Doc. dr. Zenonas RINKEVIČIUS
Mokytoja Rimtauta RINKEVIČIENĖ
Visuomenės dvasinės brandos stygius kelia mokytojų, edukologų, kultūros, meno žmonių nerimą, Bažnyčios atstovų susirūpinimą. Lietuva, vaduodamasi iš sovietinės autoritarinės auklėjimo sistemos ste-reotipų, siekia, kad mokykla, teikdama ugdytiniams įvairias kompetencijas, padėtų jiems tapti žmonėmis savo santykiuose ir veiklose plėtojantiems bendrakultūrines krikščioniškas dvasines vertybes.
Lietuvos edukologai – V. Aramavičiūtė, B. Bitinas, L. Jovaiša, E. Martišauskienė, O. Tijūnėlienė ir kt. – atliko daug tyrimų, nagrinėdami dvasingumą ir jo ugdymo problemas. Naują šios srities tyrimų etapą žymi Lietuvos ir kitų Europos šalių mokslininkų parengtos kolektyvinės monografijos.
Kolektyvinės monografijos „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“ (2009, rengėjai ir sudarytojai J. Kievišas ir R. Kondratienė) autoriai iškėlė tikslą atskleisti dvasingumo paskirtį ir jo integruojantį vaidmenį žmogaus pasaulyje. Monografijos leidimas pakartotas ją papildant (2011). Dėmesį leidinyje keliamoms aktualioms idėjoms žymi Ukrainos nacionalinės pedagogikos mokslų akademijos ir Austrijos Gamingo Užsienio kalbų ir katechetikos instituto skirti sertifikatai autorių kolektyvui ir mokslo žurnaluose publikuotos recenzijos, mokslinėse konferencijose nagrinėtos knygos idėjos, mokslo darbuose cituojami teiginiai.
Monografijos autorių darbai nusipelnė teigiamų vertinimų, kadangi gilinama sudėtinga dvasingumo samprata bei jo sklaidos teorija; dvasingumo sklaida grindžiama asmenybės ugdymo praktika; taip pat išnagrinėtos dvasingumo apraiškų ir sklaidos prielaidos įprasminant individo ir visuomenės gyvenimą Europos Sąjungos kultūrų kontekste. (Apie minėtos monografijos tarptautinį pripažinimą bei recenzijų turinį žr. Dvasingumas žmogaus pasaulyje, 2011, p. 436–462).
Dvasingumo sklaida grindžiama ugdymo idėja patraukė pedagogų, kultūros žmonių dėmesį įvairiuose Lietuvos regionuose vykusiose mokslinėse konferencijose (2004, 2006, 2008, 2010, 2012). Monografijos rengimą palaikė J. E. Šiaulių vyskupas E. Bartulis, Vatikano apaštalinis nuncijus J. E. monsinjoras L. Bonazzi, Lietuvos edukologijos universiteto rektorius akademikas A. Gaižutis ir kt. Monografijos problematika pristatyta LR Seime (2010-03-09), Lietuvos mokslų akademijoje (2010-02-25), tarptautinėje radijo laidoje „Marijos radijas“ (2010-03-25).
Savitumu išsiskirianti ugdymo dvasingumo problema, iš dalies paliesta aukščiau minėtoje monografijoje, tapo svarbiausiu tyrimo objektu kolektyvinėje monografijoje Ugdymo dvasingumas (2012, sudarytojas ir rengėjas J. Kievišas, leidykla Edukologija, p. 573). Leidinio bendraautoriai – 30 aukšto lygio mokslininkų iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, Vatikano, Vokietijos. Šioje monografijoje bandoma nuo tradicinės dvasingumo ugdymo sampratos akcentą perkelti į ugdymo dvasingumo paieškas išskiriant dvasingumo sklaidą kaip esminę ugdymo ypatybę.
Apie sąvokas Dvasingumo ugdymas ir Ugdymo dvasingumas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jos lyg ir tapačios, nes turi bendrą ašį – dvasingumo raišką ir plėtotę. Tačiau studijuojant monografijos(ų) tekstus aiškėja, kad šios sąvokos žymi skirtingus ugdymo aspektus, teisingiau, skirtingas ugdymo prieigas puoselėjant dvasingumo sklaidą. Tai ne dvi prieštaringos, o viena kitą papildančios tos pačios monetos pusės.
