Pradžia Nr. 2 ir 5.
Apie mūsų tėvynainio botaniko, gamtininko Juozapo VARŠEVIČIAUS dvi keliones į Centrinę ir Pietų Ameriką tęsiame atnaujintą pašnekesį su mokslo istoriku, Niujorko politechnikos universiteto profesoriumi Romualdu ŠVIEDRIU. Pamėginsime pasiaiškinti, ką naujo per pastaruosius keletą metų pavyko išsiaiškinti apie Varševičiaus asmenybę. Faktiškai tai mokslininko portreto rekonstrukcija, remiantis jį pažinojusių žmonių laiškais, atsiminimais ir kita tyrinėtojus ne mažiau dominančia medžiaga.
Paukščių balsams akompanuojant
Tęsiant pašnekesį su prof. Romualdu Šviedriu, būtų tam tikras praradimas, jei neapibūdintume tolesnio pokalbio aplinkos. Rugpjūčio mėnuo, saulėta diena. Vilniaus senamiestis tvoskia karščiu, kuris gal net pagelbės susikurti nuotaiką, labai reikalingą kalbant apie Juozapo Varševičiaus keliones į Centrinę ir Pietų Ameriką. R. Šviedrys su žmona Aliucija Vilniaus senamiestyje įsikūręs gražiai renovuotame name Žemaitijos gatvėje. Iš gatvės nelabai įtartum, kad šio namo gyventojai turi didelį kiemą, į kurį dar reikia patekti pro sunkius uždarytus vartus. Šį kartą patekti į šią sumodernintų viduramžių aplinką nėra sudėtinga, nes profesorius jau laukia persisvėręs per antro aukšto langą iš savo buto – tokį savo pašnekovą ir įamžinau su „Leica“. Beje, taip pat sumoderninta, kadangi šiai kompanijai vokišką optiką „suvienijus“ su japonų „Panasonic“ kompanijos elektronika, turime fotoaparatą, per kurį tam tikra prasme susieina Orientas ir Oksidentas, lietuviškai tariant, Rytai ir Vakarai.
Norėdamas sudaryti pokalbio temai artimą aplinką profesorius Romualdas įjungė muziką, kurioje skamba dešimties skirtingų rūšių paukščių balsai. Šį muzikinį kūrinį kuriant dalyvavo Kornelio universiteto (Cornell University, Niujorko valstija, JAV) Ornitologijos laboratorijos mokslininkai. Tikėtina kad kai kuriuos iš tų paukščių balsų Amerikos žemyne galėjo girdėti ir mūsų tėvynainis Juozapas Varševičius, kuriam pritiktų ne vien orchidėjų radėjo ir kolekcininko, bet ir ornitologo, taip pat reptilijų tyrinėtojo ir entomologo vardas. Juk savo mecenatui XIII Derbio grafui Edvardui Smitui Stenliui į Angliją J. Varševičius siuntė egzotiškus Naujojo Pasaulio paukščius.
Skambant paukščių balsams pats laikas pradėti naują pokalbio apie J. Varševičių atkarpą.
apie Juozapo Varševičiaus keliones (Gedimino Zemlicko nuotrauka)
Kaip buvo kuriamas J. Varševičiaus portretas
Romualdas Šviedrys. Atrodo, kad būtent Aleksandras fon Humboltas J. Varševičiui rengiantis keliauti po Centrinę Ameriką (1845–1850) pasiūlė jam susitikti su Gvatemaloje tuo metu gyvenusiu anglu verslininku Džordžu Ure Skineriu, žinomu ir kaip botanikas. Žodžiu, pažintis galinti J. Varševičiui praversti. Kelionėje mūsų tėvynainis ketverius metus susirašinėjo su Dž. U. Skineriu, o pirmą kartą susitiko grįžęs į Europą – Londone. J. Varševičius atvyko į Londoną gerokai išsekintas ligų, pavargęs ir , žinoma, be pinigų, o tuo metu kaip sykis iš Gvatemalos verslo reikalais į Londoną atvyko Dž. U. Skineris. Jis dviem savaitėms priėmėVarševičių apsigyventi savo namuose, kol šis toliau keliaus į Berlyną.
Skinerio žmona rašo vienai savo draugei laišką, kuriame dalijasi savo naujausiais įspūdžiais. Girdi, praėjusį pirmadienį Džordžas atsivedė pasaulyje pagarsėjusį keliautoją, žymų botaniką lenką. Galime būti dėkingi šios moters žingeidumui ir išties tik moterims būdingam pastabumui, kaip ji laiškuose aprašė Varševičių. Smulkiai išdėstė, kaip ši įžymybė apsirengusi, kaip atrodanti ir t. t.
