Vytautas ŽEIMANTAS
„Visuotinė lietuvių enciklopedija“ pasipildė XXII tomu. Naujasis tomas pradedamas straipsniu apie atomo branduolio ir kosminių spindulių fizikos mokyklos Sovietų Sąjungoje kūrėją fiziką D. Skobelcyną ir baigiamas šalavijų augalų gentimi, iš kurios vienas – pievinis šalavijas įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą.
Tome gausu socialinių sąvokų, pateikta informacijos apie socialdemokratiją, socialdemokratų partiją, socialinę adaptaciją, aplinką, apsaugą, atsakomybę, atskirtį, ekologiją, ekonomiką, geografiją, globą, klasę, pedagogiką, politiką ir pan. Nemažai straipsnių, prasidedančių socialistinis, sovietinis, spauda, Suvalkai.
Abėcėlinė enciklopedijos sudarymo tvarka nulėmė, kad vienoje vietoje susibūrė daug garsių kunigaikščių, karo vadų. Nemažai jų, deja, dabar žinomi tik istorikams. Tai sūduvių kunigaikščiai Skomantas ir Skurda, žemaičių karvedys Sudargas, skalvių vadas Surbantas, lietuvių karvedys Surminas, prūsų vadas Survabūnas, žiemgalių vadas Šabis. Į senąsias kronikas jie pateko dažniausiai dėl drąsių ir pergalingų karo žygių. Antai tik Kolainių pilies viršininkas Surminas 1290 m. su 120 pilėnų įgula atrėmė kryžiuočių puolimą. Tų pačių metų gegužę Nemune sunaikino Ragainės komtūro Bertoldo fon Bruhafeno karo laivą, sumušė kryžiuočius. Vėliau organizavo Nemuno žemupio pilių gynimą, buvo vienas iš lietuvių gynybos sistemos prie Nemuno kūrėjų.
Aprašyti ir du mažiau žinomi mūšiai, vykę prie Skuodo ir Strėvos upės. Skuodo mūšis įvyko 1259 m. tarp žemaičių ir kalavijuočių kariuomenių. Žuvo 33 riteriai, daug eilinių karių. Šis mūšis gerokai pristabdė ordino veržimąsi į Žemaitiją, paskatino ir žiemgalius sukilti prieš kalavijuočius. Strėvos mūšis tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino kariuomenių įvyko 1349 metais. Manoma, kad mūšio vieta prie Žiežmarių, šalia Strėvos upės. Jo baigtis mažiau žinoma. Gerokai nustekenti kryžiuočiai ir jų talkininkai iš Vakarų Europos po mūšio greitai pasitraukė į jau užkariautą Prūsiją, nors savo kronikose rašė, kad jie laimėjo mūšį. Lietuvių istorikai teigia priešingai.
Vėlesnių laikų Lietuvos istoriją atspindi straipsniai apie Svierių kunigaikščius, LDK didikų Sluškų giminę, sritinius kunigaikščius, Slucko kunigaikštystę, Sūduvą, sūduvius, spaustuvininką Pranciškų Skoriną bei du LDK ir Lenkijos valdovus – Joną Sobieskį ir Stanislavą Augustą Poniatovskį.
Informatyvūs istorikų Edvardo Gudavičiaus ir Algirdo Matulevičiaus straipsniai apie dvi Sofijas, garsias Lietuvos moteris. Sofija Jogailienė būdama 17 metų, LDK valdovo Vytauto Didžiojo peršama, ištekėjo už karaliaus Jogailos. Buvo jo ketvirtoji žmona ir pirmoji, kuri pagimdė Jogailai vyriškos lyties įpėdinius – Vladislovą ir Kazimierą. Tai leido Jogailai pradėti Jogailaičių dinastiją. Kita – Sofija Vytautaitė, Vytauto Didžiojo ir jo žmonos Onos duktė. Ji 1391 m. ištekėjo už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus I, tapo Maskvos didžiąja kunigaikštiene. Turėjo nemažos įtakos sprendžiant lietuvių ir rusų santykius, pagimdė devynis vaikus, davusius pradžią kelioms garsioms Rusijos didikų giminėms.
Nepamiršti ir garsesni Mažosios Lietuvos veikėjai: Vilius Steputaitis, Jokūbas Stikliorius ir Jurgis Strėkys.