Dvasingumo ugdymo, panašiai kaip ir auklėjimo sąvoka, reiškia pagalbą ir vadovavimą ugdytiniams santykiauti su aplinka pagal kultūros vertybes. Tai reikalinga, tačiau nepakankama. Tradiciškai „auklėjant“, plėtojant dvasingumą, internalizuotinos dvasinės vertybės diegiamos tarsi „iš viršaus“, iš šalies. Ugdymo realybėje patiriama nemažai sunkumų, nes ugdytiniams vertybės neretai atrodo primetamos, asmeniškai nelabai reikšmingos. Todėl monografijos Ugdymo dvasingumas autoriai nagrinėja konkretesnį nei pirmojoje monografijoje tyrimų lauką – ugdymo prasmę ir dvasingumo sklaida grindžiamo ugdymo idėją. Sureikšminamas ugdymo dvasingumo daugiaaspektiškumas, prasmės ieškojimai, asmens refleksija. Ugdymo dvasingumas „vertintinas kaip asmenybės refleksija ir sklaidos forma. Bandymas nagrinėti tokį reiškinį (ugdymo dvasingumą kaip žmogaus kuriamo pasaulio prasmę) netelpa į dvasingumo kaip objekto pažinimo ar dvasingumo studijų dalyko rėmus“ (Kievišas, 2012, 471). Todėl neapsiribojama tik dvasingumo ugdymu, kuriam skiriami pavieniai tikybos ar doros dalykai, o ieškoma įvairiausių asmenybės sklaidos galimybių, požiūrių ir elgsenos prasmės kiekvieno dalyko studijose, popamokinėse veiklose pasitelkiant daugiaaspektę lokalinę ir globaliąją, realiąją ir virtualiąją ugdymo(si) tikrovę.
Aptariamoje monografijoje ugdymo dvasingumas pristatomas atsižvelgiant į subtilius asmens santykius su tikrove. Kadangi dvasingumas neatsiejamas nuo jo materialiųjų nešėjų, todėl subjektui tenka pačiam pajautos keliu įprasminti materialius objektus kaip idealaus dvasinio turinio formas. (Tai ypač charakteringa meninio ugdymo procesui, kuriame dvasinė prieiga kaip ugdymo dvasingumo strategija ypač akivaizdi ir svarbi. Neatsitiktinai monografijoje publikuojama nemažai straipsnių, kuriuose atskleidžiama meninio ugdymo tikrovė kaip ugdymo dvasingumo raiška ir plėtotė). Ypač svarbu, kad įprasminant aplinką kuriama terpė, kuri apima steigiamas objektų prasmes kaip asmenybės sklaidos išraišką. Taip išryškėja asmens dvasingumu įprasminta terpė ir ja konkretintas tikrovės dvasingumas (Kievišas, 2012, 472).
Greta to nagrinėjama ir dvasingumo tikrovė kaip subjektų čia ir dabar kuriama – išgyvenama, įsisąmoninama, įvertinama – dvasingumo sklaidos realybė. Šių dėmenų (tikrovės dvasingumo ir dvasingumo tikrovės) vieninga išraiška ugdymo tikrovėje konkretinama realiu fenomenu – ugdymo dvasingumu kaip dvasinės tikrovės kūrimo rezultatu ir praktika.
Nagrinėjant ugdymo dvasingumą (1 monografijos dalis) daug dėmesio skirta žmogaus dvasios ryšiams su gamta (Č. Kalenda), ugdymo teologiniams aspektams (S. Keras), muzikinio švietimo turiniui kaip ugdomosios erdvės humanizavimo veiksniui (V. Jakoniukas). Tikrovės dvasingumo gelmė atskleista straipsniuose apie Tėvynės meile paženklintą gyvenimo kelio prasmę (J. Kievišas, V. Džiugytė-Panzer), apie tėvų įtaką vaikų dvasingumui Sibiro tremtyje (D. Klumbytė), apie Sibire gyvenusių lietuvių tremtinių likimus (S. Sidaras).