Visa bėda, kad man buvo labai sunku iš anglų kalba parašyto laiško į lietuvių kalbą tiksliai išversti kai kuriuos to meto išsireiškimus, posakius ir būtent moterims būdingus pastebėjimus. Todėl nutariau atidėti tikslesnį vertimą ateičiai. Vis dėlto dailininkei dizainerei Irenai Šatūnas kai kurias Varševičių aprašančias laiško vietas ekspromtu išverčiau, norėdamas, kad dailininkė pamėgintų atkurti keliautojo portretą. Suprantama, ji rėmėsi Varševičiaus gerai žinoma graviūra, kuri išspausdinta (2008 m. balandžio 17 d. Nr. 8(386)) ir „Mokslo Lietuvoje“. I. Šatūnas jau buvo sukūrusi Ignoto Domeikos portretą, kaip kad jis galėjo atrodyti prieš jam išvykstant į Čilę. Man atrodė, jog ir Varševičius nusipelno meninio įprasminimo. Dailininkė Irena tai užduočiai labai tinka, nes gerai išstudijavusi XIX a. europiečių drabužius, jų nešioseną, madas. Tai svarbu siekiant atkurti tiek Ignoto Domeikos, tiek Juozapo Varševičiaus portretus. Jaučiu, kad po truputį mums pavyks išjudinti gal visai naują Lietuvos mokslo istorijai kryptį – rekonstruoti istorinius mokslininkų portretus.
Mokslo Lietuva. Išties nuostabus dalykas. Kaip Jums ši mintis šovė į galvą, kas suteikė pradinį postūmį?
Romualdas Šviedrys. Vyko prof. Juozo Algimanto Krikštopaičio knygos „Pralenkęs laiką: Theodor Grotthuss“1 pristatymas Šiauliuose. Ten sutikau skulptorių Kęstutį Balčiūną, kurio diplominį darbą – Theodoro Grothuso bronzinę skulptūrą (1986 m.), sukurtą I. E. Repino dailės akademijoje Sankt Peterburge, galima išvysti Žeimelio Žiemgalos muziejuje. K. Balčiūnas savo automobiliu mane vežė iš Šiaulių į Kauną, kelyje turėjome progos pasikalbėti. Man padarė įspūdį, kaip K. Balčiūnas aiškino principus, kurių būtina laikytis menininkui, kuris siekia atkurti istorinės asmenybės portretą. Anot Balčiūno, labai daug apie žmogų galima pasakyti iš jo drabužių, jų nešiosenos ir daugybės niuansų, kurie yra labai svarbūs dailininko ar skulptoriaus darbe.
Man šie įspūdžiai sukėlė didelį norą sukurti pirmiausia Ignoto Domeikos portretą, ir būtent to meto jo atvaizdą, kai Domeika iš Prancūzijos rengėsi vykti į Čilę. Ką apie tą jo pasirengimą žinojau? I. Domeika neturėjo paso, nes į Prancūziją atvyko kaip 1831 m. pralaimėto sukilimo dalyvis, bėglys iš Lietuvos. Be paso nebūtų galėjęs išvykti į Čilę, tad iš Paryžiaus policijos viršininko turėjo gauti pasą leidžiantį išvykti per valstybės sieną. Tame dokumente pateikiami svarbiausi duomenys apie asmenį: ūgis, kūno sudėjimas, akių spalva, veido forma, plaukų spalva ir t. t. . Iš prancūzų kalbos visa tai išverčiau dailininkei Irenai Šatūnas į lietuvių kalbą, paprašiau įsigilinti ir į senas Domeikos nuotraukas.
Įdomu, kad prieš pat jo kelionę Prancūzijoje buvo išrasta fotografija. Dailininkė Irena visais šiais duomenimis remdamasi sukūrė I. Domeikos portretą, kaip jis turėjo atrodyti 1838 m. būdamas 36 metų amžiaus.
ML. Varševičiaus portreto rekonstrukciją atlikti buvo paprasčiau?
R. Šviedrys. Nepasakyčiau. Dailininkei kilo daugybė klausimų dėl jo drabužių, sėdėjimo manieros, kuri buvo užfiksuota graviūroje. Man teko sėsti ir panašiai sudėti kojas, rankas, žiūrėti kaip krenta šešėliai ir pan. Žodžiu, pozavau dailininkei, o jai net ir ranka padėta ant etažerės kėlė nemažai klausimų. Portreto tikroviškumui visa tai labai svarbu, praleistų smulkmenų negali būti. Graviūroje yra tikrovės neatitinkančių dalykų, kurie matyti net ir mano ne visai įgudusia akimi.
