimai…
Mokslotyros kelią iliustruodama ne tik faktografine, bet ir bibliografine medžiaga autorė atskleidžia istorinių įvykių kontekstą per asmeninį patyrimą – ji pati buvo daugelio mokslo organizavimo Lietuvoje liudininkė, į mokslotyros kelią pasuko pačioje savo mokslinės veikos pradžioje.
Baigusi Vilniaus universitetą (1968), Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) valstybiniame kultūros institute apgynusi daktaro (tuo metu – pedagogikos mokslų kandidato) disertaciją Bibliografinių nuorodų statistinės analizės metodo taikymas, vertinant mokslo darbų informacinio aprūpinimo efektyvumą (1979), O. Voverienė rimtai susidomėjo moksline komunikacija. Mokslinių interesų kryptis – informacinio darbo efektyvumas – buvo mažai tyrinėta Lietuvoje. Informatikos koncepcija tik kūrėsi, visu pajėgumu pradėjo dirbti Lietuvos mokslinės techninės informacijos ir techninės ekonominės analizės mokslinio tyrimo institutas (LIMTI, įkurtas 1970 m.), Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Bibliotekininkystės katedra, nuo 1968 m. pavadinta Bibliotekininkystės ir mokslinės informacijos katedra, 1973 m. pradėjo veikti savarankiška Mokslinės informacijos katedra. Jos vedėjas profesorius Levas Vladimirovas, gerai žinomas ne tik bibliotekininkams, bet ir visiems platesnės erudicijos žmonėms, pakvietė mokslinės informacijos specialistę ir entuziastę skaityti informatikos pagrindų kursą kelių fakultetų studentams. Prireikė beveik trisdešimties metų, kad O. Voverienės tyrimo objektas – citavimas – pagaliau sulauktų Lietuvos mokslinės visuomenės dėmesio. Deja, dar iki šiol citavimas, kaip objektyvus mokslinio indėlio vertinimo kriterijus, sulaukia nemažai nepatiklios kritikos, sufabrikuotų kontrargumentų. Malonu pastebėti, kad ir Lietuvoje atsirado mokslinių publikacijų duomenų ir citavimo paieškos galimybė.
Studentams, rengusiems rimtus teorinius darbus, O. Voverienės mokykla labai pravertė ugdant mokslinio darbo įgūdžius. Svarbiausią reikalavimą ne kartą pakartodavo visiems savo studentams: „Nenuvertinkite savo tyrimo rezultatų, darbą užbaikite ir publikuokite.“
Kad sukaupti bibliometrinio ir mokslotyrinio darbo rezultatai neišsibarstytų taip ir nesulaukę nei Lietuvos mokslų akademijos, nei Vilniaus universiteto palaikymo, prof. O. Voverienė juos apibendrino istoriografinėje apybraižoje Informatikos teorinės minties raida Lietuvoje 1957–1990 metais (1996) ir pirmojoje mokslotyros trilogijos dalyje Bibliometrija (1999). Jau išėjusi iš darbo Vilniaus universitete autorė savo lėšomis išleido dvi likusias trilogijos dalis: Lietuvos mokslinės mokyklos 1945–1990 (2002) ir Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai (2009).
Pirmojoje knygoje Bibliometrija (1999) autorė pristatė Lietuvos mokslotyros arenon sugrįžtantį anksčiau smerktą bibliometrijos metodą. Bib-liometrija – pasaulyje pripažintas tyrimo metodas, naudojantis dokumentų bibliografinių duomenų statistinius duomenis, ypač citatas, neabejotinai tinka analizuojant mokslo istoriją ir vertinant dabartinę mokslo raidos būklę. Knygoje pateikti Lietuvos mokslininkų citavimo 1945–1990 m. duomenys pagal rodyklę Science Citation Index: fizikų, chemikų, biologų, medikų, matematikų ir kitų mokslo šakų (geografija, geologija, literatūros mokslai, kalbos mokslai, informatika ir skaičiavimo technika, šiluminė mechanika, vibrotechnika) ir pasaulio lietuvių mokslininkų citavimo duomenys. Atskirai pateikta suvestinė informacija apie Lietuvos mokslininkų citavimą 1991–1995 metais.