Šiame tome sugulė ir du antipodai, du Antanai – Antanas Smetona ir Antanas Sniečkus. Asmenys žinomi, todėl jų plačiau nepristatysime. Apie visiškai naują Lietuvos istoriją mena ir straipsniai skirti pokario partizaniniam judėjimui, disidentams. Paskelbta apie Pietų Lietuvos partizanų vadą S. Staniškį, Aukštaitijos partizanų vadus A. Slučką ir A. Starkų, partizanų kapelioną V. Stirbį, kardinolą V. Sladkevičių, arkivyskupą J.Steponavičių, monsinjorą A. Svarinską, žinomą disidentą geologą V. Skuodį.
Labiausiai nustebino žinia, kad po karo lietuvių partizanai leido pogrindinį laikraštį net rusų kalba „Svobodnoje slovo“, skirtą rusakalbiams, daugiausiai okupantų kareiviams. Laikraštis teikė informacijos apie padėtį Lietuvoje ir pasaulyje, aiškino partizanų tikslus. Žinomi ir šio unikalaus leidinio redaktoriai: L. Baliukevičius (Dzūkas), S. Staniškis (Litas).
Tome pateikiami dviejų rajonų – Skuodo ir Šakių savivaldybių žemėlapiai. Jie, kaip, beje, ir anksčiau šioje enciklopedijoje leisti rajonų savivaldybių žemėlapiai ne visai įprasti. Juose pirmą kartą Lietuvos žemėlapių istorijoje pateikiama išsami informaciją apie mūsų šalyje vykusį genocidą ir rezistencinę kovą. Žemėlapiuose nurodomos ir aprašomos partizanų žūties, atmintinos vietos ir atminimo paminklai, menantys garbingą Lietuvos patriotų kelią. Medžiagą šiems žemėlapiams teikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento vyriausioji programų specialistė Rūta Trimonienė. Žemėlapius braižė Vilniaus universiteto Kartografijos skyrius. Tekstus redagavo daktaras Algirdas Matulevičius.
Logiška istorinę apžvalgą užbaigti straipsniais, skirtais istorikams. Tome pateikiamas išsamus straipsnis apie pirmąjį LDK istoriką Motiejų Strijkovskį. Pristatomas ir lenkų istorikas Stanislovas Smalka, parašęs „Vytautas prie Griunvaldo“, „Kęstutis ir Jogaila“, „Seniausi rusų-lietuvių istorijos paminklai“, „Lietuvos unija su Karūna“, kitas knygas. Lietuvos istorikams tome atstovauja Simas Sužiedėlis. Svarbiausi jo veikalai „Vytautas Didysis ir jo žygiai“, „Šventasis Kazimieras“, kt.
Tome aprašoma daug nedidelių Lietuvos miestelių, garsių kaimų: Skudutiškis, Smalininkai, Smilgiai, Stakliškės, Stelmužė ir kt. Patenka ir septynios valstybės. Tai mums artimos Slovakija, Slovėnija ir Suomija, Afrikos šalys Somalis, Sudanas ir Svazilandas ir Lotynų Amerikoje esantis Surinamas.
Lietuvos ir Slovakijos oficialūs santykiai prasidėjo 1939 m., kai Lietuva pripažino ką tik pasiskelbusią Slovakijos Respubliką. Vėl santykiai buvo užmegzti 1993 m., kai Čekoslovakija pasidalijo į dvi valstybes.
Tiesioginiai santykiai tarp Lietuvos ir Slovėnijos prasidėjo 1991 m., kai tik Slovėnija pasitraukė iš Jugoslavijos sudėties.
Suomija jaunąją Lietuvos Respubliką de fakto pripažino 1919 m., de jure – 1921 metais. Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą pripažino 1991 metais. Pateikiama ir gražių bendradarbiavimo faktų. 1915–1918 m. Helsinkyje gyvenęs tautosakininkas, kunigas A. Sabaliauskas išvertė į lietuvių kalbą suomių epą „Kalevalą“. Suomių rašytoja M. Talvio parašė romaną apie Lietuvą, šio romano herojaus prototipas buvo V. Kudirka. Prieš karą V. Nagevičiaus iniciatyva įkurta Suomijos lietuvių draugija. 2007 m. Suomijoje surengtas Lietuvių kino festivalis. Dabar veikia Suomijos lietuvių bendruomenė.
Su Somaliu, Sudanu, Svazilandu ir Surinamu Lietuvos santykiai kol kas tik epizodiški.
Straipsnio autoriaus nuomone, Lietuvos mokslo ir enciklopedijų leidimo centro darbuotojai, leisdami „Visuotinę lietuvių enciklopediją“ vykdo didžiausią šių laikų Lietuvos kultūros projektą. Palinkėkime jiems sėkmės.