Žodžiu, ėmėmės mokslininko portretinio panašumo rekonstrukcijos darbo. Tai irgi tam tikra prasme mokslo istorijos dalis. Skaitydamas Dž. U. Skinerio žmonos laišką pats sau atradau nemažai naujo.
Atkuriant Varševičiaus portretą
ML. Neabejoju, kad tolesnių pašnekesių metu priartinsite mus prie gerokai tikslesnio ir gilesnio J. Varševičiaus asmenybės supratimo, bet prieš tai norėčiau šį bei tą pasiaiškinti. Galiu suprasti XIX a. Prancūzijos policiją, kuriai rūpėjo I. Domeikos antropologiniai duomenys, bet kodėl Jus, mokslo istoriką, domina mokslininko ūgis, veido forma, plaukų ir akių spalva? Visa tai svarbu dailininkui, režisieriui ar aktoriui, sumaniusiems kurti meninį filmą apie I. Domeiką ar J. Varševičių, tik gaila ir keista, kad apie tokį projektą dar negirdėti. Apmaudu, kad visa tai nerūpėjo XIX a. dailininkams, kurie būtų galėję palikti žymių keliautojų, mokslininkų ir atradėjų tikslius meninius portretus. Menininkus galima suprasti, nes mūsų aptariamų keliautojų šlovės valanda dar nebuvo išmušusi. Jums rūpi, kokiais drabužiais vilkėjo Domeika ir Varševičius, nors net dailininkas batalistas Janas Mateika, XIX a. kurdamas paveikslą „Žalgirio mūšis“, atrodytų, nelabai kvaršino galvą dėl XV a. pr. Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių naudotos ginkluotės, šarvų. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas istorinėje drobėje parodytas įspūdingai, bet tarsi būtų užmiršęs prieš mūšį užsidėti šarvus.
R. Šviedrys. Panašiai daugelyje istorinių filmų Senovės Romos raiteliai joja su balnakilpėmis, nors to meto Europa jų išvis nežinojo. Balnakilpes pirmieji pradėjo naudoti daug vėliau rytų klajokliai, Bizantijoje balnakilpės žinotos tik nuo VI amžiaus. Panašiai Renesanso dailininkai tapė Jėzų Kristų, aprengdami renesansiniais drabužiais, visai sau nekvaršindami galvos, kad tokie aprėdai pasirodė po pusantro tūkstančio metų.
Kas man kaip mokslo istorikui rūpi istorinio asmens portrete? Pradėsiu nuo lenkų tyrinėtojų skelbtųjų J. Varševičiaus penkių laiškų, kurie buvo publikuoti minint jo 60-ąsias mirties metines. Iš tų laiškų prieš mūsų akis iškyla vargšas atsiskyrėlis, nekalbus keistuolis, egzotiškų augalų, vabzdžių, moliuskų ir paukščių pažinimo labui paaukojęs visus civilizacijos patogumus ir bet kokią gerovę. Jis ilgus mėnesius vienas keliauja per Pietų Amerikos džiungles, džiaugiasi užvalgęs indėnams įprastų kukurūzų ar aptikęs laukinių vaisių ir uogų. Iš tiesų jam teko buvoti ilgoje ekspedicijoje po Centrinę Ameriką, įveikti 500 mylių ir apie tai jis rašo. Bet kaip buvo iš tikrųjų?
Pasirodo, kad tose kelionėse Varševičius buvo sutikęs ir nemažai bend-ravo mažiausiai su kokiais penkiais žinomais botanikais, su kai kuriais net kartu tęsė kelionę, nes buvo saugiau. Norint susidaryti autentišką vaizdą apie mūsų keliautoją ir atradėją, visos smulkmenos gali būti ne tik įdomios, bet ir labai reikšmingos gilesniam asmenybės atskleidimui.
Varševičius noriai bendraudavo su Prūsijos ir kitų vokiečių žemių konsulais. Gvatemaloje jis sutiko vieną konsulą pavarde Klee, kuris atstovavo kelioms šiaurės vokiečių žemėms, tarp jų ir Berlynui. Tas Klee buvo ir verslininkas, panašiai kaip ir Skineris, atstovavo didžiausios Gvatemalos eksportuotojos interesams. Svarbiausias tos kompanijos akcininkas ir buvo Džordžas Skineris.
Kartą Dž. Skineris, gavo laišką iš Anglijos, o jį parašė žymus botanikas Džeimsas Beitmanas (James Bateman, 1811–1897). Atsiuntė laiške kelis retų orchidėjų piešinukus, prašydamas šių rūšių paieškoti ir jam atsiųsti. Skineris pradeda anglui prašomas orchidėjas siuntinėti, o adresatas stebisi: kaip taip greit jam rūpimas rūšis sekasi rasti ir atsiųsti. Ta draugystė plečiasi ir tai paskatino Skinerį pramokti botanikos dalykų. Pagaliau Skineris žinomas ir kaip maždaug šimto naujų orchidėjų rūšių atradėjas, ko neturėtume pamiršti. Vieną dieną jis gavo laišką iš Varševičiaus, kuris tuo metu buvojo visai netoli Gvatemalos.