Su bendraautorėmis B. Railiene, G. Sasnauskaite (dabar – Miknienė) ir V. Juodėniene išleistoje antrojoje trilogijos dalyje Lietuvos mokslinės mokyk-los 1945–1990 (2002) plačiai aprašytos bibliometrijos metodu identifikuotos fizikų, biologų, biochemikų, chemikų, technikų, matematikų, medikų mokslinės mokyklos. Taip pat aptartos besiformuojančios mokslininkų socialinės grupės, kurių nariai sieti vadovavimo disertacijai, citavimo ir bendraautorystės komunikaciniais ryšiais. Knygoje aptartos mokslinių mokyklų tyrinėjimų kryptys, mokslinių mokyklų vieta ir reikšmė mokslo istorijoje, jų identifikavimo kriterijai ir metodai.
Pirmų dviejų trilogijos knygų apimtis neleido plačiau pristatyti mokslinių mokyklų kūrėjų, mokslininkų socialinių grupių vadovų biografijų, todėl dauguma jose pristatytų mokslo asmenybių pateko į trečiąją knygą Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai (2009) – taip autorės ir buvo sumanyta. Tačiau apsiribojus tokia personalijų atranka, pasak autorės, „būtų tik dar vienas Lietuvos mokslo fragmentas, nepateikiantis bent kiek bendresnio vaizdo apie visą šalies mokslą (…)“. Fizinių, biomedicinos ir technologijos mokslus atspindinti knyga nebūtų išsami, „toks mokslas pasauliui atrodytų šlubas ir bejėgis“. Taigi autorė savo ankstesnius tyrinėjimus papildė žymių humanitarų mokslinėmis biografijomis. Knygoje atspindėtos visos Lietuvos mokslo sritys: humanitariniai mokslai – 39 personalijos, atitinkamai socialiniai mokslai – 9, fiziniai mokslai – 23, biomedicinos mokslai – 17 ir technologijos mokslai – 4 personalijos.
Norėtume atkreipti skaitytojo dėmesį į dar vieną nuostatą, tapusia profesorės veiklos modeliu. P. Vincentos Lozoraitienės, Kazimiero ir Stasio Lozoraičių mamos, žodžius „Išravėkite piktžoles, ir tada jūsų darželiuose rūtos sužaliuos“ profesorė ne kartą yra prisiminusi, dažnai priduria: „tik tada veikla duos rezultatų, jei pirmiausia išrausime piktžoles“. Pavadinti „piktžolėmis“ galime daug dalykų: įpročių, stereotipų, žmogiškųjų silpnybių… Mokslotyroje rezultatai gaunami analizuojant formaliuosius kriterijus: citavimą, bendraautorystę, komunikacinius ryšius mokslinio kolektyvo viduje. Rezultatų patikimumą lemia bibliografinių duomenų tikslumas – o susidūrus su klaidomis profesorė prabilo apie didžiąją „piktžolę“ – apie mokslininkų neatitumą bibliografinei kultūrai. Savo nuogąstavimus dėl mokslinio darbo etikos, literatūros sąrašo patikimumo moksliniuose darbuose profesorė ne kartą kėlė konferencijose, aprašė spaudoje. Kita „piktžolė“ – kuri kartina ne tik mokslininkų, bet ir kitų sričių specialistų gyvenimą – kūrybinė veiklos organizavimo problema. Profesorė rašė apie informacinio aptarnavimo tobulinimo, mokslininkų darbo laiko bei laisvalaikio, kūrybiškumo, informacinių įgūdžių ugdymo problemas.
Pralenkusi trimis dešimtmečiais šiuo metu Lietuvoje taikomas mokslotyrines praktikas profesorė Ona Voverienė pateikė Lietuvos mokslui gausybę straipsnių su mokslotyros teo-rijomis, metodikomis, pasaulinės patirties analize. Prieš penkmetį išleista jos darbų bibliografijos rodyklė gerokai pailgėjo. Šiuo metu išleista daugiau kaip 50 brošiūrų, monografijų, žinynų. Spaudoje paskelbta daugiau kaip 2000 straipsnių. Nuveikta gausybė darbų, plačios visuomeninės veiklos tempų profesorė nelėtina, visada randa gerą žodį, padrąsinimą ją užkalbinusiajam, nesibodi pačiomis įvairiausiomis mūsų sergančios visuomenės temomis, puikiai moka suburti žmones bendram darbui. Šioje knygoje skaitytojas ras svarbiausių mokslotyros istorijos etapų pristatymą, sužinos, kiek aistrų kėlė didžiosios mokslotyros kelias į mūsų mažos Lietuvos mokslą.
* Voverienė O. Mokslotyra : monografija – Vilnius : Diemedis, 2013, 360 p., iliustr. – ISBN 978-9986-23-178-3