Ugdymo dvasingumo tikrovė (2 dalis) atskleidžiama straipsniuose apie būsimo muzikos pedagogo asmeninę profesinę raidą aukštojoje mokykloje (A. Rastrygina), meniškumo patyrimu grindžiamą ugdymo dvasingumą rengiant specialistą (R. Kondratienė), kontaktinės improvizacijos prasmę, jos ištakas ir tikrovę (J. Melnik, J. Kievišas), ugdytinio vaidmenį įprasminant veiklą šokių būrelyje (V. Merčaitienė, J. Kievišas), asmenybės sklaidą piligriminiame žygyje (D. Šlapkauskaitė, T. Rudys, J. V. Vaitkevičius). Įvairiais aspektais nagrinėjama ir ugdymo dvasingumo erdvė. Ji atskleista straipsniuose apie mokinių kūrybinę saviraišką mene, jos inovacines pedagogines prieigas Ukrainoje (G. Padalka), apie dvasingumo sklaidą modernizuojant meno studijas aukštojoje mokykloje (Z. Malcienė, J. Kievišas), apie vaiko brandos koreguojamą ugdymo erdvės dvasingumą (L. Kašauskienė), apie katalikiško dvasingumo raiškos ypatumus šeimynoje (I. Ratnikaitė), apie istorinę atmintį kultūrų sankirtoje: arkivyskupo M. Reinio dvasinį paveldą (A. Vasiliauskienė).
Išskirtas ir ugdymo dvasingumo kontekstas (tai irgi esminis ugdymo dvasingumo sandas), kuris bandomas atskleisti straipsniuose apie mokinių bendrakultūrinio kompetentingumo formavimą: teoriją, diagnostiką, perspektyvas (O. Oleksiuk), apie meninės ir tiriamosios veiklos ryšį asmens dvasinės kultūros pasireiškimo procese (R. Spalva), apie ugdymo dvasingumo erdvę ir veiksnius mokykloje (J. Banienė, J. Kievišas, L. Jokūbpreikšas), apie Švč. Mergelės Marijos liaudies pamaldumo praktikų vaidmenį Lietuvos dvasinės kultūros istorijoje (A. Motuzas).
Trečioje monografijos dalyje rašoma apie ugdymo humanizavimo prieigas. Pažymėtini straipsniai apie estetinį vaiko ugdymą (A. Gaižutis); ugdymo dvasingumo kontekste nagrinėjama dvasinė paradigma meninio pedagoginio švietimo sistemoje (O. Ščiolokova), rašoma apie dorovinio auklėjimo tradiciją ir jos kaitą: nuo liaudies iki teorinės pedagogikos (R. Vasiliauskas), apie meninį-dvasinį fenomeną ir ugdymo tikrovę (Z. Rinkevičius, R. Vitkauskas). Turiningi vainikuojantys monografijos problematiką apibendrinantys straipsniai: Kodėl turime gilintis į ugdymo dvasingumą ir su tuo susijusias problemas? (J. Mureika), Ugdymo dvasingumas – asmenybės refleksija ir sklaidos forma (J. Kievišas). Kolektyvinės monografijos apibendrinimas pateiktas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.
Kolektyvinė monografija „Ugdymo dvasingumas“ jau pristatyta Ukrainoje M. Dragomanovo ir B. Grinčenkos universitetuose, nagrinėta O. Rudnickajos respublikiniuose pedagoginiuose skaitymuose, Ukrainos nacionalinės pedagogikos mokslų akademijos pažymėta sertifikatu. Lietuvoje ji aptarta Vytauto Didžiojo universitete Teologijos fakultete (LEU laikraštis Šviesa, Nr. 5, 2013 kovo mėn). Tačiau net užsienyje vertinama monografijoje iškelta fundamentali idėja galėtų (ir turėtų) būti pristatoma plačiau ir Lietuvos visuomenei, ypač bent jau pedagogus rengiančiuose universitetuose.
Apibendrinant nagrinėtų tyrimų turinį galime teigti, kad Lietuva gali didžiuotis, jog joje gimsta darbai, kurie praturtina edukologijos teoriją ir ugdymo praktiką. Tarptautinis rezonansas įrodo jų neabejotiną aktualumą, dvasinio klimato švarinimo reikšmingumą. Tikėtina, kad autoriai tęs ir plėtos tyrimų tematiką, aprėps naujus ugdymo dvasingumo kontekstų tyrimus.
* Ugdymo dvasingumas: monografija. Sudarytojas ir rengėjas J. Kievišas, Vilnius: leidykla Edukologija, 2012, p. 573.