Laiškais susipažinęs su Skineriu Varševičius pradeda siuntinėti orchidėjas į Karališkąjį botanikos sodą (Royal Botanic Gardens) Anglijoje, dažniau vadinamą Kew Gardens. Jo direktorius buvo Skinerio draugas garsus botanikas Hookeris vyresnysis (Hooker Sr.), vėliau jo sūnus vadovavo karališkajam sodui. Iš pradžių Skineriui Varševičius nepatiko, nes jis siuntinėjo į Kew botanikos sodą orchidėjas ir dar įkyriai prašė direktoriaus Hookerio, kad šis jam duotų darbo. Hookeris laiške klausė Skinerio, kas yra tas Varševičius? Skineris jau buvo nutaręs nutraukti ryšius su „tuo keistu žmogumi“, t. y. Varševičiumi.
Atsiradus Varševičiui Londone visai netikėtai Skineris rašo laiške Hookeriui, kad Varševičius tikrai labai geras, energingas vyras, rašo lordui Derby, laiške girdamas Varševičių kaip labai kruopštų, drąsų ir patikimą tyrinėtoją, kurio niekas nesustabdys ir neįbaugins. Kai Varševičius atvyko į Londoną, žinodamas tame mieste tik Skinerio adresą, šiedu susitikę jau gyvai bendravo kaip geri draugai.
ML. Lietuvio savybių nepaslėps net tropikų miškai ir Andų kalnai. Akivaizdu, kad ilgiau bendraujant požiūris į Varševičių keisdavosi į gera, net jei ne visos jo savybės iš pradžių galėjo patikti prie kitokių manierų įpratusiems anglams.
R. Šviedrys. Visa tai teikia vilties, kad Londone gali būti ir daugiau Varševičiaus laiškų.
Varševičius ponios Skiner akimis
ML. Autentiškam Varševičiaus port-retui susidaryti nė vienas mokslininkas tiek nenusipelnė kiek Džordžo Ure Skinerio žmona, kuri pastabiai ir tiksliai apibūdino bent jau Varševičiaus išorę, jo drabužius, kai kurias jo bendravimo manieras ir būdo bruožus. Bet mes net šios pastabios moters vardo neišgirdome, bent jau pokalbyje nebuvo paminėtas.
R. Šviedrys. Po penkerių varginančios kelionės metų Centrinėje Amerikoje Varševičius Londone atsirado išsekintas geltonojo drugio, be lėšų ir visai nepriminė pasiturinčio bajoro. Atrodė apgailėtinai: buvo be pinigų, nieko šiame mieste nepažinojo, turėjo tik Skinerio adresą. Atėjo ir sako maždaug taip: gelbėk… „Mano vyras jį priėmė iš gailesčio“, – rašė savo laiške draugei ponia Skiner. Bet netrukus labai susidraugavo ir nutarė jam padėti. Kad šitaip pasielgtų anglai – nėra dažna. Anglui svarbu, kad jam kas nors asmenį pristatytų, rekomenduotų. Anglams labai svarbu priklausymas tai pačiai socialinei klasei.
ML. Bet ir Varševičius didžiavosi savo titulu, skambančiu pakankamai įspūdingai: Josef Ritter von Rawicz Warszewicz.
R. Šviedrys. Aptariamu metu jis visur yra fon, t. y. bajoras. Lietuvoje gal niekur taip nepasirašinėjo, bet Berlyne visi fon, tai kaip jis dabar atsiliks. Buvo keletas tokių bajorų, kurie po 1848 m. revoliucijų Europoje dėl politinių motyvų turėjo apleisti žemyną, kai kurie atsirado Meksikoje ar Centrinės Amerikos šalyse, domėjosi vietos gamta, botanika.
ML. Visiška priešingybė Teodoras Grothusas, kuris Prancūzijos revoliucijos ir bonopartizmo idėjų veikiamas barono titulo ir dalelytės “fon” prieš savo pavardę atsisakė ir iš keturių tėvų duotųjų vardų pasiliko tik vieną. Demokratiškumas visose veiklose ir asmeniniame gyvenime toliau jį nuolat lydėjo. Matyt, jam ne tušti žodžiai buvo prancūzų liberté, egalité, fraternité.
R. Šviedrys. Gal Lietuvoje to meto aplinkoje tas fon nedaug ką reiškė, bet Varševičiaus aplinkose Europoje ir Amerikos žemyne, matyt, buvo svarbus.
Grįžkime prie Varševičiaus kelionės į Londoną. Gyveno pas Skinerius beveik dvi savaites. Poniai Skiner labai nepatiko Varševičiaus apranga, su tokiais drabužiais jo negalima sekmadieniais leisti į bažnyčią… Penkerius metus praleidęs Pietų Amerikoje, bastęsis po džiungles, nejau jis turės fraką? Be to, nemokėjo angliškai, su ponu Skineriu susikalbėdavo pusiau ispaniškai, pusiau lenkiškai, bent taip poniai Skiner atrodė. Veikiausiai į kalbą įpindavo vokiškų žodžių, bet ponia Skiner šios kalbos nemokėjo, galėjo ją palaikyti lenkų kalba, kurios juk taip pat nemokėjo. Kalbėdamas Varševičius energingai mostaguodavo rankomis, bet kažin kaip vis dėlto su Skineriu susikalbėdavo. Kadangi keistas svečias angliškai nesuprato, tai ponia Skiner su pas ją atvažiavusia drauge truputį jį apkalbėdavo, bet šis neėmė į galvą, buvo visados gerai nusiteikęs. Laiškuose draugei ponia Skiner užsiminė ir apie labai reikšmingus dalykus, antai kad Varševičius į Londoną atvežė dvyliką ar daugiau narvų su egzotiškais Centrinės Amerikos paukščiais – ko-libriais, papūgomis ir pan.
ML. Trumpai kalbant, Varševičius nesibodėjo draugijos, gangreit užmegzdavo kontaktą su labai įvairiais net nepažįstamais žmonėmis. Savo kelionėse į džiung-les taip pat nebuvo vienišius, sueidavo į pažintis su įvairių tautų botanikais.
R. Šviedrys. Nepamirškime, kad Varševičiui ne mažiau nusipelnė ir ponios Skiner vyras Dž. U. Skineris. Būtent Skinerio dėka antrą kartą į Pietų Ameriką Varševičius galėjo iškeliauti jau gerai aprūpintas, bent jau daliai savo kelionės. Galėjo nusamdyti jam talkinusius pagalbininkus, arklius, kuriais surinktus augalus gabeno į uostą. Buvo visai kitos galimybės. Ir dar viena nauja mus pasiekusi žinia: Dž. U. Skineris parašė į Londoną laišką lordui Derby, kuris rinko egzotiškų kraštų gyvūnėlius. Tas lordas užsakė Varševičiui atsiųsti jam įvairių retų paukščių ir gyvūnėlių. Bet kad iš tos sunkios veiklos Varševičius būtų praturtėjęs, to nebuvo.
Ką tais laikais reiškė keliauti per Andus ir džiungles
ML. Net ir atsitiktinai gyvenimo kelyje Varševičiaus sutiktieji žmonės tyrinėtojui gali suteikti nežinomos ir įdomios medžiagos apie mūsų kraštietį. Jau nekalbant apie tuos penkis botanikus, su kuriais Varševičiui likimas lėmė kartu keliauti ekspedicijose po Pietų Ameriką. Jų laiškuose, atsiminimuose gali būti nemažai ligi šiol tyrinėtojams nežinomų dalykų.
R. Šviedrys. Truputį keista, kad lenkų tyrinėtojai pasitenkino penkiais rastaisiais ir publikuotais Varševičiaus laiškais, padarę išvadą, kad visa kita tikriausiai žuvo. Matyt, nekilo mintis paieškoti jo laiškų kitų tautų botanikams – nebūtinai lenkams. Pavyzdys kad ir Skinerio laiškai iš Gvatemalos į Londoną žmonai, o juose rašoma ir apie Varševičių.
Galimas dalykas, kad pavyks surinkti ir daugiau žinių apie Varševičiaus bendrakeleivius ir kolegas. Tenka apgailestauti, kad tik nedidelė jo rinkinių ir kolekcijų dalis pasiekė Europos botanikos sodus, buvo aprašyta ir pateko į mokslo apyvartą. Bet tokia lemtis ištiko ne vieną Varševičių. Pietų ir Centrinėje Amerikoje nuolat kildavo įvairių sumaiščių, pilietinių karų. Antai Skineris iš Gvatemalos net 39 kartus įveikė Atlantą verslo reikalais, ir tai buvo nelengvos kelionės. Pasitaikė ir toks atvejis, kai jis laimingai pavėlavo į laivą, kuris vėliau sudužo prie Anglijos krantų su visu Skinerio kroviniu. Ne ką saugiau buvo Gvatemaloje: nuolatiniai plėšikų puldinėjimai arba reikalavimas mokėti už kariuomenės išlaikymą mieste. Norėdamas nuvykti į jam priklausančią kavos plantaciją Skineris kartais turėdavo pasirūpinti 50 kareivių apsauga. Teko jam kelis kartus net kautis, užpuolus plėšikams.
ML. Bet Varševičius buvo taikus žmogus.
R. Šviedrys. Centrinėje Amerikoje šautuvą turėjo, nors ne visi keliautojai mokslininkai buvo ginkluoti. Kartais ir Varševičius keliaudavo kartu su kelionėje sutiktu botaniku – abiems saugiau. Svarbu pastebėti štai ką. Varševičius niekada nesulaužė jokio vietos indėnų tabu. Jei būtų prasižengęs, tai daug kartų būtų galėjęs prarasti ne tik visą mantą, bet ir galvą. Tiesa, vieną kartą buvo apvogtas prie Guajakilio Ekvadore, bet tą padarė ne indėnai, o vietiniai nenaudėliai pastebėję, kad keliautojas turi pinigų arklių nuomai. Mat reikėjo vežti tyrimų prietaisus, surinktas orchidėjas ir kitus augalus. Pasitaikydavo ir taip, kad konkurentai, dirbdavę kitiems komerciniams užsakovams, taip pat siuntę į Europą retus augalus, tas pačias paklausą turinčias orchidėjas, egzotiškus paukščius, kitus botanikams ir biologams įdomius eksponatus, užsiundydavo ant savo konkurentų plėšikus ar net žudikus.
Bet grįžkime prie Varševičiaus ir jo šautuvo. Pirmajame savo laiške rašo: vos atvykęs į Gvatemalą, per mėnesį surinko tūkstantį augalų ir juos išsiuntė savo užsakovui van Houte į Belgiją. Toliau rašo laiške, kad tik tada galėjo daugiau laiko skirti jaguaro medžiok-lei. Šis žvėris sekiojo paskui orchidėjų ieškojusį Varševičių. Deja, po sėkmingos medžioklės Varševičius susirgo dėmėtąja šiltine ir dešimt mėnesių labai sunkiai kapstėsi iš ligos, vos liko gyvas.
Grėsė ir kitokių pavojų. Vokietis Auguste R. Endres (1838–1874) rinko orchidėjas septynerius metus daugiausia Kosta Rikos teritorijoje. Atrado apie 100 naujų orchidėjų rūšių (Varševičius atrado apie 300). Bet ir jis kopdamas į Razu ugnikalnį pavaizduotas ginkluotas šautuvu, kartu su bendrakeleiviu. Kopė ant mulų, kurie patvaresni ir patikimesni už arklius. Į tą patį ugnikalnį buvo įkopęs ir Varševičius. Deja, atvykęs į Kolumbijos Karibų pajūrį, Endres žuvo. Jo mirties aplinkybės nėra aiškios. Vienas šaltinis teigia, kad mirė nuo tropinės ligos, bet kitur pasakyta, kad buvo nušautas Riohacha miestelyje, Kolumbijoje.
Kuo mane domina Endres? Varševičius ir Endres savo kelionėse nesusitiko, nors vaikščiojo tais pačiais takais. Abiems teko patirti tų pačių išbandymų, sunkumų ir pavojų. Vieno straipsnio autorius apie Endres gana tiksliai nustatė jo kelionių maršrutus pasinaudojęs jo rastosiomis augalų rūšimis – kur ligi šiol jos auga. Tačiau ne tik augalai padėjo nustatyti keliautojo maršrutą, bet ir iš NASA gautos Kosta Rikos kalnų iš kosmoso nuotraukos. Labai įspūdingi vaizdai. Iš jų matyti, kokius gamtos paspęstus spąstus tekdavo įveikti keliautojams. Nuolatinis leidimasis žemyn ir vėl kopimas aukštyn, ir taip daugybę kartų, kur jokių didesnių takų nėra. Svarbiausia išvada: jeigu pavyktų panašiu būdu nustatyti Varševičiaus kelionių bent apytikrius maršrutus, būtų vertingas mokslo istorijos laimėjimas.
Varševičius buvo Trianos universitetas
ML. Ar ne laikas prisiminti Juozapo Varševičiaus ryšių su garsiu Kolumbijos botaniku ir mediku Chose Jeronmu Triana?
R. Šviedrys. Antrosios kelionės metu atvykęs į Kolumbiją 1851 m. Varševičius susitiko su vietiniu jaunu būsimuoju įžymiu botaniku ir mediku Chose Jeronimu Triana (José Jeronimo Triana, 1828–1890). Abu Juozai, nors vienas rašėsi Josef, kitas Chose. Jau patyręs keliautojas Varševičius ir 16 metų už jį jaunesnis būsimas Kolumbijos botanikas. Tuo metu jis buvo Kolumbijos valstybinės sienos nustatymo su Venesuela komisijos narys, atsakingas už botanikos reikalus. Jie iš Bogotos keliavo į pietus ir vakarus, spėju, kad ta kelionė galėjo tęstis nuo 6 iki 8 savaičių.
Tai buvo pirma didelė Ch. J. Trianos kelionė į džiungles, toliau iki 1856 m. jis kasmet vykdavo į ekspedicijas, per kurias surinko puikių įvairių augalų kolekcijų. Tyrinėjo papartinius augalus, augalų sistematiką, aprašė daugybę augalų rūšių, pagarsėjo ir kaip medikas. Moksle pagarsėjo labiau už mūsų Varševičių, bet visa tai bus vėliau, o 1851 m. kelionėje jis, 23-ejų metų vyras, nors baigęs medicinos mokslus, tikriausiai dar mokėsi iš mūsų Varševičiaus. Drįsčiau net pasakyti, kad Varševičius buvo Trianos universitetas, perdavęs jaunajam kolegai savo žinias ir patirtį. Savo ruožtu kolumbietis Triana buvo puikus bendražygis sudėtingoje ekspedicijoje, kur galėjo Varševičiui perteikti vietinę patirtį.
ML. Kuo ta ekspedicija buvo sudėtinga?
R. Šviedrys. Kolumbijos teritorijoje Andai dalijasi į tris atšakas, vienoje iš jų 2600 m aukštyje yra Bogota. Manoma, kad Bogotos miestas išaugo buvusio vulkano vietoje, tad susisiekiamas su miestu gan sudėtingas. Nusileidus žemyn į slėnį prasideda tropikai ir teka didžiausia Kolumbijoje Magdalenos upė, kurioje Varševičius vos nepaskendo 1853 m. Persikėlus į kitą Magdalenos pusę tenka vėl kopti aukštyn per centrinę Andų atšaką, kur labai pavojingas kelias per Kandijo (Quindio) tarpeklį beveik 3400 m aukštyje, Tolimos ugnikalnio papėdėje.
Centrinę Andų atšaką teko kirsti Aleksandrui von Humboldtui ir Aimé Bonplandui kelionėje iš Bogotos į Kito (Quito) 1801 m. spalio mėnesį. Žmones per perėją nešdavo indėnai ant specialių kėdžių pakabintų ant nešiko nugaros, nes arkliai tos perėjos negalėjo įveikti. Humboldtas atsisakė būti nešamas ir įtikino indėnus, kad jie geriau leistų jam ir Bonplandui eiti pėstiems, o indėnai perneštų jų svarbius instrumentus, augalus, knygas ir rankraščius.
Kelionė prasidėjo nuo Kuindijo (Quindio) perėjos. Po dviejų savaičių, jau kitoje perėjos pusėje, Kartago (Cartago) miestelyje pasirodė du basi, suplėšytais drabužiais, vyrai – Humboldtas ir Bonplandas. Kojos buvo žaizdotos, kūnai nusėti kraujosruvomis. Keliaudami jie ne kartą griuvo ir pavojingai paslydo, bet jų ūpas buvo puikus. Svarbiausia, jų instrumentai ir visa manta atkeliavo saugiai.
Kelionėje Humboldtas ir Bonplandas matė ypatingų vaizdų – nepaprastai aukštų palmių miškelių, kurių jie niekur kitur dar nebuvo matę. Dažnai jos siekė per 60 metrų aukštį. Sugrįžę į Paryžių keliautojai aprašė šią naują rūšį. Šiandien vaško palmė Ceroxylon quindiuense yra oficialus Kolumbijos medis.
Lygiai po penkiasdešimties metų Juozapas Varševičius ir José Triana keliavo tuo pačiu maršrutu. Šį kartą indėnai jiems nepadėjo. Keliukas buvo kiek platesnis, įveikiamas arkliais, palmių miškeliai vis dar stovėjo, tačiau kelionė per perėją vis tiek buvo sunki ir pavojinga.
Taigi nusileidus į kitą slėnį teka kita didelė upė – Kauka (Rio Cauca). Persikėlus per šią upę reikia vėl kopti per vakarinę Andų atšaką ir nusileidus žemyn keliauti per Dagvos (Rio Dagua) upę į Bonaventūrą. Šią sudėtingą kelionę Varševičius ir Triana įveikė per 6 savaites, pakeliui rinkdami augalų pavydžius, sėklas ir pan. Keliaujant nuolat tenka išklysti iš kelio, leistis žemyn ir vėl ropštis aukštyn į kalnus. Pasiekus džiungles, atsiranda galimybė keliauti upe ir pasiekti Bonaventūros uostą. Bet ir ten juos pasitiko ne pyragai. Triana buvo prisitaikęs gyventi kalnuose esančios Bogotos gan vėsaus klimato sąlygomis, o kelionėje jis atsidūrė neįprastoje tropikų aplinkoje. Pasijuto kaip Varševičius – Trianai teko įveikti jį užpuolusias ligas, susirgo dėmėtąja šiltine ir maliarija, panašiai kaip pirmosios kelionės metu į Gvatemalą patekęs Varševičius. Triana grįžo į Bogotą vienas, gydėsi maždaug du mėnesius.
Pastebėsiu, kad ir Varševičiui nepasisekė – jis buvo apiplėštas, kai abu keliautojai nusileido žemyn nuo kalnų prie Bonaventūros miesto esančių džiunglių ir jo keliai su Triana išsiskyrė. Mūsų kraštietis Bonaventūros uoste pasamdė laivą į Guajakilį Ekvadore, netrukus netoli nuo tos vietovės ir buvo apiplėštas. Neteko tyrimo priemonių, pinigų ir visų surinktų rinkinių.
ML. Nuotraukoje Triana primena prancūzų revoliucionierių, su žandenomis ir ryžtu akyse.
R. Šviedrys. Grynas ispaniškas balto žmogaus kraujas. Labai simpatiškas vyras.
ML. Ar Triana paliko savo kelionių aprašymą, prisiminimų?
R. Šviedrys. Savo prisiminimuose Triana rašo sutikęs prūsą Varševičių… Mat šis atvyko iš Berlyno, o tuo metu vieningos Vokietijos dar nebuvo, ją sudarė atskirų žemių sąjunga. Įdomu, kad mūsų kraštiečio vardą Triana užrašė Julien (tariama Džulien). Tai aiški klaida. Kitas rašantis iš Centrinės Amerikos jį pavadino Aleksandru – kolumbiečiams europietiški vardai ir pavardės dažnai susipainioja.
Galima įsivaizduoti, kaip po sunkios kelionės dienos Varševičius pasakojo Trianai apie Aleksandrą fon Humboltą, kitus žymius keliautojus ir mokslininkus, su kuriais mūsų tėvynainį buvo suvedęs likimas. Spėju, kad Varševičius buvo antras europietis botanikas, su kuriuo Triana susipažino Kolumbijoje. Varševičius jam pasakojo apie Europos botanikos sodus, mokslo žurnaluose publikuojamus botanikai skirtus straipsnius ir kaip iš Pietų Amerikos į Europą išvežami augalai kataloguojami, sisteminami, įvertinami.
Lygiai po penkerių metų, kai baigėsi Trianos kaip valstybės sienos nustatymo komisijos nario kontraktas, jis gavo kitą pasiūlymą – važiuoti į Europą, parengti spaudai ir publikuoti bent dalį savo herbariumų. Už tai jam buvo pažadėta dvejus metus mokėti atlyginimą. Pusę savo surinktų herbariumų jis paliko Kolumbijos valdžiai, o 35 tūkst. augalų išsivežė į Paryžių. Kolumbiečiams sunku išmokti vokiškai, daug lengviau prancūziškai, todėl jis pasirinko Paryžių, o ne Berlyną, kaip jam tikriausiai rekomendavo Varševičius. Dar pasakysiu, kad prieš kelionę į Paryžių Triana vedė, žmona jam pagimdė net 15 vaikų.
ML. Ne veltui Paryžius pelnė meilės miesto šlovę.
R. Šviedrys. Paryžiuje Triana bandė publikuoti savo herbariumus, rašė mokslinius straipsnius, parašė solidų mokslinį veikalą, bet Kolumbijoje prasidėjo pilietinis karas. Nutrūko jam skirtas finansavimas, tad Trianai buvo visai riesta. Laimei, vienas Kolumbijos generolas, buvęs šalies prezidentas, sugebėjo jį įtaisyti į Kolumbijos konsulo Paryžiuje pareigas. Bet tada liko mažiau laiko botanikai, nors Triana galėjo važinėti į gėlių parodų atidarymus Amsterdame, Londone. Į Madridą nuvyko publikuoti surinktos medžiagos apie Kolumbijos medžių rūšis, kurių žievė gydo nuo maliarijos. Tai chininmedis (lot. Cinchona). Pietų Amerikos tropikuose auga apie 40 rūšių chininmedžių. Kadaise jėzuitų atvežtoji į Europą chininmedžių žievė tapo nepakeičiama gydymo priemonė nuo maliarijos, skausmo ir karščiavimo.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
1 Krikštopaitis J. A. Pralenkęs laiką: THEODOR GROTHUSS. Vilnius: Pradai, 2001. ISBN 9986-943-70-1